Tarpukario demokratinės šalys. Didžioji ekonominė krizė. Ispanijos pilietinis karas.

Ekonominė padėtis po Pirmojo pasaulinio karo

• Vokietija, Didžioji Britanija ir Prancūzija patyrė ekonominių sunkumų. Karo pramonė turėjo prisitaikyti prie taikos sąlygų;
• Sumažėjo užsienio prekybos apimtis;
• 1920-1921 m. smuko pramonės gamyba, bankrutavo bankai ir įmonės, padaugėjo bedarbių, gyventojai prarado santaupas;
• Trečiame dešimtmetyje Europoje sparčiai plėtojosi automobilių ir lėktuvų gamyba, sunkioji, chemijos, elektrotechnikos pramonė.

JAV ir didžiosios demokratinės Europos valstybės iki DEK (1929) trumpai

Pasibaigus karui D. Britanija, Prancūzija, Vokietija patyrė pramonės plėtojimo sunkumų, karo pramonė turėjo prisitaikyti prie taikos, sumažėjo užsienio prekybos apimtis, smuko gamyba, bankrutavo bankai, didėjo nedarbas, gyventojai prarado santaupos. Smuko Didžiosios Britanijos, Prancūzijos įtaka pasaulyje (prieš karą buvo įtakingiausios).

Priešingai nei Vakarų valstybių, JAV ekonomika nesiliovė stiprėti, kuomet kitos valstybės po karo patyrė ekonominė nuosmukį. Po Pirmojo pasaulinio karo JAV galingiausia pasaulio valstybė. Ji daugiausia gamina, turi didžiausias aukso atsargas, Europos valstybės jai skolingos.

Nuo 1920 m. įvedamas „sausas įstatymas“ (JAV negaminamas alkoholis, juo neprekiaujama).

1920-1921 m. smuko pramonės gamyba, bankrutavo bankai ir įmonės, gyventojai prarado santaupas, padaugėjo bedarbių.

Pokarinė suirutė baigiasi apie 1923 m. Prasideda vadinamasis klestėjimo laikotarpis, besitęsiantis iki 1929 m.

Plečiasi technikos ir gamybos pažanga – vietoje lengvosios pramonės sparčiai plėtojosi automobilių, lėktuvų gamyba, sunkioji, chemijos elektrotechnikos pramonė.

Pasaulio ekonomika ėmė po truputį kilti.

1924 m. Daueso planas – JAV pasiūlytas planas Vokietijos ekonomikai po I pasaulinio karo atkurti. Pagal jį buvo sumažintos Vokietijos reparacijos, o paskolas Vokietijai teikė JAV bankai.

JAV ir Vokietija. Pokario krizės palyginimas

Didžioji ekonominė krizė

Pasaulinė ekonominė krizė – 1929-1933 m. visą pasaulį apėmusi perprodukcijos krizė. Buvo pagaminama daugiau negu parduodama, dėl to nepaprastai krito kainos ir gamyba (ypač JAV ir Vokietijoje). Prie krizės prisidėjo ir valstybės nesikišimas į ekonomiką, socialinių garantijų nebuvimas (arba minimumas). Amerikos bankai skubėjo atsiimti kapitalus iš Vienos, Berlyno, Londono bankų. Panašiai darė ir kitos valstybės, todėl žlugo labai daug  Europos bankų. Sumažėjo pramonės gamyba, viešpatavo nedarbas, smuko žemės ūkio gamyba.

Priežastys:

• Valstybė nekontroliavo gamybos (vyko perprodukcija);
• Spekuliacija akcijos vertybinių popierių biržose;
• Nevaržomas paskolų dalijimas;
• Socialinių garantijų nebuvimas;
• Niujorko vertybinių popierių biržos žlugimas (1929 m. spalio 24d.)

Pasaulinės ekonominės krizės požymiai:

1. pasaulio biržose krito akcijų kursas;
2. pramonės ir prekybos krizė pasižymėjo ilgumu ir sunkumu;
3. sumažėjo pramonės gamyba, atsirado daug bedarbių;
4. beveik trečdaliu sumažėjo žemės ūkio gamyba;
5. įmonių ir bankų bankrotai.

Krizę patyrė visos pasaulio šalys (išskyrus SSRS dėl ekonominio uždarumo). Sunkiausia ji buvo Vokietijoje ir JAV.

