Švietimo epocha / Apšvietos konspektas

XVII a pab. prasidėjo Švietimo sąjūdis, tęsęsis visą XVIII a. Šios epochos metu įvyko reikšmingi pokyčiai, įtakoję tolesnę žmonijos raidą. Rusijoje buvo pravestos Petro I reformos. Po Šiaurės karo, vykusio pačioje XVIII a. pr. Rusija pasiskelbė imperija. Šalies valdžia įsikūrė naujoje sostinėje – Sankt Peterburge prie Baltijos jūros. Švedijos ir ATR vaidmuo Baltijos pakrantėse smarkiai sunyko. Dar XVI a. susikūrusi Prūsija XVII a. iškilo ir stiprėjo, augo jos teritorija. Susijungusi su Brandenburgu, Prūsija savo sostinę perkėlė į Berlyną. Pačioje XVIII a. pradžioje Prūsija pasiskelbė karalyste. Stiprėjo ir Austrijos imperijos galia ir įtaka. Tiek Rusijoje, tiek Prūsijoje, tiek Austrijoje įsitvirtino absoliutizmas, kuris XVIII a. buvo stipriai įtakojamas švietimo idėjų. Jekaterina II (Rusija), Juozapas II (Austrija) ir Frydrichas II (Prūsija) buvo vadinami apšviestaisiais absoliutais. Švietėjų idėjos taip pat turėjo įtakos Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, JAV nepriklausomybei ir kitiems istoriniams įvykiams.

Švietėjai ir švietimo epocha

XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasireiškęs intelektualinis pakilimas, gavęs Švietimo epochos  vardą. Rašytojai, filosofai, ekonomistai (vadinami švietėjais) kritikavo to meto valstybinę ir visuomeninę santvarką ir siūlė įvairius būdus jai tobulinti. Manyta, jog padėti žmogui gali mokslas ir švietimas. Išradimai ir atradimai leidžia patikėti žmogaus proto galia, manyti, kad žmonija eina pažangos keliu: 1687 m. I. Niutono visuotinės traukos dėsnis; žaibolaidis,Dž. Vato garo mašinos išradimas ir kt.

XVIII a. – Švietimo amžius.

Švietėjų idėjoms susiformuoti padėjo renesansas (humanizmas),  reformacija. Švietėjams būdingas domėjimasis pasauline filosofija. (T. Bekonas, R. Dekortas), religijos dogmų kritika. Taip pat jie smerkia religinį nepakantumą, neteisingumą, žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalauja lygybės prieš įstatymus.Švietėjų manymu pertvarkymus turėtų įvykdyti apsišvietę valdovai. Tokios idėjos reiškė kylančios buržuazijos (kapitalistų) siekius (buržuazija neturėjo visų politinių teisių, ekonominės laisvės, ją nustelbdavo privilegijas turintys luomai (dvasininkija, bajorija)). Tai –  kosmopolitizmo amžius. Auga knygų leidyba, plinta prancūzų kalba.

Švietėjai

Švietimo idėjų pradžia – Anglijoje. Džonas Lokas (1632 – 1704). Jis suformuluoja visuomenės sutarties teoriją, siūlo atskirti įstatymų leidybą ir vykdymą, pasisako už sąžinės laisvę. Jo idėjų įtaka Šiaurės Amerikai.

Prancūzija

Š. Monteskjė (1689 – 1755).Kritikavo absoliutizmą. Idealas – konstitucinė monarchija. Siūlo valdžią padalyti į įstatymų leidžiamąją,  įstatymus vykdančią ir teisminę. Volteras (1694 – 1778). Prieš savivalę ir žiaurius įstatymus. Už apšviestą monarchiją. “Karalių ir filosofų” sąjunga prieš bažnyčią. Bet žmonės turi tikėti į Dievą. Ž.Ž. Ruso. Smerkia turtinę ir teisinę nelygybę. Siūlo riboti privačią nuosavybę. Ž. Melje. Už privačios nuosavybės panaikinimą.. Žemė – bendra. Ginklu nuversti esamą santvarką.(Kraštutinis švietėjas). Didro (1713 – 1784). Leido “ Enciklopediją” (mokslo žinių išdėstymas). D.Didro, Volteras, Monteskje, Ruso –  enciklopedistai.

Vokietija

Kantas (1724 – 1804). Aukštino protą.

