A šaltinis (A. J. P. Teiloro knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo“)
Europoje nebeliko nė ženklo tradicinės jėgų pusiausvyros. Vokietija potencialiai buvo daug stipresnė už Prancūziją, kas visiems buvo aišku, ir atrodė, kad jokia kita valstybė nesiruošia ateiti Prancūzijai į pagalbą. Didžioji Britanija iš esmės pasitraukė iš Europos ir stengėsi neskriausti nei Vokietijos, nei Prancūzijos, tiek, kiek ji išvis rūpinosi europine politika. Kai kurie atitolę nuo realybės diplomatai laikėsi fantastinės idėjos, kad Italija gali tapti Prancūzijos sąjungininke, taip ignoruodami ir Italijos silpnumą, ir kraštutinį neįtikėtinumą, kad vieną fašistinį diktatorių galima nukreipti prieš kitą. Liko tik šalys už Europos ribų, kurias įtraukti į Europos reikalus buvo mažai vilties. Jungtinės Valstijos desperatiškai laikėsi izoliacionizmo politikos, ir tą tendenciją sustiprino Didžioji depresija. Japonija bandė paversti Tolimuosius Rytus savo privačiomis valdomis, ir tuo pačiu kėsinosi į Europos interesus toje srityje. Sovietų Rusija buvo pasinėrusi į penkmečio planų sumaištį ir misterijas.
B šaltinis (Vokietijos užsienio politika XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje)
C šaltinis (1939 m. amerikiečių karikatūra „Raudonkepuraitė“)
Ant vilko pagalvės užrašyta „Nacistinė Vokietija“, ant meškos pagalvės – „Sovietų Rusija“, ant Raudonkepuraitės apsiausto – „Lenkija“.
D šaltinis (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties slaptasis papildomas protokolas)
Pasirašydami Vokietijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos nepuolimo sutartį, abiejų šalių pasirašiusieji įgaliotiniai itin konfidencialiai apsvarstė abipusių interesų sferų pasidalijimo Rytų Europoje klausimą. Apsvarsčius buvo nutarta:
1. Jeigu srityse, įeinančiose į Pabaltijo valstybių sudėtį (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje), įvyktų teritorinis ir politinis pertvarkymas, šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena. Tuo pačiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui.
2. Jei teritorinis ir politinis pertvarkymas įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena eis maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis.
Klausimas, ar abiejų šalių interesams pageidautinas nepriklausomos Lenkijos valstybės išlikimas ir kokios bus šios valstybės sienos, gali būti galutinai išspręstas tik toliau rutuliojantis politiniams įvykiams.
Bet kokiu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugiško susitarimo būdu. 3. Turėdama galvoje pietryčių Europą, tarybinė šalis pabrėžia TSRS interesus dėl Besarabijos. Vokietija iš savo pusės pareiškia, kad ji politiškai visai nesuinteresuota šiomis sritimis.
4. Abi šalys šį protokolą laikys visiškoje paslaptyje.
A šaltinis (Iš Tautų Sąjungos statuto)
Sąjungos nariai supranta, kad, norint išsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų. [...] Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą ir politinę priklausomybę. [...] Jeigu Sąjungos narys pradeda karą, nesilaikydamas įsipareigojimų, [...] tai jis laikomas įvykdžiusiu karo aktą prieš visus kitus Sąjungos narius. Pastarieji įsipareigoja nedelsdami nutraukti su juo visus prekybinius ar finansinius santykius, uždrausti visus ryšius tarp savo piliečių ir Statutą pažeidusios valstybės piliečių ir nutraukti bet kokius finansinius, prekybinius ar asmeninius santykius tarp tos valstybės piliečių ir bet kurios kitos valstybės piliečių, nepaisant to, ar ji yra Sąjungos narė ar ne. [...] Iš Sąjungos gali būti pašalintas bet kuris narys, pažeidęs kurį nors Statute numatytą įsipareigojimą. [...] Saro srities valdymas perduodamas Tautų Sąjungai. [...] Vokietija pripažįsta ir griežtai gerbs Austrijos nepriklausomybę [...] ši nepriklausomybė negali būti atimta be Tautų Sąjungos Tarybos sutikimo. [...] Dancigo miestą [...] paversti Laisvuoju miestu. Jis bus Tautų Sąjungos apsaugoje.
B šaltinis (Iš H. J. Morgenthau veikalo „Politika tarp valstybių“)
Sakyti, kad Tautų Sąjunga nevykdė jokių svarbių vyriausybės funkcijų, būtų neteisinga. Ji valdė dvi teritorijas: Saro baseiną ir Dancigo miestą. [...] Tačiau klausimais, susijusiais su tarptautinės tvarkos ir taikos palaikymu bei atkūrimu, valdžios funkcijos buvo įgyvendinamos tik išimtiniais atvejais: tada, kai tai nepakenkdavo didžiųjų valstybių interesams, arba tada, kai tai atitikdavo bendrus įtakingiausių narių interesus.