Tarpukariu visos valstybės vienaip ar kitaip ėmė reguliuoti šalies ekonomiką. Iki tol buvo manoma, kad rinka gali tvarkytis pati, bet pokario ir didžioji ekonominė krizė parodė kitaip.

JAV prezidentas H. Huveris krizės neįveikė.

1932 m. prezidentu išrenkamas Franklinas Ruzveltas. (bus perrinktas 1936, 1940 ir 1944 m.).

1932 m. JAV  buvo paskelbtas F. Ruzvelto „naujasis kursas“ arba „new deal“ (programa krizei įveikti). Vykdant šią programą įsigalėjo etatizmas (valstybė reguliuoja ekonominius ir socialinius santykius):

• bankų kontrolė (privalomas indėlių draudimas),
• laikina kainų kontrolė, pramonėje bei prekyboje įvestos konkurencijos taisyklės
• išplėstos darbininkų teisės: teisė kurti profsąjungas, sudaryti kolektyvines sutartis su darbdaviais;
• valstybė reguliuoja socialines garantijas (apribota darbo trukmė, vaikų darbo uždraudimas, nustatytas minimalus darbo užmokestis),
• nustatytas minimalus darbo užmokestis,
• įvesta valstybinė socialinio draudimo sistema (pašalpos, pensijos),
• valstybiniai viešieji darbai (kelių tiesimas, elektrinių statyba),
• panaikintas „sausasis įstatymas“.

„Naujasis kursas“ sustiprino valstybės vaidmenį ekonomikoje (etatizmas) ir socialiniuose santykiuose, padėjo įveikti didžiąją ekonominę krizę.

Krizę Vokietijoje padėjo įveikti nacionalsocialistų atėjimas valdžią:

1. karo pramonės plėtimas;
2. valstybės lėšomis vykdomi viešieji darbai;
3. įvedė visapusišką kainų bei darbo užmokesčio kontrolę;

Plačiau pie Didžiąją ekonominę krizę Vokietijoje skaitykite nacistinės Vokietijos konspekte.

Tarpukario Didžioji Britanija

Pokario krizė Didžiojoje Britanijoje

• kare žuvo 747 tūkst., sužeistų 1720 tūkst.;
• prarado didelę prekybos laivyno dalį;
• įsiskolino JAV;
• svaro sterling vertė nukrito trečdaliu;
• lėtai augo pramonės gamyba

Skolos JAV. Po karo ekonomikos plėtros ir finansinės problemos. Stiprios profesinės darbininkų sąjungos (tredjunionai), daromos socialinės reformos (siekiant nuraminti darbininkus). Krizės metais daugėja bedarbių, smunka gamyba, didinami muitai.

Stiprios konservatorių, liberalų, leiboristų partijos. Moterims suteikiama rinkimų teisė. Komunistų ir fašistų partijos silpnos. Demokratija stabili.

Airija

• 1919 m. sausį pasiskelbė nepriklausomoma Airijos Respublika;
• Didžioji Britanija akto nepripažino, airiai pradėjo partizaninę kovą, kurioje pasižymėjo IRA (Airijos respublikonų armija);
• 1921 m. (1922 m.) Airija pripažinta savarankiška valstybe su dominijos teisėmis.

Leiboristai –  leiboristų partijos atstovai, kurių pažiūros atstovavo profsąjungų ir darbininkų interesus. 1924 m. sudarė pirmą vyriausybę, kuri gyvavo 9 mėn. Viena iš pasisekimo rinkimuose priežasčių – įvesta visuotinė rinkimų teisė. Atėję konservatoriai vykdė socialines reformas. 1926 m. gegužę – gruodį vyko kalnakasių streikas.

Didžioji krizė Didžiojoje Britanijoje

• Vyriausybė panaikino aukso standartą;
• Devalvavo svarą sterlingų ir nebesilaikė laisvosios prekybos principo;
• Įvedė apsauginius muitus visoms ne Britų imperijos prekėms, pašalpas

Tarpukario Prancūzija

Pokario krizė Prancūzijoje:

• nuostoliai po karo – 1,4 mln. žuvusių prancūzų, 2.6 mln. sužeista, 600 tūkst. invalidai;
• karo veiksmai ypač nusiaubė Šiaurės Rytų Prancūziją, sugriautą 10 tūkst. fabrikų ir kasyklų;
• įklimpo į skolas JAV;
• Ūkis išgyveno krizę, dėl infliacijos augo prekių kainos;
• nepasiteisino viltys atstatyti šalį iš gaunamų reparacijų;
• 1926 m. R. Puankarė vyriausybei pavyko stabilizuoti franką.

