§ 20. Rusijos politika XVIII a. Rusijos-Turkijos karas.

Perversmų ir bajorų įsigalėjimo laikotarpis

1725 m. Petras I mirė. nepaskyręs sosto įpėdinio. Po jo mirties iki 1801 m. Rusijoje įvyko bene septyni rūmų perversmai. Rusiją valdė moterys, kūdikiai ir šiaip į valdovus nelabai tinkantys žmonės. Rusijos carai pamažu tolo nuo Romanovų kamieno, kol pagaliau liko tik dinastijos pavardė. Rūmų perversmai atspindėjo bajorijos ir senosios diduomenės tarpusavio kovą dėl vienokios ar kitokios baudžiavinės Rusijos raidos. Rusijoje bandė įsigalėti Kuršo vokiečiai. Tai ir paskatino rusus vienytis, nes Rusijoje užsieniečių niekuomet nemėgta ir jais nepasitikėta. Keičiantis šalies valdovams, keisdavosi ir vyriausybės socialinė politika. Vos per 30 metų bajorija įgijo daugybę teisių ir privilegijų. Bajorų baudžiauninkai buvo atleisti nuo priesaikos carui (už juos prisiekdavo jų ponas), bajorai gavo teisę rinkti iš savo baudžiauninkų valstybinius mokesčius, savo nuožiūra tremti nepaklusnius baudžiauninkus į Sibirą, buvo sutrumpintas bajorų valstybinės ar karo tarnybos laikas. Pagaliau buvo paskelbtos bajorijos laisvės. Po daugelio rūmų perversmų visi Rusijos žemvaldžiai susiliejo į vieną bajorų luomą.

Jekaterina II

Rusijos imperatorių virtinėje išsiskiria Jekaterina II (1762—1796), nuosekli Petro I vidaus ir užsienio politikos tęsėja.

1762 m. grupė gvardijos karininkų surengė sąmokslą ir nušalino nuo sosto Petrą III, tik pusmetį caru išbuvusį, bet jau spėjusį prikrėsti kvailysčių girtuoklį. Perversmo naktį keli gvardijos pulkai imperatore paskelbė Petro III žmoną, kilusią iš nusigyvenusios nežymios vokiečių kunigaikščių giminės, Sofiją Frederiką Augustą, kuri buvo perėjusi į stačiatikybę ir vadinosi Jekaterina Aleksejevna. Be jokių išlygų atsisakęs sosto Petras III buvo ištremtas į netolimą kaimą, o po savaitės vienas iš sąmokslininkų, naujosios imperatorės favoritas gvardijos artilerijos karininkas Grigorijus Orlovas su savo bičiuliais po išgertuvių buvusį imperatorių pasmaugė.

Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris. įžengdama j sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Bet kraujo ryšių nesiejama su Romanovų dinastija ji neturėjo teisių Rusijos sostą. Tad imperatorei teko laviruoti ir tarp įvairių socialinių jėgų, ir tarp rūmų grupuočių. Jekaterina II turėjo du konkurentus: mažametį savo sūnų Pavlą ir buvusį imperatorių Ivaną VI, kurį dar mažą 1741 m. nuvertė nuo sosto Petro I duktė Jelizaveta. Kone visą gyvenimą prasikankinęs Petropavlovsko tvirtovėje, nelaimingas 24 metų caraitis buvo sargybos nužudytas, kad nepaveržtų sosto.

Valstybės vidaus reformos

Siekdama populiarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo” šalininkė, prancūzų švietėjų sekėja. Patiklius užsieniečius Jekaterina II įtikino, kad Monteskjė veikalas „Apie įstatymų dvasią” yra jos kasdien skaitoma knyga. Tad jie laikė Jekateriną II „sosto išminčiumi”, „sosto filosofe”. O iš tikrųjų jai ne mažiau rūpėjo stiprinti baudžiavą, kaip ir ankstesniems carams. Ji sekuliarizavo (suvalstybino) Stačiatikių bažnyčios žemes. Buvo panaikinta daugiau kaip pusė stačiatikių vienuolynų. Labai daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su baudžiauninkais Jekaterina II išdalijo bajorams, atsidėkodama už sostą.

Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesu, reiškiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politine reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui parengti, nes 1649 m. Teisynas paseno. Tačiau ji greitai buvo paleista ir Teisyno neparengė.

J. Pugačiovo vadovaujamas valstiečių karas

Jekaterinos II valdymo metais baudžiava itin pasunkėjo. Tai sukėlė gaivališkų sukilimų bangą. Bruzdėjo valstiečiai, Uralo gamyklų darbininkai, kazokai, Uralo tautos. Valstiečiai masiškai bėgo į Rusijos pakraščius: prie Juodosios jūros, Dono, į Kaukazą, Orenburgo stepes, Sibirą. Tarp valstiečių sklandė gandai, kad greitai jie būsią atleisti nuo baudžiavos.

Sunkiausia baudžiava buvo centrinėje Rusijos dalyje, tačiau valstiečių karas kilo šalies rytiniuose pakraščiuose. Jam vadovavo kilminis Dono kazokas Jemeljanas Pugačiovas, dviejų karų dalyvis, už pasižymėjimą gavęs pirmąjį karininko laipsnį. Valstiečių karas prasidėjo 1773 m. rudenį Jajiko (Uralo) kazokų sukilimu. Kazokai nenorėjo tarnauti Šiaurės Kaukaze, priešinosi savivaldos siaurinimui, piktinosi daugeliu ekonominių apribojimų; jie buvo padarę nusikaltimų valstybei.

Pugačiovas pasiskelbė išsigelbėjusiu nuo žūties caru Petru III. Žmonės kalbėjo, kad šis caras norėjęs panaikinti baudžiavą ir už tai jį kėsintasi nužudyti. Apsišaukėlių carų kultas Rusijoje visada buvo populiarus. Ko gero, Pugačiovas ne pats sugalvojo pasiskelbti Petru III. Ši mintis bus kilusi Užvolgio platybėse įsikūrusiuose valdžios persekiojamų sentikių vienuolynuose. Pugačiovas ėmė caro vardu leisti įsakus ir manifestus. Prie sukilėlių prisidėjo daug kazokų, baškirų, totorių, kalmukų, bėglių valstiečių, įvairių į nusikaltėlių ir valkatų. Uralo gamyklų darbininkai Pugačiovui liejo patrankas. Sukilėliai apgulė labai svarbią Orenburgo tvirtovę.

Savo manifestuose Pugačiovas kvietė naikinti dvarininkus, visus, kurie tik priešinsis, plėšti jų turtą. O savo šalininkus jis apdalijo „malonėmis”: kazokus — žeme ir pievomis prie Jajiko upės, algomis, švinu, paraku, grūdais, sentikius — tikybos laisve ir pan. Užimtose vietovėse Sukilėlių vadas įvesdavo kazokų savivaldą, artimesniems pagalbininkams dalydavo titulus. Pamažu Jemeljanas Pugačiovas pasidarė valstiečių caru.

Pugačiovas bandė gaivališkai susibūrusius sukilėlius su jungti į kariuomenę, nes padrikiems būriams buvo sunka vadovauti. Jis įkūrė Karo kolegiją, kuri turėjo didelę galią sukilėlių valdomoje teritorijoje. Užimtuose miestuose buvo skiriami komendantai. Pugačiovas mėgino sukilėlius suskirstyti į pulkus ir šimtines. Bet tai sunkiai sekėsi. Trūko ginklų.

Pralaimėjęs prie Orenburgo, Pugačiovas pasitraukė į Uralo gamyklų rajoną. Pakeliui daug sukilėlių išsisklaidė. Baškirai ir prie Uralo gamyklų prirašyti valstiečiai nusiaubė daugelį gamyklų, kai kurias sugriovė, kitos sustojo pačios. Nuo Uralo sukilėliai slinko Kazanės link. Užvolgyje kilo gaivališkas valstiečių bruzdėjimas. Pugačiovui pavyko paimti Kazanę ir ją sudeginti. Tačiau kitą dieną jam teko palikti miestą, praradus visą artileriją. Baškirai, kazokai, Uralo gamyklų žmonės patraukė namo. Su nedideliu būriu Pugačiovas persikėlė į dešinįjį Volgos krantą ir nužygiavo Maskvos link, bet paskui pasuko į pietus, į Saratovą ir Caricyną, kur jau vyko masinis valstiečių sukilimas. Sukilėlių gretos labai išaugo, tačiau, palyginti su ankstesniais Pugačiovo bendražygiais, tai buvo netvarkinga ir nekovinga minia, nenorinti eiti iš savo gimtųjų vietų. Tuo metu valstiečių karas buvo įgavęs didžiausią užmojį. Liepsnojo visas Pavolgis, atrodė, kad sukilėliai tuoj pasieks Maskvą.

