Pirmosios sovietinės okupacijos konspektas (1940-1941)

A šaltinis (Iš valstybių sutarties)

I straipsnis. Lietuvos ir SSSR draugingumui sustiprinti Vilnius ir Vilniaus sritis Sovietų Sąjungos perduodami Lietuvos Respublikai [...].

II straipsnis. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga pasižada teikti viena kitai įvairią pagalbą, taip pat ir karinę, Lietuvos užpuolimo ar jos užpuolimo grasymo atveju, taip pat SSRS užpuolimo ar užpuolimo grasymo per Lietuvos teritoriją iš bet kurios Europos valstybės pusės. [...]

IV straipsnis. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga pasižada drauge ginti Lietuvos sienas, kuriam reikalui Sovietų Sąjungai suteikiama teisė savo lėšomis laikyti bendru susitarimu nustatytose Lietuvos Respublikos vietovėse griežtai apibrėžtą Sovietų sausumos ir orinių ginkluotų pajėgų kiekį. [...]

VII straipsnis. Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti Susitariančiųjų Šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir bendrai nesikišimo į vidaus reikalus dėsnio. Sovietinių sausumos ir orinių ginkluotų pajėgų buvimo vietovės (šios sutarties IV str.) visokiomis aplinkybėmis pasilieka Lietuvos Respublikos teritorijos sudedamąja dalimi.

B šaltinis (Iš ultimatumo)

Sovietų Sąjungos vyriausybė laiko absoliučiai reikalinga ir neatidėliotina: 1) kad vidaus reikalų ministras p. Skučas ir Politinės policijos departamento viršininkas p. Povilaitis nedelsiant būtų atiduoti teismui kaip tiesioginiai provokacinių veiksmų prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje kaltininkai;

2) kad nedelsiant Lietuvoje būtų sudaryta tokia vyriausybė, kuri sugebėtų ir norėtų užtikrinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties garbingą vykdymą ir ryžtingą sutarties priešų sutramdymą;

3) kad nedelsiant būtų užtikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose, pakankamai gausių, kad galėtų užtikrinti galimumą įgyvendinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje.

C šaltinis (Lietuva 1939–1940 m.)

D šaltinis (Karikatūra)

Nubraukti lietuviški šalių pavadinimai: Estija, Latvija, Lietuva, SSSR. Rusų kalba parašyti šalių pavadinimai: Estijos SSR, Latvijos SSR, Lietuvos SSR, SSSR, ant dėžutės – „Raudoni dažai“.

A šaltinis (Iš 1938 m. Lenkijos notos Lietuvai)

Lenkijos vyriausybė pareiškia, kad ji vieninteliu padėties rimtumą atitinkančiu sprendimu laiko tuojau užmegzti diplomatinius santykius be jokios parengiamosios sąlygos. [...] Lenkijos vyriausybė duoda Lietuvos vyriausybei 48 valandas nuo šios notos įteikimo momento pasiūlymui priimti, pranešdama, kad diplomatiniai atstovai Kaune ir Varšuvoje turi būti akredituoti ne vėliau kaip ligi š. m. kovo 31 dienos. [...]

Aukščiau minėtas pasiūlymas negali būti diskusijų objektu nei turinio, nei formos atžvilgiu [...]. Atsakymo nedavimas arba pateikimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikoma atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo valstybės tikrą interesą savomis priemonėmis. [...]

B šaltinis (Iš knygos „Lietuvos istorija“, 2013 m.)

1938 m. pabaigoje, po Miuncheno susitarimo, karo padėtis Klaipėdos krašte buvo atšaukta ir Lietuva nebevaldė situacijos. [...] Kovo 20 d. Vokietijai ultimatyviai pareikalavus perduoti jai Klaipėdos kraštą, pagrasinus, kad vokiečių kariuomenė priešingu atveju įžygiuos į tą teritoriją ir nežinia, kur sustos, [...] Lietuva ultimatumą priėmė. [...] Kauną sukrėtė naujiena apie nacių ir sovietų nepuolimo sutartį, kad Vokietija ir SSRS pasirašė papildomą slaptąjį protokolą, – pasidalijo regioną įtakos sferomis: Suomija, Estija ir Latvija atiteko sovietams, o Lietuva – Vokietijai. [...] Sovietų Sąjunga, pasinaudodama tarptautine padėtimi, 1940 m. vasarą ne tik okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją, bet ir prievarta per keletą savaičių šias valstybes įtraukė į SSRS sudėtį.

C šaltinis (Iš knygos „Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917– 1940“, 1983 m.)

Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Vilniaus trukdė imperialistinei reakcijai sudaryti patikimą ištisinį frontą palei TSRS vakarinę sieną. [...] Klaipėdos atidavimas Hitleriui, Lietuvos buržuazinės vyriausybės klusniai įformintas kaip jos „grąžinimas“ Vokietijai, sudavė triuškinamą smūgį Lietuvos buržuazinės valdžios pozicijoms. [...] Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, pasinaudoję susidariusia palankia tarptautine padėtimi, 1940 m. vasarą nuvertė buržuazijos diktatūrą ir fašistinį režimą. [...] Tarybų Lietuvos įstojimas į TSRS galutinai sužlugdė imperialistinės reakcijos grobikiškus planus Lietuvos ir lietuvių tautos atžvilgiu.

D šaltinis (1937 m. karikatūra)

A šaltinis (Iš Lenkijos ultimatumo Lietuvai)

Lenkijos vyriausybė pareiškia, kad ji vieninteliu padėties rimtumą atitinkančiu sprendimu laiko (būtinybę) tuojau užmegzti diplomatinius santykius be jokios parengiamosios sąlygos. [...] Lenkijos vyriausybė duoda 48 val. laiko [...] šitą pasiūlymą priimti [...]. Atsakymo nedavimas arba pateikimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikoma atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo vyriausybės tikrą interesą savomis priemonėmis.

B šaltinis (Iš SSRS ultimatumo Lietuvai)

Lietuvos vyriausybė sudarė karinę santarvę su Latvija ir Estija [...]. Tarybų Sąjungos vyriausybė laiko, jog yra nustatyta, kad ta santarvė yra nukreipta prieš Tarybų Sąjungą. [...] Lietuvos vyriausybė šiurkščiu būdu sulaužė Tarybų Sąjungos – Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, kuria abiems šalims draudžiama „sudaryti bet kokią santarvės sutartį ar dalyvauti koalicijose, nukreiptose prieš vieną iš susitariančių šalių“ [...]. Tarybų Sąjungos vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidaus reikalų ministras Skučas ir Saugumo departamento viršininkas Povilaitis būtų atiduoti teismui, kaip tiesiog kalti už provokacijos veiksmus prieš Tarybų Sąjungos įgulas Lietuvoje; 2) kad tučtuojau būtų Lietuvoje sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti patikrinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padorų vykdymą ir ryžtingai nuslopinti sutarties priešus; 3) kad tučtuojau būtų patikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Tarybų Sąjungos kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai gausūs, kad galėtų patikrinti galimumą įgyvendinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokacijos veiksmams, nukreiptiems prieš Tarybų Sąjungos įgulas Lietuvoje. [...] Tarybų Sąjungos vyriausybė Lietuvos vyriausybės atsakymo laukia iki birželio mėn. 15 d. 10 valandos ryto.

C šaltinis (Karikatūra. Taip buvo pasirašyta Vokietijos ir Lietuvos „sutartis“ dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai.)

A šaltinis (Iš 1979 m. 1310 asmenų pareiškimo TSKP CK, Lietuvos TSR švietimo ministerijai)

Iki šiol LTSR bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose vaikai rusų kalbos buvo mokomi nuo 2 klasės II pusmečio ir aukštosiose mokyklose lietuviams buvo dėstoma daugiausia gimtąja kalba. Visasąjunginės mokslinės partinės konferencijos „Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“ rekomendacijose siūloma pradėti mokyti rusų kalbos ikimokyklinėse įstaigose nuo 5 m. amžiaus, o bendrojo lavinimo mokyklų vyresnėse klasėse, visose profesinėse, specialiųjų vidurinių ir aukštųjų mokyklų 2–3 kursuose pradėti dėstyti tik rusiškai, jeigu mokiniai ir studentai to pageidauja. <....> TSRS ir LTSR konstitucijos garantuoja visiems piliečiams galimybę mokytis gimtąja kalba. Todėl prašome palikti iki šiol buvusią tvarką.

B šaltinis (Iš Lietuvos istorijos chrestomatijos)

Kalbama, kad reichskomisariatas dabar, esą, veda derybas su Rytų ministerija apie galutinį Lietuvos universitetų likimą. Iš esmės reikia pasakyti, kad universitetams uždaryti buvo parinktas tinkamas momentas. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių tauta ateityje turėtų būti suvokietinta, čia susidarė nuomonė, jog nereikia kelti universiteto arba kai kurių fakultetų atidarymo klausimo, nes universitetas visuomet buvo lietuvių tautos nacionalinio šovinizmo ugdymo židinys.

C šaltinis (Iš JAV lietuviškai leisto žurnalo straipsnio (1960 m.)

Lietuvos pradžios ir vidurinė mokykla per 13 metų turėjo 13 736 pamokas berniukams ir 13 804 pamokas mergaitėms. Okupuotos Lietuvos vienuolikametė turėjo 11 118 pamokų. Išmesta 884 tikybos pamokos, 612 lotynų kalbos, 340 tėvynės pažinimo, sumažinta 255 istorijos, 102 geografijos, 68 visuomenės mokslų, 102 filosofijos įvado, 510 piešimo, 510 fizinės kultūros, 476 dainavimo, 272 rankdarbių. Iš viso išmesta 4 131 pamoka. Vietoj jų pridėta lietuvių kalbai 306 pamokos, 493 pamokos pirmai svetimai kalbai (rusų), 85 pamokos antrai svetimai kalbai, 136 pamokos matematikai, 17 pamokų gamtai, 476 pamokos praktikai dirbtuvėse ar žemės ūkio mašinoms ir elektrotechnikai. Viso naujų pridėta 1 513 pamokų.

D šaltinis (Iš atsiminimų apie vienerius mokslo metus)

[Mokslo metų pradžia] Gimnazijoje kapeliono nebebuvo. Ir mokslo metų atidarymo procedūra pasikeitė – nereikėjo eiti į bažnyčią, nebuvo Babėnų miške gegužinės, užteko gimnazijos salės. Salės nebeatpažinome. Scenos viduryje kabėjo Lenino ir Stalino portretai su užrašu: „Ačiū didžiajam tautų vadui ir mokytojui Stalinui už išlaisvinimą“. Virš scenos Lietuvos vytį pakeitė kūjis su pjautuvu. Visos sienos buvo apkabinėtos mums nepažįstamų žmonių portretais, ir nė vieno lietuvio. [Mokslo metų pabaiga] Tą dieną vyko baigiamasis matematikos egzaminas. Po siaubingos nakties susirinkome į klasę lyg zuikiai, vilko išbaidyti. Mūsų klasėje kelių mokinių nebuvo. Apie pietus atėjo žinia, kad išvežti ir du mūsų mokytojai: Sabas ir Švoba.

A šaltinis (Iš Rusijos caro manifesto apie baudžiavos panaikinimą)

Įsigilinę į kilmės ir luomų klausimą valstybėje, mes įžiūrėjome, kad valstybės įstatymai, aktyviai užtikrindami gerovę aukštuomenei ir vidutiniesiems luomams, nustatydami jų pareigas, teises ir privilegijas, nebuvo tolygiai palietę baudžiauninkų [...]. Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises [...]. Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimui. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių-savininkų luomą [...]. Kad būtų patogiau įgyvendinti tarp dvarininkų ir valstiečių tuos susitarimus, pagal kuriuos pastarieji įsigis nuosavybėn kartu su sodybomis ir žemės ūkio naudmenas, vyriausybė teiks paramą, išduodama, remiantis atskiromis taisyklėmis, paskolas ir perskaičiuodama dvarų skolas.

B šaltinis (Iš 1922 metų Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo)

Kiekvienos savarankiškai gyvenančios bežemių ir mažažemių žemės darbininkų šeimos galva arba savarankiškai gyvenąs atskiras asmuo turi teisę gauti žemės šio įstatymo nustatytomis sąlygomis [...] asmenims grąžinama žemės tiek, kad su jų turimąja ir gaunamąja, likviduojant servitutus [bendro naudojimosi teisė] ir bendras ganyklas, žemė sudarytų ne daugiau kaip 80 hektarų [...]. Žemė gaunama: skaldomojo dvaro darbininkai, kurie jame gyvena ir dirbo prieš karą, mažažemiai, kurie turi mažiau kaip 10 hektarų žemės ir kurių laukas prieina skaldomąją žemę arba kurie yra iš gretimojo skirstomo į viensėdijas kaimo, ir dvaro nuomininkai, nuomoją ne daugiau kaip 50 dešimčių skaldomojo dvaro žemės [...]. Kaimo srityje duodama žemės bežemiams nuo 8 iki 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos. Žemės duodama prie daikto ir kiek galint žemės ūkio atžvilgiu racionaliuose viensėdžių tipo vienetuose.

C šaltinis (Valstybinio žemės fondo paskirstymas Lietuvoje 1919–1940 metais)

1 viensėdijas – хутор – chutor

D šaltinis (Iš knygos „Lietuva 1940–1990“)

Liepos 22 d. Liaudies seimui priėmus Žemės nacionalizavimo deklaraciją, kuri skelbė, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, ūkininkai iš žemės savininkų virto jos valdytojais, galinčiais ja naudotis, tačiau negalinčiais ja visiškai disponuoti – parduoti, pirkti, įkeisti [...]. Reformos reikalams „feodalinės kilmės“ dvarininkų žemė buvo paimta visa, o pasiturintiems valstiečiams (jau pavadintiems „buožėmis“) paliekama 30 ha norma [...]. Taip pat buvo atimta visa valdininkų ir į užsienį pabėgusių asmenų žemė. [...] Pradėjus žemės ūkio kolektyvizavimą pagal komunistinę ideologiją pereita nuo pasiturinčios valstietijos [...] apribojimo prie jos, kaip klasės, likvidavimo politikos. [...] Ministrų Taryba ir LKP(b) CK patvirtino „buožiškumo“ požymius ir įpareigojo apskričių vykdomuosius bei partijos komitetus parengti „buožių“ sąrašus. [...] Mokesčių ir pyliavų normos „buožėms“ buvo 50–100 proc. didesnės negu „darbo valstiečiams“. Be to, „buožės“ nebuvo priimami į kolūkius.

1 pyliavų – отсыпка (зерна) – podatek od zboża