A šaltinis (1789 m. karikatūra)
Užrašai ant akmens: „Dešimtinė“, „Duoklė“, „Prievartinis darbas“.
B šaltinis (Iš Žano Žako Ruso veikalo „Samprotavimas apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“, 1755 m.)
Turi egzistuoti didelė visuomenės ir turtinės padėties lygybė – kitaip negalėtų ilgam išsilaikyti teisių ir galios lygybė; pagaliau prabangos turi būti labai mažai arba visai nebūti, nes prabanga arba sukuriama turtais, arba padaro juos būtinus; ji sugadina ir turtuolį, ir vargšą – vieną turėjimu, kitą – troškimu turėti; ji pasmerkia tėvynę išlepimui ir tuštybei, ji atima iš valstybės visus jos piliečius, vienus paversdama kitų vergais, o visus – įsitikinimų vergais.
C šaltinis (Iš 1804 m. Prancūzijos civilinio kodekso (Napoleono kodekso)
537. Privatūs asmenys turi teisę laisvai tvarkyti savo nuosavybę, kuri jiems priklauso, su išimtimis,
kurios nurodytos įstatyme. 545. Niekas negali būti verčiamas atsisakyti savo nuosavybės, jeigu tai vyksta ne dėl bendros
visuomeninės naudos ir be išankstinės ir teisingos kompensacijos.
D šaltinis (Iš 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos)
1. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai ir tokie išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami
tik bendra nauda. 2. Visų politinių susivienijimų tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias
teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios,
kuri aiškiai nesuteikta tautos.
A šaltinis (1789 m. karikatūra)
B šaltinis (Iš Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos)
1. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai ir tokie išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.
2. Visų politinių susivienijimų tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.
3. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, kuri aiškiai nesuteikta tautos.
4. Laisvės esmė – daryti viską, kas nekenkia kitam. Taigi kiekvieno žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimas turi tik tas ribas, kurios kitiems visuomenės nariams garantuoja galimybę naudotis tomis pačiomis teisėmis. Šias ribas gali nustatyti tik įstatymas.
10. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, netgi religinių, tiktai svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomeninės tvarkos, nustatytos įstatymo.
16. Kiekviena visuomenė, kurioje negarantuojamos teisės ir nėra apibrėžto valdžių atskyrimo, neturi Konstitucijos.
17. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, tiktai tada, kada visuomenės poreikiai, teisiškai apibrėžti, to aiškiai reikalauja, su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta.
C šaltinis (Iš 1791 m. liepos mėn. Liudviko XVI laiško Austrijos valdovui Leopoldui)
Visi Europoje žino, kaip Karalius myli savo tautą ir kaip kilniai jis pasielgė sukviesdamas Generalinius luomus ir visomis kitomis progomis nuo pat šio Susirinkimo atidarymo dienos. Už Karaliaus gerumą ir kilniaširdiškumą buvo atsilyginta begaliniais jo ir jo šeimos užgauliojimais ir nelaisve, kurioje jis laikomas jau beveik dvejus metus. Karalius sutiko su visomis asmeninėmis aukomis, kurių iš jo bus pareikalauta, sutiko kentėti visus savo naujosios padėties vargus, vildamasis, kad Tautos atstovų darbai sukurs Karalystėje gerovę dabar, kai Nacionalinis susirinkimas baigia savo gyvavimą, kai sugriauta bet kokia valdžia, kai klubai užgrobė visą valdžią, esančią net aukščiau už Susirinkimą, kai nebegalima tikėtis, kad Susirinkimas įstengtų ištaisyti klaidas, kurias padarė, bei naująjį įstatymų leidimą, jei ten taip pat viešpatauja klubų dvasia. Ir dabar, kai tas truputis valdžios regimybės, kuri dar išlieka Karaliui, nebereikalinga niekam [...], Karalius nusprendė paskutinį kartą bandyti atgauti savo laisvę ir prisidėti prie
prancūzų, kurie iš tikrųjų trokšta gero savo tėvynei. Bet sukilėlių priešams pavyko sužlugdyti jo planą, jis ir vėl suimtas ir laikomas kaip kalinys Paryžiuje. Karalius ryžosi supažindinti Europą su tuo, kokioje padėtyje yra atsidūręs. Patikėdamas savo nelaimes Imperatoriui, savo svainiui, jis neabejoja, kad šisai imsis visų priemonių [...] ir ateis į pagalbą Prancūzijos Karaliui ir Karalystei.