“Apšviestasis absoliutizmas”

XVIII a. vid. daugelis Europos monarchų vykdė pertvarkymus, siekė sustiprinti valdžią. Juos palaikė švietėjai. Pertvarkymai:

• administracijos centralizavimas.
• įstatymų švelninimas (panaikinti kankinimai, mirties bausmės).
• pramonės rėmimas, baudžiavos naikinimas.
• švietimo plėtojimas.
• religinis pakantumas, bažnyčios įtakos mažėjimas.

Vyko kova dėl didesnės įtakos valstybėje tarp monarchų ir katalikų bažnyčios. Apšviestojo absoliutizmo tradicijomis buvo valdoma Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Danijoje, Švedijoje, Rusijoje (Jekaterina II).

Švietimo epocha.

Švietimo epocha – tai XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėjęs intelektualinis sąjūdis. Švietėjai kritikavo to meto valstybes ir visuomenės santvarką ir siūlė įvairius būdus jai patobulinti. Švietimo epochos prielaidos:

• mokslo ir technikos atradimai:
  • prancūzų matematikai patvirtino 1687 m. I. Niutono atrastą visuotinės traukos dėsnį;
  • amerikietis B. Franklinas įrodė, kad žaibas yra elektros išlydis, ir išrado žaibolaidį;
  • škotas Dž. Vatas 1769 m. sukonstravo garo mašiną;
  • 1783 m. broliai Mongolfjė pirmą kartą paleido balioną, pripildytą oro;
• atgimė humanizmo idėjos; jas išplėtojo anglas Frensis Bekonas (1561-1526 m.) ir prancūzas Renė Dekartas (1596-1650 m.); kilo susidomėjimas visuomeniniais klausimais;
• reformacija ir kontrreformacija, religijos dogmų kritika;
• daugėjo spaustuvių, didėjo knygų tiražai, jos sparčiai plito tarp gyventojų;

Pagrindiniai švietimo epochos bruožai:

1. laisvamanybė, t.y. teisė svarstyti įvairius visuomeninio gyvenimo klausimus, nebijant griauti senų tradicijų ir neigti visuotinai pripažintų tiesų;
2. tikėjimas, kad žmonija eina pažangos keliu, todėl ypač daug dėmesio skiriama visuomenės švietimui;
3. skelbiami valstybės ir visuomenės pertvarkymo idėjų ir geresnės visuomenės projektai;
4. plito prancūzų kalba, XVIII a. ji tapo visuotinai pripažinta bendravimo priemone;
5. pasaulietiškumas;
6. smerkiami prietarai, religinis nepakantumas, žmonių išnaudojimas ir neteisingi įstatymai;

Žymiausi švietėjai ir jų idėjos:

• Džonas Lokas (1632-1704 m.) veikale „2 traktatai apie valdymą“ pirmasis iškėlė visuomenės sutarties teoriją, manė, kad reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, kad viršenybė priklauso įstatymų leidžiamajai valdžiai (t.y. parlamentui); jeigu vykdomoji valdžia – karalius ir ministrai – nepaiso parlamento ir kelia grėsmę piliečių gyvybei, nuosavybei ir pan., piliečiai turi teisę prieš tokį karalių sukilti. Džonas Lokas vadinamas šiuolaikinės anglosaksų demokratijos pradininku.
• Šarlis Moteskjė (1689-1755 m.) kritikavo Prancūzijos absoliutizmą, idealizavo Anglijos konstitucinę monarchiją, plėtojo Dž. Loko mokymą apie valdžių atskyrimą. Š. Monteskjė skyrė 3 valdžių rūšis: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė; jo nuomone, įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti tautos atstovams, vykdomoji – monarchui, o teisminė valdžia turi būti nepriklausoma; taip jis įtvirtino valdžių pasidalijimo principą. Š. Monteskjė kalbėjo apie prigimtines žmogaus teises, asmens laisvę ir teisę į nuosavybę, juo nuomone, visi žmonės turi būti laisvi, lygus ir nepriklausomi. Šiomis mintimis buvo pagrįsta JAV priimta Nepriklausomybės deklaracija ir Prancūzijoje surašyta Žmogaus teisių deklaracija.
• Žanas Žakas Ruso (1712-1778 m.) smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė riboti privatinę nuosavybę, plėtojo Dž. Loko visuomeninės sutarties teoriją, teigė, kad valdžia turi priklausyti tautai, tik tauta gali nustatyti valstybinės santvarkos formą. Ž. Ž. Ruso nuomone, geriausia santvarka yra respublika. Svarbiausias jo veikalas – „Apie visuomeninę sutartį“.
• Volteras (1694-1778 m.) svarbiausiu priešu laikė Katalikų bažnyčią, ją kritikavo ir išjuokė; manė, kad monarchai ir filosofai turi prieš ją susivienyti.
• Žanas Meljė (1664-1729 m.) veikale „Testamentas“ ragino panaikinti luomus, privatinę žemės nuosavybę, atiduoti ją bendrai naudoti visiems, todėl kartais yra laikomas anarchizmo pradininku. Jis nepripažino religijos, o esamą santvarką siūlė nuversti ginkluotu sukilimu.
• Gabrielis Mabli (1713-1784 m.) žmonių nelaimių priežastimi laikė privatinę nuosavybę, teigė, kad visuomenėje esančias blogybes galima sušvelninti gerais įstatymais.
• Deni Didro (1713-1784 m.) kartu su kitais švietėjais leido „Enciklopediją“, kurioje išdėstė visus tuometinio mokslo sukauptus duomenis. Pirmasis „Enciklopedijos“ tomas pasirodė 1751 m. Jo autoriai buvo apkaltinti priešiškumu religijai ir karaliaus valdžiai.

