Demokratijos kūrimas
Centrinės, Pietryčių Europos šalyse ir buvusioje SSRS senoji valdymo sistema 1989— 1991 m. nustojo gyvavusi. Posocialistinėse šalyse gyvenimas pasidarė daug laisvesnis, jų piliečiai gali viešai reikšti savo nuomonę visais klausimais, kritikuoti valdžios politiką nesibijodami saugumo persekiojimų ir įkalinimo. Realybe tapo religinių įsitikinimų, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės. Atkurtos anksčiau veikusios nekomunistinės partijos, įkurta daug naujų. Visos jos gali nevaržomai veikti, skleisti savo idėjas, kelti savo kandidatus parlamento, prezidento, savivaldybių rinkimuose.
Komunistų partijos pakeitė pavadinimus – pasivadino socialistų, socialdemokratų ir kitokiais vardais, stengėsi gauti piliečių paramą rinkimuose. Tačiau tos partijos atstovavo beveik išimtinai savanaudiškiems buvusio valdančiojo sluoksnio interesams.
Atrodytų, kad buvę komunistai neturėjo galimybių laimėti laisvų rinkimų Centrinės ir Pietryčių Europos valstybėse. Tačiau atsitiko kitaip. Bulgarijoje socialistų partija nugalėjo parlamento rinkimuose 1990 ir 1995 m., Lenkijoje kairioji demokratų sąjunga – 1993 m., Vengrijoje socialistų partija – 1994 m., Rumunijoje komunistų įpėdiniai laimėjo visuose parlamento ir prezidento rinkimuose iki pat 1996 m. Nemažai balsų komunistai gauna Čekijoje, VFR rytinėje dalyje (buvusioje VDR teritorijoje). Netgi Albanijoje, kurią beveik keturiasdešimt metų valdė komunistinis diktatorius E. Hodža, socialistų partija 1997 m. didžiule balsų dauguma laimėjo parlamento ir prezidento rinkimus. Tiesa, buvę komunistai rinkimuose ir praranda valdžią. Taip įvyko Bulgarijoje ir Rumunijoje 1996 m., o Lenkijoje – 1997 m.
Buvusių komunistų įtaką palaiko tai, kad jiems priešiškos partijos, paėmusios valdžią, vykdė (išskyrus galbūt Čekiją) politiką, kuri atitiko tos pačios komunistinės nomenklatūros interesus, sudarė sąlygas išsidalyti („privatizuoti“) valstybės turtą. Besivadinantys antikomunistais pasitarnavo nomenklatūrai ne ką mažiau už buvusius komunistus. Pavyzdžiui, Lenkijoje 1989-1993 m. vyriausybės, kuriose vyravo Laisvės sąjungos veikėjai, vykdė beatodairiškas reformas. Atpildu tapo rinkėjų parama buvusiems komunistams – kairiajai demokratų sąjungai. Ir kaip tik ji, sudariusi koaliciją su valstiečių partija, pristabdė privatizaciją, daugiau dėmesio rodė socialiniams miesto ir kaimo nepasiturinčiųjų reikalams. Visose šalyse ir buvę komunistai, ir besivadinantys antikomunistais vykdo panašią politiką, tačiau pirmieji apdairesni ir nerodo tokios arogancijos platiesiems gyventojų sluoksniams. Ypač tai ryšku Rusijoje, kur komunistų partija turi daugiausiai deputatų parlamente – Valstybės Dūmoje. Tačiau didesnės įtakos Rusijos valdymui parlamentas neturi, nes pagal 1993 m. konstituciją jis negali nušalinti vyriausybės. Šioji atsakinga tik prezidentui.
Keičiantis politiniam gyvenimui kai kur vėl išryškėja seni tautiniai nesutarimai, egzistavę ir valdant komunistams, bet užslėptai. Jugoslavijoje šie nesutarimai tapo federacinės valstybės suirimo ir karo priežastimi. Rumunijoje vėl atsinaujino tautinis konfliktas tarp rumunų daugumos ir vengrų mažumos. Čekoslovakijoje prieštaravimai tarp čekų ir slovakų taip pat suardė valstybę, tik čia išsiskyrimas buvo visiškai taikus. 1993 m. sausio 1 d. oficialiai paskelbtos nepriklausomos Slovakijos ir Čekijos respublikos, kurios tarpusavyje palaiko normalius santykius.
