10. Lietuva Rusijos imperijoje 1795-1814 m.

Carizmo politika Lietuvoje

Rusijos vidaus ir užsienio politiką lėmė siekis sustiprinti imperijos galią ir įta­ką. Jekaterina II užimtose Lenkijos-Lietuvos žemėse siekė užtikrinti “ramybę ir stabilumą”, o gyventojus paversti paklusniais Rusijos imperijos pavaldiniais. Visus valdžios postus naujai sudarytose gubernijose užėmė iš Peterburgo at­siųsti žmonės. Tačiau apskrityse buvo palikti bajorų seimeliai, kurie iš savųjų rinko apskrities valdžią ir teisėjus. Rinkimų teisės buvo susiaurintos: rinkti ga­lėjo tik tie bajorai, kurie turėjo ne mažiau kaip 10 baudžiauninkų vyrų.

Pasikeitė miestų valdymas. Dauguma miestų buvo priskirti prie miestelių. Jie neteko savivaldos teisių. Dvaro savininkas būdavo ir miestelio šeimininkas. Didieji miestai – gubernijų ir apskričių centrai – gavo savivaldos teises. Reikš­mingas gubernijų ir apskričių miestų gyventojų sluoksnis buvo pirkliai.

Valstiečiai liko baudžiauninkais. Juos valdė vietos dvarininkas. Buvo pa­keisti tik mokesčiai ir įvesta rekrutų prievolė.

Rusų valdžia perėmė LDK valstybines žemes, uždraudė arba apribojo nau­dotis aktyviausių sukilėlių valdomis. Nemažai šių žemių buvo išdalyta rusams, daugiausia Jekaterinos II favoritams. Dalis buvusio valstybės turto teko ir vieti­niams dvarininkams. Taip buvo siekiama sudaryti dvarininkijos sluoksnį – pati­kimą caro valdžios atramą.

Mirus Jekaterinai II, Rusijos valdovu tapo jos sūnus Pavlas I. Jis laikėsi visai priešingos politikos nei motina. Lietuvai jo valdymas atnešė nemažų pa­keitimų ir tam tikrą palengvėjimą. Pavlas I amnestavo daugumą politinių ka­linių ir buvusių sukilėlių tremtinių, tarp jų ir patį T. Kosciušką. 1797 m. jo įsakymu turėjo būti atkurtas Vyriausias Lietuvos tribunolas, sugrąžintas Lie­tuvos Statutas.

1801 m. po Pavlo I nužudymo naujuoju Rusijos valdovu tapo jo sūnus Alek­sandras I, kuris buvo kupinas ryžto vykdyti reformas, kelti kultūrą. Tačiau pra­dėtos reformos neatnešė didelių permainų. Buvo galvojama net apie valstiečių išlaisvinimą nuo baudžiavos. 1803 m. imperatorius išleido įsaką “Dėl laisvų žemdirbių”, pagal kurį dvarų savininkai galėjo atleisti nuo baudžiavos valstie­čius su žeme už išpirką. Kai kurie dvarininkai iš tikrųjų iš savo dvarų paleido valstiečius, tačiau be žemės.

Svarbi Lietuvai buvo 1802-1804 m. švietimo reforma. Visa Rusijos imperi­jos teritorija buvo padalyta į 6 švietimo apygardas, kurių centruose turėjo būti universitetai. Tarp šešių švietimo apygardų buvo įsteigta ir Vilniaus švietimo apygarda. Jos centru tapo Vilniaus imperatoriškasis universitetas, 1803 m. per­tvarkytas iš Lietuvos Vyriausiosios mokyklos. Globėju buvo paskirtas Adomas Jurgis Čartoriskis.

Bandymai atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę

Rusų okupacija ir toliau slėgė kraštą. Lietuvos aukštuomenė puoselėjo viltis atkurti valstybę. Tačiau daug kas priklausė nuo tarptautinių sąlygų. O jos buvo palankios.

Napoleonas, sėkmingai žygiuodamas per Europą, siekė sukelti buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės viltis atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. 1807 m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į ku­rios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta ir baudžiava. Valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės.

