19. Lietuvos laimėjimai tarpukario metais

Lietuvos ekonomika

Vyraujanti Lietuvos ekonomikos šaka buvo žemės ūkis. Per dvidešimt nepriklausomybės metų šioje srityje padaryta nemaža pažanga: įvykdyta žemės reforma, suteikusi pragyvenimo šaltinį daugeliui buvusių bežemių, sukurtos visai naujos žemės ūkio gamybos šakos – pieno ūkis, bekoninių kiaulių, cukrinių runkelių auginimas, selekcija. Pastatyti trys dideli cukraus fabrikai ir penkios skerdyklos, įkurta daug naujų modernią įrangą turinčių pieno perdirbimo įmonių. Pagal linų auginimą Lietuva užėmė antrą vietą Europoje po Lenkijos. 1938 m. pajamos už gyvulininkystės produktus sudarė 55,9 proc. viso eksporto pajamų. Daugiausiai buvo eksportuojama sviesto ir bekonų. Nepriklausomybės metais, lyginant su prieškariu, pieno produkcija padidėjo 2,5 karto.

Pramonė iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo menkai išplėtota. 1913 m. Lietuvoje buvo 151 įmonė, kuriose dirbo 6 603 darbininkai. 1939 m. veikė 1441 įmonė, jose dirbo 35 063 darbininkai. Didžiausia buvo Kauno metalo apdirbimo įmonė. Ji turėjo 3 tūkst. darbininkų. Svarbiausia pramonės šaka krašte buvo maisto pramonė. Jos gamyba sudarė 43 proc. visos pramonės gamybos produkcijos vertės. 1927 m. įsikūrė centrinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“. 1939 m. „Pienocentro“ eksportas sudarė 20,5 proc. viso Lietuvos eksporto. Akcinė „Maisto“ bendrovė – mėsos gaminių tiekėja pasaulinei rinkai – pastatė penkias modernias skerdyklas su dideliais šaldytuvais, konservų ir dešrų skyriais, turėjo parduotuvių tinklą. 1935 m. „Maistas“ eksportavo 90 proc. visos išvežamos mėsos.

Pirmaeilis Lietuvos rūpestis buvo eksporto didinimas. Eksportui skirtos prekės iš Lietuvos buvo išleidžiamos be muito mokesčio. Nepaisant konkurencijos ir kitų kliūčių Lietuvai pavyko su savo gaminiais prasimušti į pasaulinę rinką. Iki 1933 m. didžiausia Lietuvos užsienio prekybos partnerė buvo Vokietija. Tačiau, dėl politinių priežasčių 1934 m. Vokietijai smarkiai sumažinus lietuviškų prekių pirkimą, Lietuva sugebėjo persiorientuoti į Didžiosios Britanijos rinką.

Nepriklausomybės metais sparčiai plėtojosi transporto sistema. 1938 m. bendras geležinkelio linijų ilgis sudarė 1320 km. 1938 m. buvo atidaryta pirmoji oro susisiekimo linija Kaunas-Palanga, ja skraidė du nauji dvimotoriai lėktuvai. Klaipėdos uostas buvo nuolat plečiamas ir gilinamas. Pastatytas modemus 8 metrų gylio žiemos uostas. Jis geležinkelio bėgiais sujungtas su naujais, erdviais sandėliais. Per Klaipėdos uostą ėjo apie 80 proc. Lietuvos eksporto ir importo.

Kaune įrengta nauja automatinė telefono stotis. 1937 m. Lietuvoje buvo 21 942 abonentai. Iš Kauno radijo stoties nuo 1926 m. buvo transliuojamos programos visai Lietuvai. 1940 m. 1 000 gyventojų teko 23 radijo imtuvai.

Lietuvos švietimo sistema

Atsikuriant nepriklausomai valstybei, pirmiausia pradėta steigti naujas pradines mokyklas. 1919 m. jau veikė 900 pradžios mokyklų, jose dirbo 1 000 mokytojų ir mokėsi 45 tūkst. moksleivių. Pradžios mokyklos buvo steigiamos tose vietovėse, kur susidarydavo daugiau nei 30 mokyklinio amžiaus vaikų. 1939 m. Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo 2 386 pradžios mokyklos, kuriose dirbo 3 777 mokytojai ir mokėsi 155 288 mokiniai. Moksleivis, baigęs 6 skyrius, be egzaminų galėjo tęsti mokslus aukštesnėje mokykloje: gimnazijoje, progimnazijoje, realinėje mokykloje. Mokyklas steigti turėjo teisę ne tik valstybė, savivaldybės, bet ir visuomeninės organizacijos bei privatūs asmenys. Privačių mokyklų daugiausiai turėjo vienuolynai. 1937— 1938 mokslo metais veikė 31 valstybinė ir 29 privačios gimnazijos. Vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose už mokslą ir egzaminus buvo imamas mokestis. Mokesčio dydį nustatydavo Ministrų kabinetas. Pedagogų taryba turėjo teisę atleisti nuo mokesčio pažangius neturtingus mokinius, bet ne daugiau kaip 15 procentų visų mokinių. Mokesčio nemokėjo valstybės tarnautojų, mokytojų, karių vaikai.