Daugelis politikų, ekonomistų ir paprastų piliečių manė, jog likvidavus komunistų diktatūras ir pertvarkius ekonomiką sparčiai pradės klestėti ūkis ir gyventojų materialinė gerovė. Tačiau viltys nepasiteisino. Viena, jos išvis buvo perdėtos, o antra – posocialistinių valstybių vyriausybės (išskyrus Čekijos, Slovakijos ir Slovėnijos) pertvarkymus vykdė neapgalvotai, neretai paskubomis.
Privatizacija buvo siekiama: a) padidinti valstybei ligi tol priklausiusių įmonių gamybos efektyvumą; b) gauti papildomų lėšų į valstybės biudžetą; c) sukurti savininkų sluoksnį, kuris geriau tvarkytų įmones negu valstybės skiriami direktoriai. Šie savininkai turėjo sudaryti demokratijos atramą. Tačiau tikslų pasiekti nepavyko. Padidėjo tik nedaugelio privatizuotų gamyklų ir fabrikų efektyvumas. Nemažai privatizuotų įmonių patiria didžiulius sunkumus, kai kurios visiškai nutraukė gamybą. Dar blogiau, kad kai kurios įmonės patekdavo į aferistų rankas. Šie užstatydavo jas bankuose, pasiimdavo paskolas ir toliau visiškai nebesirūpindavo gamyba. Lėšų į valstybių biudžetus už privatizuotas įmones surinkta mažai, o buvusiose SSRS respublikose – beveik nieko. Mat čia, pvz., Lietuvoje ir Rusijoje, gyventojams buvo išdalyti investiciniai čekiai (Rusijoje – vaučeriai), už kuriuos jie galėjo įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų. Tačiau investicinius čekius ir vaučerius supirkinėjo apsukrūs asmenys, kartais tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, už 0,05 ar net 0,01 jų oficialios vertės. Gamyklos, fabrikai, didelės parduotuvės, restoranai atiteko naujiems savininkams, galima sakyti, veltui. Privatizacija sudarė sąlygas pasaulio istorijoje neregėtai korupcijai, piktnaudžiavimams ir kitokiems nusikaltimams. Rusijos privatizacija netgi buvo pavadinta „didžiąja kriminaline revoliucija“. Naujieji savininkai turtuoliai švaisto lėšas prabangai, perka nekilnojamąjį turtą Vakaruose. Suprantama, tokie savininkai nėra ir negali būti demokratijos atrama.
Didelė bėda posocialistinėms valstybėms – nuolat didėjantis jų užsienio prekybos deficitas. Importas auga daug sparčiau negu eksportas. Svarbiausia tokio reiškinio priežastis: Vakarų, pirmiausia Europos Sąjungos, valstybės pasiekė, kad beveik visi apribojimai įvežti jų prekes būtų panaikinti. Tad Vakarų prekės užplūdo posocialistinių šalių rinkas. Tai tapo viena iš priežasčių, kodėl visose šiose šalyse smarkiai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio gamyba, kurios smukimas lėmė nedarbo didėjimą. Rusijoje milijonai darbuotojų mėnesių mėnesius negauna atlyginimų. Sunkumus išgyvena ir suvienytos Vokietijos lytinė dalis, buvusi VDR. Nustojo veikusios optikos, spausdinimo mašinų gamybos, laivų statybos įmonės, kilo didelis nedarbas. Tiesa, VFR vyriausybė skiria milžiniškas lėšas rytų žemėms, ir sunkumai jose bus anksčiau ar vėliau įveikti. Visų kitų posocialistinių šalių ekonominės ir socialinės problemos aštrėja, o jų sprendimo būdai ligi šiol nėra aiškūs. Kai kur padėtį dar labiau pablogina ginkluoti vidaus konfliktai.
Popiežius Jonas Paulius II apie radikaliojo kapitalizmo-liberalizmo ideologiją
Ūkinė laisvė yra tik vienas žmogaus laisvės elementas. Kai ta ūkinė laisvė pasidaro savarankiška, vadinasi, kai žmogus vertinamas labiau kaip gamintojas ar gėrybių vartotojas, o ne kaip subjektas, kuris gamina ir vartoja tik tam, kad gyventų, tada laisvė praranda būtiną ryšį su asmeniu ir galiausiai atskiria jį nuo visuomenės ir prislegia.