Pugačiovas tikėjosi susijungti su Dono ar Jajiko kazokais ir tęsti kovą. Tačiau prasiveržti prie Dono jam nepavyko. Bandantį prasimušti prie Jajiko, jį suėmė grupė kazokų. Tikėdamiesi patys išsigelbėti, jie išdavė jį vyriausybės kariuomenei. Mediniame narve Pugačiovas buvo atvežtas į Maskvą ir 1775 m. pradžioje po žiaurių kankinimų su artimiausiais bendražygiais nubaustas mirtimi. Vyriausybės kariuomenė negailestingai išžudė daugybę sukilėlių. Taip baigėsi paskutinis, visų didžiausias Rusijos valstiečių karas.

Reformos po valstiečių karo

Numalšinusi valstiečių karą, Rusijos vyriausybė ėmėsi stiprinti valstybę, tačiau baudžiavos nesušvelnino. Visi trys Rusijos valstiečių karai prasidėjo nuo kazokų sukilimų, todėl vyriausybė pirmiausia panaikino Dono kazokų savivaldą, likvidavo Zaporožės Sečę Dnepro žemupyje, o kazokus perkėlė į Kubanę. Prijungus dalį Dono kazokų, buvo suformuota Kubanės kazokų kariuomenė. Ukrainoje kazokų neliko.

Vyriausybė sustiprino administracinį ir policinį aparatą, pertvarkė gubernijų valdymą, ardė posados bendruomenių uždarumą. Išleistas miestų privilegijų raštas skelbė, kad visi miestiečiai pagal turto cenzą skirstomi į kelias kategorijas ir sujungiami į „miesto bendruomenę”.

To laikotarpio Rusijos vidaus gyvenimui labai svarbus buvo 1785 m. išleistas Bajoru privilegijų raštas, kuris baigė telkti bajoriją ir didino jos politinį prestižą. Šiame dokumente buvo nurodomos bajorijos asmens teisės išvardijamos bajorų laisvės, suteikiama jiems teisė kurti apskrityse ir gubernijose luomines korporacijas. Nuo tol bajorai galėjo išvis netarnauti nei įstaigose, nei kariuomenėje. Jie gavo išimtinę nuosavybės teisę į žemę ir valstiečius bei jų gyvenamus kaimus, teisę steigti gamyklas, prekiauti. Bajorai buvo atleisti nuo mokesčių ir kūno bausmių.

Imperijos teritorijos plėtimas

Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją. XVIII a. antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos-Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Verždamasi į pietus, Rusija įsigijo dar vieną priešą — Persiją. Teisindama savo ekspansiją, Rusija skelbėsi ukrainiečių, gudų ir kai kurių kitų tautų gynėja ir globėja.

Pirmasis  Rusijos-Turkijos karas

Įsitvirtinusi prie Baltijos, Rusija ėmė veržtis prie Juodosios jūros. 1768-1774 m. vyko pirmasis  Rusijos-Turkijos karas, kurį pradėjo Turkija. Karas Rusijai nebuvo labai sėkmingas, bet ji vis dėlto pasiekė nemažų laimėjimų 1774 m Kiučiuk Kainardžios kaimelyje buvo pasirašyta taikos sutartis. Rusija gavo Kabardos teritoriją Šiaurės Kaukaze, žemes, esančias tarp Dnepro ir Pietų Bugo, nemažus plotus prie Azovo jūros ir laisvą išėjimą į Juodąją jūrą. Jos prekiniai laivai galėjo laisvai plaukioti Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Turkija pripažino Krymo nepriklausomybę, taigi atidavė jį Rusijos malonei. Nuo tol Rusija ėmė įsigalėti prie Juodosios jūros.

