2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–C šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.
A šaltinis (Istorikas Robertas Petrauskas apie didžiųjų valstybių siekius Paryžiaus taikos konferencijoje)
Pagrindinius sprendimus priėmė Didysis trejetas – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Aršiausiai keršto Vokietijai siekė Prancūzijos ministras pirmininkas Georgesʼas Clemenceau. Dėl savo agresyvumo jis gavo „Tigro“ pravardę. G. Clemenceau norėjo susilpninti Vokietijos karinę galią taip, kad ši daugiau niekada neturėtų galimybių užpulti Prancūzijos, taip pat siekė, kad Vokietija sumokėtų už padarytą žalą ir atlygintų karo nuostolius. <…> JAV prezidentas Woodrow Wilsonas, kurio šalis niekada nebuvo paliesta tiesioginių karo veiksmų ir įsijungė į karą tik 1917 metais, į Versalį atvyko ne su žūtbūtiniu noru nubausti pralaimėtojus, o su „14 punktų“ programa ir idealistiniais teiginiais, tokiais kaip: „Europos gyventojai patys turi nuspręsti dėl savo ateities“, „reikia padaryti galą Europos šaulių sukurtoms imperijoms“, „įsteigti Tautų Sąjungą, kuri padėtų Europos valstybėms diskutuoti tarpusavyje“ ir, aišku, „apsaugotų nuo karinių konfliktų ateityje“. <…> Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Lloydo Georgeʼo pozicija dažniausiai laikoma viduriu tarp radikalių G. Clemenceau keršto siekių ir W. Wilsono idealizmo. Jis buvo vienas iš nedaugelio Europos politikų, kurie manė, kad bausmė neturi būti per didelė ir sunki, o Vokietijai po karo turi būti sudarytos sąlygos atsigauti.
B šaltinis (Iš Versalio taikos sutarties)
1 str. <…> Visos valstybės, dominijos arba kolonijos <…> gali tapti Sąjungos nariais, jeigu už jų priėmimą pasisakys du trečdaliai Asamblėjos. <…>
8 str. Sąjungos nariai supranta, kad, norint išsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų. <…> 10 str. Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę <…>. 11 str. Aiškiai skelbiama, kad bet koks karas arba karo grėsmė, nepaisant to, ar ji liečia tiesiogiai kurį nors Sąjungos narį, ar ne, domina visą Sąjungą ir kad jis turi imtis priemonių, galinčių veiksmingai išsaugoti taiką tautoms. <…> 16 str. Jeigu Sąjungos narys pradeda karą, nesilaikydamas įsipareigojimų, <…> tai jis ipso facto laikomas įvykdžiusiu karo aktą prieš visus kitus Sąjungos narius. <…> Iš Sąjungos gali būti pašalintas bet kuris narys, pažeidęs kurį nors Statute numatytą įsipareigojimą. ipso facto (lot.) – tuo pačiu.
C šaltinis (Britų istorikas Alanas Džonas Persivalis Teiloras (Alan John Percivale Taylor) apie tarptautinės situacijos pasikeitimus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje)
1919 metų sistema subyrėjo bemaž be Hitlerio įsikišimo. Visuotinis nusiginklavimas ilgą laiką buvo ta garantija, apie kurią galvojo Vakarų politikai. <…> Galutinai bendradarbiavimas suiro 1935 metais, kai Tautų Sąjunga irgi pademonstravo pasauliui savo bejėgiškumą. Mussolini, įsigeidęs šlovės ir kolonijų, užpuolė Abisiniją, Tautų Sąjungos narę. Penkiasdešimt dvi valstybės pasmerkė Italiją, ėmėsi prieš ją sankcijų, grasino, kad griebsis kolektyvinio saugumo priemonių. <…> Visą laiką nuo 1919 metų žmonės kalbėjo: „Jei nebus visuotinio nusiginklavimo, jei Tautų Sąjunga nepasirodys efektyvi, kils dar vienas didelis karas“. Dabar pastangos nusiginkluoti sužlugo, o Tautų Sąjunga irgi sužlugo. <…> Žmonės laikė karą savaime neišvengiamu. Jie taip pat bandė aptikti racionalias jo priežastis, jei kokios nors karo priežastys nusipelno tokio garbingo pavadinimo. Tai buvo nepatenkintųjų valstybių, Vokietijos ir Italijos, troškimas vėl patvirtinti savo didybę. Taip pat buvo manoma, kad jos „skurdžios“ valstybės, ir žmonės, laikomi protingais, net įsivaizdavo, kad jos pasitenkins, gavusios vienodą galimybę kažkokiu neaiškiu būdu pasinaudoti žaliavomis.
A šaltinis (Iš Roberto Petrausko knygos „Trečiojo Reicho triumfas“)
Nepaisant sąjungininkų gerų norų ir troškimo kiek įmanoma labiau laikytis tautų apsisprendimo principo, didžiulės tautinių mažumų grupės atsidūrė ne ten, kur joms norėjosi. Radikalaus nacionalizmo dvasios kupinu laikotarpiu sugyventi taikiai, kaip parodys tolesni įvykiai, joms bus labai sunku. Pamatas, ant kurio turėjo būti sukurta naujoji Europa, buvo nestabilus nuo pat pradžių. Naujai susikūrusios valstybės tapo ne tik suskaldytųjų priešėmis, bet ir beveik visos turėjo pretenzijų viena kitai. Maža to, dauguma jų nebuvo vieningos ir savo pačių viduje, kur kirtosi politinių asmenybių ir grupių ambicijos.