Valstybės pareiga taip pat apginti ir garantuoti visuotinį gėrį, kaip antai žmogiškoji aplinka ir gamtinė aplinka, kurių nepadės išsaugoti veikiantys paprasti rinkos mechanizmai. Senojo kapitalizmo laikais valstybės pareiga buvo ginti pagrindines darbo teises, dabar naujojo kapitalizmo, valstybės ir visuomenės pareiga apsaugoti kolektyvines gėrybes <…>
Yra svarbūs žmonių reikalavimai kurie nepaklūsta rinkos logikai. Yra gėrybių, kurių dėl jų prigimties negalima ir nedera parduoti ar pirkti. Be abejonės, rinkos mechanizmai teikia tam tikros naudos. <…> Tačiau su tuo susiję pavojai vertinti rinką iš „stabmeldystės“ pozicijų, nekreipiant dėmesio į tas gėrybes, kurios dėl savo prigimties negali būti įprastos prekės. <…> Marksistinė koncepcija pralaimėjo, bet. kaip ir anksčiau, pasitaiko išnaudojimo faktų, ypač Trečiajame pasaulyje, taip pat pastebimas žmonių susvetimėjimas, ypač labiausiai pažengusiose šalyse, o prieš jį griežtai pasisako bažnyčia. Daugybė žmonių, kaip ir anksčiau, gyvena labai skurdų materialinį ir moralinį gyvenimą. Žlugus komunistinei sistemai, daugelyje šalių neabejotinai išnyko viena iš kliūčių, neleidusi veiksmingai ir realiai spręsti tų problemų, tačiau to nepakanka, kad jas būtų galima iki galo išspręsti. Tiesą sakant, yra pavojus, kad gali paplisti radikaliosios ideologijos kapitalizmas, kuris net nemėgina nagrinėti tų problemų laikydamas a priori pasmerktus nepasisekimui visus būdus joms išspręsti, aklai tikintis, kad jos išnyks laisvosios rinkos sąlygomis.
Nuotraukoje: Šventojo Tėvo sutikimas Vilniaus oro uoste 1993 m. Iš kairės – arkivyskupas A. J. Bačkis, Popiežius Jonas Paulius II, vyskupas P. A. Baltakis
Džordžas Sorošas. Kapitalizmo grėsmė
Mūsų visuomenėje vyrauja tikėjimas stebuklinga rinkos ekonomikos galia. <…> Kadangi komunizmas ir net socializmas visiškai prarado pasitikėjimą, manau, kad nevaržomo kapitalizmo grėsmė šiandien yra stipresnė už tą, kurią kelia totalitarinės ideologijos. <…>
Rinkos mechanizmui plečiantis, pasidarė vis sunkiau vadovautis ne rinkos nustatomomis vertybėmis. Reklama marketingas, net pakuotė formuoja žmogaus poreikį, o ne, kaip teigia laisvojo kapitalizmo teorija, tenkina jį. Pinigai ir sėkmė tampa svarbiausiomis vertybėmis. <…> Sėkmės kultas pakeitė tikėjimą principais. Visuomenė liko be inkaro.
Laisvojo kapitalizmo ideologija, pasiūlą ir paklausą traktuodama kaip duotybę, o valdžios kišimąsi kaip didžiausią blogį, visiškai neigia ir pajamų paskirstymą. Gerovė kaupiasi savininkų rankose, ir jei nebus jokio paskirstymo mechanizmo, nelygybė gali peržengti bet kokias ribas. Gerovės paskirstymą neigiantis laisvasis kapitalizmas kartu remia teoriją, kad išgyvena tik stipriausieji. Tačiau <…> civilizuota visuomenė negali remtis principu – išlieka tik stipriausieji.
- Kaip šiuose tekstuose vertinamas valstybės ir rinkos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje?
Socializmo sistemos irimas palietė ir Jugoslaviją: joje itin išryškėjo tautinė nesantaika. Mat šalyje gyveno keletas tautų, ir jos turėjo atskiras respublikas su plačia savivalda. Komunistų partijai 9-ojo dešimtmečio pabaigoje teko atsisakyti valdžios monopolio. Slovėnijos ir Kroatijos respublikose rinkimus laimėjo partijos, siekiančios atsiskirti nuo Jugoslavijos. 1991 m. birželio mėn. abi šios respublikos paskelbė savo nepriklausomybę. Kroatijoje gyveno nemažai serbų. Tarp kroatų ir serbų prasidėjo tikras karas. 1992 m. pradžioje, padedant JTO buvo sudarytos paliaubos, tačiau kartu tai reiškė daugiatautės Jugoslavijos suirimą.
Vėliau karo veiksmai tarp serbų ir kroatų atsinaujino dar porą kartų, bet ypač kruvinas ir ilgas karas vyko Bosnijos ir Hercegovinos Respublikoje, kuri paskelbė nepriklausomybę 1992 m. Ten gyvena trys tautybės: serbai – stačiatikiai, bosniai – musulmonai, kroatai – katalikai. Visi jie slavai ir kalba viena bendra kalba. Tačiau jau 1992 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo ginkluotos kovos ir „etniniai valymai“. Šimtai tūkstančių žmonių buvo išvaryti iš gimtųjų vietų, tūkstančiai išžudyti. 1994 m. į konfliktą įsikišo NATO, šio karinio bloko lėktuvai bombardavo serbų karinius objektus. Kovos baigėsi paliaubomis, bet jos nėra tvirtos.
Kosovo srityje, Jugoslavijoje, įsiliepsnojo tautinis serbų ir albanų konfliktas. Jis pasireiškė niekuo nekaltų žmonių, dažniausiai albanų, žudymu. Todėl 1999 m. kovo pabaigoje NATO pradėjo beveik tris mėnesius trukusius svarbių Jugoslavijos objektų bombardavimus. Birželio mėnesį serbai iš Kosovo srities buvo priversti pasitraukti. Ten įžengė NATO ir Rusijos kariuomenės daliniai, bet tai, deja, neužtikrino taikaus dviejų tautų sugyvenimo Kosove.
Klausimai
- Kodėl posocialistinėse šalyse daugelis rinkėjų balsuoja už buvusių komunistų partijas?
- Nurodykite privatizacijos padarinius.
- Su kokiomis problemomis susiduria posocialistinės šalys?
- Kokios priežastys lėmė Jugoslavijos suirimą ir karus jos teritorijoje?
„Naujųjų rusų“ gyvenimo būdas
Naktinių klubų ir kazino, brangių restoranų ir saunų lankytojai – tai daugiausiai žmonės, nepatenkantys į pirmąjį turtingiausiųjų tūkstanti. Visiems, kurie peržengia tam tikrą ribą, būtina turėti „Mercedes-500″ arba „Mercedes-600″: vien tik Maskvos regione šių mašinų 1992-1996 m. buvo nupirkta daugiau nei per dešimt metų visoje Vakarų Europoje. Kas mėnesį Maskvoje „naujieji rusai“ perka tris, keturis tūkstančius butų elitiniuose namuose. Pamaskvėje jiems per pastaruosius metus buvo pastatyta tūkstančiai raudonų plytų namų-tvirtovių; mažesniais mastais tokia statyba vyksta ir kitose srityse. Kur kas daugiau pinigų išleidžiama perkant nekilnojamąjį turtą užsienyje šiuo atžvilgiu populiariausios Ispanija ir JAV, Kipras ir Portugalija, Graikija ir Prancūzija. „Naujieji rusai” neaplenkia Šveicarijos ir Didžiosios Britanijos, Italijos, Kanados, Vokietijos ir Austrijos. Vakaruose jie perka ne tik namus ir žemės plotus, bet ir vertybinius popierius. Rusijos biznieriai investavo milijardus dolerių į JAV ir Vokietijos bankų akcijas. “Naujieji rusai” mėgsta keliauti. Vien per 1994 m. jų išlaidos turizmui tolimo užsienio šalyse sudarė apie 7 milijardus dolerių, tai yra daugiau nei TVF paskola Rusijai 1995 m. Iš viso rusų turtuolių išlaidos asmeniniam vartojimui, ekspertų apskaičiavimu, siekia 45 milijardus dolerių, tai yra kelis kartus didesnė suma nei visos Rusijos išlaidos gynybos ir armijos reikalams per metus.
- Kaip manote, ar toks Rusijos turtuolių („naujųjų rusų“) kapitalų panaudojimas yra palankus ekonomikos augimui?
Rusijos ekonomikos svarbiausių rodiklių kaita 1989-1995 m.
- Kaip galima apibūdinti Rusijos ūkio 9-ojo dešimtmečio būklę?
- Ar pagerėjo Rusijos ūkio padėtis po komunistų valdžios žlugimo?
Apie privatizacijos padarinius Armėnijoje
Oficialiais duomenimis, visos Armėnijos Respublikos įmonių vertė sudaro 20 milijardų dolerių. Šiuo metu Armėnijoje privatizuota beveik 70 proc. visų įmonių. Tačiau už jas biudžetas negavo netgi vieno milijono dolerių.
Kaip pasielgė su nuosavybe naujieji savininkai? Tik per pastaruosius trejus metus į užsienį buvo išvežta 3 mln. tonų juodųjų metalų ir 200 tūkst. tonų spalvotųjų metalų. Sunkvežimiai su metalo laužu paverstais gamyklų įrenginiais važiavo į Iraną ištisomis kolonomis.
- Kokias išvadas apie privatizacijos eigą Armėnijoje galima padaryti remiantis šia informacija?
- Paaiškinkite, kodėl galima tokia „privatizacija”.
