Keturis pokario dešimtmečius tarptautiniuose santykiuose viešpatavo įtampa. Ji reiškėsi propagandine kova, karinių blokų kūrimu, ginklavimosi varžybomis. Vis dėlto žmonijai pavyko išvengti trečiojo pasaulinio karo. SSRS ir JAV vadovai žinojo, kad tiesioginis supervalstybių ir jas palaikančių šalių karinis susirėmimas būtų pražūtingas abiem pusėms, o pergalė neįmanoma.
Pasaulyje viešpatavo globalinė taika, bet vietos karinių konfliktų kildavo dažnai. Šiuose karuose tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudavo ir abi supervalstybės, nuo kurių dažnai priklausė karo baigtis.
Korėjos karas
Skirsniai
Po Japonijos kapituliacijos Korėją užėmė SSRS ir JAV karinės pajėgos. Korėja buvo padalyta į dvi okupacines zonas pagal 38 lygiagretę. Šalys, užėmusios Korėją, turėjo nuginkluoti pusiasalyje buvusius japonus ir parengti sąlygas Korėjos nepriklausomybei atkurti. Bet abi supervalstybės siekė sustiprinti savo įtaką Korėjoje. Sovietų Sąjungos užimtoje šiaurėje įsigalėjo komunistų diktatūra. Buvo vykdomos komunistinės reformos, suiminėjami ir net į SSRS lagerius siunčiami politiniai priešininkai. Komunistai įtvirtino savo režimą, sukūrė stiprią, iš SSRS gautais ginklais aprūpintą kariuomenę. Pietuose amerikiečiai siekė sukurti demokratinę valdymo sistemą. Šiaurėje ir pietuose buvo įtvirtinti skirtingi politiniai ir ekonominiai principai. Palaipsniui skirtumai didėjo – kūrėsi dvi Korėjos.
1948 m. iš pusiasalio buvo išvestos svetimos karinės pajėgos. Tais pačiais metais abi Korėjos buvo paskelbtos nepriklausomomis valstybėmis: šiaurėje – komunistinė Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR), o pietuose – Demokratinė Respublika. Šiaurės komunistai su partijos vadu Kim Ir Senu priešakyje siekė valdyti visą Korėją. Juos rėmė SSRS ir Kinija.
1950 m. birželio 25 d. KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją ir per mėnesį užėmė beveik visą jos teritoriją. Buvo aišku, kad greitai komunistai valdys visą šalį. Tai gąsdino JAV vyriausybę ir kitas šalis. Vakarų valstybės įvykius Korėjoje vertino kaip komunizmo ir SSRS ekspansiją. Svarstant Korėjos karo klausimą JTO Saugumo Taryboje SSRS pasiuntinys boikotavo posėdį. Todėl prieš siūlymą suteikti karinę pagalbą Pietų Korėjai nebalsavo niekas. Į Korėją buvo pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kuriose buvo karių iš 16 šalių, bet JAV kariai sudarė 90 proc. Ši armija nugalėjo komunistus ir užėmė beveik visą pusiasalį. Tada šiauriečiams į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė. Kinijos valdžia šias pajėgas, siekdama užmaskuoti kišimąsi į konfliktą, vadino „savanoriais“. Dabar jau pietiečiai ir jų sąjungininkai traukėsi nuo kelis kartus gausesnio priešo. 1951 m. pradžioje fronto linija įsitvirtino maždaug ties buvusia siena. Paaiškėjus, kad pergalės kare nepasieks nė viena pusė, prasidėjo derybos. Jos užsitęsė porą metų. 1953 m. liepos mėn. pasirašytas paliaubų susitarimas. Juo nustatyta, kad Korėjoje išlieka iki karo buvusi padėtis. Korėja liko padalyta į dvi dalis pagal 38-ąją lygiagretę. Šiame kare žuvo apie tris milijonus žmonių. Po karo abiejų Korėjos valstybių santykiai liko labai įtempti, dešimtmečiais jos nepalaikė jokių ryšių. Tik 2000 m. susitiko abiejų Korėjų vadovai aptarti galimybių normalizuoti santykius, kurie nepaisant nedidelės pažangos išlieka labai įtempti. 2003 m. Šiaurės Korėja paskelbė turinti atominį ginklą.
Indokinijos problema ir Vietnamo karai
Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijos koloniją Vietnamą užgrobė japonai. Pasibaigus karui 1945 m. valdžią Vietname į savo rankas paėmė komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino. Komunistai aktyviausiai kovojo prieš okupantus ir todėl tapo įtakingiausia politine jėga. Prancūzai nenorėjo prarasti kolonijos, todėl jos kariuomenė užėmė Vietnamą. Bet komunistai nepasidavė, jie pradėjo partizaninį karą. Prancūzus rėmė JAV, o vietnamiečius ginklais, maistu, kitais reikmenimis – SSRS ir Kinija. Karas greitai persimetė ir į kitas Prancūzijos kolonijas – Laosą ir Kambodžą. Prancūzai patyrė daug nuostolių. Mūšiuose žuvo per 50 tūkstančių karių, todėl šalyje kilo antikarinis judėjimas. Vyriausybei beliko pradėti taikos derybas. Šveicarijoje prasidėjo tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo visos didžiosios valstybės – JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija. 1954 m. liepos mėn. buvo pasirašyti Ženevos susitarimai dėl Indokinijos. Vietnamas, Laosas ir Kambodža tapo nepriklausomomis valstybėmis, iš jų išvesta okupacinė kariuomenė. Susitarimai numatė, kad Vietname, Laose ir Kambodžoje įvyks laisvi rinkimai, po kurių bus sukurtos tų šalių vyriausybės. Vietnamas iki rinkimų buvo padalytas į dvi dalis. Šiaurėje valdžią perėmė komunistai, vadovavę kovai prieš prancūzus, o pietuose – JAV remiamos nekomunistinės jėgos. Rinkimai neįvyko. Tiek pietų, tiek šiaurės vyriausybės jų nenorėjo, nes abi pusės bijojo prarasti savo pozicijas. Komunistai siekė įsigalėti visame Vietname jėga.
Kovai prieš Pietų Vietnamo valdžią buvo sukurtas Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas, dar vadinamas Vietkongu. Į pietus iš šiaurės keliavo partizanai, kurie kartu su bendraminčiais vietos gyventojais kovojo prieš Pietų Vietnamo vyriausybę ir ją palaikiusius žmones. Pietų Vietnamo valdžia, net ir gaudama didelę JAV paramą, nesugebėjo atremti komunistų atakų. Jungtinių Valstijų vadovybė, matydama, kad dar vienoje šalyje gali įsigalėti komunistai, 1965 m. į Vietnamą pasiuntė savo karinius dalinius. Bet pusės milijono naujausiais ginklais ginkluota JAV armija ir Pietų Vietnamo kariuomenė buvo bejėgės prieš komunistų partizanus. Kasdien iš šiaurės į pietus kalnų ir džiunglių takais, nešini ginkluote, traukė tūkstančiai partizanų. Nepadėjo kasdieniai bombardavimai, napalmas, chemikalai, naudoti džiunglėms naikinti. Komunistai atsilaikė. Juos rėmė Kinija ir SSRS. Sovietų laivai į Šiaurės Vietnamą gabeno ginkluotės, maisto, kuro, kitų reikmenų. Instruktoriai iš SSRS mokė Šiaurės Vietnamo karius. Sovietų Sąjunga aprūpino Vietnamą naujausia priešlėktuvinės gynybos technika. JAV kariuomenė puldavo partizanus, sunaikindavo jų stovyklas, bombardavo Šiaurės Vietnamą, bet nedrįso pulti sovietų laivų. Nuo 1970 m. karas persimetė į Kambodžą ir Laosą. Komunistai, remiami ir aprūpinami Sovietų Sąjungos, galėjo kariauti kelis dešimtmečius. Bet tai buvo nepriimtina amerikiečiams. Karui reikėjo daug lėšų ir žmonių aukų. Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse kilo antikarinis judėjimas. Jaunimas vengė karinės tarnybos. JAV vyriausybei reikėjo ieškoti išeities. 1969 m. prasidėjo taikos derybos. 1973 m. sausio mėn. JAV pasirašė susitarimą dėl karo nutraukimo. Amerikiečiai sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. JAV bandymas sustabdyti komunizmo plitimą baigėsi skaudžia nesėkme. Žuvo 56 tūkst. amerikiečių, daugiau kaip milijonas vietnamiečių, o išlaidos siekė apie 352 mlrd. dolerių.
Šiaurės kareivių žygiai Ho Ši Mino taku į pietus
Maršas prasidėdavo gimtajame Ho kaimelyje Kiekviena kelionė užtrukdavo du mėnesius ir ilgiau. Vyrai ant pečių nešdavo paprastai 30 kg sveriančią ginkluotę ir proviziją. Jų kelias tęsėsi tūkstančius kilometrų per džiungles ir kalnus, kartais siekiančius net 2 km aukščio Kelionė tęsėsi nuo 6 val. ryto iki 7 val. vakaro. Jeigu reikėdavo žygiuoti per naktį, kariai prikabindavo jonvabalius ant priekyje einančio nugaros ir pagal šį šviesulį orientuodavosi. Ryšių agentai, kurie žinojo kelią iki poilsio punkto, lydėdavo keliauninkus, po to vedliai pasikeisdavo Poilsio zonomis buvo vadinamos džiunglėse išvalytos keliasdešimties kvadratinių metrų pločio aikštelės.
- Ką šis tekstas atskleidžia apie Vietkongo karius?
