§ 32. Socializmo teorijos Europoje

Darbininkų gyvenimo sąlygos XIX a. pradžioje

Pramonės perversmas pirmiausia, XVIII a. 6-ame dešimtmetyje, prasidėjo Anglijoje. Čia jis anksčiausiai ir baigėsi — XIX a. 4-ame dešimtmetyje visiškai įsigalėjo fabrikų gamyba. Šio amžiaus 3-ame dešimtmetyje pramonės perversmas apėmė Prancūziją, o nuo 4-o dešimtmečio pradžios — Prūsiją.

Steigiantis naujiems fabrikams ir kasykloms, augant miestams, smarkiai daugėjo samdomųjų darbininkų. Jų miestuose buvo ir senovėje, ir viduramžiais, ir naujųjų amžių pradžioje, bet nedaug. Pramonės perversmo laikotarpiu dešimtys ir šimtai tūkstančių nusigyvenusių valstiečių ir kaimų bei miestelių amatininkų kėlėsi į miestus ar gyvenvietes, kurios kūrėsi prie fabrikų bei kasyklų. Ten jie gaudavo darbo, tačiau vertėsi sunkiai. Šeimos galvų vyrų atlyginimo neužtekdavo, todėl turėjo dirbti moterys ir vaikai.

Silpnėjant Bažnyčios įtakai visuomenėje, turtingieji beveik nesirūpino labdara, vis mažiau religinių švenčių buvo laikoma nedarbo dienomis. Atsirado nepertraukiamos gamybos pramonės šakų, kurių įmonės dirbo sekmadieniais ir net per didžiąsias šventes.

Darbininkų būklę sunkino pasibaisėtinos gyvenimo sąlygos. Pramonės rajonų gyventojų, taip pat kūdikių, mirtingumas padvigubėjo ir patrigubėjo net palyginti su kaimais, kuriuose gydytojo pagalba būdavo beveik neprieinama.

Pramonės perversmo laikotarpiu ypač sunkiai vertėsi amatininkai ir manufaktūrų, gaminančių plataus vartojimo reikmenis, darbininkai. Jiems teko konkuruoti su fabrikais, tad už savo dirbinius jie gaudavo vis mažiau, skursdavo ir visiškai nusigyvendavo. Manufaktūros užsidarydavo, jų darbininkams ir nusigyvenusiems amatininkams tekdavo ieškoti darbo fabrikuose. Tačiau jo susirasti nebuvo lengva, šeimos ilgam likdavo be jokių lėšų. O gamybos smukimo laikotarpiais, vadinamais krizėmis, darbo netekdavo ir daugelis darbininkų. Tuomet jie gyvendavo pusbadžiu ar net badaudavo.

Žinoma, skurdas Europoje nebuvo naujiena. Kai ūkio pažanga vyko lėtai, žmonės retai susimąstydavo, kodėl jie skursta. Tačiau vykstant pramonės perversmui, plėtėsi gamyba ir prekyba, augo ir klestėjo miestai, o darbininkų skurdas vis dėlto nemažėjo. Žymus XIX a. Anglijos valstybės veikėjas V. Gladstonas teigė, jog „svaiginančiu turto ir galios didėjimu naudojasi tik savininkai”.

Darbininkai, ypač nusigyvenę amatininkai, savo nelaimių priežastimi laikė net mašinas. Anglijoje jau XVIII a. viduryje ėmė plėtotis mašinų naikintojų, vadinamų luditais, judėjimas. Pramonės perversmo pradžioje ir Prancūzijoje, Austrijoje bei Prūsijoje pasitaikydavo atvejų, kad darbininkai laužydavo ir daužydavo mašinas. Mašinų naikintojai tikėjosi tokiais veiksmais išlaikyti savo darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį. Kartais pasigirsdavo reikalavimų, kad valdžia uždraustų naudoti vienas ar kitas mašinas. Tačiau tokių reikalavimų pramonės perversmo laikotarpiu valdžia visiškai nepaisė. Mašinų naikintojų judėjimas negalėjo nei pagerinti vargingųjų būklės, nei sustabdyti technikos pažangos. Darbininkai ieškojo kitų būdų savo padėčiai pagerinti.