„Apšviestasis absoliutizmas“ – Europos valstybių monarchų pertvarkymai, vykdyti pagal švietėjų idėjas. Įvairiose šalyse šie pertvarkymai buvo įvairūs, tačiau visais jais stengtasi:

1. centralizuoti administraciją;
2. sušvelninti baudžiamuosius įstatymus (rečiau taikyti mirties bausmes, atsisakyti kankinimų tardant);
3. remti pramonę, prekybą ir žemdirbystę, palengvinti ar visiškai panaikinti baudžiavą;
4. taupyti lėšas ir vienodžiau paskirstyti mokesčius, labiau apmokestinti bajorus, šitaip tikintis sutvarkyti finansus;
5. plėtori švietimą, steigti naujas mokyklas;
6. priimti religinio pakantumo įstatymus, mažinti bažnyčios įtaką, siaurinti vienuolynų tinklą juos uždarant.

„Apšviestojo absoliutizmo“ politika reiškė atsinaujinusių monarchų kovą su feodalinėmis tradicijomis ir Katalikų bažnyčia, šioje kovoje monarchus palaikė švietėjai. Reformos buvo vykdomos iki Didžiosios Prancūzų revoliucijos, kuri išgąsdino monarchus ir šie atsisakė reformų. Tačiau monarchų reformos buvo paviršutiniškos ir neilgalaikės.

Švietimo epocha

Šveitimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse bei Š. Afrikoje pasireiškęs intelektualinis pakilimas. Švietėjais vadinami rašytojai, filosofai, ekonomistai kritikavo to meto valstybinę bei visuomeninę santvarką, siūlė būdus jai patobulinti. Šiuo laikotarpiu itin susidomėta mokslo bei švietimo pasiekimais, jų vaidmeniu žmonijos istorijoje. Buvo tikima, kad mokslas bei šveitimas leis visuomenei pasiekti geresnę, protingesnę santvarką, svarstomi įvairūs valstybės ir visuomenės pertvarkymo projektai. Pagrindinės epochos idėjos:

• pasaulietiškumas;
• laisvamanystė;
• domėjimasis visuomenės problemomis;
• geresnės valstybinės santvarkos projektai;
• smerkimas prietarų, religinio nepakantumo, žmonių išnaudojimo, neteisingų įstatymų;
• kosmopolitizmas;

monarchų veiksmai veikiant švietėjų idėjoms:

• administracijos centralizavimas;
• baudžiamųjų įstatymų švelninimas;
• pramonės prekybos, žemdirbystės rėmimas;
• lėšų taupymas;
• švietimo plėtojimas;
• religinio pakantumo įstatymų priėmimas;

mokslo atradimai ir išradimai:

• matematikai dar kartą patvirtino Niutono atrastą visuotinės traukos dėsnį;
• fizikai, tyrinėdami dujas ir šilumą, padarė išvadą, kad galima pakilti virš Žemės paviršiaus (oro balionų skrydžiai). (Mogodfjė);
• amerikietis Franklinas išrado žaibolaidį, škotas Dž. Vatas – garo mašiną;

žymiausi anglų, prancūzų, vokiečių švietėjai:

