Nacionaliniai sąjūdžiai Baltijos šalyse
Skirsniai
Baltijos respublikose pasipriešinimas ir disidentinė veikla nebuvo išnykusi visą SSRS okupacijos laikotarpį. Žmonės nepamiršo prarastos nepriklausomybės. Bet represijų baimė vertė veikti labai apdairiai, net ir M. Gorbačiovo perestroikos laikais.
Perestroikos metu platesnė opozicija sovietinei sistemai pirmiausia pasireiškė įvairių kultūrinių, gamtosauginių organizacijų veikla. Šių ne valdžios įkurtų organizacijų atsiradimas buvo naujas reiškinys. Estijoje pasipriešinta planams statyti fosfatų kasyklas, nes dėl šio plano į respubliką turėjo atvykti tūkstančiai kitataučių darbininkų. Latvijoje Žalieji pasipriešino naujų hidroelektrinių ant Dauguvos upės statybai. Didžiausius protestus sukėlė ketinimai statyti ketvirtąjį reaktorių Ignalinos atominėje elektrinėje.
1987-ieji – pirmųjų viešų politinių demonstracijų metai. Latvijos disidentų grupė „Helsinkis-86“ birželio 14 d. Rygoje, prie Laisvės paminklo, paminėjo 1941 m. birželio trėmimus. Tais pačiais metais rugpjūčio 23 d. visų Baltijos respublikų sostinėse įvyko demonstracijos, kurių dalyviai pasmerkė Molotovo ir Ribentropo paktą (tas 1939 m. Vokietijos ir SSRS susitarimas lėmė Baltijos šalių okupaciją). Tą dieną Vilniuje į demonstraciją prie A. Mickevičiaus paminklo susirinko tik keli šimtai žmonių, daugiausiai buvusių politinių kalinių ir disidentų, bet ji turėjo didžiulį psichologinį efektą. Lietuvos gyventojai pamatė, kad viešas savo požiūrio demonstravimas perestroikos sąlygomis yra įmanomas.
1988 m. žymi svarbią ribą kovoje už nepriklausomybę. Tais metais Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje susikūrė visuomeniniai politiniai judėjimai – Estijos ir Latvijos Liaudies Frontai bei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio mėn. Sąjūdžio seimo pirmininku tapo V. Landsbergis. Veiklos pradžioje naujieji judėjimai deklaravo tik visuomeninio gyvenimo reformų bū
tinumą, paramą Gorbačiovo perestroikai, bet buvo aišku, kad atėjus laikui bus prabilta apie nepriklausomybės atkūrimą.
Liaudies Frontai ir Sąjūdis darė didelį poveikį politinei Baltijos respublikų raidai 1988-1989 m. Jiems reikalaujant visų trijų respublikų Aukščiausiosios Tarybos sugrąžino anksčiau draustus tarpukario respublikų simbolius – himnus, vėliavas, paneigė 1940 m. sovietų aneksijų teisėtumą. Atsirado komunistinės valdžios nekontroliuojama spauda.
1989 m. Lietuvoje Vasario 16-oji buvo minima oficialiai. Visose respublikose nacionalinės kalbos paskelbtos valstybinėmis. Daug svarbos turėjo priimtos suvereniteto deklaracijos, kurios teigė, kad respublikų įstatymai viršesni už sąjunginius.
1989 m. rugpjūčio mėn. įvykių Baltijos respublikose verčiamas SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Molotovo ir Ribentropo paktą paskelbė negaliojančiu.
Tuo metu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo atvirai svarstoma, kaip siekti nepriklausomybės.
Naujomis politinio gyvenimo aplinkybėmis, bijodamos prarasti bet kokį gyventojų palaikymą, nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos atsiskyrė Lietuvos ir Estijos komunistų partijos. Vėliau Lietuvos komunistų partija pasivadino Lietuvos Demokratine Darbo partija (LDDP).
