16. Politinės srovės ir socialinės XIX a. teorijos

Liberalizmo susiformavimo prielaidos

Kartu su kapitalizmo užuomazgomis XVIII a. pr. Europos valstybėse ėmė for­muotis nauji visuomenės sluoksniai, pirmiausia buržuazija, darbininkai. Tačiau iki pat XVIII a. pab. beveik visose Senojo žemyno šalyse vyraujanti valstybės valdymo forma buvo absoliutizmas. Karalius, bajorija ir aukštieji dvasininkai sudarė politinio, karinio ir iš dalies kultūrinio visuomenės elito branduolį. Šie visuomenės sluoksniai naudojosi įvairiomis privilegijomis. Kitos žmonių gru­pės teisiškai ir politiškai buvo žemesnėje pakopoje nei vadovaujantis elitas. To­kia padėtis ypač nepatiko miestų gyventojams: amatininkams, pirkliams, manu­faktūrų savininkams, kurie, net praturtėję, negalėjo įtakoti šalies valdymo, kreipti jį sau naudingesne linkme. Dėl šių priežasčių, XVIII a. antroje pusėje prieš esamą politi­nę santvarką prasidėjo idėjinis politinis judėjimas. Taip iš pro­testo išsivystė nauja politinė srovė, nauja ideologija – libera­lizmas. Šios ideologijos pradininkai iškėlė idėją, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Vadinasi, ir jų teisės vals­tybėje turi būti lygios. O kad visų piliečių teisės būtų ga­rantuotos, reikia priimti įstatymus, kurių vykdymą pri­žiūrėtų valstybinės valdžios institucijos, pavyzdžiui, policija ir teismai. Liberalizmo atstovai teigė, kad, norint teisingai sutvarkyti valstybę, nepakanka vien proto. Tam dar reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas (lot. “libertas” – “laisvė”). Iš šio žodžio ir kilo liberalizmo pavadinimas. Bet laisvas žmogus neturi riboti kito žmogaus laisvės, todėl jų santykius nustato teisė. Kad pilietis būtų laisvas, jis turi turėti individualią nuosavybę. Tik turėdamas savo nuosavybę pilietis gali niekam netrukdant realizuoti savo sugebėjimus, laisvai dirbti, prekiauti ir konkuruoti su kitais pilie­čiais. Valstybės uždavinys – apginti privačią nuosa­vybę. Liberalizmo šalininkai kovojo prieš aukštesniuosius luomus bei jų privilegi­jas. Liberalai teigė, jog negalima vieniems žmonėms sudaryti geresnių sąlygų nei kitiems. Visų piliečių galimybės turi būti lygios.

Konservatizmo raida

Konservatyvumas – labai senas žmonijos reiškinys. Jau pats lotyniškas žodis “conservare”, iš kurio šis pavadinimas kilo, reiškia “išlaikyti, išsaugoti tai, kas buvo anksčiau”. Kaip ideologija, konservatizmas susiformavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos, nes ji bei liberalios idėjos tiek sukrėtė senojo režimo politinę, ekonominę, socialinę tvarką, kad žmonės, norėję išlikti ištikimi seno­sioms tradicijoms, buvo priversti susiorganizuoti ir savo judėjimui bei idėjoms suteikti politinę formą. Ilgainiui susiformavo kai kurie pagrindiniai konservatizmo principai: tradicijų išsaugojimas, pagarba autoritetui, religingumas, lais­vė, susieta su atsakomybe, prigimtinė žmonių nelygybė. Pasaulio, teigė konservatoriai, negalima pagrįsti protu. Tik tikėjimas yra vi­sos egzistencijos pagrindas. Etika, moralė ir net politika priklausė nuo religin­gumo. Konservatoriai bijojo, kad sumažėjus žmonių tikėjimui pasaulis gali pradėti moraliai griūti. XIX a. konservatoriai manė, kad pilietis turi paklusti autoritetui, t.y. žmonėms, užimantiems visuomenėje aukštesnes arba ypatingas pozicijas – valdininkui, mokytojui, motinai, tėvui, meistrui. Pagarba autoritetui turėjo užkirsti kelią chaosui. Konservatoriai nebuvo nusiteikę prieš laisvę. Tačiau jie teigė, kad negali bū­ti absoliučios laisvės, ji yra neatsiejama nuo atsakomybės, todėl kiekvienas pi­lietis, nors ir būdamas laisvas, turi paklusti esamai tvarkai, vykdyti visas parei­gas. Konservatoriai nesutiko su teiginiu, kad visi žmonės yra lygūs. Jau nuo pat gimimo jie yra skirtingi: skiriasi išvaizda, protiniais sugebėjimais. Jei nebus laikomasi gamtos nulemtos nelygybės, visuomenėje kils susipriešinimas. Konservatizmas XIX a. ne kartą buvo virtęs reakcija. Pavyzdžiui, nugalėjus Napoleoną, 1815 m. Vienos kongrese buvo stengiamasi sunaikinti visas revo­liucijos pertvarkąs ir grąžinti senąją tvarką.

