38. Partizanai. Partizanų pasipriešinimas (1944/45-1953 m.)

Pasipriešinimo sąjūdžio pradžia

Lietuviai tikėjo, kad pasibaigus karui bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų pasitraukė į Vokietiją, vildamiesi greitai grįžti. Kiti liko Tėvynėje tikėdamiesi sulaukti laisvės ir išvengti komunistų teroro. Treti ginklavosi ir rengėsi kovai. Tačiau viltys sulaukti laisvės ramiai sėdint greitai žlugo.

Tik praėjus frontui, Lietuvoje buvo dislokuotos dvi NKVD divizijos. Iš viso Lietuvoje pasipriešinimo judėjimą slopino apie 20 tūkst. kareivių. Trėmimų metu į Lietuvą būdavo atsiunčiami papildomi kariuomenės daliniai. Pagalbinį vaidmenį susidorojant su pasipriešinimu vaidino iš vietos gyventojų sukurti „istrebitelnyje bataljony“, lietuvių vadinami stribais. Vėliau valdžia šias formuotes pavadino „liaudies gynėjais“. Stribų skaičius svyravo nuo 6 iki 8 tūkst. Didžiuma Lietuvos žmonių nekentė stribų už jų žiaurumą, naudojimąsi bet kokiomis priemonėmis, net buvusių kaimynų terorizavimą, nukautų lietuvių partizanų lavonų niekinimą. Apie stribus pokaryje žmonės sukūrė šimtus pašaipių eilėraščių ir dainuškų.

Miestuose ir miesteliuose veikė NKVD ir NKGB (nuo 1946 m. MVD ir MGB) skyriai ir poskyriai. Jų žinioje buvo milicininkai, 15-30 stribų ir 60-180 kareivių dalinys. Šios pajėgos automobiliais ir arkliais greitai būdavo permetamos į vietas, kur pasirodydavo partizanų. 1944 m. prasidėjo mobilizacija, areštai, nepaklūstančiųjų šaudymai. Į tai buvo atsakyta masiniu ginkluotu pasipriešinimu. Į miškus pasitraukė tūkstančiai gerai ginkluotų lietuvių. Dažnai partizanaudavo visi suaugę šeimos vyrai, nes vienam šeimos nariui prisijungus prie laisvės kovotojų, kitiems saugumas jau nebeduodavo ramybės. Žinoma dešimtys pavyzdžių, kai kovose žuvo keturi, penki ar šeši broliai. Partizanais tapo vyrai iš įvairių visuomenės sluoksnių. Kovotojų gretose buvo mokytojų, gimnazistų, karininkų, net kunigų, bet daugiausiai – valstiečių. Valdžios atstovai stebėjosi, kad su „darbo žmonių valdžia“ kovoja tiek daug „vargingųjų valstiečių“.

Partizanų sąjūdžio pradžioje 1945 m. jo dalyviai gyveno didelėmis grupėmis, kartais po 100 ir daugiau kovotojų. Miškuose buvo įrengtos stovyklos, iš kurių partizanai puldinėjo baudėjus, valdžios pareigūnus ir jų talkininkus, užimdavo net miestelius. Bet tai truko neilgai. Saugumui išsiaiškinus stovyklavietes, jas puolė gausios kariuomenės pajėgos, kurios sutriuškino stambius pasipriešinimo kovotojų junginius. Sunkiuose mūšiuose žuvo tūkstančiai vyrų. Tai privertė keisti kovos taktiką.

Tuo pat metu valdžia kvietė besislapstančius ar tapusius partizanais legalizuotis, nutraukti pasipriešinimą. Dalis partizanų legalizavosi. Tokie žmonės vėliau valdžios buvo persekiojami, ištremiami arba nuteisiami, verčiami bendradarbiauti. Tik retas, pasinaudojęs galimybe išeiti iš miško, buvo paliktas ramybėje.

Partizanų organizacija ir veikla

Pagrindiniu kovos junginiu tapo nedideli 5-15 vyrų būriai. Būrys turėdavo vieną ar kelis miške, lauke, sodyboje ar net pelkėje gerai įrengtus ir užmaskuotus bunkerius. Būriai per legaliai gyvenusius žmones palaikydavo ryšius tarpusavyje ir su aukštesne vadovybe. Stambiausias partizaninio sąjūdžio struktūrinis vienetas buvo apygarda (vėliau – sritis). 1944-1949 m. susikūrė Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių apygardos. Apygardų vadai koordinavo partizanų veiksmus dideliuose plotuose. Pavyzdžiui, Pietų Lietuvoje, užimančioje maždaug 1/4 visos šalies, veikė dvi partizanų apygardos – „Tauro“ Suvalkijoje ir „Dainavos“ Dzūkijoje. 1948 m. veikė 9 apygardos, kuriose buvo apie 2 000 partizanų.
Apygardų vadai palaikė tarpusavio ryšius, keitėsi informacija, patirtimi, derino savo nuostatas svarbiausiais klausimais. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardoje, prie Radviliškio, įvyko visų Lietuvos regionų partizanų vadų ir įgaliotų asmenų suvažiavimas. Intensyvius ryšius tarp apygardų palaikyti buvo sunku ir pavojinga dėl aktyvios MGB veiklos. Didžiausių nuostolių partizanai patirdavo, kai saugumui pavykdavo perimti ryšius.

Partizanai visomis įmanomomis priemonėmis trukdė sovietizacijai, sovietų valdžios įsigalėjimui kaime, kolūkių kūrimui, susidorodavo su valdžios atstovais ir jų talkininkais, stengdavosi sužlugdyti rinkimus, rengė pasalas stribams ir kareiviams. Jie tikėjo, kad tokiomis priemonėmis pavyks pristabdyti krašto komunistinimą. Partizanai žinojo, kad vieni Lietuvos nepriklausomybės neatkurs. Iki 1946 m. buvo laukiama Taikos konferencijos, kuri būtų atkūrusi Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau buvo laukiama karo. Su karu buvo siejamos didžiausios valstybės atkūrimo viltys.

Pirmaisiais pokario metais partizanai, palaikomi ir aprūpinami vietos žmonių, buvo padėties kaimo vietovėse šeimininkai, ypač naktį. Joks aktyvus valdžios rėmėjas negalėjo būti ramus dėl savo ateities. Partizanų keliamą pavojų sovietų okupacinei valdžiai pripažino ir pačių represinių struktūrų vadovai. Pavyzdžiui, šiandien žinoma, kad mirties bausme nuteistų ir nužudytų žmonių kūnai buvo užkasami Vilniaus miesto teritorijoje. Saugumiečių teigimu, „esant nepaprastai įtemptai padėčiai“ nakties metu nedidelei grupei ginkluotų enkavedistų išvykti iš miesto buvo pavojinga.

Kovojama buvo ne tik ginklu. Stambesni junginiai nedideliais tiražais leido knygeles, laikraščius, kuriuose skelbė žinias iš Lietuvos ir pasaulio, aiškino gyventojams valdžios politiką, rašė apie savo kovą. Iš viso partizanai išleido apie 80 pavadinimų leidinių, periodinių ir neperiodinių. Kai kurių tiražas siekė 5-6 tūkst. egzempliorių.

Pagrindinė partizanų atrama buvo kaimas: kaimo žmonės teikdavo informaciją, maistą, pastogę, padėdavo įsirengti bunkerius, saugojo partizanus nuo netikėtų užpuolimų, meldėsi už miške be namų vargstančius vyrus, kūrė ir dainavo apie juos dainas.

Partizanų judėjimo nuslopinimas

Susidūrimuose su kariuomene ar stribais partizanai žūdavo kas dieną. Net ir sužeidimas reiškė mirtį, nes miške, slapstantis bunkeriuose, be medikų pagalbos, trūkstant vaistų išgyventi buvo beveik neįmanoma. Vidutinė partizanavimo trukmė tebuvo vieneri dveji metai. Tik nedidelė kovotojų dalis išsilaikė nuo kovos pradžios iki pabaigos, iki Stalino mirties. Bėgant metams pasidarė aišku, kad laisvės teks laukti labai ilgai, o kovotojai arba pateks į lagerius, arba žus, o jų lavonai bus mėtomi miestelių aikštėse. Kiekvienais metais kovos sąlygos sunkėjo. Okupantai įgijo patirties, o partizanams dažnai trūko net šaudmenų. Sukūrus kolūkius nuskurdo gyventojai, todėl vis sunkiau buvo apsirūpinti maistu. Kasmetiniai trėmimai ir areštai praretino partizanų rėmėjų gretas. Žmonės liovėsi tikėję kovos sėkme, troško ramybės. O tie, kas palaikė bent menkiausius ryšius su partizanais, ramybės neturėjo. Pas juos dažnai lankydavosi stribai, kurie atimdavo maistą, vertingesnius daiktus, antausiais „apdalydavo“ ne tik suaugusius, bet ir vaikus. Jiems nuolat grėsė tremtis ar lageris. Baisius kankinimus tekdavo iškęsti tiems, kuriuos saugumas įtardavo turint konkrečios informacijos apie partizanus. Neretas žmogus, savaitėmis daužomas ir visaip iki sąmonės netekimo kankinamas, palūždavo ir išduodavo net savo brolius.

Kas dieną matant mirtį, nukautų vyrų kūnus gatvėse, žinant apie nuolat pasikartojančius trėmimus ir išdavystes daugumą užvaldė baimė. MGB lengviau užverbuodavo agentus. Juos aprūpindavo technine įranga, kuria buvo galima pra-nešįi apie pasirodžiusius partizanus, arba specialiais medikamentais, kuriais saugumo agentai galėdavo nunuodyti ar užmigdyti partizanus. Už pastarųjų sunaikinimą ar išdavimą valdžia mokėjo premijas arba kitais būdais paskatindavo išdavikus. Okupantams visos priemonės buvo geros. Buvo sukurti provokatorių būriai, veikę partizanų vardu. Tokie partizanus vaidinančių agentų būriai terorizavo gyventojus (kartais net nužudydavo), išsiaiškindavo ryšininkus. Jie stengdavosi susitikti tikrus partizanus ir juos likviduoti. Į kovotojų gretas infiltruoti agentai atsiradus galimybei partizanus sunaikindavo. Dalis smogikų – suimti, o vėliau įvairiais būdais užverbuoti partizanai. Suprantama, prieš tampant išdaviku ir provokatoriumi dažnam partizanui tekdavo iškęsti nežmoniškų kančių. Tai žinodami, bijodami kankinimų ir nenorėdami tapti kovos draugų išdavikais partizanai stengdavosi gyvi nepasiduoti, o apsupti, neturėdami kitos išeities susisprogdindavo ar nusišaudavo. 1950-1953 m. ginkluotos kovos sąjūdis pamažu išblėso, nors paskiri kovotojai ir net vadai, neturėdami išeities, slapstėsi.

1944/45-1953 m. žuvo per 20 tūkst. partizanų. Apie 2 tūkst. kovotojų ir apie 16tūkst. rėmėjų buvo suimti ir nuteisti mirties arba kitomis, dažniausiai 25 metų laisvės atėmimo, bausmėmis. 1947 05-1950 m. SSRS nebuvo vykdoma mirties bausmė. Tuo metu suimtiems partizanams vietoj mirties bausmės būdavo skiriami 25 metai lagerių. Keli šimtai buvusių kovotojų, atkalėję Sibiro lageriuose, sulaukė nepriklausomybės atkūrimo.

Klausimai

1. Kodėl pokario Lietuvoje kilo partizanų pasipriešinimo sąjūdis?
2. Ko siekė ir kaip kovojo partizanai?
3. Kokios karinės pajėgos buvo naudojamos prieš Lietuvos gyventojus 1945-1953 m.?
4. Kaip valdžia kovojo su pasipriešinimo judėjimu?
5. Remdamiesi atsiminimais ar perskaitytomis knygomis parašykite pasakojimą apie pokario partizaną.