41. Rusija 1917 m.

Vidaus politinė padėtis

Prasidėjus karui, Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais. Šalis, turinti milžiniškų gamtos rezervų, karui buvo praktiškai nepasiruošusi.

Pirmieji sunkumai labai greitai išryškėjo žemės ūkyje. Darbo našumas buvo gerokai menkesnis nei Vakarų šalyse. Prasidėjus karui buvo mobilizuota daug vyrų, todėl nebuvo kam apdirbti laukų, sėti ir nuimti derliaus. Vakarų šalyse tuo metu žemės ūkyje jau buvo gana plačiai naudojamos žemės ūkio mašinos, o Rusijoje dar tebevyravo rankų darbas. Antraisiais karo metais Rusijoje, kuri anksčiau eksportavo nemažai grūdų į kitas šalis, ėmė trūkti maisto produktų. Miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažinti maisto daviniai kareiviams. Tai labai neigiamai paveikė ne tik civilių gyventojų, bet ir kareivių moralę.

Karas parodė ir Rusijos pramonės atsilikimą, ji nepajėgė pagaminti ne tik daugiau žemės ūkio mašinų, bet ir aprūpinti kariuomenę karo reikmenimis. Apie tuometinę Rusijos ekonominę būklę daug ką pasako šis faktas: karinė pra­monė pagamino tik trečdalį šautuvų, būtinų kareiviams. Fronte neužteko šaud­menų. Nepakankamai išvystytas geležinkelio tinklas, prasti keliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalis į frontą, į tas vietas, kur puolė priešas.

Jau pirmaisiais karo metais fronte žuvo daug daugiau rusų kareivių nei vo­kiečių, prancūzų bei anglų. Kas­dien tūkstančiai rusų šeimų su­laukdavo pranešimų apie žuvusius tėvus, sūnus, brolius. Blogai ap­ginkluoti ir maitinami rusų karei­viai, vadovaujami negabių gene­rolų, 1915 m. patyrė skaudžių pralaimėjimų. Rusijos kariuome­nė buvo priversta trauktis iš Galicijos bei Rytų Prūsijos, kur mū­šiuose žuvo daugiau nei 2 mln. ru­sų kareivių, t.y. beveik dešimt kartų daugiau nei priešininkų. Pa­tyrus tokį triuškinantį smūgį, Ru­sijos vadovybė 1916 m. surengė kontrpuolimą. Dėl blogos gin­kluotės, prasto vadovavimo Rusi­jos kariuomenė neteko daugiau kaip vieno milijono kareivių, o frontas buvo pralaužtas tik keliose vietose. Tokios beprasmiškos aukos labai demoralizavo kariuomenę, kareiviai ir karininkai ėmė atvirai reikšti nepasitenkinimą, nepaklusti įsaky­mams.

1917 m. vasario revoliucija

Rusijoje laikas buvo skaičiuojamas kitaip nei Vakaruose, pagal vadinamą “se­nąjį kalendorių”. Revoliucija, kuri pagal Vakarų kalendorių prasidėjo 1917 m. kovo pr., Rusijoje vyko vasario mėnesį, todėl ir vadinama Vasa­rio revoliucija.

1917 m. kovo pr. (vasario vid.) Rusijos sostinėje Sankt Peterburge, kuris karui prasidė­jus buvo pavadintas Petrogradu, dėl duonos trūkumo, nesėkmių fronte, nepasitenkinimo cariz­mo valdymu prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Darbininkų malšinti pasiųsti Petrogrado įgulos kariai nepakluso įsaky­mui, suėmė savo karininkus ir prisijungė prie demonstrantų. Kovo 12 d. streikuojančių dar­bininkų atstovai, daugiausia so­cialdemokratai, išrinko Petrog­rado darbininkų tarybą, kurią parėmė ir Petrogrado įgulos kareiviai, pasiuntę savo atstovus. Kovo 13d. Petrogradas jau buvo kontroliuojamas tarybos.

Šie įvykiai paskatino Dūmą sudaryti visuotinį valdymo organą. Nors kovo lld. Nikolajus II buvo paskelbęs, jog nutraukia Dūmos posėdžius, kitą dieną susirinkęs Rusijos parlamentas įkūrė laikiną komitetą, turėjusį įvesti tvarką ir rimtį šalyje. Šiam komitetui vadovavo kunigaikštis Georgijus Lvovas. Į komi­teto sudėtį įėjo nemažai socialdemokratų atstovų, tarp jų ir Aleksandras Kerenskis, būsimas ministras pirmininkas. Po kelių dienų, kovo 14 d. komitetas buvo paskelbtas Laikinąją Rusijos vyriausybe. Ji pasiuntė delegatus pas carą su reikalavimu atsistatydinti. Kovo 15d. (pagal tuometinį Rusijos kalendorių ko­vo 2 d.) caras Nikolajus II atsisakė sosto savo brolio Michailo naudai, bet pas­tarasis nepriėmė karūnos. Taip Rusija tapo respublika.