1920 m. susikūrė stipri komunistų partija, o tai paskatino vyriausybę spartesniam socialinių reformų įgyvendinimui – 1928 m. socialinio draudimo įstatymas, valstybės parama gyvenamųjų namų statybai. Dėl dažno koalicijų keitimosi nevyko ryžtinga užsienio, vidaus politika. Didėjo visuomenės nusivylimas santvarka, o tuo megino pasinaudoti komunistai ir fašistų organizacijos. 1934 m. vasario 6d. įvyko riaušės Paryžiuje, kurios tik paskatino vienytis pries fašizmą. Didžioji krizė Prancūzijoje Čia krizė prasidėjo vėliau nei kitose šalyse. Komunistų, socialistų ir radikalų partijos sudarė Liaudies frontą. 1936 m. socialisto L. Bliumo vyriausybė:

• įvedė 40 val. darbo savaitę;
• įvedė mokamas atostogas darbininkams ir tarnautojams, pakėlė jiems atlyginimus;
• suvalstybino centrinį banką ir dalį karinės pramonės.

1938 m. dėl prieštaravimų Liaudies frontas iširo, o Prancūzijoje išliko parlamentine demokratija.

Papildomos nuorodos:

• Tarpukario Čekoslovakija
• Tarpukario Lenkija
• Skandinavijos šalys tarpukariu
• Austrijos anšliušas ir Miuncheno susitarimas (Čekoslovakijos padalijimas)

Demokratija, totalitarizmas ir autoritarizmas.

Po I pasaulinio karo beveik visos Europos šalys pasirinko demokratinę valdymo formą. Bet daugelyje jų ji neišliko dėl šių priežasčių:

1. nebuvo demokratijos tradicijų;
2. demokratiškai valdžiai nesisekė spręsti pokario ekonominių sunkumų (infliacija, nedarbas,

3. tautiniai nesutarimai, silpna vykdomoji valdžia, komunizmo įtaka ir jo baimė, fašizmo pavyzdys – visa tai didino nepasitenkinimą demokratine parlamentine santvarka.

1. didžioji ekonomine krizė dar labiau nusmukdė ekonomika, ir daugelis šalių tapo autoritarinėmis;
2. Naujasis Europos politinis žemėlapis ne visai atitiko tautų apsisprendimo principą, daugelyje šalių liko tautinių mažumų. Didžiosios valstybės nenorėjo ir nesugebėjo spręsti tautinių konfliktų.
3. Versalio sistema nepanaikino valstybių tarpusavio prieštaravimų ir teritorinių pretenzijų (didėjo įtampa tarp Prancūzijos ir Vokietijos, kilo ginkluotas lietuvių-lenkų konfliktas dėl Vilniaus krašto), smuko Tautų sąjungos autoritetas.

Totalitarizmas – valdymo forma, kai valstybė visiškai kontroliuoja socialinį, politinį, kultūrinį gyvenimą.

Autoritarizmas – totalitarinio valdymo forma – valdžia nerenkama, jos veikla nekontroliuojama, aukščiausia valdžia sutelkta vieno asmens rankose, remiasi visišku pavaldinių paklusnumu.

Demokratinę santvarką išlaikiusios tarpukario Europos valstybės:

• Prancūzija (demokratinė respublika);
• Šveicarija (demokratinė respublika);
• Airija (demokratinė respublika);
• Čekoslovakija (demokratinė respublika);
• Suomija (demokratinė respublika);
• Didžioji Britanija (konstitucinė monarchija);
• Olandija (konstitucinė monarchija);
• Belgija (konstitucinė monarchija);
• Liuksemburgas (konstitucinė monarchija);
• Danija (konstitucinė monarchija);
• Norvegija (konstitucinė monarchija);
• Švedija (konstitucinė monarchija);

Diktatūriniai rėžimai:

