§ 19. Rusija Petro I valdymo metais

Rusijos vidaus padėtis prieš pradedant valdyti Petrui I

Po caro Aleksejaus Michailovičiaus mirties 1676 m. Rusijos valdovu tapo jo vyriausiasis sūnus keturiolikmetis Fiodoras, kuris valstybės reikalų netvarkė. Už jį valdė caro giminės Miloslavskiai ir energinga sesuo Sofija.

Mirus carui Fiodorui Aleksejevičiui, 1682 m. valdovais formaliai tapo du jo broliai Ivanas V ir Petras I. Bet iš tikrųjų toliau valdė regente pasidariusi caraitė Sofija. Stiprėjo rūmų grupuočių kova dėl valdžios. 1689 m. septyniolikmetis Petras I vedė ir, tų laikų supratimu, pasidarė pilnametis. Tai reiškė, kad Sofijos regentystė turėjo baigtis. Anksčiau įvykusios Ivano V vedybos Sofijai buvo nepavojingos, nes silpnaprotis, beveik aklas caras į valdovus aiškiai netiko.

Padidėjus prieštaravimams tarp Petro I ir valdovės titulą pasisavinusios Sofijos, kilo ginkluotas konfliktas. Sofija, naudodamasi šaulių nepasitenkinimu, surengė sąmokslą. Petrą I nuo sąmokslininkų gynė du jo „žaidimų pulkai”, likę ištikimi šauliai bei bajorai. Sofija buvo nušalinta nuo valdžios ir uždaryta į vienuolyną. Tačiau Petrui I išvykus į užsienį, Maskvoje vėl kilo šaulių maištas. Jie norėjo grąžinti į valdžią Sofiją. Grįžęs Petras I žiauriai susidorojo su šauliais, daugybę jų nubaudė mirtimi.

Petro I valdymo pradžia

Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priešininkais. Ne tik pirmieji jo valdymo žingsniai, bet ir visas viešpatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Ją galima vadint, pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų patirtimi.

Petras I nekeitė ankstesnės užsienio politikos, energingiau ėmėsi ją įgyvendinti. Jis bandė įveikti Rusijos ekonomikos ir kultūros atsilikimą, jos uždarumą, tad stengėsi plėtoti politinius, prekybinius, kultūrinius ryšius su Europos kraštais. Tam reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Rusija galėjo jį įgyti tik nukariavusi kitus kraštus ir tautas. Petras I manė būsiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir ten esančiuose uostose. Po XVII a. pabaigoje surengtų dviejų nepasisekusių žygių į Krymą, Rusijos kariuomenė pradėjo pulti turkų Azovo tvirtovę. Petras I surengė du Azovo žygius. Antrojo žygio metu rusai užėmė Azovą, bet nepajėgė jo išlaikyti. Viltis užmegzti ryšius su Europa per Juodąją jūrą žlugo.

Petro I vidaus politika

Vadinasi, norint įveikti Rusijos atsilikimą, pirmiausia reikėjo sukurti reguliariąją kariuomenę, ją išmokyti ir apginkluoti. Neužteko pasinaudoti Europos laimėjimais, buvo būtinas ir stiprus šalies ūkis. Tačiau Petras I, artindamas Rusiją prie Europos, nesirengė keisti baudžiavos ūkio sistemos. Todėl baudžiava tik sunkėjo. Jau vien dėl to Petro I vykdoma šalies pertvarka buvo dalinė ir negalėjo ilgam užtikrinti Rusijos pažangos.

Valstybės iždui papildyti buvo įvestas pagalvės mokestis, imamas nuo kiekvieno mokesčius mokančių luomų vyro (iki tol mokesčiai buvo imami nuo kiemo). Tvarkant valstybės finansus, buvo sumažintas sidabrinės monetos svoris, jos sidabro praba, o smulkūs sidabriniai pinigai pakeisti variniais. Bet visų monetų nominalinė vertė liko ankstesnė. Petras I įvedė mokesčius už druską, svaigalus, pirkliams ir bajorams — už barzdas. Taip pat atsirado gausybė prievolių valstybei. Valstiečius itin vargino transporto ir statybos prievolė. Pakeitus kariuomenės telkimo tvarką ir įvedus rekrutų prievolę, jos našta taip pat užgriuvo valstiečius.

Neįprasti pertvarkymai, platinantys šiurpius gandus, mokesčių ir prievolių našta, stiprėjanti baudžiava kėlė žmonių nepasitenkinimą ir net ginkluotą priešinimąsi. 1705— 1706 m. kilo sukilimas Astrachanėje. 1707—1708 m. prie Dono prasidėjo kazoko Kondratijaus Bulavino vadovaujamas sukilimas, kuris apėmė ne tik Padonę, bet ir Vidurio Pavolgį bei Slabados Ukrainą. Tai buvo didžiausias XVIII a pirmos pusės sukilimas. Bruzdėjo Pavolgio ir Pauralės tautos. Ypač stiprus buvo beveik šešerius metus trukęs baškirų sukilimas.

Petro I politika sukėlė gana smarkų konservatyviųjų diduomenės sluoksnių, labai nepatenkintų jo pradėta pertvarka, pasipriešinimą. Prieš Petrą I kai kurie didikai surengė sąmokslą, į kurį įvėlė ir caro sūnų Aleksejų. Už tai caraitis po žiaurių tardymų buvo pasmerktas mirti.

Petras I visas politines bei ūkines šalies jėgas ir žmones naudojo savo svarbiausiam tikslui — paversti Rusiją viena iš stipriausių Europos valstybių, pasiekti tai, ko nepavyko Ivanui IV Rūsčiajam.

Vykdydamas pertvarkymus, Petras I rėmėsi smulkiaisiais ir vidutiniais bajorais; jis suteikė bajorystę ne vienam pasižymėjusiam energingam, bet nekilmingam žmogui. Senoji diduomenė iš pradžių atsargiai žiūrėjo į caro planus.

Stiprindamas bajorijos — savo atramos visuomenėje — pozicijas, Petras I paskelbė įsaką dėl vienįpėdinystės. Šiuo įsaku visi bajorų dvarai buvo sulyginti su bojarinų tėvonijomis ir pripažinti paveldima neribota nuosavybe. Be to, paskelbus įsaką, valstybė turėjo pakankamai kilmingų tarnautojų. Mat ir dvarininkai, ir tėvonininkai iki tol privalėjo tarnauti kariuomenėje, laivyne ar įstaigose. Privaloma tarnyba buvo nuolatinė ir neterminuota, iki gyvos galvos. Paprastai tarnybą bajorai pradėdavo nuo eilinių. Bajorija buvo nepatenkinta tokiu atitraukimu nuo ūkio. Paskelbus įsaką dėl vienįpėdinystės, žemės valdą bajoras galėjo palikti tik vienam iš savo sūnų, paprastai vyriausiajam. Tai ne tik ribojo dvarų smulkinimą, bet ir skatino vyresniuosius brolius rūpintis ūkiu, o jaunesniuosius siekti išsilavinimo ir karjeros tarnyboje.

1722 m. Rusijoje buvo įvesta „Rangų lentelė”. Ji nustatė būtiną visų bajorų tarnybą ir jos ėjimo tvarką. Tarnyba buvo gaunama ne pagal kilmę ar protekciją, o pagal tarnaujant įgytą rangą. Rangai buvo teikiami iš eilės, pradedant žemiausiuoju. Bajorui kilti tarnyboje padėdavo tik gabumai, uolumas, išsilavinimas.

„Rangų lentelė” užbaigė valdančiojo bajorų luomo konsolidavimąsi. Dabar bajorystę galėjo gauti ir kiti luomų atstovai, užsitarnavę tam tikrą rangą. Kariuomenėje bajoro titulą įgyti buvo dar lengviau, tereikėjo gauti pirmąjį karininko laipsnį.

Valstybės valdymo reformos

Petras I pertvarkė visas valstybės gyvenimo sritis. Nuo 1700 m. buvo įvestas Europoje vartojamas Julijaus kalendorius, pagal kurį metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo ir pradedami sausio 1 dieną. Lig tol metai Rusijoje buvo skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo ir prasidėdavo rugsėjo 1-ąją.

Visas kraštas buvo suskirstytas į gubernijas. 1711 m. buvo sukurta aukščiausioji valdžios ir teismo įstaiga — Valdantysis senatas. Jis leido ir įstatymus. Senatorius skyrė caras. Pasenusią griozdišką prikazų sistemą pakeitė dvylika įsteigtų kolegijų. Jos buvo pavaldžios senatui. Svarbiausios buvo Užsienio reikalų, Karo ir Admiraliteto kolegijos.

Svarbią reikšmę įtvirtinant absoliutizmą turėjo Bažnyčios valdymo reforma. 1721 m. Rusijoje buvo panaikinta stačiatikių patriarcho institucija (pareigos), o Stačiatikių bažnyčiai valdyti buvo įkurtas Švenčiausiasis sinodas, pavaldus senatui. Dvasininkai virto mokamais valstybės valdininkais.

Rusijoje buvo įvestas naujas raidynas — graždanka, o kirilica palikta tik bažnytinėms knygoms.

Petro I valstybės valdymo reformos įteisino caro vienvaldystę, sukūrė ją atitinkančias įstaigas. Visą įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismo valdžią iš esmės turėjo caras.

Šiaurės karas

Apsilankius Europoje, sustiprėjo Petro I siekimas prasiveržti prie Baltijos jūros, kas kitados nepasisekė Ivanui IV Rūsčiajam. Tačiau Baltijos pakrantėse nuo Rygos iki Karelijos viešpatavo Švedija, tuo metu galingiausia Šiaurės Europos valstybė, turinti labai stiprią sausumos kariuomenę ir didelį jūrų laivyną. XVI—XVII a. Rusija ne kartą kariavo su ja dėl žemių, esančių prie Suomijos įlankos.

Rengdamasi karui su Švedija, Rusija ieškojo sąjungininkių Europoje. 1699 m. rudenį buvo sudaryta šiaurės sąjunga (Rusija, Saksonija, Danija). Pasirašiusi paliaubų sutartį su Turkija, Rusija jau kitą dieną paskelbė Švedijai karą ir pasiuntė savo kariuomenę prie Narvos tvirtovės. Taip prasidėjo Šiaurės karas, trukęs 21 metus (1700—1721).

Karo pradžia Rusijai buvo labai nesėkminga. Prie Narvos jos kariuomenė pralaimėjo ir buvo priversta trauktis, palikdama švedams artileriją ir kitą ginkluotę. Bet Petras I pasimokė iš šio pralaimėjimo. Labai griežtomis priemonėmis jis sustiprino kariuomenę. 1701 m. pradžioje Petras I ir Saksonijos valdovas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II Biržuose pasirašė naują sutartį. Jau 1701—1703 m. Rusijos kariuomenė pasiekė nemažų laimėjimų. 1703 m. Nevos upe ji priplaukė Baltijos jūrą ir prie Nevos žiočių pastatė Petropavlovsko tvirtovę, ties kuria vėliau išaugo Sankt Peterburgas. Rusija nugalėjo švedus ir Estijos teritorijoje. Bet tuo metu Švedijos karaliui Karoliui XII pavyko sumušti Augusto II kariuomenę, užimti beveik visą Lenkijos-Lietuvos valstybę. Rusija neteko vienintelio sąjungininko, nes Danija jau anksčiau buvo atsisakiusi kariauti su Švedija.

Užėmusi Lenkiją, Karolio XII kariuomenė pradėjo veržtis tolyn į Rusiją, tikėdamasi pasitaikius progai lemiame mūšyje sutriuškinti šios kariuomenę ir baigti karą. Karolis XII žygiavo į Kairiakrantę Ukrainą, kur tikėjosi sulaukti nuo Rusijos atsimetusio ukrainiečiu etmono Ivano Mazepos bei Turkijos ir Krymo totorių paramos.

Lemiamas mūšis įvyko 1709 m. prie Poltavos. Švedų kariuomenė buvo visiškai sumušta. Karolis XII, metęs kariuomenės likučius, su Mazepa pabėgo į Turkiją. Šis mūšis iš esmės nulėmė Šiaurės karo baigtį. Vėl atgijo Šiaurės sąjunga: prie Rusijos prisijungė Danija bei Lenkijos-Lietuvos valstybė. Vėliau prie Šiaurės sąjungos dar prisidėjo Prūsija ir Hanoveris. Rusija sėkmingai kariavo prie Baltijos. Ji užėmė Estiją ir beveik visą Latvijos teritoriją. Baltijos jūros pakrantė nuo Rygos iki Vyborgo atiteko Rusijai.

Antrajame karo etape kovos veiksmai persikėlė į Baltijos jūrą. Mat Švedija pralaimėjo tik sausumoje, o Baltijos jūroje ji dar turėjo stiprų laivyną. Tačiau jaunas, tik 1703 m. pradėtas kurti Rusijos laivynas 1714 m. ties Hanko pusiasaliu sumušė švedus. Rusija pasidarė jūrų valstybe.

1721 m. Ništato mieste buvo pasirašyta taika tarp Rusijos ir Švedijos. Švedija atidavė Rusijai didelę dalį Baltijos pakrantės (dalį Latvijos teritorijos, Rygą ir visą Estiją). Be to, Rusija atgavo kitados Švedijos atimtas žemes prie Suomijos įlankos (nuo Narvos iki Nevos žiočių). Po pergalės Šiaurės kare Rusija tapo galinga sausumos ir jūrų valstybe, viena iš didžiųjų Europos valstybių ir nuo tada pradėjo dalyvauti tvarkant svarbiausius žemyno reikalus.

Rusija paskelbiama imperija

Pasibaigus Šiaurės karui ir pasirašius Ništato taikos sutartį, Rusija iškilmingai buvo paskelbta imperija, o Petras I priėmė imperatoriaus titulą. Taip buvo galutinai įtvirtintas Rusijos absoliutizmas. Petras I buvo didis valstybės veikėjas, užsimojęs sueuropinti Rusiją, bet to darbo neužbaigęs. Jo dėka imperija be didesnių sukrėtimų gyvavo dar 200 metų. Petras I artino Rusiją prie Europos labiau rūpindamasis baudžiavinės valstybės, o ne jos žmonių ar socialinių grupių interesais. Už nuopelnus Rusijos valstybei Petras I vėliau buvo vadinamas Didžiuoju.

Klausimai

1. Kokiomis priemonėmis Petras I vykdė vidaus reformas?
2. Kurie visuomenės sluoksniai priešinosi Petro I reformoms?
3. Kaip Petras I pertvarkė valstybės valdymą?
4. Kokia buvo Poltavos mūšio reikšmė Šiaurės karo eigai?
5. Kokie buvo Šiaurės karo rezultatai?
6. Pagalvokite, kokią reikšmę Rusijos istorijai turėjo Petro I valdymas.