• Dž. Lokas (anglosaksų demokratijos pagrindėjas) – pirmasis iškėlė “visuomenės sutarties” teoriją, siūlė atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, pasisakė už sąžinės laisvę, tautos suvereniteto idėja. Kūriniai: “Du traktatai apie visuomenės sudėtį”
• Š. Monteskjė – kritikavo Prancūzijos absoliutizmą, nesibaigiančius karus, aiškino teisės kilmę, išskyrė 3 valdžios rūšis: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. “Apie įstatymų dvasią”;
• Volteras – smerkė ir išjuokė piktnaudžiavimą kilme, savivalę, žiaurius įstatymus ir kankinimus, religinį nepakantumą, ragino sudaryti karalių ir filosofų sąjungą prieš Katalikų bažnyčią, jo mintis: “Jei nebūtų dievo, jį reiktų sugalvoti”.
• Ž. Ž. Ruso –respublikinės santvarkos kūrėjas, smerkė teisinę ir turtinę nelygybę, siūlė riboti privačią nuosavybę, manė, kad valdžia turi priklausyti tautai, siūlė panaikinti monarchiją, stambiąją feodalinę žemėvaldą. “Apie visuomenės sutartį”.
• Ž. Meljė – anarchizmo pradininkas, siūlė panaikinti privačią nuosavybę, atiduoti žemę visiems bendrai naudotis, panaikinti luomus ir valstybę. “Testamentas”;
• Mabli – žmonijos nelaimių priežastimi laikė privačią nuosavybę, manė, kad blogybes galima sušvelninti įvedant gerus įstatymus;
• Didro – kritikavo Prancūzijos valstybinę santvarką, luominę nelygybę, Katalikų bažnyčią. “Enciklopedija” 28 tomai;
• G. Fichtė – kėlė kosmopolitines vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjas, propagavo taiką.
• Kantas – mintis: “Būk drąsus naudotis savo protu”, palaidotas Karaliaučiuje;

“Apšviestasis absoliutizmas – nuo XVIII a. vid. Daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pertvarkymus, kuriais siekė sutvirtinti savo valdžią. Šiuos pertvarkymus palaikė ir skatino švietėjai. Apšviestojo absoliutizmo reformos buvo vykdomos daugelyje Europos valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje, Švedijoje ir kt. Rusijos imperatorė Jekaterina II susirašinėjo su Volteru, tačiau Rusijoje “apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo labai paviršutiniškos; “Sostų ir filosofų” sąjunga truko iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuri smarkiai išgąsdino monarchus. Po to jiems švietėjai su savo idėjomis atrodė pavojingi.

APŠVIETOS IDĖJOS XVIII a.

XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje vykęs kultūrinis sąjūdis vadinamas Apšvieta. Tai absoliutinės monarchijos smukimo ir žlugimo laikotarpis. Klasikinį jo apibrėžimą pateikė Imanuelis Kantas: „Švietimas yra žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio žmogus pats kaltas“.

1. Apšvietos idėjų priežastys:

• Pradžią davė visuomenės gyvenimo pokyčiai, ypač Didieji geografiniai atradimai., kurie supažindino Europą su kitų kraštų kultūra, daugelis šalių įgijo kolonijų. Atrastasis Naujasis Pasaulis asocijavosi su geresniu gyvenimu
• Migracija, atradimai keitė žmogaus pasaulio supratimą. Vykdavo kelionių po pasaulį aprašymai, žmonės keliaudavo norėdami susipažinti su nauja kultūra
• Plito prancūzų kalba. Kilo klausimas, ar geriau ieškoti bendrų kultūrinių taškų, ar puoselėti savo krašto kultūrą
• XVI a. išplitus reformacijai humanizmas sunyko. Pasikeitusios humanistinės idėjos atgimė XVIII a.
• Apšvietos idėjoms įtakos padarė reformacija ir kontrreformacija, gamtos mokslų laimėjimai
• Svarbiausias Švietėjų bruožas, kuo jie iš esmės skyrėsi nuo humanistų – domėjimasis visuomeniniais reikalais
• Humanistai atgaivino Graikų ir Romos filosofų mintis, o švietėjai jau galėjo remtis XVII a. pasaulietine Europos filosofija (F. Bekonas, R. Dekartas). Apšvietos idėjų metu išryškėjo dvi pagrindinės filosofijos kryptys: racionalizmas (Rene Dekartas) ir empirizmas (Tomas Hobsas, Adamas Smitas, Džonas Lokas)