• SSRS (totaliarizmas, 1917 m. bolševikų partija; 1922 (1929) m. Stalinas);
• Italija (1922 m. B. Musolinis);
• Ispanija (1923-1930 m.; 1939 m. Frankas)
• Albanija (1925 m.);
• Lenkija (1926 m. J. Pilsudskis);
• Portugalija (1926 m.);
• Vengrija (demokratinė respublika, bet vėliau – Horčio diktatūra);
• Lietuva (1926 m. A. Smetona);
• Jugoslavija (1929 m.);
• Vokietija (1933 m. naciai, A. Hitleris, totalitarizmas);
• Austrija (1933 m.)
• Estija (1934 m.);
• Latvija (1934 m.);
• Bulgarija (1934 m.);
• Graikija (1936 m.);
• Rumunija (1936 m.);

 1925 m. buvo pasirašytos Lokarno sutartys, kur Vokietija, Belgija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Lenkija ir Čekoslovakija pripažino pokarines valstybių sienas (tik vakaruose).

Ispanijos pilietinis karas (1936 – 1939 m.)

1936-1939 m. vyko Ispanijos pilietinis karas, kur generolas Frankas siekia valdžios. Padedamas Vokietijos ir Italijos, jis pilietinį karą laimi ir tampa diktatoriumi. Anglija ir Prancūzija vykdo nesikišimo politiką. Susiduria demokratinės ir fašizmo jėgos bei SSRS.

Išsami Ispanijos pilietinio karo eiga

1931 m. nuversta monarchija  ir paskelbta respublika. Vykdomi demokratiniai pertvarkymai.

1936 m. parlamente – Liaudies frontas (kairiųjų vyriausybė). Prieš ja anarchistų, komunistų išpuoliai. Bijomasi komunistų perversmo.

Pradėtas ruošti sąmokslas. Jam vadovauja fašistinė partija – Falanga (vadovas – generolas Franciskas Frankas). Ją remia  monarchistai, dešinieji katalikai.

1936 m. liepa. Ispanijos Maroke maištas prieš vyriausybę (prieš respubliką).

Tai –  pilietinio karo pradžia.

Sukilėlius (frankistus) remia Italija ir Vokietija (finansais, ginklais, siunčia armiją).

Besąlygiškai respublikonus (teisėtą valdžią) remia tik SSRS (ginklais, kariniais patarėjais).

Prancūzija, D. Britanija, JAV laikosi nesikišimo politikos, bet nekliudo Vokietijai ir Italijai remti F. Franką.

Respublikonus (teisėtą valdžią) remia pasaulio demokratinių valstybių piliečiai, kurie savanoriais kariauja respublikonų pusėje (interbrigadose).

Fašistų pergalė 1939 m. (užimtas Madridas).

Po karo represijos, partijos uždraustos (išskyrus Falangą). Įvedama F. Franko autoritarinė diktatūra. Falanga praranda fašistinį pobūdį. Prie jos jungiasi dešinieji.

Didelė katalikų bažnyčios įtaka.

Ūkio plėtra. Socialinių santykių reguliavimas.

Nedalyvavo Antrame pasauliniame kare.

Diktatūra išsilaikė iki 1975 m.

Didžioji ekonominė krizė

Pirmasis pasaulinis karas, kuriame JAV dalyvavo tik epizodiškai, pavertė ją galingiausia kreditore (valstybe, kuri skolino pinigus kitoms valstybėms). Jos ekonominė galia ypač išaugo XX a. 3-iajame deš. – šalis ekonomiškai klestėjo, nedarbas siekė vos 4 procentus.

Tačiau 1929 m. spalio 25 d. prasidėjo Didžioji ekonominė krizė (dar vadinama Didžiąja depresija). Akcijų biržoje kilo panika, kai prasidėjo masinis akcijų pardavimas, siekiant gauti pinigų ir taip grąžinti gautas paskolas. Todėl akcijų kursas dramatiškai nukrito, niekas nebepirko akcijų. Įvairios įmonės ir fabrikai buvo priversti bankrutuoti, į gatves pasipylė bedarbiai. Skaičiuojama, jog iš 56 mln. darbingų asmenų net 15 mln. tapo bedarbiai. Situacija buvo grėsminga, nes tuomet beveik nebuvo bedarbio pašalpų, todėl daugybė žmonių neturėjo jokių pajamų.