D šaltinis (Iš 1793 m. gruodžio mėn. M. Robespjero pasakytos kalbos)
Konstitucinės vyriausybės tikslas – išsaugoti Respubliką. [...] Revoliucija yra laisvės karas su savo priešais. Revoliucinė vyriausybė turi būti ypač aktyvi, kadangi vyksta karas. Tai reikalauja griežtų priemonių, nes aplinkybės, kuriose atsidūrusi Respublika, yra audringos ir besikeičiančios, o svarbiausia – jos įpareigoja telktis vis naujus ir būtinus išteklius, siekiant užkirsti kelią naujoms grėsmėms. Konstitucinis režimas turi daugiau ar mažiau apsaugoti piliečius nuo vyriausybės galimo piktnaudžiavimo valdžia. Esant revoliuciniam režimui, vyriausybė turi pati apsiginti nuo įvairių grupuočių keliamos grėsmės. Revoliucinė vyriausybė gina visus gerus piliečius, tačiau su tautos priešais ji susidoroja negailestingai. Jeigu revoliucinė vyriausybė, vykdydama savo politiką, turi veikti aktyviau ir laisviau negu įprasta vyriausybė, ar ji yra mažiau teisėta? Ne; ji remiasi švenčiausiu įstatymu, kuris yra tautos saugumas. Revoliucinė vyriausybė turi savo taisykles. Pagrindinis jų principas – teisingumas ir viešoji tvarka. Todėl negali būti jokių galimybių anarchijai ir netvarkai. Vyriausybė nesivadovauja asmeniniais jausmais, bet atstovauja viešajam interesui. Ji turi laviruoti tarp dviejų uolų: silpnumo ir drąsos, reakcijos baimės ir kraštutinių priemonių panaudojimo.
A šaltinis (Milano Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios vienuolyno freska)
B šaltinis (Iš Nikolo Makiavelio raštų)
Iš tiesų užkariavimų troškimas – suprantamas ir visiškai natūralus reiškinys; ir tiems, kurie jų siekia, atsižvelgdami į savo galimybes, visi pritars arba niekas jų nesmerks, bet jeigu kas neatsižvelgia į savo galimybes ir siekia užkariavimų bet kokia kaina, tada šitai pasmerkiama kaip klaida. [...] Valdovas neturi kreipti dėmesio į priekaištus dėl žiaurumo, jeigu nori pavaldinius priversti būti vieningus ir klusnius. Juk,
nubausdamas keletą asmenų, jis bus gailestingesnis negu tie, kurie, norėdami pasirodyti nepaprastai gailestingi, leidžia įsikeroti netvarkai, iš kurios kyla žudynės ir plėšikavimas, nes nuo jų paprastai kenčia visa visuomenė, o valdovo skiriamos bausmės tenka tik pavieniams asmenims.
C šaltinis (Iš Šarlio Monteskjė veikalo „Apie įstatymų dvasią“)
Monarchinis valdymas numato privilegijas, titulus ir netgi paveldimą kilmingumą. Kaip respublikai reikalinga dorybė, o monarchijai – garbė, taip despotiniam valdymui reikalinga baimė. Kiekvienoje valstybėje funkcionuoja trys valdžios rūšys: vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji valdžia ir valdžia, kuri reguliuoja civilinę teisę. [...] Kol vienas asmuo arba viena įstaiga vykdo ir įstatymų leidžiamąsias, ir jų vykdymo funkcijas, laisvė nėra įmanoma. Šiuo atveju pagrįstai galima baimintis, kad tas pats monarchas arba tas pats senatas gali išleisti tironiškus įstatymus, o vėliau juos praktikuoti teroru. Būtų blogai, jei tik vienas žmogus ar korporacija, viską suėmusi į vienas rankas, atstovautų visoms trims valdžioms: leistų įstatymus, viešus nutarimus verstų darbais, teistų nusikaltėlius ir spręstų privačių asmenų ginčus.