Rusijai neužteko išėjimo į Juodąją jūrą. Sutvarkiusi su įvestos kariuomenės pagalba Kryme kilusią sumaištį, ji privertė Krymo chaną atsisakyti sosto. 1783 m. Krymas buvo oficialiai prijungtas prie Rusijos.

Nukaravimai Šiaurės Kaukaze

Kur kas sunkiau sekėsi prisijungti Krymo valdas Šiaurės Kaukaze, nes Turkijos remiami nogajai neketino pasiduoti. Tik pasiuntusi didelę kariuomenę, Rusija pagaliau juos sumušė. Kai kurie iš jų pasitraukė prie Kaspijos jūros, kiti išsisklaidė Šiaurės Kaukaze. Turkija buvo priversta dalį nogajų žemių pripažinti Rusijai. Šios valdos Šiaurės Kaukaze nusidriekė iki Kubanės upės.

Maždaug tuo metu Rusija prisijungė dideles tarp Tereko upės ir Volgos esančias teritorijas, kuriose anksčiau klajojo kalmukai. Rusai privertė daugumą kalmukų persikelti per Volgą ir keliauti už Uralo, tikintis pasiekti savo senąją gimtinę Vakarų Kinijoje. Kiti galutinai pasidavė Rusijai. Rusija kontroliavo Šiaurės vakarų Kazachstaną.

Kolonizacija

Taip Krymo totoriai, o paskui ir Šiaurės Kaukazo tautos atsidūrė Rusijos valdžioje. Juodosios jūros šiaurės pakraščių stepės buvo pavadintos Naująja Rusija, Krymas — Taurija. Prasidėjo intensyvus naujų žemių apgyvendinimas. Vyriausybė dosniai dalijo dvarus, perkeldinėjo iš centro valstybinius valstiečius. Į naujas žemes kėlėsi dvarininkai ir jų valstiečiai iš centrinių gubernijų, Kairiakrantės Ukrainos, vadintos Mažąja Rusija. Baudžiavinėje Rusijoje žmonės negalėjo laisvai rinktis gyvenamosios vietos, todėl norėdama apgyvendinti didžiulius derlingų žemių plotus, valstybė turėjo kviesti į Žemutinį Pavolgį bei Juodosios jūros šiaurinio pakraščio vakarinę dalį kolonistų iš Vokietijos. Gavę didelius žemės sklypus ir teisę laisvai tvarkyti ūkį, jie įkūrė gausias vokiečių kolonijas. Stepėse nelegaliai apsigyvendavo ir bėgliai rusų valstiečiai.

Antrasis  Rusijos-Turkijos karas

Po Krymo prisijungimo labai pablogėjo Rusijos santykiai su Turkija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo antrasis Rusijos-Turkijos (1787—1791 m.). Didelė barbariškos Turkijos kariuomenė negalėjo atsilaikyti prieš gerai išmokytą ir  puikiai apginkluotą rusų kariuomenę. 1791 m. Jasuose buvo pasirašyta taikos sutartis. Turkija pripažino Krymo prijungimą prie Rusijos. Be to, Rusija gavo žemes, esančias tarp Pietų Bugo ir Dnestro. Paspartėjo Naujosios Rusijos kolonizavimas, jūros pakrantėje pradėjo augti nauji miestai.

Rusija ir Užkaukazės tautos

Įveikusi Turkija, įsitvirtinusi prie Juodosios jūros, Rusija pradėjo veržtis į Užkaukazę. Išpažįstančios krikščionybe Užkaukazės tautos — gruzinai ir armėnai — manė, kad krikščioniška Rusija rems jas kovoje su musulmoniška Turkija ir Persija. 1783 m. Rusijos atstovai bei Kartlijos ir Kachetijos karaliaus Iraklijaus II įgaliotiniai pasirašė Georgijevsko traktatą, pagal kurį ši Gruzijos dalis formaliai tapo į Rusijos protektoratu. Bet Georgijevsko traktatas liko tik deklaracija, nes dar nebuvo atėjęs laikas Rusijai kištis į Užkaukazės reikalus.