Lietuvoje veikė įvairių specialiųjų mokyklų: Dotnuvos žemės ūkio technikumas, Alytaus miškininkų mokykla, Kauno sodininkystės ir daržininkystės mokykla, aukštesnioji technikos mokykla. Vidaus reikalų ministerija turėjo aukštesniąją policijos mokyklą Kaune ir žemesniąsias mokyklas Rokiškyje, Vilkaviškyje, Rusnėje. Krašto apsaugos ministerija išlaikė karo ir karo aviacijos mokyklas.

1922 m. Kaune iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas. Jame veikė teologijos-filosofijos, humanitarinių mokslų, teisės mokslų, matematikos-gamtos, medicinos ir technikos fakultetai. 1930 m. universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. 1922 m. universitete mokėsi 482 studentai, o po dešimties metų – jau 4553. 1939 m. rudenį, atgavus Vilnių, buvo atgautas ir Stepono Batoro universitetas. Šis antrasis Lietuvos universitetas pradėjo veikti Vilniuje 1940 m. pradžioje. Universitetai nebuvo vienintelės aukštojo mokslo įstaigos. Žemės ūkio specialistus rengė Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijos. Prie aukštųjų mokyklų taip pat buvo priskiriami Aukštieji karininkų kursai, Konservatorija. Nemažai studentų studijavo užsienyje: Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Bendrą kultūros lygio kilimą rodo ir nepriklausomos Lietuvos leidybos apimtis. 1925 m. išleista 430 knygų, o 1938 m. jau 1,3 tūkst. 1913 m. Lietuvoje ėjo 18 laikraščių, o 1938 m. jų jau leista 159. Knygos ir laikraščiai buvo leidžiami ne tik lietuvių kalba. Ypač daug jų spausdinta jidiš ir hebrajų kalbomis, be to, vokiečių, lenkų, rusų ir kitų tautinių mažumų kalbomis. 1931 m. pradėta leisti gerai parengta „Lietuviškoji enciklopedija“ (iki 1944 m. išėjo nepilni 10 tomų). Ir po 1926 m. cenzūros varžoma periodinė ir neperiodinė Lietuvos spauda formavo viešąją nuomonę ir teikė visuomenei žinių. Krikščionys demokratai leido „Rytą“, „XX amžių“, valstiečiai liaudininkai – „Lietuvos žinias“, tautininkai – „Lietuvos aidą“. Lietuvių kalba įgijo valstybinės kalbos statusą ir tapo ne tik kaimo gyventojų, bet ir valstybės įstaigų, mokslo, salonų ir kavinių kalba.

Lietuvos kultūrinis gyvenimas

Tarpukariu kūrė Žemaitė, G. Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda ir Šatrijos Ragana. Istorines dramas, balades, eilėraščius rašė Maironis. Vaižgantas sukūrė savo šedevrus – „Pragiedrulius“ ir „Dėdes ir dėdienes“. Iš viduriniosios kartos rašytojų išsiskyrė V. Krėvė, A. Vienuolis, I. Šeinius, S. Čiurlionienė. Lietuvoje atsirado naujos literatūros kryptys. Artima simbolizmui V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, F. Kiršos kūryba. K. Binkis buvo naujos poezijos srovės – futurizmo lietuvių literatūroje pradininkas. Futuristai nuo 1924 m. leido žurnalą „Keturi vėjai“. Šios srovės atstovai daug dėmesio skyrė eiliavimo formai. Šiam sąjūdžiui priklausė J. Tysliava, J. Žlabys-Žengė.

Nepriklausomos Lietuvos metais subrendo jaunosios kartos rašytojai, baigę lietuviškas gimnazijas. Žinomiausi poetai: J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis, S. Nėris, prozininkai: I. Simonaitytė, J. Grušas, J. Paukštelis, A. Gricius.

1919 m. Kaune buvęs Maskvos teatro aktorius A. Sutkus subūrė Tautos teatrą. Tai buvo pirmasis Lietuvos valstybinis teatras. Prie jo veikė Vaidybos studija. Teatre vaidino ir vėliau pagarsėję literatai, pvz., B. Sruoga ir F. Kirša. 1922 m. Kaune įkurtas Valstybės teatras. Direktoriumi buvo paskirtas L. Gira. Ilgą laiką teatro režisieriumi ir meno vadovu buvo B. Dauguvietis. 1920-1944 m. Valstybiniame dramos teatre pastatyta apie 160 lietuvių ir užsienio autorių spektaklių. 1931 m. buvo įsteigtas valstybinis Šiaulių dramos teatras, kuris po ketverių metų persikėlė į Klaipėdą. Aktorius ir režisierius J. Miltinis dramos teatrą įkūrė Panevėžyje. Lietuvos kariuomenė turėjo savo Karių teatrą.

Nuo 1920 m. Kaune pradėjo veikti Operos teatras. Tų pačių metų gruodžio 31 d. įvyko pirmojo spektaklio, Dž. Verdžio „Traviatos“, premjera. Kauno gyventojai Operos teatrą visokeriopai rėmė ir gausiai jį lankė. Kiekvieną pavasarį pagal tradiciją buvo rengiamos užsienio solistų (latvių, estų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų ir kt.) gastrolės. Lietuvos solistai (K. Petrauskas, A. Dambrauskaitė ir kt.) taip pat vykdavo gastrolių į Rygą, Stokholmą, Paryžių, Prahą, Milaną, Vieną, Buenos Aires.

Prie valstybinio teatro buvo įsteigta baleto studija, kuri 1925 m. pastatė L. Delibo „Kopeliją“. Operos solistai dirbo kartu su dramos ir baleto artistais. Operos teatras per sezoną vidutiniškai parengdavo tris premjeras.

1923 m. įsteigta Klaipėdos konservatorija. 1935 m. įkurtas valstybės radiofono simfoninis orkestras. 1928 ir 1930 m. Kaune vyko dainų šventės.

1920 m. A. Žmuidzinavičius su draugais atgaivino anksčiau veikusią Lietuvių dailės draugiją. Tais pačiais metais įvyko pirmoji paroda. Meno kūrėjų draugija 1920 m. Kaune įsteigė piešimo kursus, kuriuos vedė A. Vienožinskis. 1922 m. šie kursai pavadinti Meno mokykla. 1924 m. įkurta A. Varno tapybos studija, nuo 1928 m. pradėjo veikti J. Zikaro skulptūros studija, vėliau tapusi Dailės mokykla. Lietuvos skulptoriai pripažinimą pelnė ir užsienyje. 1931 m. M. Menčinskas už skulptūrą „Žvejas“ Argentinoje laimėjo nacionalinę premiją. 1937 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje J. Mikėno darbai įvertinti Didžiuoju prizu, R. Antinio – aukso medaliu, o P. Aleksandravičiaus bareljefai – sidabro.

1925 m. Kaune pastatyta M. K. Čiurlionio galerija. Jai vadovavo žymus menotyrininkas P. Galaunė. 1936 m. naujose patalpose įsikūrė Vytauto Didžiojo karo ir kultūros muziejus. 1935 m. susikūrė Lietuvos dailininkų sąjunga, kuri suvienijo 110 narių. Žymiausi menininkai buvo skulptorius P. Rimša, dailininkai P. Kalpokas ir A. Varnas.

Daugumos Lietuvos architektų darbai buvo paprasti, saikingi, vengta prabangos, nes tai atitiko iš kaimo kilusių žmonių kuklų skonį. Paprastumas ir racionalumas vyravo ir ano meto Vakarų Europos architektūroje. Lietuvoje buvo daug statoma. Klinikos, ligoninės, sanatorijos, pirtys, poilsio namai, geležinkelio stotys, tiltai, mokyklos, gyvenamieji namai dažniausiai buvo projektuojami individualiai. Pagal V. Dubeneckio ir M. Songailos projektą pastatytas Valstybės teatro pastatas. Vytauto Didžiojo muziejaus ir Lietuvos banko pastatai pasižymi monumentalumu. Daug gražių Lietuvos banko patalpų buvo pastatyta provincijos miestuose. Įvairiose vietovėse buvo statoma naujų bažnyčių

Lietuvos sportas

Sportiniame gyvenime aktyviai veikė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), steigusi klubus visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Futbolas buvo vienas pirmųjų žaidimų, išpopuliarėjęs Lietuvoje. 1924 m. įsteigta Lietuvos sporto lyga, kasmet rengiamos futbolo pirmenybės. 1938 m. vasarą Kaune vyko pirmoji tautinė olimpiada.

Krepšinio žaidimo pionieriai Lietuvoje – S. Darius ir K. Dineika. 1923 m. jau buvo 28 moterų ir 18 vyrų komandų. Krepšinio žaidimo lygis pakilo 1934 m. Kaune pastačius Kūno kultūros rūmus su tinkama krepšinio sale. 1936 m. į Kauną atvyko J. Lubinas, buvęs JAV olimpinės krepšinio rinktinės kapitonas. Keturių amerikiečių lietuvių dalyvavimas lėmė Lietuvos pergalę Europos krepšinio čempionate 1937 m. Krepšinis Lietuvoje labai išpopuliarėjo ir jo lygis smarkiai pakilo. 1939 m. Europos krepšinio pirmenybėms buvo pastatyta halė, kurioje tilpo per 5 tūkst. žmonių. 1939 m. Lietuva vėl laimėjo Kaime surengtas Europos krepšinio pirmenybes.

Klausimai

1. Kokie nepriklausomybės metais įvykę pokyčiai yra reikšmingiausi?
2. Kokios mokymo įstaigos veikė jūsų rajone tarpukario metais?
3. Ar žinote tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų, kurie gimė ar gyveno Jūsų kaime, mieste, rajone?