Praradęs valdžią, Nikolajus II dėl to labai nesijaudino. Savo dienoraštyje kovo 16d. jis užrašė: “Miegojau ramiai ir ilgai”. Nors kiti Vakarų šalių monar­chai pasiūlė buvusiam rusų imperatoriui prieglobstį, Nikolajus II atsisakė iš­vykti iš šalies. Vėliau Laikinoji vyriausybė jį suėmė ir kalino namų areštu. Bol­ševikams užgrobus valdžią, 1918 m. liepos 17 d. Nikolajus II, jo žmona, trys dukterys ir sūnus Aleksejus buvo nužudyti Jekaterinburge.

Laikinosios vyriausybės veikla

Nuvertus carą, valdžia Rusijoje pasi­skirstė tarp dviejų valdymo organų. Petrograde, Maskvoje ir kituose di­džiuosiuose miestuose nemažą įtaką turėjo sukurtos darbininkų ir kareivių tarybos, sudarytos daugiausia iš so­cialdemokratų – menševikų, bolševi­kų, o taip pat socialistų – revoliucio­nierių, sutrumpintai pagal pirmąsias raides (SR) vadintų eserais. Šios tary­bos atstovavo darbininkų, valstiečių, kitų žemesniųjų sluoksnių interesams.

Laikinoji vyriausybė, vadovauja­ma kunigaikščio G. Lvovo, gynė Ru­sijos aristokratijos bei viduriniojo sluoksnio interesus. Tarp šių dviejų valdžios organų įsivyravo pusiausvy­ra. Tarybos pripažino Laikinąją vyriausybę, pirmosiomis savaitėmis rėmė jos politiką, pritarė, kad toliau būtų tęsiamas karas, laikomasi sąjunginių įsiparei­gojimų Prancūzijai bei Anglijai. Savo ruožtu, Laikinoji vyriausybė nežinojo, kokių priemonių imtis, kad galėtų panaikinti susidariusią dvivaldystę ir įsitvir­tintų viena valdžioje.

Kunigaikščiui G. Lvovui stabilizuoti padėties šalyje nepavyko. Didžiuosiuo­se miestuose tęsėsi darbininkų streikai, demonstracijos. Atsiliepdama į sąjungi­ninkų raginimą, Rusijos karinė vadovybė 1917 m. pavasarį surengė puolimą Ga­licijoje, kuris, dėl kariuomenės demoralizacijos, nepasisekė. Šalyje kilo nauji neramumai, o liepos mėn. Petrograde prasidėjo bolševikų sukilimas, kurį pavy­ko nuslopinti. Po šio įvykio kunigaikštis G. Lvovas atsistatydino, o ministru pir­mininku ir karo ministru tapo socialdemokratas A. Kerenskis. Jo kandidatūra nepatiko reakcingiems Rusijos sluoksniams. Kariuomenės vadas generolas Lavras Kornilovas iš fronto pasiuntė karinius dalinius, turėjusius nuversti Laikinąją vyriausybę ir A. Kerenskį. Rusijos ministras pirmininkas buvo populiarus, geras oratorius, tačiau jo vyriausybės įtaka buvo labai menka. Norėdamas atremti maištaujančią kariuomenę, A. Kerenskis į pagalbą pasikvietė bolševikus, išdali­jo ginklus juos palaikantiems darbininkams. Rugsėjo mėn. generolo L. Kornilovo maištas buvo likviduotas, tačiau A. Kerenskis ir Laikinoji vyriausybė beveik nebekontroliavo šalies. Bolševikų populiarumas nuolatos augo.

Leninas ir bolševikų partija

Po Vasario revoliucijos galutinai išryškėjo skirtumai tarp bolševikų ir menševi­kų. Jei menševikai manė, jog Rusijoje dar ne laikas kurti socializmą, bolševi­kai, priešingai, teigė, jog reikia nedelsiant įvykdyti proletariato revoliuciją. Prasidėjus revoliuciniams įvykiams bolševikų lyderis Vladimiras Leninas buvo emigracijoje, kur slapstėsi nuo caro vyriausybės persekiojimo. 1917 m. balandžio mėn. Leninas iš Šveicarijos atvyko į Rusiją. Šioje kelionėje jam pa­dėjo Vokietija, kuri buvo suinteresuota, kad vidaus politinė padėtis Rusijoje bū­tų destabilizuota. Atvykęs iš Suomijos į Petrogradą, Leninas paskelbė Balan­džio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius. Šitoje programoje – tezėse Leni­nas nurodė, kad darbininkų ir kareivių taryboms nieko nelaukiant reikia perimti valdžią į savo rankas. Valstiečiai turi sukilti prieš savo ponus, konfiskuoti jų turtą ir pasidalyti žemes, o darbininkai – sudaryti fabrikų valdymo komitetus. Karas, kadangi jis yra grobikiškas ir imperialistinis, turi būti paverstas pilieti­niu karu, t.y. visi iš darbininkų ir valstiečių kilę kareiviai privalo sukilti prieš aristokratiją bei buržua. Tokiu būdu, kaip teigė Leninas, bus sukurtos prielai­dos, socialistinei revoliucijai, kurios metu darbininkai perims valdžią.

