35. SSRS 1945-1953 m.

Ekonominė situacija

Po karo reikėjo pertvarkyti pramonę taikiai gamybai, atstatyti sugriautas įmones. Pramonės pertvarkymas iš esmės buvo baigtas 1946 m. gale. Per trumpą laiką atstatytos sugriautos hidroelektrinės, Donbaso šachtos, Ukrainos metalurgijos ir mašinų gamyklos. Buvo statomos naujos didelės pramonės įmonės, tiesiami pirmieji dujotiekiai. Pradėta masinė lengvųjų automobilių „Pobeda“, „Moskvič“, sunkiųjų motociklų, radijo aparatų gamyba. Sukurtos naujos pramonės šakos – atominė energetika, elektronika, radioelektronika, turėjusios didelę karinę reikšmę. Pasirodė pirmieji televizoriai ir televizijos laidos. Lengvoji ir maisto pramonės plėtojosi lėtai ir nepatenkino paklausos. Žmonės rengėsi labai skurdžiai. Tais laikais galima buvo pasipuošti nauju vatinuku arba apynauja karine uniforma. Vartojimo prekėms gaminti buvo skirta 7 kartus mažiau lėšų nei gamybos priemonių gamybai.

Atkuriant pokario ekonomiką svarbų vaidmenį atliko daugiau kaip 2 mln. GULAG’o kalinių ir beveik 4 mln. karo belaisvių. SSRS pokario metais iš Vokietijos gavo 4,3 mlrd. dolerių reparacijų. Rytų Vokietijoje buvo išmontuojami ištisų gamyklų įrengimai ir gabenami į SSRS. Jų panaudojimas leido pakelti kai kurių sovietinės pramonės šakų techninį lygį. 1950 m. pramonės produkcijos apimtis 73 proc. pralenkė ikikarinį lygį, bet tai pirmiausia lėmė sunkiosios pramonės gamybos augimas.

Milžiniškų lėšų šalis skyrė naujoms ginklo rūšims kurti. 1948 m. Čeliabinsko srityje buvo sumontuotas pirmasis atominis reaktorius, o 1949 m. rugpjūčio mėn. išbandyta atominė bomba. 1953 m. Semipalatinsko poligone buvo susprogdinta vandenilinė (termobranduolinė) bomba. SSRS tapo antrąja supervalstybe.

1945 m. žemės ūkio produkcija sudarė 60 proc. ikikarinio lygio. Maistą gyventojai pirkdavo tik su kortelėmis. Labai trūko technikos. Daugelyje kaimų valstiečiai arė karvėmis arba įsikinkydavo net ir patys. Kolūkiečiai neturėjo pasų negalėjo laisvai persikelti (miestus, kur gyvenimo sąlygos buvo kiek geresnės. 1950 m. 22 proc. kolūkių už darbadienius visiškai nemokėjo, o 20 proc. mokėjo maždaug po pusę kilogramo grūdų. Beveik nieko negaudami iš kolūkių valstiečiai gyveno iš savo asmeninių sodybų sklypų. Tačiau nuo 1946 m. šie sklypai buvo sumažinti ir apmokestinti. Kolūkiečio kiemas turėjo pristatyti valstybei nustatytą kiekį mėsos, pieno, kiaušinių. Tokia valstybės politika lėmė nuolatinį maisto produktų stygių. 1946-1947 m. dėl sausros kilus badui Ukrainoje mirė apie 250 tūkst. žmonių. Badas siautėjo ir pietinėje Rusijoje, Moldavijoje. Tačiau valdžia ir toliau spaudė kaimą. 1948 m. iš kolūkiečių primygtinai reikalauta pristatyti valstybei smulkius naminius gyvulius. Valstiečiai per pusmetį paslapčiomis papjovė apie 2 mln. kiaulių avių ir ožkų. Tik 6-ojo dešimtmečio pradžioje žemės ūkis pagaliau pasiekė neaukštą ikikarinį lygį.

Stalinizmo vidaus politika

Karo metais daug kas tikėjo, kad šalyje bus įvykdytos ekonominės ir politinės reformos. Tačiau vietoj to po karo prasidėjo nauja represijų banga. Šimtai tūkstančių žmonių vien už tai, jog gyveno vokiečių okupuotoje teritorijoje arba buvo išvežti darbams į Vokietiją, pateko į Sibiro lagerius. Toks pats likimas ištiko ir nemažą dalį karių karo metais pakliuvusių į vokiečių nelaisvę. Stalininė valdžia rūsčiai persekiojo ir tariamus, ir tikrus savo priešus. 1946 m. vasarą buvo oficialiai paskelbta apie kalmukų čečėnų ingušų ir Krymo totorių ištrėmimą ir jų autonomijos likvidavimą už išdavystę – bendradarbiavimą su nacių okupantais, nors iš tiesų šias tautas Stalinas ištrėmė dar 1943 m. pabaigoje-1944 metais. Per visą pokarį vyko Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos, kur kovojo partizanai, gyventojų trėmimai ir siuntimai į lagerius. Valstybės saugumo tarnybos organizavo „teismo procesus“, tarp kurių garsesni – „žydų antifašistinio komiteto“, „gydytojų žudikų“ procesai. Siekiant represuoti kai kuriuos partijos veikėjus, buvo sufabrikuota „Leningrado byla“. Jos aukomis tapo žymūs partiniai, administracijos bei ūkio pareigūnai. Režimo saugumu rūpinosi dvi ministerijos – Vidaus reikalų (MVD) ir Valstybės saugumo (MGB). Veikė gerai sutvarkyta visa apimančio sekimo ir šnipinėjimo sistema. Milijonai žmonių buvo laikomi priverčiamojo darbo stovyklose ir kolonijose (GULAG’e). Kaliniai statė gamyklas ir miestus, tiesė geležinkelius, kasė akmens anglis ir įvairių metalų rūdas.