Kai 1920 m. Lenkija užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių, Tautų Sąjunga nesiėmė tarptautinės valdžios vaidmens, nes tarptautinės teisės pažeidėja buvo svarbiausia Prancūzijos sąjungininkė, o Sąjungos intervencijai pasipriešino Sovietų Sąjunga. [...] 1931 m. Japonijai užpuolus Mandžiūriją, o 1937 m. – ir žemyninę Kiniją, Sąjunga nepadarė nieko, kad užtikrintų priverstinį tarptautinės teisės laikymąsi. [...] Nuo 1935 m., Vokietijai nuolat pažeidinėjant Versalio sutartį, Sąjunga nesiėmė jokių rimtų veiksmų išlaikyti savo valdžią Dancige. [...] 1936–1939 m. Sąjunga visiškai nekontroliavo Ispanijos pilietinio karo tarptautinių pasekmių. 1939 m. gruodžio mėnesį, reaguodama į Sovietų Sąjungos agresiją Suomijoje, Sąjunga panaikino jos narystę. Tai buvo pats paskutinis ir, išskyrus sankcijas Italijai, drastiškiausias Sąjungos politinis žingsnis. Tautų Sąjunga neužkirto kelio jokiam didesniam karui, o jos pastangos palaikyti tarptautinę tvarką buvo bevaisės.
C šaltinis (Karikatūra: grėsmės Versalio sistemai)
Ant šalmo užrašyta: Karas. Ant kardų užrašyta: Prūsiškas militarizmas, bolševizmas.
A šaltinis (Iš JAV bankų viceprezidento kalbos)
Kai Ruzveltas prisiekė, bankai buvo bankroto išvakarėse. [...] Jie buvo uždaryti. Pinigai išnyko iš apyvartos. JAV finansiniai centrai Niujorke ir Čikagoje – paralyžiuoti. Birža uždaryta. Iš vakarinių valstijų ateina fermerių streikų banga. Bedarbių skaičius siekia 13,5 mln. Karo veteranai nenori laukti daugiau nė minutės: jie reikalauja pinigų arba kraujo. Tai buvo momentas, kai nacija [...] stovėjo prie bedugnės. Reikėjo ką nors daryti! [...] Ruzvelto asmenybės patrauklumas, jo ramybė ir linksmumas padarė tai, ko nebūtų padarę jokie dekretai. Bankus pavyko išgelbėti, biržą atidaryti. Pinigai iš lėto sugrįžo į apyvartą. Veteranai sutiko truputį luktelėti po to, kai Ruzveltas ir jo vyriausybės nariai atsisakė nuo 25 proc. algos. [...] Prezidentas pareikalavo diktatoriškų įgaliojimų, ir kongresas, vienas labiausiai užsispyrusių parlamentų pasaulyje, suteikė juos be debatų. Pirmas uždavinys – duoti bedarbiams darbo. Vien entuziazmo banga nuo kovo iki liepos davė darbo 2 mln. žmonių. [...] Dabar fabrikantai verčiami priimti naujus darbininkus. Mus, bankininkus, verčia teikti naujus kreditus. Labai daug kas nenorėjo, kaip, pavyzdžiui, Fordas, tiems įstatymams paklusti, bet teko – viešosios nuomonės jėga, kuri yra Ruzvelto pusėje, per daug stipri. [...] Nacija neturi skursti. Turi grįžti ankstesnis kainų ir uždarbio santykis. Ar pavyks įveikti kapitalą? Turbūt taip, nes už Ruzvelto stovi amerikiečių nacija. Tai kultas, kurį galima lyginti su Musolinio Italijoje ar Hitlerio Vokietijoje. Bet jų tikslai skirtingi.
B šaltinis (Iš vadovėlio „Naujausiųjų laikų istorija“)
1929 m. spalio mėn. JAV prasidėjo ekonominė krizė, išplitusi beveik visame pasaulyje. F. Ruzveltas paskelbė „naująjį kursą“ [...]. Jo esmė – didelė programa priemonių, įtvirtinančių valstybės vaidmenį ekonomikoje. Ruzvelto vyriausybė įvedė griežtą valstybės kontrolę bankams. Tai turėjo užkirsti kelią piktnaudžiavimams
ir apsaugoti nuo bankrotų, kurie prarydavo indėlininkų santaupas [...]. Taip pat nustatė sąžiningos konkurencijos taisykles pramonėje bei prekyboje ir laikiną kainų kontrolę. [...] Krizė ypač aštriai užgriuvo Vokietiją. Pramonės gamyba krizės metu sumažėjo beveik perpus. Bedarbių skaičius siekė 5–7 mln. [...] Vokietijoje atsirado naujos jėgos, [...] galinčios nugalėti sunkumus, [...] poreikis. Šiam vaidmeniui, daugelio manymu, tiko Hitleris, žadantis išspręsti visas problemas: duoti darbo, duonos, net alaus ir dešrelių, sustiprinti ir išaukštinti Vokietiją. [...] 1933 m. sausio 30 d., po eilinės vyriausybės krizės, prezidentas P. Hindeburgas pavedė A. Hitleriui suformuoti vyriausybę. [...] Prie vokiečių nedarbo likvidavimo prisidėjo spartus ginklavimasis. Tūkstančiai žmonių įsidarbino karinėse lėktuvų, tankų, patrankų, laivų gamyklose.
C šaltinis (Bedarbių skaičius Vokietijoje ir JAV (tūkst. žmonių)