Darbininkų judėjimo užuomazgos

Anglijos darbininkai savo interesams ginti pradėjo kurti profesines sąjungas (tredjunionus). Valdžia iš pradžių jas laikė neteisėtomis. Mat pasiturintieji vis labiau žavėjosi liberalizmu, pagal kurį formaliai pripažino vienodas visų žmonių teises ir teigė, kad samdytojas, arba darbdavys, ir samdinys, t. y. darbininkas, — neva esančios lygiateisės susitariančios šalys. Viena iš jų parduoda darbo jėgą, kita —  ją perka. Todėl nei valdžia, nei kas kitas neturi teisės kištis į darbininkų ir darbdavių santykius, kaip nesikiša į prekybą. Tačiau iš tikrųjų darbininkai beveik visada turėdavo sutikti su darbdavių sąlygomis. Liberalai tvirtino, jog darbininkų sąjungų reikalavimai prieštarauja verslininkystės laisvei.

1824 m. Anglijoje buvo leista viešai veikti profesinėms sąjungoms. Prancūzijos valdžia tokius susivienijimus draudė dar keletą dešimtmečių ir nepaisė darbininkų reikalavimų pagerinti jų būklę. 1830 m. Paryžiaus policijos viršininkas paskelbė darbininkams: „Joks prašymas įsikišti į darbdavių ir darbininkų ginčą dėl darbo sąlygų, užmokesčio ar samdos sąlygų nebus patenkintas kaip prieštaraujantis įstatymams, įteisinantiems verslininkystės laisvę”.

Kilus čartistų judėjimui, Anglijos valdžia ėmėsi reguliuoti darbo santykius. Ji nustatė, kokio amžiaus vaikai gali dirbti įmonėse, uždraudė moterų bei vaikų darbą kasyklose, pagaliau sutrumpino darbo dieną iki 10 valandų. Šios reformos šiek tiek pagerino vargingųjų būklę, bet iki teisingesnio turtų ir gėrybių paskirstymo buvo dar labai toli. Todėl plito įvairios socializmo teorijos, įrodinėjančios esamos santvarkos neteisingumą ir aiškinančios, kaip būtų galima sukurti naują tobulą visuomenę.

Socializmo teorijos Prancūzijoje

Garsiausių socializmo teorijų kūrėjai buvo prancūzai. Nors Prancūzijoje pramonės perversmas prasidėjo daug vėliau negu Anglijoje, tačiau ir čia spartėjo pramonės gamyba, augo samdomųjų darbininkų skaičius. Prancūzijos didžioji revoliucija, paskelbusi laisvės ir lygybės šūkius, panaikino absoliutizmą ir feodalizmą, tačiau nesuteikė neturtingiesiems geresnio gyvenimo. Vietoj bajorų iškilo pirkliai, bankininkai, pramonininkai. Neturtėliai liko neturtėliais.

Mąstytojai stengėsi suprasti, kodėl švietėjų idealai pasirodė esą neįgyvendinama svajonė. Kai kurie iš jų priėjo išvadą, kad jeigu laisvė ir lygybė — ne tušti žodžiai, tai tik socializmas galįs išgelbėti kenčiančią žmoniją ir nuvesti ją į šviesią ateitį.

Anri Sen-Simonas

Nuskurdęs senos kilmingos bajorų giminės palikuonis Anri Sen-Simonas (1760—1825) skelbė, kad žmonija tapsianti laiminga tik tada, kai būsianti panaikinta veltėdžių, kurie naudojasi svetimo darbo vaisiais, valdžia. Naujoje visuomenėje veltėdžiai turėsią pamažu išnykti, liksią tik darbo žmonės: darbininkai, žemdirbiai, pirkliai, pramonininkai.

Privatinė nuosavybė nebus panaikinta, tačiau ji tarnaus visos visuomenės interesams. Ūkis, pasak Sen-Simono, turės būti tvarkomas planingai, remiantis mokslu. Visus pertvarkymus jis numatė įgyvendinti taikiai, be jokios prievartos. A. Sen-Simonas turėjo šalininkų, kurie išplėtojo jo mokymą, jį sugriežtino.

Sensimonininkai įrodinėjo, kad panaikinus privatinę nuosavybę, išnyks galimybė išnaudoti darbą. Valstybė, pasak jų, privalės uždrausti konkurenciją ir turės naujai planuoti darbą ir paskirstymą. Pajamos bus dalijamos ne visiems po lygiai, o pagal taisyklę: „Kiekvienam pagal darbą”. Tad nelygybė jau nebus susijusi su išnaudojimu. Sensimonininkai teigė, kad netikrą laisvę, kuri nieko nereiškia badaujantiesiems, ir netikrą lygybę prieš įstatymus, mažai ką duodančią vargšams, pakeis visuotinė darbo žmonių lygybė.

Šarlis Furjė

Rūstus porevoliucinės Prancūzijos tikrovės kritikas ir savitos socializmo teorijos kūrėjas buvo Sarlis Furjė (1772— 1837), kilęs iš pirklių šeimos. Jis rašė, kad gilėja praraja tarp vargšų ir turtuolių, kurie vis labiau lobsta. Visos šalies turtas auga, o dauguma žmonių gyvena vis blogiau. Verslininkystėje viešpatauja apgaulė ir sukčiavimas, konkurencinėje kovoje nesilaikoma jokių dorovės normų. Furjė teigė, kad žmonės, norintys pakeisti tokią apverktiną padėtį, turėtų vienytis į gamybines bendruomenes — falangas, — kurių nariai verstųsi žemdirbyste, amatais, menu, mokslu ir pramogomis.

Falangos buvo sumanytos kiek panašios į akcines bendroves. Mat pajamos jose būtų skirstomos ne tik pagal darbą, bet ir pagal kapitalą, įdėtą falangai kurti. Taigi turtinės lygybės nebūtų, tačiau gaunamų gėrybių visiems užtektų pragyvenimui. Moterys falangose turėtų lygias teises su vyrais, vaikai būtų auklėjami taip, kad ugdytųsi visus sugebėjimus, o darbas jiems būtų malonumas.

S. Furjė, kaip ir A. Sen-Simonas, nepripažino prievartos ir savo projektus ketino įgyvendinti taikiai. Jis tikėjosi, kad pavyks įtikinti turtuolius duoti pinigų falangoms steigti. Tačiau teko skaudžiai nusivilti, nes tokių turtuolių atsirado vos vienas kitas. Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sukurta keliolika falangų, bet jos greitai iširo. Vaizduodamas laimingą naujos visuomenės gyvenimą, Furjė nepaprastai daug fantazavo, labai smulkmeniškai aprašinėjo falangų darbo tvarką ir buitį.

Pjeras Žozefas Prudonas

Realesnės, nors ir labai prieštaringos, buvo Pjero Zozefo Prudono (1809—1865) pažiūros. Šis valstiečių sūnus, dirbdamas spaustuvės raidžių rinkėju, lavinosi savarankiškai. Knygoje „Kas yra nuosavybė?” Prudonas teigė, kad stambioji nuosavybė esanti tolygi vagystei, tačiau kartu laikė teisėta žemės ūkio, amatų, smulkių verslų ir smulkios prekybos nuosavybę. Ji prilygstanti vagystei tada, kai savininkas samdo darbininką savo turtui didinti, kai pasisavina kito žmogaus darbo vaisius. Anot jo, esama kapitalistinė santvarka turi būti pakeista smulkiųjų gamintojų, susijungusių į kooperatyvus, visuomene. Sukūrus kooperatyvus, manė Prudonas, bus panaikintas ne tik kapitalizmas su visomis savo blogybėmis, bet ir valstybė.

Prudonas — anarchistas, bet jis stojo prieš prievartą. Kapitalizmas ir valstybė turėjo nunykti, pasak jo, pamažu, vykdant taikius pertvarkymus. Tiesa, gyvenimo pabaigoje Prudonas jau pripažino, kad valstybė esanti reikalinga kaip gamybą tvarkanti jėga, taigi atsitraukė nuo anarchizmo.