Paraginti Lenino, bolševikai pradėjo aktyvią tokių tikslų propagavimo kam­paniją. Bolševikų šūkiai tampa labai populiarūs, nes žmonėms atrodė, kad jie išspręs daugelį Rusijos problemų. Valstiečiai, gavę žemės, patys ją dirbs ir nau­dosis uždirbtais vaisiais, darbininkai vadovaus fabrikams ir gamykloms, teisin­gai galės padalyti gautą pelną. Darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos bus tiesioginiai valdymo organai, todėl neliks biurokratų, bus panaikinta policija.

Išaugus bolševikų autoritetui, jau 1917 m. liepos mėn. Petrograde jie mėgi­no įvykdyti ginkluotą sukilimą. Tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios ka­riuomenės dalys jį numalšino, Leninas buvo priverstas slapstytis, o vėliau bėgti į Suomiją. Levas Trockis ir Levas Kamenevas, kiti bolševikų vadai buvo paso­dinti į kalėjimą.

Spalio perversmas

1917 m. rudenį surengus naujus rinkimus į Petrogrado, Maskvos ir kitų miestų tarybas, beveik visur daugumą juose gavo bolševikai ir tapo svarbiausia politi­ne jėga. Jų populiarumui išaugus, A. Kerenskis buvo priverstas pa­leisti iš kalėjimo daugelį bolševi­kų vadų. Pabėgęs į Suomiją, Leninas bolševikų pergalę tarybose įverti­no kaip galimybę įsitvirtinti val­džioje. Partijos centro komitetui jis nusiuntė laišką, kuriame išdės­tė, kaip reikia rengtis sukilimui. Spalio 23 d. paslapčia jis vėl su­grįžo į Petrogradą ir pavedė L. Trockiui rengti perversmą. L. Trockis buvo talentingas organizatorius ir politikas. Jis pasiūlė, kad perversmui oficialiai vadovautų ne bolševikų partija, nes tam ga­lėjo būti nepritarta, bet Petrog­rado taryba. Neslėpdami savo planų nuversti teisėtą valdžią, bolševikai provokavo Laikinąją vyriausybę. Kai A. Kerenskis, norėdamas likviduoti sąmokslą, vėl įsakė suimti Leniną, kitus bolševikų vadus bei įvesti į Pet­rogradą ištikimus vyriausybei karinius dalinius, L. Trockis pa­ragino Petrogrado tarybą pa­skelbti, jog reikia gintis nuo kontrrevoliucinio puolimo. A. Kerenskis buvo apkaltintas socialistinių idealų iš­davimu. Naktį iš lapkričio 6 d. į 7 d. bolševikų vadovaujami Petrogrado tarybos ginkluoti būriai bei suagituoti dėl neva gresiančio kontrrevoliucinio perversmo kariniai daliniai, užėmė svarbiausius Petrogrado objektus, apsupo ir užėmė Žie­mos rūmus, kur posėdžiavo Laikinoji vyriausybė. Ryte visas miestas buvo bol­ševikų rankose. Tą pačią dieną prasidėjo visos Rusijos tarybų suvažiavimas. Menševikai ir eserai, protestuodami prieš perversmą, išėjo iš suvažiavimo, bet dauguma delegatų pritarė ir išrinko bolševikų vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą, kuriai vadovavo Leninas. Šioje vyriausybėje L. Trockis užėmė užsienio reikalų komisaro pareigas. Sudarius šią vyriausybę, Leninui pasiūlius buvo pa­skelbti dekretai dėl valdžios perėmimo į tarybų rankas, taikos sudarymo ir že­mės suteikimo valstiečiams.

A. Kerenskis, pabėgęs iš Petrogrado, nesėkmingai bandė likviduoti bolševi­kų maištą. Iš Petrogrado pasiųsti bolševikų daliniai po keletą dienų trukusių mūšių užėmė Maskvą, vėliau kitus didesnius Rusijos miestus. 1917 m. lapkri­čio mėn. įvyko rinkimai į visos Rusijos konstitucinį susirinkimą, kuris turėjo parengti naują šalies konstituciją. Bolševikai per rinkimus iškovojo tik 25% balsų, todėl jau pirmą dieną šis susirinkimas buvo išvaikytas. Leninas ir jo va­dovaujama partija įsitvirtino valdžioje.

Klausimai

1. Kodėl karo pradžioje Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais?
2. Kaip nesėkmės fronte atsiliepė Rusijos vidaus gyvenimui?
3. Kodėl 1917 m. vasario mėn. Rusijoje kilo revoliucija?
4. Kam atiteko šalies valdžia po Vasario revoliucijos?
5. Kodėl Laikinoji vyriausybė nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje?
6. Kokios priežastys lėmė bolševikų įtakos augimą šalyje?
7. Kaip bolševikams pavyko paimti valdžią Rusijoje?