Rusijos santykiai su gretimomis valstybėmis
Skirsniai
XVII amžius Rusijai prasidėjo tragiškai. Baisus 1601— 1603 m. badas ir jo metu kilęs maras, baudžiavos stiprinimas, valdovų kaita, apsišaukėliai carai, jų ginkluoti veiksmai, pirmasis Rusijos valstiečių karas, Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Švedijos karinis kišimasis, karai su šiomis valstybėmis sukėlė didelę sumaištį. Kraštas buvo labai nuniokotas.
Tačiau amžiaus pradžios sumaištyje netekusi dalies žemių, kiek vėliau Rusija išplėtė savo teritoriją. Ji gerokai pastūmėjo savo sienas į pietvakarius ir į vakarus prisijungė Smolensko žemę, Kairiakrantę Ukrainą, atkakliai skverbėsi į pietuose plytinčias tuščias ar mažų tautelių gyvenamas žemes, artėjo prie Kaukazo ir Krymo, užvaldė visą Rytų Sibirą, pagaliau su nauda sau išsprendė labai seną konfliktą su Lenkijos-Lietuvos valstybe.
Nemažą pavoją Rusijai kėlė Švedija, Krymo totoriai ir Turkija. Tačiau svarbiausia kliūtis buvo Lenkijos-Lietuvos valstybė, su kuria Rusijai teko grumtis skverbiantis į Vakarus. Nei Deulino (Divilino) paliaubos (1618 m.), nei Polianovo taika (1634 m.) nebuvo palankios Rusijai. Bet tik po dvidešimties metų jai pasitaikė proga sulaužyti Polianovo taikos sutartį.
Ukrainos kazokai
Tuo metu Lenkijos valdomoje Ukrainoje bruzdėjo kazokai, gyvenantys Zaporožės Sečėje prie Dnepro slenksčių ir kitose vietose į pietus nuo Kijevo. Siekdami visiškos laisvės, jie dažnai pagrečiui remdavo net tarpusavyje priešiškas jėgas — Rusiją, Lenkiją, Turkiją — ir keisdavo sąjungininkus be jokių skrupulų. Į savo pusę juos palenkdavo tas, kuris daugiau žadėdavo, mokėdavo didesnę algą ar sudarydavo geresnes sąlygas plėšikauti. Laisvieji kazokai ir prie jų prisiplakę įvairūs valkatos pačiai Rusijai XVII a. kėlė nemažai rūpesčių. Bet daugiausia sunkumų jie sudarė Lenkijos-Lietuvos valstybei, ir tuo netruko pasinaudoti Rusija.
B. Chmelnickio vadovaujamas sukilimas
1625 m. Ukrainoje kilo pirmasis kazokų ir prie jų prisidėjusių valstiečių sukilimas. Po to įsiplieskė dar keletas sukilimų. Lenkijos-Lietuvos valstybė, neturėdama pakankamai jėgų sukilimams greitai numalšinti ir vengdama ilgo karo su „laisvūnais”, darė nemažai nuolaidų: tūkstančiams dykinėjančių kazokų suteikdavo privilegijų, mokėdavo algas, šelpdavo maistu. Beje, realios naudos iš jų kovoje su Krymo totoriais irgi neturėjo. Po dešimties metų ramybės 1648 m. Ukrainoje vėl įsiliepsnojo kazokų sukilimas, kuriam vadovavo bajorų tarpusavio rietenose gerokai nuskriaustas, o sukilėlių paskelbtas etmonu Bogdanas Chmelnickis (apie 1595—1657). Sukilimas greitai apėmė didelę Ukrainos dalį ir virto kazokų ir valstiečių karu.
Ieškodamas sąjungininkų, Chmelnickis užmezgė ryšius su Rusijos caru Aleksejumi Michailovičiumi ir prašė jo priimti sukilėlius į savo valdinius. Ukrainos įvykiai atitiko Rusijos tikslus, nes silpnino iš vidaus Lenkijos-Lietuvos valstybę, teikė vilčių atplėšti nuo jos nemažai rytinių žemių. Rusija, palankiai žiūrinti į Chmelnickio prašymą, kelerius metus rėmė sukilėlius diplomatiniais būdais, šelpė maistu, pro pirštus žiūrėjo į tai, kad sukilėlių kariuomenėje kovėsi nemažai Rusijos žmonių (Dono kazokų būriai, pabėgę valstiečiai, miesto posadų žmonės, šauliai ir kt.). Bet Rusija neskubėjo „priglausti” Ukrainos sukilėlių kaip savo valdinių, nes dar nebuvo pasirengusi karui su Lenkijos-Lietuvos valstybe.