Toks buvo karas
1967-1968 m. tik vienas amerikiečių kariuomenės Pietų Vietname procentas turėjo karinių kontaktų su priešu, kitais žodžiais – sugebėjo susiremti su partizanais. Komunistai vengė atsišaudyti ir išduoti savo buvimo vietas. Vietkongas suprato, kad jam pražūtinga tapti JAV aviacijos taikiniu, todėl niekad nekūrė didelių bazių. Jeigu amerikiečiai užtikdavo priešą, tai dažniausiai būdavo keli snaiperiai arba būrys, dengiantis reguliariąsias Vietkongo pajėgas, kurios susirėmimo metu pasprukdavo į saugų užnugari arba už Pietų Vietnamo sienų. Per visą karą tik pusė visų mūšių buvo tokio masto, kad amerikiečiai galėtų pasinaudoti taktine parama iš oro. Daugeliu atvejų Amerikos kariuomenės galia – artilerija ir aviacija – paprasčiausiai negalėjo būti panaudota <…>
Planuojant operaciją prieš 5 mėnesius, komunistų vadovybė sudarė du sąrašus. Į pirmąjį buvo įtraukti objektai, kuriuos reiks užimti, į antrą – „žiaurių tironų ir reakcingų elementų” pavardės. Į antrąjį sąrašą taip pat pateko ir biznieriai, mokytojai, gydytojai, PVRA karininkai ar veteranai bei valdžios pareigūnai. Užėmę miestą, komunistai iškrėtė namą po namo ir surinko 3000 žmonių. Visus juos nuvedė prie upės ir nukankino arba sušaudė. Artėjant amerikiečiams, partizanai pradėjo žudyti bent kiek įtartinesnį asmenį <…>
Kai fotografai įėjo į kaimą, jie pamatė tysančius ant žemės vietnamiečių lavonus. Kautynių pėdsakų nesimatė. Likę gyvi kaimiečiai su apsauga buvo išvaryti už kaimo. Netrukus prie jų priėjo leitenantas Kelis ir pasakė savo kareiviams: „Aš noriu, kad jie būtų mirę.“ Jis pradėjo šaudyti į vietnamiečius, kareiviai prisijungė. Tą dieną My Lai kaimelyje buvo nužudyta 300 ar 400 žmonių, daugiausiai moterys ir vaikai.
Kaip ir kiekviename kare, taip ir Vietname buvo daug tarptautinės teisės normų pažeidimų. Belaisviai buvo mušami, moterys prievartaujamos, žuvusių kūnai niekinami, o kaimai deginami. Amerikiečių disciplina silpnėjo, gal dėl namų ilgesio, gal dėl to, kad karas nebuvo laimimas ir galo jam nesimatė. O gal dėl to, kad armijos profesionalai buvo žuvę, sužeisti arba išsiųsti atgal į Pentagoną ar Europą.
- Kokias išvadas apie Vietnamo karą galima padaryti remiantis pateikiama informacija?
Amerikiečiams pasitraukus karas nesibaigė. 1975 m. pradžioje Šiaurės Vietnamo armija ir partizanai pradėjo puolimą į pietus ir, nesutikusi rimtesnio pasipriešinimo, greitai pasiekė visišką pergalę. Komunistai suvienijo šalį. 1976 m. buvo paskelbta Vietnamo Socialistinė Respublika.
1975 m. komunistai jėga paėmė valdžią ir Laose, Kambodžoje. Pastarojoje valdžią užgrobė Kinijos remiami vietos komunistai, vadinami raudonaisiais kchmerais. Jų vadai Pol Potas, Jang Saris ir kiti pradėjo kurti įsivaizduojamą komunistinę santvarką. Jie naikino visus civilizacijos laimėjimus ir savo tautiečius. Raudonieji kchmerai žudė inteligentus, uždraudė net asmeninę nuosavybę, pinigus, visus gyventojus privertė išsikelti iš miestų. Per trejus jų viešpatavimo metus Kambodžoje buvo nužudyta, mirė nuo ligų ir bado per du milijonus – daugiau nei ketvirtadalis – gyventojų. 1978 m. Pol Potą nuvertė Vietnamo kariuomenė. Dabar Kambodžoje svetimų karinių pajėgų nėra, bet šalyje padėtis labai nestabili: atkampiuose rajonuose veikia raudonųjų kchmerų partizanai, įvyko keli nekonstituciniai valdžios pasikeitimai.
Klausimai
- Apibūdinkite supervalstybių vaidmenį kariniuose pokario konfliktuose.
- Kodėl kilo Korėjos ir Vietnamo karai? Nurodykite šių karų panašumus ir skirtumus.
- Išvardykite, Jūsų nuomone, svarbiausias JAV nesėkmės Vietname priežastis.
- Remdamiesi spauda parenkite pranešimą apie paragrafe minimų konfliktų atgarsius mūsų dienomis.
- Sudarykite chronologinę lentelę „Svarbiausi šaltojo karo konfliktai”.
0 atsakymų (-ai) į temą "52. Reikšmingiausi šaltojo karo laikotarpio konfliktai: Korėjos karas ir Vietnamo karas"