J. Stalinas gyvenimo pabaigoje pasiekė galybės viršūnę. Jam buvo priskiriami visi šalies laimėjimai. Daugelis SSRS gyventojų nuoširdžiai tikėjo „tautų tėvo“, laimėjusio didžiausią pasaulio istorijoje karų genialumu, o už viešai pareikštas abejones Stalino politika buvo žiauriai persekiojama. Nuo 1939 iki 1952 m. neįvyko nė vieno partijos suvažiavimo. Partinėje vadovybėje tuo laikotarpiu neveikė renkamumo principas.Stalino valdžios atrama šalia saugumo organų buvo ir partinių, administracijos, ūkinių įstaigų valdininkai. Valdymo aparatas 1928-1952 m. pramonėje nuo 300 tūkstančių žmonių pasiekė 2 milijonus.

Kultūros ir mokslo padėtis

Dėl 4-ojo dešimtmečio represijų ir karo SSRS pajuto didelį aukštojo išsilavinimo specialistų stygių. Ši problema buvo sprendžiama rengiant mokytojus trumpalaikiuose kursuose, aukštosiose mokyklose steigiant neakivaizdinius skyrius. Nuo 1952 m. buvo įvestas privalomas septynių klasių išsilavinimas. Kišiniove, Užgorode, Ašchabade atidaryti nauji universitetai, šalyje įsteigta nemažai naujų aukštųjų technikos mokyklų ir specialiųjų vidurinių – technikumų. Nuo 1947 iki 1954 m. beveik 4 mln. žmonių įgijo aukštąjį ir vidurinį specialųjį išsilavinimą.

Prie aukštųjų mokyklų buvo steigiamos aspirantūros, išaugo mokslo institutų skaičius. Padidėjo, lyginant su prieškario metais, mokslininkų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai. Sparčiai plėtojosi fizika, chemija, mechanika, matematika. Didžiuma šių mokslų atradimų buvo susiję su karo pramone. Kaip tik dėl to SSRS ginkluote galėjo varžytis su JAV ir išlaikyti savo supervalstybės padėtį.

Skirdama daug dėmesio ir išteklių mokslo plėtotei, stalininė valdžia tuo pačiu metu kovojo su visuomenės laisvamanybe, tvirtino diktatoriaus autoritetą mokslo, literatūros ir meno sferose. 1946 m. rugpjūčio mėn. J. Stalino iniciatyva buvo priimtas VKP(b) CK nutarimas „Dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“. Šis nutarimas pradėjo įžymių rašytojų A. Achmatovos ir M. Zoščenkos, o netrukus ir kitų kultūros veikėjų: dramaturgų, kompozitorių, kino režisierių, mokslininkų – viešą smerkimą ir ujimą. Šios persekiojimo kampanijos tikslas – įsprausti inteligentiją į partiškumo rėmus. Tačiau, kitaip nei 4-ąjį dešimtmetį, smerkiamieji gana retai būdavo suimami, uždaromi į kalėjimus ir priverstinio darbo stovyklas.

Labiausiai nukentėjo genetikos mokslas, kuris buvo beveik visiškai sunaikintas, kibernetiką ir kvantinę mechaniką partiniai filosofai smerkė kaip „okultinius mokslus, vaidinančius imperializmo tarnaitės vaidmenį“, bet nesulaukė aukščiausios valdžios paramos. Mat šie mokslai buvo svarbūs kuriant branduolinį ir raketinį ginklą. Tuo tarpu dėl valdžios savavališko kišimosi nukentėjo biologijos, medicinos, žemės ūkio mokslų tyrinėjimai. Partijos vadovai kritikavo ir kai kuriuos žymius filosofus, kalbininkus, ekonomistus. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas istorikams. Ivano Rūsčiojo opričniną, jakobinų terorą. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais buvo skatinama vertinti tik kaip pažangius reiškinius. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo kovos su „kosmopolitizmu ir keliaklupsčiavimu prieš Vakarus“ kampanija, kuri didino šalies izoliaciją mokslo ir kultūros srityse.

Klausimai

1. Apibūdinkite SSRS ūkio atkūrimo po karo sunkumus ir laimėjimus.
2. Koks buvo priverčiamojo darbo vaidmuo SSRS pokario metais?
3. Apibūdinkite stalininę vidaus politiką.
4. Kodėl stalininė valdžia plėtojo aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrinėjimus?