26. Lietuvos sovietizacija

Pasirengimas Lietuvos aneksijai

Lietuvos aneksiją buvo stengiamasi įvykdyti sudarant teisėtumo įspūdį. Birželio 17 d. Ministras Pirmininkas A. Merkys, laikinai pavadavęs išvykusį Prezidentą, SSRS atstovo V. Dekanozovo nurodymu, paskyrė žurnalistą J. Paleckį Ministru Pirmininku ir pavedė jam sudaryti Vyriausybę. Naujoje Vyriausybėje buvo nemažai gerbiamų Lietuvoje žmonių, net buvusių tautininkų sąjungos narių. Ministrais tapo gerai Lietuvoje žinomi vyrai: V. Krėvė-Mickevičius, generolas V. Vitkauskas, E. Galvanauskas (pastarasis vėliau nelegaliai pasitraukė į Vokietiją ir prisijungė prie pasipriešinimo organizacijų veiklos). Vėliau į Vyriausybę buvo įtraukta komunistų.

Okupantų valdžia uždarė nekomunistinius laikraščius, uždraudė visas visuomenines, kultūrines, religines organizacijas, privačius telefono pokalbius su užsienio šalimis, nuginklavo, o vėliau paleido Šaulių sąjungą. Iš Lietuvos kariuomenės atleisti kapelionai, daug karininkų. Kariniuose daliniuose veiklą pradėjo politiniai vadovai – politrukai. Komunistų vadovaujami vidaus reikalų ir saugumo komisariatai buvo stiprinami iš Rusijos atsiųstais specialistais. Iki liepos mėnesio okupantai skleidė iliuzijas, kad bus išsaugotas ribotas valstybės savarankiškumas. Tai sovietiniams strategams pavyko: su jais bendradarbiavo nemažai visoje šalyje gerbiamų ir žinomų žmonių, Lietuvos pasiuntiniai užsienio šalyse protestą dėl okupacijos pareiškė tik praėjus daugiau nei mėnesiui.

Siekdami įteisinti Lietuvos aneksiją, okupantai organizavo rinkimų farsą. Buvo sukurta fiktyvi organizacija – Lietuvos darbo sąjunga. Ji vienintelė tegalėjo dalyvauti rinkimuose. Darbo sąjunga iškėlė tiek kandidatų, kiek turėjo būti išrinkta Liaudies seimo narių. Rinkimų programoje buvo žadama atleisti nuo nesumokėtų mokesčių, skolų, sumažinti butų nuomos mokesčius, duoti žemės, net garantuoti demokratines laisves, bet nieko nebuvo kalbama apie sovietizaciją ar Lietuvos prijungimą prie SSRS. Dalis žmonių tikėjo tais pažadais.

Per dvi savaites, likusias iki rinkimų, Maskvos nurodymu buvo parengtas žymesnių politikų, karinių, jaunimo organizacijų veikėjų arešto planas. Liepos 10-17 d. suimti ir įkalinti 504 žmonės. Tuo pat metu į Rusiją buvo išvežti ir 4 373 Lenkijos kariškiai, internuoti Lietuvoje 1939 m. rugsėjo mėn.

Prieš rinkimus paskelbta, kad balsuojančiųjų pasai bus pažymimi, o nebalsavusieji laikomi liaudies priešais, kuriems „neliks vietos darbo Lietuvoje“.

1940 m. liepos 14-15 d. teroro ir grasinimų sąlygomis įvyko rinkimai į vadinamąjį „Liaudies seimą“. Dėl skubos rengiant rinkimus net nebuvo sudaryti rinkėjų sąrašai, bet propaganda skelbė, kad rinkimuose dalyvavo 95,51 proc., o kai kur net 100 proc. rinkėjų. Tai buvo netiesa. Daug gyventojų rinkimus boikotavo.

Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą

1940 m. liepos 21d. „Liaudies seimas“ per keletą valandų paskelbė Lietuvą esant Sovietų Socialistinei Respublika, nusprendė įvesti sovietinę santvarką ir stoti į SSRS.

Posėdžio metu salėje buvo daug pašalinių asmenų – komunistų ir saugumiečių, kurie entuziastingai balsavo už priimamus sprendimus, plojo, lietuviškai ir rusiškai skandavo šūkius Stalino garbei. Seimo narių balsai net nebuvo skaičiuojami. Visi sprendimai priimti „vienbalsiai“. Kitą dieną Seimas paskelbė žemę valstybės nuosavybe ir nustatė maksimalią 30 ha žemės normą vienam ūkiui. Liepos 23 d. nuspręsta nacionalizuoti stambiąją nuosavybę. Latvijoje ir Estijoje viskas vyko pagal tą patį scenarijų.

Lietuvos pasiuntiniai užsienio valstybėse, protestuodami prieš Liaudies seimo sprendimus, liepos 21-23 d. Vakarų šalių vyriausybėms įteikė notas, prašydami nepripažinti Lietuvos prijungimo prie SSRS. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Maskvoje ji buvo „priimta“ į SSRS.

Sovietizacija tęsėsi. Nusavinti bankai, pramonės įmonės, transportas, gydymo įstaigos, viešbučiai, didesni gyvenamieji namai, daugiau kaip 1 000 Lt gyventojų santaupos. Lietuvoje pradėti platinti geležinkeliai. Iš ūkininkų atimta 30 ha viršijusi žemė ir išdalyta bežemiams. Smulkūs gamintojai, net ir žemę gavę valstiečiai, prekiautojai apdėti nepakeliamais mokesčiais. Dalis ūkininkų, pasipiktinę mokesčiais, pradėjo atsisakinėti gautos žemės. Nustačius labai žemą kursą, litai buvo pakeisti į rublius. Ši finansinė operacija nuskurdino visus gyventojus.

Per keletą savaičių iš darbo buvo atleista didžiuma aukštesniųjų valdininkų. Juos, kaip ir įmonių savininkus, pakeitė režimui ištikimi partiečiai arba iš Rusijos atsiųsti „kadrai“, kurių iki karo spėjo atvykti apie 1,5 tūkst. Lietuvos kariai buvo verčiami prisiekti Sovietų Sąjungai, o atsisakę tai padaryti buvo suimami.

Drauge vyko ir „kultūrinė revoliucija“. Pakeista Lietuvos vėliava, himnas, herbas. Panaikintos Lietuvos valstybinės šventės. Iš bibliotekų išmestos komunistams neįtikusios knygos. Pradėti persekioti kunigai, uždrausta mokyti tikybos. Mokyklose įvestas privalomas rusų kalbos, ideologinių dalykų dėstymas. Daugelį aikščių ir gatvių naujoji valdžia pervadino Stalino, Molotovo ir kitų veikėjų vardais.

Sovietizacija vyko nuolat grasinant, terorizuojant gyventojus ir įžūliai meluojant. Valdžios atstovai nuolat prisiekinėjo, kad išliks Lietuvos kariuomenė, kad ūkininkų žemės niekas neatims, kad litai nebus pakeisti į rublius, o jau apie kolchozų kūrimą kalbą tik provokatoriai.

Teroras ir pasipriešinimas

Lietuvos sovietizacija vyko NKVD ir NKGB teroro sąlygomis. Šiose institucijose dirbo apie 6 tūkst. darbuotojų, kurių didelė dalis buvo įgiję patirtį Sovietų Sąjungoje. Suiminėjimai, vežimai į Rusiją tęsėsi per visą okupaciją, trukusią iki 1941 m. birželio. Vien Vilniuje iki 1941 m. sausio 5 d. buvo suimti 548 lenkai, 66 žydai, 66 lietuviai. 1940 m. rudenį kalėjimuose sėdėjo apie 5 tūkst., o 1941 birželį – 12 tūkst. žmonių, neskaičiuojant nužudytų ar išvežtų į Rusiją.

SSRS ir Vokietijos karo išvakarėse, 1941 m. birželio 14-osios naktį, prasidėjo didžiulė Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą akcija, kuri sukrėtė visą tautą. Ji palietė visų tautų ir sluoksnių, įvairaus amžiaus Lietuvos gyventojus — lietuvius, žydus, lenkus, rusus. Buvo ištremta apie 18 500 žmonių, iš jų apie 3 tūkst. inteligentų. Tremtinių šeimose buvo 5 120 vaikų. Okupantai Lietuvos gyventojus trėmė ištisomis šeimomis. Pakeliui į Rusiją didžiuma vyrų buvo atskirta nuo šeimų ir išsiųsta į lagerius. Tą patį birželio mėnesį suimta ir išvežta į Rusiją apie 300 kariškių. Dalis karininkų kiek anksčiau buvo išsiųsta į Maskvą „tobulintis“, bet beveik visi vietoj kursų atsidūrė šiaurės lageriuose. Dauguma lietuvių, prieš karą patekusių į Rusijos lagerius, žuvo. 1940-1944 m. lageriuose žuvo arba dingo be žinios daugiau kaip 6 tūkst. lietuvių kalinių, iš kurių 600 – sušaudyti. Per visą okupacijos laikotarpį, trukusį tik vienerius metus, išvežta, suimta arba dingo be žinios daugiau kaip 29 tūkst. žmonių.

Nepaisant žiauraus teroro, okupantams nepavyko palaužti Lietuvos gyventojų valios. Šalyje veikė pogrindinės organizacijos, kurios užmezgė ryšius su 1940 m. lapkričio mėn. Berlyne sukurta pasipriešinimo organizacija – Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). LAF vadovybė visas išsivadavimo viltis siejo su būsimu SSRS ir Vokietijos karu. Lietuvoje iki karo buvo neįmanomi kokie nors reikšmingesni aktyvaus pasipriešinimo veiksmai, todėl pogrindis apsiribojo nelegalių atsišaukimų leidimu ir platinimu. 1941 m. birželį Marijampolės, Rokiškio, Šiaulių, Utenos apskrityse pradėjo veikti ginkluotų partizanų grupės, kurių pagrindą sudarė nuo persekiojimų ir trėmimų pasprukę vyrai.

Klausimai

1. Kokias priemones panaudojo sovietai kurdami Lietuvos aneksijos teisėtumo įspūdį?
2. Kaip sovietizacijos metu pakeistas Lietuvos politinis ir ekonominis gyvenimas?
3. Paaiškinkite, kodėl sovietai vykdė masinius trėmimus.
4. Pasvarstykite, ar galėjo sovietizacija ir Lietuvos inkorporacija į SSRS būti vykdoma demokratinėmis priemonėmis.