Socializmo kilmė ir susiformavimas

Socializmo ideologijos susiformavimą XIX a. paskatino pramonės perversmas. Dėl industrializacijos susikūręs platus darbininkų sluoksnis iškėlė labai svarbią socialinę problemą – kaip panaikinti dar­bininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdą. Iki šių dienų socializ­mo teorija, kurios pradininkais laikomi Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, yra viena reikšmingiausių žmonijos poli­tinių idėjų. Viena svarbiausių socialistų idėjų -žmonių lygybė. Ją gynė ir liberalai, bet jie manė, kad skirtumai tarp piliečių, ypač gamtos nulemti, yra neišvengiami. Tuo tarpu socialistai teigė, kad visi žmo­nės turi naudotis ne tik lygiomis galimybėmis, bet ir gauti vienodą išsilavinimą, aprūpinimą, vienodas gyvenimo sąlygas. Bet kaip visa tai garantuoti? Kiekvienas individas, tvirtino socialistai, turi stengtis kuo daugiau dirbti kolektyvui, visuomenei, tuomet ir visuomenė arba valstybė galės padėti visiems jos nariams. Nuo šio reikalavimo neatsiejamas buvo ir visų visuomenės narių solidarumo reikalavimas. Socialistai manė: jeigu darbininkai bus solidarūs, vieningi, kartu kovos už savo teises, sukels revoliucijas, tai šias problemas bus galima išspręs­ti. Vienijant darbininkus tokiai kovai, dar XIX a. pr. pradėtos kurti profesinės sąjungos, o XIX a. antroje pusėje susikūrė ir pirmosios socialistų partijos. Socialistai abejojo liberalų iškeltu laisvės šūkiu. Jei darbininkas yra visiškai priklausomas nuo darbdavio, ar jis gali būti laisvas? – klausė jie. Vadinasi, to­kia liberalų siūloma laisvė yra tik turtingiesiems, tik buržua. Socialistai, prie­šingai, teigė, kad laisvę žmogui garantuoti pajėgi tik valstybė, kuri gali ir pri­valo panaikinti turtinę žmonių nelygybę, užtikrinti visiems lygias teises. Priešingai nei liberalai, pagrindine visos nelygybės priežastimi socialistai laikė privačią nuosavybę. Jų nuomone, ji sudarė sąlygas išnaudoti darbininkus. Norėdami panaikinti šias išnaudojimo priežastis, socialistai reikalavo naciona­lizuoti visą pramonę ir viską paversti valstybės nuosavybe. Šitai užtikrinti, tei­gė socialistai, įmanoma sukūrus respubliką, panaikinus monarchijas ir įvedus parlamentinę demokratinę santvarką.

Reformizmas

Susiformavusi socializmo politinė teorija suskilo į keletą srovių. Viena didžiau­sių – K. Markso ir F. Engelso šalininkai, pasivadinę marksistais, buvo įsitikinę, kad socializmą įgyvendinti įmanoma tik revoliucijomis ir kitais ginkluotos ko­vos būdais. Populiaresnės nei marksistų tapo reformistinės idėjos, kitaip dar vadinamos revizionizmu. Jo pradininkas buvo socialdemokratas Eduardas Bernšteinas (1850-1932). XIX a. pab. jis parašė nemažai straipsnių apie socializmo proble­mas. Juose E. Bernšteinas pabrėžė, kad yra visai ne taip, kaip prognozavo K. Marksas ir F. Engelsas, socialiniai santykiai, esant kapitalizmui, nepaaštrėjo tiek, kad kiltų revoliucija. Priešingai, pasiturinčių žmonių padaugėjo, išnaudo­jimas sumažėjo. Darbininkai, organizuotai kovodami, pasiekė nemažai laimėji­mų. E. Bernšteino nuomone, socialistai neturėtų rengtis kovai, revoliucijoms, o susitelkti visuomenės auklėjimui, švietimui, aiškinti socializmo pranašumus, organizuoti, vienyti darbininkus ir pamažu reformuoti valstybę. Taigi E. Bern­šteinas peržiūrėjo visas socializmo teorijas, numačiusias vien tik revoliucinės kovos kelią. Todėl ir ši socializmo srovė buvo pavadinta revizionizmu. Bet pa­ties socializmo E. Bernšteinas ir jo šalininkai neatsisakė. Jų nuomone, kapita­lizmas yra atgyvenusi santvarka ir anksčiau ar vėliau ją pakeis socializmas, ku­ris bus pasiektas reformomis, demokratizuojant valstybę. Revizionistų srovė XIX a. pab.-XX a. pr. pamažu stiprėjo ir įsivyravo Vaka­rų Europos partijose. E. Bernšteino idėjas toliau išplėtojo Karlas Kautskis. Jis teigė, kad kapitalizmas jau praeities santvarka ir jį greitai pakeis socializmas.

Anarchizmas

Pramonės revoliucijos metu, labai paaštrėjus socialiniams santykiams, be so­cialistinių idėjų susiformavo dar viena teorija – anarchizmas. Pirmasis politinis straipsnis, kuriame buvo išdėstytos anarchistinės idėjos, buvo parašytas 1793 m. Anglijoje. Jo autorius – Finansų ministerijos tarnauto­jas, buvęs dvasininkas Viljamas Godvinas (1756-1836). Jis buvo įsitikinęs, kad didžiausia žmonijos nelaisvė – netolygus turto pasiskirstymas. Išeitis tėra viena – visiems žmonėms turtas turi būti padalytas po lygiai, ir jie visi turi gyventi laisvėje, nevaržomi valstybės, kuri prieštarauja laisvai žmogaus prigimčiai. Pa­naikinus valstybę, jos institucijas, žmonės turėtų susijungti į bendrijas, panašiai kaip tikintieji jungiasi į parapijas, ir gyventi nevaržydami vienas kito laisvės, o jų veiksmus turėtų riboti tik moralinės normos. Anarchistinės idėjos labai paplito Rusijoje. Carinės Rusijos atsilikimas, iš­likusios pusiau feodalinės struktūros sudarė sąlygas plisti anarchistinėms idė­joms. Vienu garsiausių anarchistų, šios politinės srovės ideologų tapo Mi­chailas Bakuninas (1814-1876). Jis buvo kilęs iš senos kilmingos šeimos, bu­vo karininkas, atsisakęs karinės karjeros, į Vakarų Europą išvyko studijuoti filosofijos. Už dalyvavimą 1848-1849 m. revoliucijoje buvo nuteistas, grą­žintas į Rusiją, o iš čia ištremtas į Sibirą. Iš tremties M. Bakuninas pabėgo ir per Japoniją, Ameriką vėl atvyko į Europą. 1870 m. aktyviai įsitraukė į revo­liuciją Prancūzijoje. M. Bakuninas reikalavo sukelti ginkluotą revoliuciją, išvaduoti piliečius nuo bet kokios valstybės prievartos. Žmonės turėjo gyventi laisvėje, jungtis į įvai­rias bendrijas. Visi fabrikai bei kitos gamybos priemonės turėjo būti perduotos valdyti žmonių grupėms arba komunoms. M. Bakuninas kritikavo marksistus teigdamas, kad suvalstybinus nuosavybę žmogaus laisvė bus dar labiau apribo­ta, nes valstybė vis labiau stiprės ir įsigalės.