Lenkijos—Lietuvos valstybės padalijimas

Rusija intensyviai veržėsi į Vakarus. Lenkijos-Lietuvos valstybė, su kuria ji buvo pasirašiusi Amžinąją taiką, pamažu buvo sunaikinta. Jos teritoriją pasidalijo trys gretimos valstybės. Lenkijos-Lietuvos teritorijoje nuo Šiaurės karo visą laiką stovėjo Rusijos kariuomenė. Didikų grupuotės, kovodamos tarpusavyje, neretai naudojosi savanaudiška Rusijos parama ir vis labiau griovė valstybę.

Dingstis kištis į Lenkijos-Lietuvos valstybės reikalus Rusijai buvo ten gyvenančių nekatalikų, t.y. disidentų, problema. Daugelis Lenkijos-Lietuvos valstybėje, ypač rytiniuose pakraščiuose, gyvenančių ukrainiečių ir gudų buvo stačiatikiai. Stengdamasi prisijungti ukrainiečių ir gudų gyvenamas žemes, Rusija galvojo ne apie šių žemių sujungimą, ne apie jų gyventojų tautinius bei religinius interesus, o apie  imperijos plėtimą.

1768 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės bajorai sudarė Baro konfederaciją, nukreiptą prieš centrinę vyriausybę. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis paprašė Rusijos karinės pagalbos

Tuo pasinaudodamos Austrija ir Prūsija taip pat įvedė savo kariuomenę. Rusija, tikėjusis viena užvaldyti Lenkijos-Lietuvos valstybę, buvo priversta dalytis grobiu su Austrija ir Prūsija. 1772 m.  įvyko pirmasis Lenkijos-Lietuvos padalijimas, per kurį Rusija gavo Latgalą iki Dauguvos ir dalį Rytų Gudijos.

Nepatenkinta Lenkijos-Lietuvos valstybės 1791 m. gegužės 3 d. priimta konstitucija ir kitais jai nepalankiais politiniais pokyčiais, Rusija kartu su Prūsija vėl pradėjo intervenciją. 1793 m. įvyko antrasis Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimas. Rusija prisijungė dalį Vakarų Gudijos ir Dešiniakrantę Ukrainą.

Grobuoniška Rusijos ir Prūsijos politika sukėlė didžiulį įpusėtos dalytis valstybės gyventojų nepasitenkinimą, kuris pasireiškė 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimu. Jį numalšino Rusijos kariuomenė, vadovaujama garsaus karvedžio Aleksandro Suvorovo. 1795 m. Rusija, Austrija ir Prūsija trečią kartą pasidalijo Lenkijos-Lietuvos valstybę ir panaikino jos valstybingumą. Rusijai atiteko dar likusi Vakarų Gudijos dalis, Valuinė, Kuršas ir Lietuva (be Užnemunės).

XVIII a. antroje pusėje Rusija sėkmingai veržėsi ne tik į vakarus ir į pietus, bet ir į rytus. Rusų verslininkai, pirkliai, medžiotojai persikėlė per Beringo sąsiaurį, pasiekė Amerikos žemyną ir ten įsitvirtino. Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrė Aleutų salos ir Šv. Lauryno sala šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje, Aliaska ir siauras vandenyno pakrantės ruožas į pietus nuo Aliaskos. 1798 m. buvo sukurta Rusijos-Amerikos bendrovė, kuri valdė rusų valdas Amerikoje ir naudojo jų turtus. Į šias valdas kėlėsi nedaug rusų. Didesnės naudos iš savo valdų Amerikoje Rusija neturėjo. Jai beliko guostis tuo, kad imperijos rytinės sienos yra toli Amerikos žemyne.

Klausimai

1. Pagalvokite, ar galima Jekateriną II laikyti „apšviestojo absoliutizmo“ šalininke.
2. Kodėl 1773-1775 m. valstiečių karas pralaimėjo? Ar jo pralaimėjimo priežastys būdingos ir kitiems valstiečių karams?
3. Kurios valstybės vidus reformos buvo įvykdytos po 1773-1775 m. valstiečių karo?
4. Išvardykite teritorijas, kurias Rusijos imperija prisijungė XVIII a. antroje pusėje.