B šaltinis (Vinstonas Čerčilis apie Paryžiaus taikos konferencijoje priimtus sprendimus)
Akivaizdu, kad liko daug priežasčių kilti nesutarimams Europoje. Tačiau nešališkas susitarimų dėl naujo Europos žemėlapio vertinimas neturėtų būti smarkiai kritikuojamas. Iš esmės į skirtingų tautų interesus buvo atsižvelgta. Priimti sprendimai negalėjo nekelti problemų. Ginčytinose teritorijose buvo galima sėkmingiau priimti sutarimus, jeigu Britanija, Prancūzija ir Jungtinės Amerikos Valstijos būtų pasirengusios ilgesnį laiką išlaikyti kariuomenes ir tiekti maistą bei kreditus. Tačiau karo išvargintos šalys nebegalėjo sau to leisti. Vidurio ir Pietų Europa buvo padalyta paskubomis ir kai kur sienos buvo nubrėžtos apytikriai. Tačiau sąjungininkai laikėsi ne tik praktinių tikslų, bet ir tautų apsisprendimo principo.
C šaltinis (Iš Alano Teiloro knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914–1945“)
Daug kas tikėjosi, kad taikos konferencija, sušaukta Paryžiuje 1919 metų pradžioje, paskelbs Taikos ir Teisingumo erą. Prezidentas Vilsonas ne tik pats manė esąs, bet ir kitų buvo laikomas šiuolaikiniu Išganytoju iš Naujojo Pasaulio. Vėliau iliuzijos išsisklaidė. Buvo įtariama, kad Vilsoną apgaudinėjo Loydas Džordžas ir Žoržas Klemanso. Tačiau paties Vilsono veikla buvo stebinančiai nedemokratiška demokratiškam politikui. Jis gynė apsisprendimo teisę. Sąjungininkai teigė, kad jie kovoja dėl mažų tautų nepriklausomybės, ir kiekviena tauta, net pati mažiausia, tvarkingai pasiuntė delegaciją į taikos konferenciją. Su šiomis delegacijomis retai buvo tariamasi, ir jos nė karto negavo sprendimo teisės.
D šaltinis (1919 m. kovo mėn. karikatūra „Per sunki“)
Ant šakos parašyta: „Tautų Sąjunga“. Prezidentas V. Vilsonas: „Štai tavo alyvmedžio šakelė. Dabar imkis darbo.“
Taikos balandis: „Žinoma, noriu, kad visiems būtų gerai, bet ar ji man ne per stora?“
A šaltinis (Iš 1918 m. JAV prezidento Vudro Vilsono „Keturiolikos punktų“ taikos programos)
I. Atviros taikos derybos, po kurių neturi būti jokių slaptų tarptautinių susitarimų, o diplomatija ateityje turi veikti atvirai ir viešai. [...]
VI. Kariuomenės išvedimas iš visos rusų teritorijos ir toks visų Rusijos problemų sureguliavimas, kuris garantuos visišką ir laisvą kitų pasaulio tautų bendradarbiavimą, leis netrukdomai ir nevaržomai priimti laisvus jų politinės raidos ir nacionalinės politikos sprendimus ir garantuos Rusijos džiaugsmingą priėmimą į laisvų tautų bendriją, esant tokiam valdymui, kokį ji pati išsirinks [...].
VIII. Visa Prancūzijos teritorija turi būti išvaduota ir užimtos jos sritys sugrąžintos, o skriauda, kurią Prancūzijai padarė Prūsija 1871 m. [...], turi būti ištaisyta [...].
X. Austrijos-Vengrijos tautoms [...] reikia suteikti visas laisvos autonominės raidos galimybes.
XIII. Turi būti sukurta nepriklausoma lenkų valstybė, kuri jungtų teritorijas, neginčijamai apgyvendintas vien lenkų [...].
XIV. Ypatinga sutartimi turi būti įkurta visuotinė tautų asociacija, kuri suteiktų tiek didelėms, tiek mažoms valstybėms politinės nepriklausomybės ir teritorinio neliečiamumo abipusiai naudingas ir vienodas garantijas.
B šaltinis (Iš Didžiosios Britanijos premjero D. Loido Džordžo kalbos)
Atgimusios tautos kėlėsi iš savo kapų besotės ir alkanos, po ilgo pasninko savo vergovės požemiuose, [...] tos tautos graibstė, kas arčiausia, dar nenusimetusios numirėlio apdaro [...]. Tos tautos – tikėkite manimi – yra dar didesnės imperialistės negu Anglija ar Prancūzija, didesnės net už Jungtines Amerikos Valstijas. Man tai ypač skaudu kaip žmogui, kuris visą gyvenimą kovojo už mažų tautų laisvę. [...] Britų tauta nesirengia veltis į ginčus, kurie gali kilti dėl Lenkijos ar Aukštutinės Silezijos miesto Dancigo. Britams atrodo, kad to Europos kampelio gyventojai yra nepastovaus būdo ir lengvai įaudrinami; jie bet kurią akimirką gali kibti vieni kitiems į atlapus, ir bus labai sunku nustatyti, kas tame kivirče teisus, o kas ne.
C šaltinis (1919 m. karikatūra „Burbulų pūtimas“)
Užrašas ant burbulo: „Tautų Sąjunga“. Užrašas ant dubens: „Idealizmas“.
D šaltinis (Europa po Pirmojo pasaulinio karo)