D šaltinis (Iš Kęstučio Girniaus veikalo „Tauta, išbandymai, dorovė“)
Jau du šimtus metų nacionalizmas įvairiais pavidalais atlieka itin svarbų vaidmenį politikos ir kultūros gyvenime. [...] Pasaulis suskirstytas į tautas, turinčias savitą individualybę, istoriją ir likimą; tauta yra visos politinės ir socialinės galios versmė, ir ištikimybė tautai viršija visus kitus įsipareigojimus; žmonės turi susitapatinti su tauta, jei nori būti laisvi ir visiškai išvystyti savo potencialą; tautos turi būti laisvos ir saugios, norint laiduoti taikos ir teisingumo klestėjimą pasaulyje. [...] Tai, kad žmogus yra lietuvis, vokietis ar rusas, yra svarbiau negu tai, kad jis dzūkas ar bavaras, miestietis ar valstietis, gal net – protestantas ar katalikas. [...] Esminė tautos sąlyga yra „turėti bendrų garbingų žygių praeityje ir bendrą valią dabartyje“ [...]. Didžiausios netektys ir pralaimėjimai labiau įpareigoja negu garbingi žygiai. [...] Ilgai bus ginčijamasi, ar tautos išsivystė tik moderniaisiais laikais, ar jos egzistavo anksčiau.
A šaltinis (Iš vadovėlio „Lietuva ir pasaulis“)
XI a. reikšmingą įtaką grožio supratimui turėjo viduramžių riterystė. [...] Buvo itin vertinamas vyriškumas: jėga, drąsa, kariniai nuopelnai [...]. Riterį puošė kilnumas, taurumas, mandagumas, mokėjimas pagarbiai elgtis su moterimi [...]. Viduramžių moters grožio idealą nulėmė XII a. atsiradęs Gražiosios damos kultas. Jis asocijavosi su Marijos paveikslu, nes Dievo motina buvo mylima kaip žmonių užtarėja. Labiausiai vertinamos dvasios dorybės buvo švelnumas, jautrumas, gerumas. Moteriai reikšdavo pagarbą ir dėmesį, ją šlovindavo riterių šventėse ir poetų eilėse. Moteris tardavo lemiamą žodį išaiškinant riterį, turnyrų nugalėtoją [...]. Ji gležna, aukso spalvos plaukais, vaikščiojanti smulkiais žingsneliais, truputį palenkusi žemyn galvą ir nuleidusi akis.
B šaltinis (Iš „Visuotinės istorijos“)
Viduramžių menas buvo labiau kolektyvinės kūrybos vaisius, o renesanso menas – individualus. [...] Leonardas da Vinčis buvo universaliausias to meto žmogus: tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, mokslo ir meno teoretikas. [...] Leonardas da Vinčis sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo žmogaus idealą, įspėjo šviesos paslaptis, atrado šviesos ir tamsos žaismo dėsnius. [...] Mikelandželas niekada nevaizdavo silpnų žmonių, jis kūrė galingas titaniškas skulptūras, simbolizuojančias žmogaus heroizmą, jėgą ir energiją. [...] Rafaelio tapyba kupina džiaugsmo. Ji išaukštino žmogaus laisvės ir žemiškos laimės idealą.