Pagrindinės Didžiosios ekonominės krizės priežastys

1. Perprodukcija: prekių buvo pagamina daugiau, nei reikėjo JAV rinkai. Atsigavusios Europos šalių rinkos ribojo prekių iš JAV patekimą į savo rinkas.
   2. Panika akcijų biržose: buvo stengiamasi parduoti akcijas ir grąžinti paskolas bankams. Tačiau kilus panikai niekas nebenorėjo pirkti akcijų, tad žmonės negalėjo atiduoti skolų bankams. 3. Įmonių ir bankų bankrotai: įmonės ir bankai, nebepajėgdami gauti pajamų, bankrutuodavo (135 tūkst. firmų ir daugiau nei 13 tūkst. bankų), tad buvo atleidžiami darbuotojai ir sparčiai kilo nedarbo lygis, smuko žmonių perkamoji galia.

JAV susidūrus su ekonominėmis problemos, jas netruko pajusti ir Europos valstybės, nes buvo nutrauktas paskolų mokėjimas. Labiausiai nuo šios krizės Europoje nukentėjo Vokietija.

Kovos su krize priemonės. JAV nesėkmingai kovojo su krize, tačiau 1933 m. prezidentu tapus Franklinui Ruzveltui situacija pradėjo keistis. Jis ėmėsi įgyvendinti Naująjį kursą –ekonomikos programą, kurios tikslas buvo valstybei aktyviai dalyvaujant ekonominiame gyvenime sustiprinti ekonomiką, t. y. sukurti darbo vietų ir padidinti žmonių perkamąją galią. Naujojo kurso programa įvedė plačią viešųjų darbų programą (kelių tiesimas, parkų valymas, miškų sodinimas), sugriežtino bankų kontrolę, mokėjo kompensacijas fermeriams ir panaikino jų skolas, sureguliavo darbo santykius (darbo trukmę, užmokestį).

Poveikis visuomenei. Visą pasaulį apėmusi krizė turėjo didelį poveikį Europos raidai. Daugelyje valstybių įsigalėjo etatizmo politika. Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitleris ir įsigalėjo nacionalsocialistų diktatūra, o didžiojoje dalyje Europos valstybių buvo įvestas autoritarinis valdymas.

Demokratijos krizė Rytų Europos šalyse

Padėtis po Pirmojo pasaulinio karo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Paryžiaus taikos konferencijai, pasikeitė tarptautinės politikos padėtis. Iširo Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų imperijos. Vidurio ir Rytų Europoje atsikūrė arba susikūrė devynios valstybės: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Austrija, Vengrija, Jugoslavija.

Politinė ir ekonominė padėtis Europos valstybėse buvo labai nestabili, dažnai keitėsi vyriausybės. Demokratinį valdymą išlaikė tik nedaugelis Europos valstybių (Šveicarija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Prancūzija, Airija, Norvegija, Švedija, Danija, Nyderlandai ir Belgija). Iš devynių po Pirmojo pasaulinio karo atsiradusių valstybių visose, išskyrus Suomiją ir Čekoslovakiją, buvo įvestas autoritariniais rėžimas.

Tarpukario demokratijos ir diktatūros

Pagrindinės demokratinio valdymo žlugimo Rytų Europoje priežastys:

1. politinis nestabilumas (dažna vyriausybių kaita);
2. 1929–1933 m. Didžiosios ekonominės krizės padariniai;
3. demokratinių tradicijų nebuvimas;
4. siekis turėti stabilią valdžią simbolizavusį tvirtą lyderį.

Tarpukario Europos demokratijos ir diktatūriniai rėžimai

Poveikis visuomenei. Tarpukario laikotarpiu didžiojoje dalyje valstybių buvo įtvirtintas autoritarinis ir totalitarinis režimai, kurie panaikino demokratinį šalių valdymą, ėmėsi kontroliuoti viešą ir privatų asmens gyvenimą, totalitarinėse valstybėse įsigalėjo teroras prieš gyventojus. Demokratinio valdymo panaikinimas skaudžiausiai buvo juntamas trijose totalitarinėse valstybėse: SSRS (komunistinė diktatūra įvesta 1917 m.), Italijoje (B. Musolinio fašistinis valdymas prasidėjo 1922 m.) ir Vokietijoje (A. Hitlerio nacionalsocialistinis valdymas prasidėjo 1933 m.).