2. Apšvietos bruožai:

• Teisė svarstyti įvairius gyvenimo klausimus
• Tikėjimas, kad žmonija eina pažangos keliu
• Būtinybė šviesti žmones
• Niekinamasis požiūris į Viduramžius
• Proto galios aukštinimas
• Pastangos protu paaiškinti ir pakeisti pasaulio tvarką
• Neišsilavinimo ir prietarų kritika
• Sumažėjusi religijos įtaka
• Siekis sukurti idealią visuomenę ir valstybę
• Kosmopolitizmas
• Švietėjų nuostatos buvo skelbti valstybės ir visuomenės pertvarkymo idėjas, vykdyti valstybėje pertvarkymus, tai turi daryti valstybės vadovas ir galiausiai bendravimo kalba pripažinti prancūzų kalbą
• Švietėjai pasisakė už Valdžių padalijimo principą

3. Viduramžių bruožai (lyginant su Apšvietos epocha):

• Žmogus sumenkinamas, neišaukštinamas kaip individas, egzistuoja tik kaip visuomenės dalis
• Dievo aukštinimas
• Žmogus bejėgis prieš gamtą
• Viskas buvo grindžiama religija ir Bažnyčios mokymu, mokslas buvo smerkiamas
• Tikimas prietarais, nesvarbus išsilavinimas
• Religija aukščiau visko, religingumas – esminis Viduramžių bruožas
• Neleidžiama keisti nusistovėjusios tvarkos ir visuomenės
• Nesidomėjimas pasaulio kultūra
• Didelis ryšys su gimtuoju kraštu
• Niekinama Antika
• Daugiausia kuriama religinėmis temomis, lotynų kalba

4. Apšvietos įtaka valstybių ir visuomenės raidai:

Kadangi švietėjai XVIII a. pasisakė už valstybės padalijimo principą (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia), jų remiami vyko valstybės pertvarkymai. Apšviestojo absoliutizmo (XVIII a. Europos valstybių monarchų vykdoma politika, pagrįsta kova su feodalinėmis tradicijomis ir Katalikų bažnyčia. Monarchai stengėsi sustiprinti savo valdžią, o švietėjai tapo sąjungininkais) reformos vyko Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje, Švedijoje ir t.t. Austrijoje Juozapas II, Prūsijoje Frydrichas II, Rusijoje Jekaterina II buvo vadinami apšviestaisiais monarchais. Nuosekliausias apšviestojo absoliutizmo valdovas buvo Austrijos imperatorius Juozapas II. Jis panaikino baudžiavą, bajorams įvedė mokesčius, centralizavo valstybės valdymą, valstybės valdymo įstaigose ir teismuose įvedė valstybinę Vokiečių kalbą, išleido įsaką dėl religinio pakantumo.

5. Apšviestojo absoliutizmo reformos:

• Administracijos centralizacija
• Teismų ir baudžiamųjų įstatymų reforma
• Parama pramonei, žemės ūkiui, prekybai; baudžiavos palengvinimas arba panaikinimas
• Lėšų taupymas ir mokesčių paskirstymas
• Naujų mokyklų steigimas
• Religinio pakantumo įstatymo priėmimas

Š. Monteskjė. Vienas iš pirmųjų išdevelopinusių valdžių principą ir naują valstybės valdymo modelį – konstitucinę monarchiją (karalius vykdomoji, parlamentas leidžiamoji valdžios) Ž. Ž. Ruso. Naujas valdymo modelis – Respublika (parlamentas, vykdomoji ir teisminė valdžios)

Apšvieta / Švietimo epocha

Absoliutinės monarchijos smukimo ir žlugimo laikotarpis. Žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo. Individas remiasi savo protu ir mąsto savarankiškai, būdingas atsiribojimas nuo tradicijos ir autoriteto, pagarba laisvei ir požiūris, kad visus klausimus galima išspręsti protaujant. Apšvietos pradžią davė didieji geografiniai atradimai – naujasis pasaulis – geresnis gyvenimas. Atradimai, padidėjęs judrumas, besikeičiantis pasaulio supratimas. Domėjimasis visuomeniniais klausimais, butinybė šviesti žmones, skelbti žmogaus ir valstybės pertvarkimo idėjas, vykdyti pertvarkimą valstybėje. Buvo pasisakoma už valdžios padalijimą. Šarlis Luji Monteskjė prancūzijoje reiškė nepasitenkinimą karaliaus valdžia. Jo mintis: valstybės forma gera, kai ji nuosaiki, nes tik tada garantuojama laisvė. Laisvė užtikrinama, kai valdžia yra padalijama. Žanas Žakas Ruso: atkakliai reikalavo laisvės, skatino atsigręžti į religiją, buvo asmens kulto ir romantizmo šauklys. Jo valstybės filosofija padėjo pamatus Prancūzijos Didžiajai revoliucijai.