1988-1989 m. Liaudies Frontai ir Sąjūdis pasiekė viską, ką buvo galima iškovoti liekant SSRS sudėtyje. Visus šiuos pasikeitimus palaikė absoliuti gyventojų dauguma, savo pritarimą demonstruodama šimtatūkstantiniuose mitinguose. 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvyko įspūdinga prieš okupaciją nukreipta demonstracija „Baltijos kelias“. Apie du milijonus Baltijos šalių gyventojų susikabiną rankomis sudarė nenutrūkstamą grandinę nuo Vilniaus iki Talino.
Šių įvykių akivaizdoje Maskva nerado jokių priemonių, galėjusių bent kiek pristabdyti įvykių raidą. Diktatūros sąlygomis puikiausiai veikusios institucijos (KGB ir kitos) SSRS vadovams negalėjo pasiūlyti nieko racionalaus. Visišką Maskvos sutrikimą rodė Brežnevo laikų stiliaus pareiškimas, paskelbtas po „Baltijos kelio“.
Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas
1990 m. pradžioje įvyko eiliniai respublikų Aukščiausiųjų Tarybų rinkimai. Lietuvoje juos didele persvara laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, laimėję 96 vietas iš 141 (70proc.). Tai buvo labai svarbi prielaida atkurti nepriklausomybę.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos AT, pirmininkaujant V. Landsbergiui, priėmė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą.
SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir M. Gorbačiovas ėmė reikalauti jį atšaukti ir neketino taikstytis su įvykusiu faktu. Lietuvoje pradėtos kurti paralelinės valdžios institucijos, pvz., LSSR prokuratūra. Kareiviai užėmė kai kurių valstybinių institucijų ir SSKP priklausiusius pastatus. SSRS nutraukė naftos tiekimą Lietuvai. Griežta Maskvos reakcija į Kovo 11-osios aktą Estiją ir Latviją skatino rinktis laipsniškesnį kelią į nepriklausomybę. Estijos ir Latvijos AT panaikino sovietų aneksiją ir paskelbė pereinamąjį laikotarpį iki visiškos nepriklausomybės.
Baltijos šalių ir Kremliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicijos nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Pasidarė visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda Maskvai atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti.
Sovietai ginkluotam puolimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje. Sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. 1991 m. sausio 2 d. kariškiai užgrobė Rygos spaudos rūmus, sužeidė keletą žmonių. Į Vilnių atvyko desantininkai iš Pskove dislokuotos divizijos ir specialus
KGB šturmuotojų dalinys „Alfa“. Sovietų vidaus reikalų ministerijos ir desantiniai daliniai užiminėjo pastatus Vilniuje, tuo keldami vis didesnę įtampą ir provokuodami konfliktus. Sausio 11 d. jie, šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Keturi žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti Parlamentą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis.
Prieš pradedant didžiausią smurto akciją, pasaulio ir Rusijos visuomenei suklaidinti buvo paskelbta, kad Lietuvoje valdžią perima „nacionalinis gelbėjimo komitetas“, niekam neatstovaujanti ir nežinoma organizacija. Naktį iš sausio 12-tosios į 13-tąją Vilniuje SSRS kareiviai daužydami susirinkusius žmones automatų buožėmis ir šaudydami į beginklę minią, užėmė Televizijos bokštą ir Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Trylika žmonių žuvo, keli šimtai buvo sužeisti. Vienas sužeistasis po mėnesio ligoninėje mirė. Po savaitės Rygoje karinės pajėgos šturmavo VRM pastatą. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai. Rygoje 1991 m. rugpjūčio 21 d. penki beginkliai žmonės žuvo, kai sovietų kariškiai bandė užimti vyriausybinius pastatus. Šiais desperatiškais veiksmais Maskva siekė įbauginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. Kraujo praliejimo ir kitų Maskvos priemonių poveikis buvo visiškai priešingas: Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai šimtatūkstantiniuose mitinguose palaikė savo demokratiškai išrinktą valdžią.