C šaltinis (Iš Mindaugo Tamošaičio istorijos vadovėlio)
Menas buvo skelbiamas veiksminga naujųjų politinių dorybių ugdymo priemone, meninė kūryba įgijo aiškią ideologinę ir politinę paskirtį. [...] Klasicizmas, priešingai nei barokas, išsiskyrė rimtumu ir griežtumu. [...] Buvo atsisakoma barokui būdingo puošnumo ir įmantrumo. Miestuose nusidriekė taisyklingi gatvių tinklai, didžiulės aikštės, iškilo rūmų su taisyklingai suplanuotais parkais. [...] Tapyboje vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų masyvumas, pusiausvyra ir darna. [...] Literatūroje klasicizmo laikais ypač atgijo tragedija ir komedija.
D šaltinis (Freska)
E šaltinis (Portretas)
F šaltinis (Paveikslas)
A šaltinis (Iš Mykolo Lietuvio veikalo „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“)
Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseneliai, Romos piliečiai ir kareiviai [...]. Cezario laikais jie buvo čičion atnešti Okeane siautusių audrų [...]. Mūsų bočių laivai buvo atnešti prie kranto, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai [...]. Ten mūsų protėviai [...] ėmė karių įpročiu gyventi prie židinių [...] Vėliau patraukė tolyn, užvaldė gretimas jotvingių tautas, o paskui [...] rutėnus (rusus), kuriuos tuo metu, kaip ir maskvėnus, valdė Užvolgio totoriai. Atskirų rusų pilių viršininkais buvo vadinamieji baskakai; juos išvijo mūsų protėviai italai, kurie vėliau vadinosi litalais, o dar vėliau gavo lietuvių vardą [...]. Jie savo valdžią išplėtė nuo Žemaičių jūros, vadinamos Baltijos jūra, ligi Juodųjų jūrų [...]. Jie išgavo savo kunigaikščiui Mindaugui, priėmusiam šventą krikštą, karūną ir karaliaus vainiką.
B šaltinis (Iš Abraomo Kulviečio laiško karalienei Bonai)
Yra daug Jūsų Didenybės pavaldinių lietuvių, labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei. Bet, mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. Kai kuriuos jų priglaudė šviesiausiasis Prūsijos hercogas [...]. Šviesiausiasis hercogas [...] įsteigė mokyklą, iš visur pasikvietė mokytų vyrų; profesoriams kasmet išmoka tūkstančius [...]. Jis nori mane paskirti šios mokyklos rektoriumi. [...] Bet, Maloningiausia Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviems, dabar dirbame svetimiems.
C šaltinis (LDK studentų gausiausiai lankyti užsienio universitetai 1541–1600 m.)
Universitetas Religija Įrašų skaičius Karaliaučius Krokuva Bazelis Leipcigas Vitenbergas Paduva Heidelbergas
214
D šaltinis (Iš „Naujųjų amžių istorijos“ vadovėlio)
1773 m. popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną, Lietuvoje buvo įsteigta Edukacinė komisija. Tai buvo pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo įstaiga. [...] Edukacinė komisija bandė įvesti privalomą pradžios mokslą. [...] Vilniaus universitetas buvo pavadintas LDK Vyriausiąja mokykla [...]. Rektoriaus Martyno Počobuto iniciatyva buvo perstatyta Vilniaus observatorija. [...] Vyriausioje mokykloje studentai buvo mokomi I. Niutono fizikos, supažindinami su M. Koperniko atradimais. [...] Vilniuje buvo įsteigtas pirmasis Lietuvoje botanikos sodas.
E šaltinis (Iš Vilniaus generalgubernatoriaus ataskaitos carui)
Nepaisant draudimo priemonių, kurių buvo imtasi lotyniško-lietuviško rašto atžvilgiu, nepaisant valdžios išleistų knygų rusišku šriftu, šis šriftas tarp lietuvių neprigijo. Valdžios leidiniai, pardavinėjami pusdykiui, net dalijami nemokamai, visiškai neplito. [...] O užsieniniai leidiniai, nepaisant jų brangumo, rizikos, susijusios su kontrabandiniu gabenimu, nepaisant jų konfiskavimo [...], jų platintojų arešto – šios knygos plinta Šiaurės vakarų krašte dešimtimis tūkstančių.
evangelikų katalikų evangelikų evangelikų evangelikų katalikų evangelikų