§ 0. Naujųjų amžių įvadas

Naujųjų amžių istorijos chronologija

Chronologinis istorijos skirstymas (senovė, viduriniai ir naujieji amžiai) atsirado renesanso laikais. XX a. susiformavo naujausiųjų laikų istorijos sąvoka. Naujųjų amžių ir naujausiųjų laikų riba visuotinai priimta laikyti 1918 metus. Tada baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, o metais anksčiau įvyko Spalio perversmas Rusijoje. Kebliau yra su naujųjų amžių pradžia. Vakaruose ja laikomi Didieji geografiniai atradimai ir reformacija. Ateityje greičiausiai taip darysime ir mes. Tačiau kol kas liekame prie pastaraisiais dešimtmečiais įprastos ribos — XVII a. Anglijos revoliucijos. Tiksliau, 1640 metų, kai prasidėjo ši revoliucija, kuri iš tikrųjų buvo gana svarbi tolesnei Vakarų Europos, labiausiai, žinoma, Anglijos raidai. Naujųjų amžių istorija dalijama du laikotarpius: pirmąjį, 1640-1870 m., ir antrąjį. — 1870-1918 m. Tai irgi kelių dešimtmečių tradicija, ir iškart jos atsisakyti sunku, o gal ir netikslinga. Yra dalyku, kurie istorijos dėstymo vidurinėje mokykloje pertvarkai kur kas labiau neatidėliotini. Vadovėlyje nagrinėjamos visos naujųjų amžių istorijos pirmojo laikotarpio temos, taip pat tuometinė Rusijos istorija. Plačiai aptariamas svarbiausias naujųjų amžių įvykis — Prancūzijos didžioji revoliucija. Gali kilti klausimas, kodėl dėstoma daugiausia Europos ir Amerikos istorija, „užmirštant” Rytų šalis, Aziją. Viena vertus, dėl to, kad mes gyvename Europoje, mus sieja kultūra ir tos pačios tradicijos, be to, visi esame krikščionys. Kita vertus — Europos vaidmuo žmonijos istorijoje išskirtinis, lemiamas pasaulio raidai.

Europos ir Rytų šalių raidos skirtumai

Europos pranašumas pasaulyje ėmė ryškėti jau nuo XII a., bet nepaprastai ženklus tapo Didžiųjų geografinių atradimų laikais. Nors įvairių Europos tautų ir valstybių istorija gerokai skiriasi, tačiau dar daugiau joje bendro. Sudedamoji Europos dalis yra taip pat Rusija, tiesa, ėjusi savitu raidos keliu. Pabandykime išsiaiškinti, kas lėmė spartesnę Europos raidą ir jos pranašumą, palyginti su Rytų šalimis. Pirma, Europoje vyravo palankios ūkinės veiklos, taip pat prekybos sąlygos. Beveik visur galima verstis ariamąja žemdirbyste, pakanka drėgmės ir nėra dykumų. Kalnai ne tokie aukšti kaip Azijos didieji kalnagūbriai bei plokščiakalniai (Himalajai, Pamyras, Tibetas) ir nesunkiai pereinami. Vakarų Europa iš trijų pusių apsupta tinkamų laivybai jūrų, ji tarsi sudaro vieną didžiulį pusiasali. Antra, svarbiausia ūkio šaka čia buvo ariamoji žemdirbystė. Rytuose esant dviem ūkio šakoms — drėkinamajai žemdirbystei ir klajoklinei gyvulininkystei, — negalėjo formuotis nauji kapitalistiniai gamybos ir mainų santykiai. Be to, baisų pavojų drėkinamosios žemdirbystės sritims kėlė klajokliai. Jų antplūdžiai sunaikindavo ūkį ir kultūrą, per juos būdavo sugriaunami miestai, išžudomi gyventojai. Europa taip pat kentėjo nuo valstybių tarpusavio karų, tačiau jie niekados nebūdavo tokie žiaurūs ir niokojami kaip Rytuose. Jos karaliai bei feodalai negriovė užkariautų miestų ir masiškai nežudė jų gyventojų, kaip mongolai, totoriai ir turkai. Vakarų Europa nepatyrė klajoklių antplūdžių, bet rusų žemes jie ne kartą siaubė ligi pat XVIII a. pradžios. Iš dalies dėl to Rusija atsiliko nuo Vakarų Europos. Trečia, Europoje viešpatavo vienas tikėjimas — krikščionybė, — kas lengvino ūkinį ir kultūrinį bendravimą. Tiesa, patys krikščionys nebuvo visai vieningi, tarp jų kildavo net religinių karų. Vis dėlto daugiau dalykų juos jungė nei skyrė. Pavyzdžiui, ispanams tolima Rusija buvo ne tokia svetima kaip šalia, už Gibraltaro sąsiaurio, plytintis musulmoniškas Marokas. Ketvirta, Europos kultūra turėjo bendras šaknis, glūdinčias senoves graikų, romėnų ir žydų kultūrose. Penkta, Europoje gana anksti pradėjo formuotis tautos ir atsirado tautinės valstybės (t.y. tokios, kuriose vyrauja viena tauta): Anglija, Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Rusija. Šešta, skyrėsi Vakarų Europos ir Rytų miestai. Viduramžiais ir naujųjų amžių pradžioje Kinijos, Indijos, Irano miestai buvo dideli ir turtingi, tačiau visai neturėjo savivaldos. Vakarų Europos miestai viduramžiais pamažu išsikovojo žymų savarankiškumą (remdami karalius, kovojančius su nepaklusniais feodalais). XVI — XVII a. absoliutinės monarchijos labai apribojo miestų savivalda, tačiau visiškai jos panaikinti negalėjo. Karaliaus valdžiai tekdavo atsižvelgti į turtingųjų miestiečių, arba buržuazijos, interesus. Todėl jie turėjo neblogas ūkinės veiklos sąlygas ir tose šalyse galėjo plėtotis kapitalizmas. Dėl visų šių priežasčių Europos ūkio ir visuomenės raida buvo kur kas spartesnė. Naujaisiais amžiais čia neregėtais ligi tol tempais augo miestai, keitėsi ūkio sankloda, radosi naujos valstybės santvarkos formos, vyko revoliucijos, žmonių protus užvaldydavo naujos idėjos.