Luji Blanas

Nemažą poveikį socializmo raidai darė Luji Blano (1811—1882) idėjos ir veikla. Savo knygoje „Darbo organizavimas” jis teigė, kad socialinė revoliucija neišvengiama, bet ją galima įvykdyti ne ginkluotu perversmu, o reformomis. Jos neįmanomos be demokratijos: visuotinės rinkimų teisės ir darbininkų dalyvavimo valstybės valdyme. Blanas įrodinėjo, kad taikiais pertvarkymais galima, ribojant konkurenciją, išvengti ekonominių krizių, panaikinti skurdą, pamažu sušvelninti turtinę nelygybę ir suvisuomeninti gamybos priemones.

Per 1848 m. revoliuciją Blanas kurį laiką buvo ministru, bet įgyvendinti savo sumanymų jam nepasisekė. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje Blano idėjos turėjo nemažą įtaką darbininkų judėjimui.

Ne visi prancūzų socializmo šaukliai, šių laikų amerikiečių istoriko taikliai pavadinti „Paryžiaus pranašais”, buvo taikių pertvarkymų šalininkai. Kai kurie iš jų stengėsi sugriauti esamą santvarką ir įgyvendinti savo idėjas rengdami sąmokslus ir ginkluotus sukilimus.

Luji Ogiustas Blanki

Žymiausias iš tokių revoliucionierių buvo Luji Ogiustas Blanki (1805—1881). Jis mokėsi Paryžiuje, gavo neblogą išsilavinimą, daugiau kaip dešimt metų vertėsi žurnalisto darbu. Blanki anksti įsijungė į sąmokslininkų gretas. 1839 m. apie 200 jo vadovaujamų sąmokslininkų užėmė Paryžiaus rotušę ir policijos nuovadą, bet kariuomenė sukilimą lengvai nuslopino. Blanki buvo nuteistas mirti, tačiau karalius pakeitė šią bausmę kalėjimu ligi gyvos galvos. Prasidėjus 1848 m. revoliucijai, Blanki buvo išlaisvintas, bet greit vėl pateko į kalėjimą. Už sukilimų rengimą jis praleido kalėjimuose net 32 metus.

Blanki nesukūrė savo socializmo teorijos. Svarbiausiu uždaviniu jis laikė esamos santvarkos nuvertimą. Socializmą sukursianti, jo nuomone, ginklu užgrobusi valdžią ir įvedusi diktatūrą negausi, bet gerai organizuota ir drausminga revoliucionierių draugija.

Robertas Ovenas

Socializmo idėjas Anglijoje taikiu būdu mėgino įgyvendinti Robertas Ovenas (1771—1858). Prasimušęs iš skurdo ir tapęs fabriko savininku, jis nuoširdžiai norėjo padėti vargingiesiems. Savo fabrike Ovenas sutrumpino darbo dieną, padidino atlyginimus, rūpinosi darbininkų sveikata ir jų vaikų mokymu. Vėliau jis sumanė steigti bendruomenes, kuriose gamybos priemonės priklausytų visiems, o darbo vaisiai būtų skirstomi po lygiai. 1825 m. su tūkstančiu šalininkų Ovenas išvyko į JAV ir ten įkūrė „Naujosios harmonijos” bendruomenę. Tačiau ji greitai iširo, ir nusivylęs mąstytojas grįžo į tėvynę. XIX a. pirmoje pusėje buvo sukurta daug socializmo teorijų, tačiau iš visų reikšme bei poveikiu žmonijos istorijai išsiskyrė marksizmas.

Klausimai

1. Kodėl, plečiantis pramonei ir prekybai, darbininkų gyvenimo sąlygos negerėjo?
2. Kodėl XIX a. pradžioje pradėjo plisti įvairios socializmo teorijos?
3. Kaip S. Furjė patarė pertvarkyti visuomenę?
4. Kuo skyrėsi L. O. Blanki ir kitų socialistų visuomenės pertvarkymo idėjos?
5. Kaip jūs manote, kodėl R. Oveno „Naujosios harmonijos” bendruomenė greitai iširo?
6. Kuo utopiniai socialistai skyrėsi nuo XVIII a. švietėjų ir kas juos siejo?