Kazokų ir valstiečių karo motyvai buvo socialiniai, o ne tautiniai. Kilo jis ir dėl stačiatikybės bei katalikybės tarpusavio prieštaravimų. Karas vyko gana permainingai.
Po sukilėlių pralaimėjimų 1653 m. pradžioje Rusija tiesiogiai įsikišo į konfliktą. Ji ultimatyviai pareikalavo, kad Lenkijos-Lietuvos vyriausybė laikytųsi sukilėliams labai palankių 1648 m. Zborovo taikos sąlygų. Rudenį Zemskinis susirinkimas nutarė prijungti Ukrainą prie Rusijos. Dėdamasi visų Lenkijos-Lietuvos valstybės stačiatikių globėja, Rusija paskelbė jai karą. Į Ukrainą išvyko Maskvos didžioji pasiuntinybė priimti kazokų ištikimybės Rusijai priesaiką. 1654 m. pradžioje Perejaslave susirinko kazokų vyresniųjų ir miestų atstovų, šiaip kazokų ir žmonių rada (taryba), kurioje buvo paskelbta, kad Ukraina savo noru susijungia su Rusija, nors Maskvoje jau prieš kelis mėnesius buvo nuspręsta prijungti šį kraštą.
Rusijos karas su Lenkijos-Lietuvos valstybe
Rusijos valdžia, norėdama pasirodyti geresnė už Lenkijos-Lietuvos valdžią, kurį laiką pripažino Ukrainos kazokų karinį-administracini atskirumą, be to, jų renkamą etmoną, kurį tvirtino caras. Buvo patvirtintos ir naujosios ukrainiečių bajorijos – kazokų vyresniųjų – privilegijos, taip pat tarnyba einančių ir algą gaunančių laisvųjų kazokų sąrašas, į kurį įėjo 60 tūkst. žmonių. Kiti sukilėliai liko baudžiauninkais. Ukraina, buvęs Lenkijos-Lietuvos valstybės pakraštys, virto Rusijos valstybės pakraščiu; kaip ir anksčiau, jį puldinėjo Krymo totoriai.
Dėl Ukrainos Rusija įsivėlė į karą su Lenkijos-Lietuvos valstybe. 1654 m. pavasarį Chmelnickio būriai ir Rusijos kariuomenė pradėjo žygį į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Iš pradžių karo veiksmai Rusijai buvo labai sėkmingi. Iki 1655 m. vasaros jos kariuomenė užėmė Smolenską, beveik visą Gudiją, nemažą Lietuvos dalį, Vilnių ir Kauną. Užimtas teritorijas Rusijos kariuomenė bei kazokai labai nusiaubė. Rusijai sekėsi kariauti ir Ukrainoje. Tačiau paaiškėjo, kad ne visa Ukraina nori jungtis su Rusija. Tarp kazokų vyresniųjų atsirado nemažai palaikančių Lenkijos-Lietuvos valdžią.
1655 m. Švedija, pasinaudojusi Lenkijos-Lietuvos valstybės nesėkmėmis, įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Švedijos veiksmai vertė niekais Rusijos viltis prasiveržti prie Baltijos jūros. Rusija nenorėjo kariauti su dviem valstybėmis iš karto, tad siekė sudaryti taiką su nuniokota Lenkija-Lietuva. Bet kadangi nenorėjo grąžinti šiai užimtų žemių, tai Vilniuje pasirašė tik paliaubas ir 1656 m. pradėjo karą su Švedija. Rusų kariuomenė įsiveržė į Latvijos ir Estijos teritoriją. Šiuo atokvėpiu pasinaudojo Lenkijos-Lietuvos valstybė. Sutelkusi jėgas, ji pradėjo stumti švedus iš Lenkijos. Sunerimusi Rusija buvo priversta skubiai sudaryti paliaubas su Švedija. 1658 m. Rusija vėl atnaujino karą su Lenkijos-Lietuvos valstybe. Ir šį kartą dėl Ukrainos. Mat 1657 m. mirus Chmelnickiui, naujasis Ukrainos kazokų etmonas Ivanas Vygodskis susitaikė su Lenkijos-Lietuvos karaliumi. Ukraina atsimetė nuo Rusijos ir tuo sukėlė šios įtūžį.