Naujųjų amžių istorijos pirmojo laikotarpio esminiai bruožai

Nepaprastai paspartėjo ūkio raida, gamyboje imta taikyti vis naujus technikos išradimus bei patobulinimus. XVII a. 6-ame dešimtmetyje Anglijoje nuo amatų ir manufaktūrų gamybos pradėta pereiti prie fabrikinės, naudojančios mašinas. Šis pramonės perversmas XIX a. pirmoje pusėje apėmė daugumą Vakarų Europos šalių ir Šiaurės Ameriką. XIX a. pagrįstai vadinamas „geležies ir garo amžiumi“. Fabrikų pramonei kurti reikėjo technikos, darbo rankų ir lėšų (kapitalo). Vienas iš svarbiausių kapitalo šaltinių — kolonijinių valdų Amerikoje ir Azijoje išnaudojimas, pajamos iš plantacijų, kuriose dirbdavo vergai juodaodžiai, vergų prekyba. Kitaip tariant, europiečiai lėšas pramonei kurti kaupė išnaudodami vietinius spalvotuosius Amerikos, Azijos ir Afrikos gyventojus. Sparčią ūkinės veiklos plėtotę, taigi ir pramonės perversmą iš dalies sąlygojo krikščionybė, tiksliau, reformacijos metais atsiradęs protestantizmas. Jis formavo naują žmonių požiūrį į darbą. Senovės Graikijoje ir Romoje laisvi piliečiai beveik visai neužsiimdavo gamyba. Feodalizmo laikais dirbdavo tik valstiečiai ir miestiečiai, o bajorai vieninteliu sau tinkamu užsiėmimu laikė karą ir karaliaus rūmininko tarnybą. Protestantizmas, ypač kalvinizmas, laikė darbą žmogaus priederme ir Dievo nubrėžtu gyvenimo tikslu. Ne tik patį darbą, bet ir jo teikiamas pajamas ir pelną. Anot kalvinų, nenuilstama gamybine veikla didinti turtą — vadinasi, tarnauti Dievui. Ši nuostata skatino verslininkystę ir kapitalo kaupimą. Neatsitiktinai sparčiausiai fabrikų pramonė augo protestantiškose valstybėse — Anglijoje, JAV, Prūsijoje. Kapitalistinės visuomenės, kuri pakeitė feodalinę, reikšmingiausi sluoksniai, arba klasės, buvo verslininkai ir samdomieji darbininkai. Pirmieji stengėsi gauti didesnį pelną, o antrieji — geresnį darbo užmokestį. Šie siekiai buvo visai priešingi. Darbininkai norėjo pagerinti savo padėti, dirbti už didesnį atlyginimą, turėti trumpesnę darbo dieną. XIX a. pirmoje pusėje Vakarų Europoje kilo darbininkų judėjimas, ėmė plisti socializmo teorijos. Įtakingiausia iš jų buvo marksizmas (jos kūrėjas — K. Marksas). Samdomųjų darbininkų ir kitų vargingųjų visuomenės sluoksnių padėtis pamažu ėmė gerėti. Tai lėmė ne vien darbininkų judėjimas. Bene didesnę reikšmę  turėjo tai, kad fabrikai ėmė gaminti daugiau ir pigesnių prekių, kurios pagaliau tapo prieinamos nepasiturintiems. Tiesa, ligi naujųjų amžių pirmojo laikotarpio pabaigos šis pagerėjimas dar ne itin jaučiamas. Pereinant iš senos luominės feodalinės visuomenės į naują, kapitalistinę, įsivyravo jau nebe bajorijos, o turtingųjų miestiečių, arba buržuazijos sluoksnis. Keitėsi ir valstybės valdymo būdas: buvo apribota absoliuti karaliaus valdžia, susikūrė konstitucinės monarchijos. Atstovaujamieji susirinkimai nustojo būti luominiai. Jų narius rinko jau ne bajorai, dvasininkai ar miestiečiai, o visi valstybės piliečiai. Tiesa, rinkimų teisė buvo apribojama nuosavybės dydžio. Nepasiturtintieji negalėdavo dalyvauti rinkimuose. Visuotinės rinkimų teisės siekis tapo svarbiausia kovos dėl demokratijos dalimi. Ši teisė, beje, tik suaugusiems vyrams, pirmiausia buvo pripažinta Prancūzijoje 1848 m. Nei visuotinis balsavimas, nei demokratija savaime dar nėra vertybė. Svarbiau tai, ar jie padeda mažinti turtinę nelygybę, išgyvendinti ar bent apriboti piktnaudžiavimą valdžia bei nuosavybe. Feodalizmas ir karaliaus absoliutizmas daugelyje šalių buvo ardomas prievarta, revoliucijomis. Žymiausia iš visų revoliucijų — XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija, daugelio vadinama didžiąja. Ji ne be pagrindo laikoma reikšmingiausiu naujųjų amžių istorijos įvykiu. Prancūzijos didžioji revoliucija ir po jos vykę karai turėjo milžinišką įtaką visai Europai. XIX a. Prancūzija patyrė dar keturias revoliucijas, kelios įvyko Ispanijoje, Italijoje ir kitose šalyse. 1789—1891 m. tarpsnį galime vadinti revoliucijų laikais. Feodalizmo irimą, kapitalistinės visuomenės kūrimąsi lėmė ne tik ūkio ir politiniai pokyčiai. Didžiulį poveikį Europai ir Šiaurės Amerikai turėjo  XVII a. pabaigos—XVIII a. mąstytojų iškeltos demokratijos, tautos ir žmogaus teisių idėjos. Dar vienas būdingas naujųjų amžių bruožas – Bažnyčios, ypač katalikų, įtakos mažėjimas ir visuomenės pasaulietėjimas, vadinamas laicizacija. Bažnyčios ir dvasininkų ir dvasininkų vaidmuo mažėjo įvairiose visuomenės gyvenimo, ūkio ir kultūros srityse. Šis reiškinys buvo labai prieštaringas: jis turėjo ir teigiamų, ir neigiamų padarinių. Tačiau kai kurių XVIII a. švietėjo nuomonė, kad Bažnyčia žlugs ir religija išnyks, pasirodė nepagrįsta. Krikščionybė tebėra nepaprastai reikšmingas visuomenės gyvenimo veiksnys.

Klausimai

1. Kaip chronologiškai skirstoma naujųjų amžių istorija?
2. Kas lėmė spartesnę Europos istorijos raidą, palyginti su Rytų šalimis?
3. Kodėl XIX a. vadinamas „geležies ir garo amžiumi“?
4. Kaip keitėsi naujaisiais amžiais valstybės valdymo būdai?