Prancūzija po Termidoro perversmo
Skirsniai
Po termidoro 9-osios perversmo Konvente ir vyriausybėje įsitvirtino naujosios buržuazijos atstovai, iškilę revoliucijos metais. “Pelkės” deputatai, kurie konvente sudarė daugumą, susivienijo su naujosios buržuazijos atstovais. Netrukus į konventą buvo sugrąžinti žirondistai. Šio konvento deputatai buvo vadinami termidoriečiais. Atnaujintas konventas ėmėsi reformų. Termidoriečiai panaikino Paryžiaus komuną, uždarė jakobinų klubą. Jakobinai bei jų šalininkai buvo suimami ir uždaromi į kalėjimus, dalis jų buvo ištremta į Prancūzijos koloniją – Gvianą. Netrukus iš kalėjimų buvo išleisti visi jakobinų uždaryti įtariamieji. 1794 m. gruodžio mėn. konvento deputatai panaikino kainų maksimumo įstatymą. Šalyje pakilo produktų kainos, prasidėjo infliacija, sutriko aprūpinimas maistu. 1794-1795 m. žiemą miesto varguomenė badavo. Žmonės naktimis stovėdavo prie duonos krautuvių, kad galėtų nusipirkti “vos dvi uncijas duonos”. Paryžiuje siautėjo “auksinio jaunimo” gaujos. Jaunuoliai, ginkluoti lazdomis, mušė jakobinus ir sankiulotus. Paryžiuje nuolatos skambėjo šūkis: “Šalin jakobinus!” Varguomenei skurstant, buržuazija, atsigavusi po teroro politikos, begėdiškai švaistė pinigus, dalyvaudavo prabangiuose pokyliuose, lėbavo. 1795 m. pavasarį Paryžiuje kilo du sankiulotų sukilimai. Varguomenė reikalavo “Duonos ir devyniasdešimt trečiųjų konstitucijos”. Sukilimai, kilę darbininkų priemiesčiuose, kariuomenei padedant buvo numalšinti. Varguomenei ši kova nedavė jokios realios naudos. Tačiau didžiausią pavojų konventui kėlė rojalistai. 1795 m. vasarą rojalistai bandė organizuoti kelis maištus, kuriuos respublikos kariuomenė negailestingai nuslopino. Naujoji valdžia tvirtai saugojo per revoliuciją pasiektus laimėjimus.
1795 m. konstitucija
1795 m. rugpjūčio mėn. konvento deputatai priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Remiantis šia konstitucija buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė, įvestas turto cenzas, kuris sumažino rinkėjų skaičių. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta dviejuose susirinkimuose: Penkių šimtų taryboje ir Seniūnų taryboje. Vadovauti vyriausybei buvo paskirta direktorija, kurią sudarė penki nariai – direktoriai. Juos rinko Seniūnų taryba. Du trečdalius Penkių šimtų tarybos ir du trečdalius Seniūnų tarybos narių reikėjo perrinkti iš Konvento deputatų, ir tik trečdalį narių buvo galima rinkti iš kitur. Tokia rinkimų tvarka naujuosius susirinkimus turėjo apsaugoti nuo monarchistų išrinkimo. 1795 m. Prancūzijos konstitucija šalyje įtvirtino respublikinį valdymą ir garantavo privačios nuosavybės teisę. Nauja šalies valdymo sistema buvo pavadinta Direktorija.
Direktorijos vidaus politika
Direktorijai atėjus į valdžią, Prancūzijos ekonominė padėtis buvo sunki. Pramonės gamyba tesudarė apie du trečdalius 1789 m. lygio, eksportas sumažėjo per pusę. Dėl Anglijos blokados smuko prekyba su kolonijomis. 1796-1797 m. buvo įvykdyta finansų reforma: panaikintos bevertės asignacijos ir sugrįžta prie metalinių monetų. Direktorijos laikotarpiu suklestėjo spekuliacija, nelegali prekyba, turto supirkinėjimas ir perpardavinėjimas. Ypatingai dideli kontrastai išryškėjo tarp buržuazijos ir miesto varguomenės pragyvenimo lygio. Šiuo laikotarpiu valdžia ir pinigai tapo neatskiriami. 1795 m. spalio mėn. Paryžiuje kilo rojalistų maištas dėl naujai priimtos konstitucijos. Jį slopinant pasižymėjo generolas Napoleonas Bonapartas. Maištininkus Napoleonas išblaškė negailestinga artilerijos ugnimi. Po tokio žiauraus sutriuškinimo rojalistai prarado viltį į valdžią sugrąžinti Burbonus.
Napoleono Bonaparto iškilimas
Direktorijos valdymo metais karas su užsienio valstybėmis tęsėsi. 1795 m. Prancūzijai pavyko pasirašyti atskirą taiką su Prūsija, tačiau Austrija, Rusija ir Anglija liko koalicijoje, kovojusioje prieš Prancūziją. 1796 m. Napoleonas buvo paskirtas vyriausiuoju į Italiją siunčiamos kariuomenės vadu. 27-erių metų generolas gavo prastai ginkluotą ir nedrausmingą kariuomenę. Tačiau Napoleonas per trumpą laiką sugebėjo ją disciplinuoti, aprūpinti amunicija ir išsikovoti kareivių pasitikėjimą. Pradėdamas karą Italijoje Napoleonas į kareivius kreipėsi šiais žodžiais: “Kareiviai, jūs neaprengti, jūs blogai pamaitinti <…>. Aš noriu vesti jus į derlingiausias pasaulio šalis”. Per karą Italijoje išryškėjo neeilinis karinis Napoleono talentas. Pagrindinis Napoleono taktikos principas – į vieną vietą greitai sutelkti dideles karines pajėgas ir be sudėtingų manevrų sutriuškinti priešą. Mūšiuose prie Lodžio, Arkolio ir Rivolio prancūzų kariuomenė sumušė austrus. Prancūzai užėmė visą šiaurinę Italiją ir grasino įsibrausią į Austrijos sostinę. 1797 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Prancūzijai pripažino Belgiją, Italiją ir kairįjį Reino krantą. Austrams liko Venecijos respublikos žemės. Pasirašius taikos sutartį su Austrija, pagrindinis Prancūzijos priešas liko Anglija.
Žygis į Egiptą
1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs į Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: “Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą”. Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo paruošta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis bėjų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirs-damas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją, kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799 m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia, kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: “Niekšai! Prarado Italiją! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!” Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją.
Direktorijos valdymo krizė
Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta “sūpuoklių politika”. Ilgainiui Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno – tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: “Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti”. 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.
Briumero 18-oji
Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18d. (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą, Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Šen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Briumero 19 d. kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: “Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!” Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti į rūmus, kad surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas.
Klausimai
- Kokias reformas vykdė termidoriečių konventas?
- 1795 m. konstituciją palyginkite su 1791 m. ir 1793 m. konstitucijomis.
- Kodėl Direktorija pritarė Napoleono idėjai pradėti naują karo žygį į Egiptą?
- Kodėl Napoleonas, palikęs kariuomenę Egipte, išskubėjo į Paryžių?
- Kokios priežastys lėmė Direktorijos krizę?
- Kaip Napoleonas atėjo į valdžią?