Karo rezultatai
Iš pradžių Rusijai sekėsi, bet paskui jos kariuomenė patyrė nemažai pralaimėjimų. Dažna kazokų etmonų kaita, jų linkimas tai prie Lenkijos, tai prie Rusijos ar Turkijos ir Krymo totorių, vienalaikis dviejų etmonų valdymas labai sunkino Rusijos kovą dėl Ukrainos. Abi šalys kariaudamos gerokai išseko. 1667 m. Andrusovo kaime Rusija ir Lenkijos-Lietuvos valstybė pasirašė trylikai su puse metų paliaubas. Tai buvo didelė Rusijos sėkmė. Iš Lenkijos-Lietuvos valstybės ji gavo Smolenską ir Starodubą, Kairiakrantę Ukrainą. Dnepras virto vakarine Rusijos valstvbės siena. Dešiniajame upės krante esantis Kijevas ir apylinkės Rusijai atiteko tik dvejiems metams. Bet ji Kiįęvo taip ir negrąžino. Svarbiausias Ukrainos kazokų centras — Zaporožės Sečė – buvo pripažinta bendra abiejų valstybių valda, tačiau iš tikrųjų ten viešpatavo Rusija. Nuo tol ji įsigalėjo Rytų Europoje. Iš užimtų žemių Rusija išvarė į Lenkiją ir Lietuvą didumą vietinių bajorų katalikų ar unitų; už prarastus dvarus jie gavo tik nedidelį užmokestį.
Nebepajėgdama priešintis Rusijos ekspansijai, Lenkijos-Lietuvos valstybė 1686 m. po ilgų derybų Andrusovo paliaubų sąlygomis pasirašė su Rusija Amžinąją taiką. Dabar Rusija netrukdoma galėjo kovoti su Turkija ir Krymo chanatu, Švedija, skverbtis į Kaukazą ir į Rytus. Be to, Rusija gavo galimybę kištis į Lenkijos-Lietuvos valstybės vidaus reikalus, prisidengdama ten gyvenančių stačiatikių gynimu.
Kovodama dėl Ukrainos ir išėjimo į Juodąją jūrą, Rusija 1676—1689 m. su pertraukomis kariavo su Turkija ir Krymu, tačiau nesėkmingai.
Galutinis Sibiro pavergimas
Dar XVI a. pabaigoje Uralo verslininkų pasiųstas į Rytus kazokų atamanas Jermakas pradėjo jungti prie Rusijos Vakarų Sibirą. Kartu su vyriausybės siųstais ginkluotais būriais į tą kraštą vyko verslininkai, įvairūs avantiūristai. Vis toliau į rytus kūrėsi įtvirtintos gyvenvietės. Paskui pirmąją bangą ėjo bėgliai rusų valstiečiai, kurie apsigyvendavo Sibire.
Rytų Sibiro jungimas prasidėjo XVII a., kai rusų kazokų būriai pasiekė Jenisejaus baseiną. Pirmiausia jie šios upės intaku Angara pasklido prie Baikalo ežero, o paskui perėjo į Lenos baseiną. Iki XVII a. pabaigos rusai daugmaž ištyrė Šiaurės rytų Sibirą ir pasiekė Kamčiatką.
Rusija gana lengvai prisijungė didžiųjų Sibiro upių Obės, Jenisejaus ir Lenos vidupius bei žemupius. Daug sunkiau sekėsi skverbtis į šių upių aukštupius. Užbaikalėje rusai susidūrė su mongolais, kurie irgi veržėsi į šias vietas. Itin sudėtinga padėtis susiklostė Amūro aukštupyje, į kurį pretendavo ir mandžiūrų valdoma Kinija. Kazokai prie Amūro pasistatė keletą tvirtovių. Viena iš jų — Albazinas — virto rusų kolonizacijos centru. Mandžiūrai ją apsupo ir sugriovė. Po metų rusai tvirtovę atstatė, o mandžiūrai ištisus metus ją laikė apsupę, bet paimti neįstengė.
Nerčinsko miestelyje prasidėjo derybos. Kinija reikalavo, kad Rusija atsisakytų visų užimtų žemių, esančių į rytus nuo Baikalo, taip pat visos Ochotsko jūros pakrantės. Derybos užtruko. Galiausiai šalys ėmė derėtis tik dėl Amūro aukštupio ir 1689 m. pasirašė Nerčinsko sutartį, pagal kurią Rusija atsisakė pretenzijų į dideles teritorijas, esančias abipus Amūro, ir į žemes Argūnės upės dešiniajame krante. Tad ši sutartis beveik 200 metų sustabdė rusų skverbimąsi į pietinę Rytų Sibiro dalį. Tačiau, išskyrus Paamūrę ir Pamarį, Rusija jau valdė visą Sibirą.
Klausimai
- Kodėl kilo B. Chmelnickio vadovaujamas kazokų sukilimas?
- Kokių nuolaidų kazokams darė caro valdžia, prisijungusi Ukrainą prie Rusijos?
- Kokie buvo Rusijos ir Lenkijos-Lietuvos valstybės karo padariniai?
- Apibūdinkite Rusijos ir Kinijos pasirašytą Nerčinsko sutartį.