1811 m. buvo sukurtas LDK atkūri­mo Rusijos globoje projektas. Pagrindi­nis jo sumanytojas buvo dvarininkas Mykolas Kleopas Oginskis. Tuo metu Rusija ir Prancūzija ruošėsi karui. Lie­tuvos bajorijai šis momentas atrodė tin­kamas pagerinti santykius su caro val­džia. Naujo karo su Prancūzija išvakarė­se carui Aleksandrui I buvo svarbu užsi­tikrinti Lietuvos bajorijos paramą. Len­kijos visuomenė aiškiai stojo už Napole­oną, tikėdamiesi, kad prie Varšuvos ku­nigaikštystės bus prijungtos ir Rusijos valdomos buvusios Abiejų tautų Res­publikos žemės. M. K. Oginskis įtikinė­jo carą Aleksandrą I, kad atkūrus LDK tuo pačiu būtų užkirstas kelias Napoleo­no įtakai Lietuvoje. Lietuvos bajorų pla­nai atkurti LDK Rusijos imperijos sudė­tyje liudijo Lietuvos valstybingumo tra­dicijų gyvybingumą. Buvo ir kitas vals­tybingumo atkūrimo planas – norėta at­kurti visą Lenkijos karalystę, turinčią 1772 m. sienas. Tuo metu Rusijos tarp­tautinė ir vidaus padėtis nebuvo tvirta, todėl Aleksandras l buvo priverstas val­dantiems “imperijos pakraščių” sluoksniams daryti nuolaidų, bent jau su jais tartis. Tačiau karas su Napoleonu ir jo baigtis iš esmės pakeitė situaciją.

Prancūzmetis ir jo padariniai

Karo su Napoleonu išvakarėse caras Aleksandras I buvo atvykęs į Lietuvą ir tikrino savo armijos pasirengimą. Birželio 24 d. Napoleonas su pagrindinėmis pajėgomis persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Caras, jo kariuomenė bei Rusijos šalininkai pasitraukė iš Lietuvos.

Po keturių dienų Napoleono daliniai užėmė Vilnių. Tą dieną “Lietuvos dien­raštis” vadino “nepaprasta, skelbiančia kraštui ir miestui naujos epochos pradžią<…>”. Lietuvoje Napole­onas įkūrė laikinąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybę (komisiją).

Lietuvos visuomenė Napo­leoną sutiko palankiai. Dalis bajorų siekė atkurti Napoleo­no globojamą LDK. Tačiau imperatoriui buvo svarbiausia papildyti armiją naujais karei­viais bei aprūpinti ją maistu. Laikinoji Lietuvos valdžia ap­siėmė suformuoti 4 pėstininkų ir 5 raitelių pulkus. Napoleonas abejingai žiūrė­jo į Lietuvos ateitį ir viltys atgaivinti LDK greitai ėmė gesti.

Napoleono kariuomenė negailestingai plėšė kraštą. Besitraukianti prancūzų kariuomenė, bado ir didelių šalčių vejama, gruodžio mėn. pasiekė Vilnių, ku­riame išsilaikė tik dvi dienas. Be tvarkos bėganti armija net nepajėgė pasinau­doti Vilniuje sukauptais ištek­liais. Gruodžio 11-ąją į Vilnių įžengė Rusijos kariuomenė, vadovaujama Michailo Kutuzovo, kuris prieš karą du kar­tus buvo Lietuvos generalgu­bernatoriumi. Į Vilnių atvykęs caras Aleksandras I pasirašė manifestą, skelbiantį karo su Napoleonu pabaigą.

Pasitraukus Napoleono ar­mijai, Lietuvoje buvo grąžinta caro valdžia. Nepaisant pa­skelbtos amnestijos, pradėta persekioti Napoleono šalinin­kus. Nepabėgę į užsienį, buvo išsiųsti į Rusiją, kai kuriems buvo iškeltos bylos, atimti dvarai. Per karą ir vadinamą prancūzmetį kraštas neteko daug žmonių, teliko trečdalis gyvulių, sunaikinta pusė pasėlių ploto, sudegė daug pastatų. At­kurti ūkį prireikė daug lėšų ir laiko.

Klausimai

1. Apibūdinkite naują Lietuvos valdymą ir palyginkite su ankstesne krašto padėtimi.
2. Ko siekė Lietuvos bajorai iki 1812 m. Rusijos karo su Napoleonu?
3. Kaip pasikeitė Lietuvos bajorijos pozicija Napoleonui užėmus Lietuvą?
4. Kodėl dauguma Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti Napoleono valdžia?