1989 m. rugpjūčio 27 d. TSKP CK pareiškimas „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos pareiškimas — ne pavienis atvejis. Jis yra tiesiogiai susijęs su ta separatistine linija, kurią pastaraisiais mėnesiais vis atkakliau ir agresyviau vykdo tam tikros Lietuvos, Latvijos ir Estijos jėgos. Jos apoteozė buvo tai, kad Liaudies frontai ir prie jų pritapusios organizacijos rugpjūčio 23 d. surengė masinę akciją, kurios politinė prasmė – nuteikti Pabaltijo respublikų tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos. <…> Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo. <…> Bet reikia pasakyti, jog šių respublikų vadovai nesugebėjo padaryti visko, kad procesas vyktų normalia pertvarkos permainų vaga. <…> Kai kurie partiniai komitetai ir darbuotojai nesugebėjo įveikti sunkumų, nuleido rankas, o kai kurie net pradėjo remti nacionalistines nuotaikas, susilpnino priešinimąsi separatistiniams planams.
Susidariusi padėtis reikalauja gilaus supratimo, realaus ir rimto įvertinimo, ryžtingų neatidėliojamų priemonių, kad pertvarkos procesas Pabaltijyje būtų apvalytas nuo ekstremizmo, nuo destruktyvių, žalingų tendencijų, <…>
Centro Komitetas kreipiasi į darbininkų klasę, valstietiją, į tuos, kurie kuria materialinį gyvenimo pagrindą ir kurie pirmieji visada ir daugiausia kenčia nuo socialinių ir nacionalinių sukrėtimų <…>. TSKP Centro Komitetas kreipiasi į visus Lietuvos, Latvijos ir Estijos komunistus, tiek į partijos veteranus, tiek į tuos, kurie neseniai sujungė savo likimą su Lenino partija: jūs turite parodyti geranoriškumo ir žmogiško bendravimo pavyzdį, įtikinti žmones, kad reikalinga santarvė, konsolidacija. <…> Išsaugokime vieningą tarybinių tautų šeimą, Tarybų Sąjungos Komunistų partijos gretų vienybę!
Užgrobusi kai kuriuos svarbius pastatus ir nužudžiusi keliolika žmonių Maskva nieko nepasiekė. Baltijos respublikose ji ir toliau realiai nekontroliavo padėties. Griebtis platesnio masto teroro ar nušalinti teisėtai išrinktą valdžią SSRS vadovybė neišdrįso. Tam nebūtų pritarusi ir Rusijos valdžia, vadovaujama B. Jelcino. 1991 m. liepos 29 d. Lietuva ir Rusija pasirašė Tarpvalstybinių santykių sutartį, kuria buvo pasmerkta sovietinė aneksija ir pripažinta Lietuvos nepriklausomybė pagal Kovo 11-osios aktus.
1991 m. rugpjūčio 19-21 d. Maskvoje kilo pučas, kurio organizatoriai siekė nutraukti šalies demokratizavimą. Pučistai pralaimėjo. Tarp pagrindinių reformų politikos gynėjų ir kovos prieš perversmininkus organizatorių buvo Rusijos prezidentas B. Jelcinas, tuo metu palaikęs Baltijos tautų apsisprendimą. Pučo žlugimas pakeitė 1991 m. sausio mėn. susiformavusią situaciją. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybę pripažino Sovietų Sąjunga ir kitos pasaulio valstybės. 1991 m. rugsėjo 17 d. visos trys Baltijos šalys buvo priimtos į Jungtinių Tautų Organizaciją. 1993-1994 m. iš Baltijos valstybių (iš Lietuvos 1993 09 01) išvesta Sovietų armija.
Klausimai
- Kokiomis aplinkybėmis kūrėsi ir veikė nacionaliniai sąjūdžiai Baltijos šalyse?
- Kokie pokyčiai įvyko Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1987-1989 m. ?
- Kokia buvo Maskvos reakcija į 1990 m. kovo 11 d. aktą?
- Papasakokite apie savo šeimos, kaimyną dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrime 1988-1991 m.
0 atsakymų (-ai) į temą "56. Lietuvos ir Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas"