Pirmojo pasaulinio karo konspektas

1914 m. vasarą nuaidėjo šūviai Sarajeve – teroristinio akto metu buvo nušautas Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinis. Tai buvo I pasaulinio karo pretekstas. Austrija – Vengrija pasiuntė ultimatumą Serbijai dėl teroristų rėmimo. Serbija kreipėsi paramos į Rusiją, Rusijai nesikišti pagrasino Austrijos – Vengrijos sąjungininkė Vokietija. Šalys apsikeitė ultimatumais. Tai įvardijama Liepos krize. Europa krizės neišsprendė: Vokietija rugpjūčio 1 d. Paskelbė karą Rusijai. Prasidėjo I Pasaulinis karas. Karo veiksmai Rytų fronte buvo permainingi: pirmieji veiksmus pradėjo rusai, bet nesėkmingai. Karo pradžioje lietuviai įkūrė  Draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. Ši Draugija buvo pagrindinė tarpininkė tarp Lietuvos visuomenės ir vokiečių valdžios – mat, jau 1915 m. prasidėjo Lietuvos okupacija. Vakarų fronte susiklostė pozicinis karas. Antantės padėtį gerino tai, kad 1915 m. Italija perėjo į jos pusę. Neaiški padėtis frontuose išsilaikė iki pat 1917 m.  1917 m. įvyko Vasario revoliucija Rusijoje. Rusijos respublikos Laikinoji vyriausybė tęsė savo įsipareigojimus sąjungininkams, tačiau neišspręstos vidaus problemos ją visai susilpnino. Rusijoje įsigalėjo dvivaldystė. Antantę išgelbėjo JAV įstojimas į karą 1917 m. Silpo ir Vokietijos jėgos. Pasinaudodami tuo, okupuotų žemių gyventojai ėmė siekti politinio savarankiškumo. Užsienio lietuviai surengė tris konferencijas Šveicarijoje ir Švedijoje, kur aiškiai iškėlė lietuvių tautos siekį būti nepriklausoma. Rusijos lietuvių seimas 1917 m. nepriėmė vieningos pozicijos, bet nemaža dalis taip pat pasisakė už nepriklausomą Lietuvą. Tuo labiau, kad krizė Rusijoje gilėjo. Užsienio, Rusijos lietuvių palaikymas paskatino ir Lietuvos veikėjus imtis veiksmų. 1917 09 buvo sušaukta Vilniaus konferencija. Ji priėmė nutarimus siekti Lietuvos nepriklausomybės. Konferencijos nutarimus pavesta įgyvendinti Lietuvos Tarybai. 1917 m. Spalio įvykiai Rusijoje, kai valdžią paėmė Lenino vadovaujami bolševikai, mažino Lietuvos autonomijos su Rusija šalininkų gretas. 1917 12 11 buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, tačiau dėl teisėtumo Lietuvos Taryba vėliau jos atsisakė. 1918 02 16 Lietuvos Taryba  paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, kuris tapo pagrindiniu dokumentu įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę kitų šalių pripažinimu. Siekdama Vokietijos pripažinimo, Lietuvos Valstybės Taryba (prie Lietuvos Tarybos po Vasario 16 akto buvo pridėtas žodis,,Valstybės“) kūrė monarchistinius planus – pasikviesti į Lietuvą vokietį karalių. Tačiau jų buvo atsisakyta: dėl nesėkmių fronte 1918 m. spalį Vokietija suteikė veiksmų laisvę Lietuvai, perdavė Lietuvos valdymą Lietuvos Valstybės Tarybai. Ši pirmiausiai priėmė Lietuvos Laikinąją konstituciją, pagal ją suformavo Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Vėliau buvo sukurta prezidento institucija.

Tuo tarpu frontuose beviltiška Rusijos padėtis vertė ją pasirašyti taiką su Vokietija. 1917 12 prasidėjo derybos. 1918 m. buvo pasirašyta separatinė Brest Litovsko taika. Rusija pripažino Vokietijai visas jos okupuotas žemes, tarp kurių buvo ir Lietuva. Tačiau Vakarų fronte reikalai krypo Antantės naudai.  1918 m. buvo paskelbta V. Vilsono Taikos programa. Karas artėjo į pabaigą. Vokietijoje, Austrijoje – Vengrijoje kilo vidiniai neramumai, imperijos subyrėjo. 1918 11 11 Kompjene buvo sudarytos paliaubos. 1919 01 prasidėjo Paryžiaus taikos konferencija. Jos nutarimais buvo pasirašytos  Versalio, Sen Žermeno, Trianono, Neji, Sevro taikų sutartys su kiekviena pralaimėjusia šalį atskirai. Karas ir Paryžiaus taikos konferencija įtakojo  naujų valstybių susikūrimą Europoje. 1920 m. buvo įkurta Tautų Sąjunga, turėjusi užtikrinti, kad Europa laikysis taikos.

Pirmojo pasaulinio karo frontai

Marnos mūšis

Verdeno mūšis

Jutlandijos mūšis

Pirmas pasaulinis karas 1914 – 1918 m.

Karo priežastys:

1. „Jaunos valstybės“ Vokietijos, Italija siekė perdalyti pasaulį (kolonijas), kuriame vyravo anksčiau kolonijas grobti pradėjusios D.Britanija, Prancūzija ir t.t. (Vokietijos siekis „vietos po saule“).
2. Vokietijos agresyvi užsienio politika.
3. Susikūrusios karinės sąjungos: Trilypė sąjunga 1882m. Vokietija, Austrija – Vengrija, Italija. Antantė 1891 – 1907 m. (santarvė). Prancūzija. Rusija, D. Britanija. (galutinai susidarė 1907 m.)
4. Išaugusi nacionalinė propaganda.
5. Dideli prieštaravimai tarp Vok. Ir D.Brit. (interesai Afrikoje, varžybos dėl laivyno); tarp Vokietijos ir Prancūzijos (Elzasas ir Lotaringija); tarp Vokietijos ir Rusijos Artimuosiuose Rytuose; tarp Rusijos ir Austrijos – Vengrijos dėl įtakos Balkanuose.
6. Vyksta ginklavimosi varžybos. Įvesta karo prievolė (išskyrus JAV ir D.Britaniją).
7. Lokaliniai konfliktai: Maroko krizės (Vok.- Pranc.), Balkanų karai (Balkanų šalys išsivadavo iš Turkijos.

Karo pradžia

1914 m. birželio mėn. Bosnijos ir Hercegovinos (kuri tuomet buvo Austrijos  – Vengrijos  sudėtyje) sostinėje Sarajave lankosi Austrijos – Vengrijos  sosto įpėdinis Fransas Ferdinandas su žmona Sofi. Juos nušauna „Jaunoji Bosnija“ organizacijos (veikia Serbijoje) narys Gavrilas Principas.

(Tai – Sarajevo atentatas). Nužudymas tampa Pirmojo pasaulinio karo pretekstu.

Liepos mėn. Austrija – Vengrija skelbia karą Serbijai. Ją gina Rusija. Vokietija rugpjūčio 1d. paskelbia karą Rusijai, rugpjūčio 3d. – Prancūzijai. D.Britanija – Vokietijai.

Visų tikslai grobikiški, išskyrus Serbiją (ji gynėsi).

Visų valstybių generaliniai štabai planavo trumpą manevrinį karą.

Vokietija pagal Šlifeno planas ruošėsi greitai sumušti Prancūziją ir po to pulti Rusiją.

Vokietija per Belgiją puolė Prancūziją (čia susidaroVakarų frontas). Bet Vokietiją greitai ima pulti Rusija.

Prieš Rusiją kariauja ir Austrija – Vengrija (čia susidaro Rytų frontas).

Vokietija turi išskaidyti jėgas, nebepajėgia pasiekti greitų pergalių.  Karas tampa poziciniu, užsitęsia.

Vokiečiai Prancūzijoje sustabdomi prie Somos.

1915 m.Vokietijos pergalės Rusijoje. Bet Rusija sugeba sustabdyti puolimą,  karas ir čia tampa poziciniu.

Trilypės sąjungos pusėje į karą įstojo Bulgarija. Okupuojama Serbija.

Antantės pusėje į karą įstojo Italija.

Vokiečiai prie Ipro upės panaudojo chloro dujas (iritas). Tai pirmas cheminio ginklo panaudojimas.

1916 m.Vokietijos puolimas Vakarų fronte. Verdeno kautynės.

Antantės pusėje į karą įstojo Rumunija.

Didžiausias jūrų mūšis prie Jutlandijos (Vokietija pralaimėjo D. Britanijos laivynui).

1917 m. išryškėja Antantės persvara (didesni ištekliai, kolonijos, daugiau gyventojų, parama iš JAV).

Vokietija pradėjo povandeninių laivų karą.

Vasario revoliucija Rusijoje (nuverstas caras- Rusija tampa respublika), tačiau ji karą tęsia.

1917 m. balandis – Antantės pusėje į karą įstoja JAV.

Visose šalyse antikarinės nuotaikos.

Spalio perversmas Rusijoje (valdžioje bolševikai). Jie siekia išstoti iš karo.

1918 m. sausio mėn. JAV prezidentas Vudro Vilsono paskelbė Taikos programą (14 punktų programa).

1918 m. kovo 3d. Brest – Litovsko taika tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos. S. Rusija išstojo iš karo už tai atiduodama savo vakarines žemes Vokietijai (tame tarpe ir Lietuvą).

1918 m. spalį – suiro Austrijos – Vengrijos imperija. (Susikūrė Čekoslovakija, Vengrija, Austrija).

Jos sudaro paliaubas (karo nutraukimas) su Antante.

1918m.lapkričio 9d. revoliucija Vokietijoje. Nuverstas kaizeris Vilhelmas II. Valdžioje socialdemokratų partija.

1918 m.lapkričio 11d. Antantės ir Vokietijos paliaubos (pasirašė Prancūzijos maršalas F.Fošas – Antantės pajėgų vadas). Tai – Kompjeno paliaubos. Vokietija okupuota nebuvo.

Žymiausi Vokietijos karo vadai: P.Hindenburgas, E.Liūdendorfas.

Karo pasekmės:               

1. 8 milijonai žuvusiųjų;
2. Vokietija ir jos sąjungininkės pralaimėjo;
3. ūkio stagnacija Europoje;
4. žmonės prarado iniciatyvą (karo metu viską sprendė vyriausybės);
5. psichologinės problemos;
6. karas ir taikos sutartys neišsprendė Europos problemų ir prieštaravimų;.

Paryžiaus taikos konferencija 1919 – 1920 m.

Tikslas – parengti Europos taikos sąlygas.

Dalyvauja visos valstybės nugalėtojos. S. Rusija pakviesta nebuvo.

Pirmininkauja  Ž.Klemanso.

Pagrindinis vaidmuo teko:

• Ž. Klemanso (Prancūzijos ministras pirmininkas);
• L. Džordžas (D.Britanijos ministras pirmininkas);
• V. Vilsonas (JAV prezidentas).

Keturių taryba: D.Britanija,  Prancūzija JAV ir Italija.

Didžiausią įtaką darė D. Britanija, Prancūzija, JAV.

Taikos sutartys pasirašytos su kiekviena kariavusia šalimi (Vokietija, Austrija, Vengrija, Bulgarija, Turkija) atskirai.

1919 m. birželio 28 d. Versalio taika su Vokietija:

1. Vokietija netenka kolonijų;
2. Vokietijai uždrausta turėti reguliarią kariuomenę, (liko 100 tūkst. karių profesionali kariuomenė);
3. Uždrausta karo pramonė;
4. Uždraustas karo laivynas, aviacija, tankai.
5. Įkurta Demilitarizuota Reino zona.
6. Vokietija turi atlyginti karo nuostolius (reparacijos (32 mlrd. dolerių)).
7. Vokietija prarado teritorijas: 
   1. Elzasą ir Lotaringiją (Prancūzijai);
   2. Dalis Prūsijos su Poznane atiteko Lenkijai (Gdansko Koridorius).
   3. Gdansko uostas (Dancigas) – laisvas Tautų Sąjungos miestas;
   4. Atskiras Klaipėdos kraštas (Tautų Sąjungos žinioje);
   5. Saro sritis, kairys Reino krantas – keletą  metų Tautų Sąjungos.

Austrijai uždrausta prisijungti prie Vokietijos (uždraustas anšliusas).

Vengrijai kariniai apribojimai ir mažesnė teritorija.

Turkija neteko kolonijų. Internacionalizuoti Juodosios jūros sąsiauriai.

Mandatų sistema

Vokietijos ir Turkijos kolonijoms valdyti mandatus (teisę) gavo Anglija (Irakas, Palestina, Kipras, Egiptas, Togas, Kamerūnas) ir Prancūzija (Sirija, Libanas).

Naujos valstybės

Nuo Rusijos atsiskyrė Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija.

Suskilus  Austrijai – Vengrijai susikūrė Austrija, Vengrija, Čekoslovakija, Jugoslavija.

Tautų Sąjunga 1920 m.

Tikslas – taikos išsaugojimas. Neįstoja JAV. Vyrauja Anglija, Prancūzija. Buvo neveiksminga, nes nesiimdavo griežtų priemonių prieš agresyvias valstybes; be JAV neteko dalies autoriteto, Anglija ir Prancūzija dažnai naudojo saviems interesams. Buvo įsikūrusi Ženevoje (Šveicarija).

Versalio taikos (Versalio sistemos) netobulumai

1. Vokietija jaučiasi nuskriausta (revanšistinės nuotaikos).
2. Naujos valstybių sienos neatitinka etnografinių ribų (tautiniai konfliktai).
3. Neveiksminga Tautų Sąjunga.

Imperializmo epocha

XIX a. II pusėje ekonomikos lygis įvairiose Europos šalyse buvo labai nievienodas. Pramonės perversmas, prasidėjęs Anglijoje, pamažu plito į rytus. Savo viršūnę jis pasiekė XIX a. pab-XX a. pr., pramoniniu požiūriu toliausiai pažengė Anglija, Belgija, Prancūzija. Sparti industrializacija vyko susivienijusioje Vokietijoje. XIX a. II pus. kilo pirmosios ekonomikos krizės. Tai neigiamai veikė ne tik ekonomiką, bet ir visą visuomenės gyvenimą. Todėl imta ieškoti būdų, kaip išvengti krizių, apriboti nevaržomą lenktyniavimą: kūrėsi monopolijos, valstybė rūpinosi transporto plėtra, ieškojo naujų rinkų ir t.t.

Imperializmu yra vadinamas kolonijų grobimas ir didelių kolonijinių imperijų kūrimas, kurį vykdė didžiosios pasaulio valstybės XIX a. II pus.-XX a. pr.

Kolonializmas – kolonijų įsigijimo, jų pavergimo ir išnaudojimo politika.

Imperializmo priežastys:

1. ekonominiai veiksniai (reikėjo ieškoti naujų žaliavų šaltinių irrinkų savo prekėms, naujų galimybių investuoti kapitalą);
2. Europos valstybių vadovai manė, kad valstybės savo galybę gali įrodyti tik plėsdamos teritoriją ir grobdamos kolonijas, jeigu to nepadarys vienos valstybės, jas aplenks kitos;
3. profsąjungos ir socialistų partijos manė, kad kolonijų grobimas pagerins darbininkų gyvenimą, be to, taip bus padedama atsilikusioms kolonijų tautoms;
4. kolonijų grobimą rėmė neturtingieji gyventojų sluoksniai, nes pasakojimai apie negirdėtas žemes jiems kėlė susižavėjimą vyriausybių vykdoma politika;
5. Europos valstybėse sparčiai daugėjo gyventojų, o kartu – ir demografinių problemų, todėl vyriausybės palankiai žiūrėjo į galimybę europiečiams išvykti į kitus kraštus;
6. tautinis išdidumas, „baltojo“ žmogaus misija tarp kitų rasių taip pat suvaidino savo vaidmenį;
7. Europoje didėjo subtropinių ir tropinių kraštų prekių (kavos, arbatos, kakavos) poreikis;

Galima išskirti 3 valstybinės priklausomybės formas:

1. kolonija – šalis arba jos dalis, valdoma stipresnės šalies (neturinti savivaldos);
2. protektoratas – kai stipri valstybė kontroliuoja silpnesnę šalį, jos užsienio politiką ir gynybą, o vietinės valdžios viršūnėje išlieka vietinis valdovas su savo pareigūnais;
3. pusiau kolonijinė valstybė – valstybė, išlaikanti savo politinę nepriklausomybę, tačiau jos valdžios institucijos jau nebevadovauja ekonomikai;

Metropolija – XIX a. II pus.-XX a. pr. buvo vadinama kolonizatorių valstybė kolonijų atžvilgiu.

Dominija – kai tapusi autonomine valstybe kolonija pripažįsta Didžiosios Britanijos karalių savo valdovu.

Didžiausia kolonijine imperija XIX a. II pus.-XX a. pr. buvo Didžioji Britanija. Jai pavyko užgrobti daug kolonijų, nes ji turėjo galingiausią pasaulyje laivyną ir stiprią ekonomiką (būtent D. Brtitanijoje prasidėjo pramonės perversmas). Didžiosios Britanijos kolonijos XIX a. pab.:

• kolonijos: Indija, kai kurios Antilų salos, Ceilonas, Malta ir Kipras, Sigapūras, Folklendai, Adenas, Honkongas, Egiptas, Sudanas, Uganda, Kenija, Zanzibaras ir kt.
• dominijos: Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Naujoji Žemė, Pietų Afrikos Sąjunga;

Prancūzijos kolonijos:

• kolonijos: Gvinėja, Gabonas, Taitis, Senegalas, Džibutis, Indokinija (Vietnamas ir Kambodža), Naujoji Kaledonija, Alžyras, Pusiaujo Afrika;
• protektoratai: Tunisas, Marokas, Laosas;

Vokietijos kolonijos: Kamerūnas, Togas, teritorijos Rytų Afrikoje, Marianų ir Karolinų salos, Šandungas Kinijoje;

Sparti Anglijos kolonizacija prasidėjo 1875 m., kai anglai nusipirko iš Egipto Sueco kanalo akcijas ir primetė šiai šaliai savo protektoratą. 1884-1885 m. Berlyno konferencijoje Europos valstybės (Anglija, Belgija, Prancūzija, Italija ir Vokietija) pasidalijo Afrikos žemyną, nepaisydamos etninių ir geografinių sąlygų. Iš Azijos šalių imperialistinę politiką vykdė tik Japonija. Ji sutriuškino Kiniją, gavo protektorato teises Korėjoje, Liaodungo pusiasalyje ir Port Artūro uostą. Dėl to kilę Japonijos ir Rusijos prieštaravimai 1904-1905 m. virto karu. Rusai jį pralaimėjo ir prarado savo įtaką Tolimuosiuose Rytuose.

Tačiau vyko ir kolonijų gyventojų pasipriešinimas:

• 1896 m. italus sumušė etiopai;
• 1895 m. vyko sukilimas Filipinuose ir Kuboje prieš Ispanus, tuo pasinaudojo JAV ir užėmė šias teritorijas;
• 1895 m. anglai, vadovaujami Sesilio Rodso, pradėjo intervenciją į būrams (išeiviams iš Olandijos) priklausantį Transvalį Pietų Afrikoje; 1899-1902 m. vyko anglų ir būrų karas, anglai, patyrę didžiulių nuostolių, jį laimėjo ir 1909 m. įkūrė Pietų Afrikos Sąjungą;
• įtakos sričių dalybos ir europiečių politika Kinijoje sukėlė „boksininkų“ sukilimą (1900 m.), jį numalšino jungtinės Europos valstybių ir Kinijos pajėgos;

Pasaulio dalybos vyko 1870-1914 m., tačiau iki 1905 m. pasaulis jau buvo praktiškai padalytas tarp didžiausių Europos valstybių. Dėl to nesutarimai ir įtampa tarp jų toliau didėjo, nes dauguma valstybių jautėsi nuskriaustos.

Kolonializmo padariniai:

1. teigiami:
   1. besiklostant prekiniams ir piniginiams santykiams, kolonijose atsirado miestų, geležinkelių, pramonės įmonių;
   2. kolonijiniai kraštai buvo įtraukti į pasaulinę rinką;
   3. daugėjo kolonijų gyventojų, gavusių išsilavinimą Europoje;
2. neigiami:
   1. sužlugdyti vietiniai amatai ir ūkininkavimas;
   2. sunaikinta vietinė kultūra ir menas;
   3. buvo padėti būsimų etninių konfliktų pagrindai: kolonijų sienos buvo nustatomos ne pagal genčių ribas, o metropolijų nuožiūra;
   4. kolonijos tapo išimtinai žaliavų gamintojomis;

Pirmasis pasaulinis karas ir jo padariniai.

Karinių blokų susikūrimas.

Imperialistinė politika sukėlė susidūrimus tarp Europos šalių, kurios pretendavo į tas pačias kolonijas (Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos ginčai dėl Afrikos, Prancūzijos ir Vokietijos dėl Maroko ir kt.). Dėl to augo tarptautinė įtampa, kuri ypač išaugo susivienijus Italijai ir Vokietijai. Įtampai augant ir aštrėjant nesutarimams, Europos valstybės ėmė sudarinėti politinės ir karinės pagalbos sutartis.

1879 m. Austrija-Vengrija pasirašė taikos sutartį su Vokietija, kuria abi valstybės įsipareigojo viena kitai padėti. Ši sutartis buvo nukreipta prieš Rusijos siekį įsigalėti Balkanuose. 1882 m. prie šios sutarties prisijungė Italija, o 1883 m. – Rumunija.

1882 m. įkurta Trilypė sąjunga: Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija.

Tačiau dėl Italijos ir Austrijos-Vengrijos interesų konflikto balkanuose, ši sąjunga buvo nestabili ir suiro kai Italija neįstojo į I pasaulinį karą.

Sudarius Trilypę sąjungą, Prancūzijos sąjungininke tapo Rusija. Abi valstybės pasirašė sutartį, kad, kilus karui su Trilypės sąjungos valstybėmis, jo padės viena kitai. Sąjungininkų ieškojo ir Didžioji Britanija. 1904 m. D. Britanija ir Prancūzija pasirašė sutartį, įsipareigodamos visus nesutarimus spręsti derybomis. 1907 m. D. Britanija ir Rusija sudarė dar vieną sutartį: ja nužymėjo savo įtakos sritis ir išsprendė nesutarimus Azijoje. Šios 3 sutartys ir davė pradžią Antantei.

1907 m. sudaryta Antantė (Santarvė): Rusija, Prancūzija ir Anglija.

Taigi Europoje susidarė 2 priešiški kariniai blokai. Prasidėjo spartus ginklavimasis.

Karo priežastys ir tikslai.

Priežastys:

1. išryškėjęs kapitalistinių valstybių ekonominės raidos netolygumas;
2. Europos valstybių prieštaravimų paaštrėjimas (dėl kolonijų grobimo ir įsigalėjimo Balkanuose, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose);
3. išsiplėtusios ginklavimosi varžybos;
4. dviejų Europos karinių blokų kovos paaštrėjimas;
5. Europos tautų nacionalizmas (vienos tautos yra pranašesnės už kitas, karas – žmonijos pažangos variklis);
6. didžiųjų valstybių siekis perdalinti pasaulį;

Didžiųjų valstybių tiklslai:

Vokietija siekė atimti kolonijas iš Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, susilpninti Prancūziją ir Rusiją, įsiviešpatauti pasaulyje. Vokietija būdama viena galingiausių pasaulio valstybių, kolonijų turėjo palyginti labai mažai.

Didžioji Britanija – sutriuškinti Vokietiją, užgrobti jos kolonijas bei Osmanų imperijos valdas – Palestiną ir Mesopotamiją.

Prancūzija – susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją, užgrobti Saro anglių baseiną, dalį Reino srities, užimti Vokietijos kolonijas Afrikoje.

Rusija – įsiviešpatauti Balkanuose, gauti išėjimą į Viduržemio jūrą, susilpninti Vokietiją.

Austrija-Vengrija – įsiviešpatauti Balkanuose.

Italija – pavergti Balkanų tautas, prisijungti Rumuniją ir Graikiją.

Japonija – užgrobti Vokietijos kolonijas Okeanijojeir įgyti įtakos sričių Kinijoje.

JAV siekė praturtėti iš karo.

Karo eiga.

1914 m. birželio 28 d. Sarajeve buvo nužudytas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis. Tai tapo I pasaulinio karo pretekstu.

1914 m. liepos mėn. Austrija-Vengrija įteikė ultimatumą Serbijai. Rusija paskelbė dalinę mobilizaciją Serbijai ginti.

1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbia karą Rusijai, vėliau Prancūzijai ir Anglijai, o vokiečiams padeda Austrija-Vengrija. Italija į karą Trilypės sąjungos pusėje neįstoja.

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasideda I pasaulinis karas.

Vakarų frontas (1914-1917):

1914 m. rugpjūčio 3-4 d. Vokietija įsiveržia į Belgiją (neutrali šalis). Vokietijos-Prancūzijos siena buvo gerai įtvirtinta, todėl pulti per ja būtų buvę beprasmiška. Vokiečių planas – staigiu smūgiu sutriuškinti Prancūziją ir tik tada kariauti su Rusija.

1914 m. rugsėjį vokiečiai įsivežė į Prancūziją.

1914 m. rugsėjo 5-9 d. prie Marnos įvyko mūšis, kuriame anglai ir prancūzai sustabdė vokiečių veržimąsi. Karas iš manevrinio tapo poziciniu: fronto linija nusistovėjo ir jos pralaužti niekam nepavyko („Vakarų fronte nieko naujo“).

1915 m. į karą Antantės pusėje įstojo Italija.

1916 m. vasarį vokiečiai pradėjo puolimą prieš pagrindinę Prancūzų tvirtovę – Verdeną. Mūšis truko iki lapkričio, bet vokiečiams pralaužti prancūzų ir anglų gynybos nepavyko. 1916 m. pab. Vokietijos kariuomenei ėmė trūkti materialinių išteklių ir karių.

1915-1916 m. Trilypės sąjungos valstybių padėtis sunkėjo dėl to, kad Antantės šalių laivynai blokavo jų uostus. 1916 m. gegužės mėn. vokiečiai nusprendė šią blokadą pralaužti.

1916 m. gegužės 31 d.-birželio 1 d. prie Jutlandijos pusiasalio įvyko didžiausias I pasaulinio karo jūrų mūšis, kurį Vokietijos laivynas pralaimėjo.

Rytų frontas (1914-1917):

1914 m. Rusija pradėjo puolimą prieš Vokietiją Rytų Prūsijoje ir prieš Austrija-Vengriją Galicijoje. Kadangi rusų puolimas buvo neparngtas ir blogai koordinuojamas (radijo pranešimai nebuvo koduoti), vokiečiai juos sumušė ir išstūmė iš Rytų Prūsijos. Kariauti su Austrija-Vengrija rusams sekėsi geriau: rusai užėmė Galiciją su jos centru Lvovu.

1915 m. gegužės mėn. jungtinės vokiečių ir austrų pajėgos puolė rusus Galicijoje.

1915 m. vasarą vokiečiai, austrai ir serbai sutriuškino Bulgariją, Vokietija užėmė Lenkiją, Lietuvą ir Kuršą, kurie priklausė Rusijos imperijai.

1916 m. birželio mėn. generolo Brusilovo vadovaujama kariuomenė sudavė skaudų smūgį austrams. Rusų puolimą sustabdė vokiečių kariuomenė atėjusi austrams į pagalbą.

Karo veiksmai kituose pasaulio regionuose:

1914 m. spalio mėn į karą Trilypės sąjungos pusėje įstojo Turkija (Osmanų imperija). Susiformavo frontas Kaukaze, Sirijoje ir Palestinoje. Trilypė sąjunga bandė užimti Kaukazą, bet buvo sumušta.

1914 m. rugpjūčio pab. į karą Antantės pusėje įstojo Japonija. Ji kartu su Antantės valstybėmis užėmė Vokietijos kolonijas Azijoje ir Okeanijoje.

1915 m. rudenį Didžioji Britanija ir Prancūzija išlaipino savo ekspedicinį korpusą Graikijoje (Balkanai).

Ginkluotės tobulėjimas:

2 galingiausios jūrų valstybės – Anglija ir Vokietija – stengėsi sunaikinti viena kitos laivyną. Anglai buvo pranašesni: 1915 m. jie kontroliavo pagrindinius jūrų kelius ir sąsiaurius. Vokietija 1915 m. rudenį pradėjo povandeninį karą prieš Angliją, anglai atsakė tuo pačiu.

Ypač povandeninį karą Vokiečiai sustiprino 1917 m. Kadangi nuo to nesyk nukentėjo ir kitų šalių keleiviniai laivai, JAV pranešė, kad tai kelia grėsmę jos interesams.

1917 m. į karą Antantės pusėje įstojo JAV. Tai nulėmė karo eigą.

I pasaulinio karo metu pirmą kartą buvo panaudoti šie ginklai:

• dujos; 1915 m. balandį Vokietija prie Ipro miesto Prancūzijoje pirmą kartą panaudojo chloro dujas;
• lėktuvai; 1916 m. vasarą išryškėjo anglų ir prancūzų oro pajėgų pranašumas;
• tankai; 1916 m. prie Somos anglai ir Prancūzai pirmą karą susikovė tankais;

Vidaus politika kariaujančiose šalyse:

Prasidėjus karui, kariaujančių šalių vyriausybės ėmė reglamentuoti ekonomiką ir riboti piliečių laisvę bei jų teises. Visose šalyse sustiprėjo patriotizmas, vyriausybės sukoncentravo visą valdymą savo rankose, parlamentų vaidmuo buvo apribotas. Visi ištekliai ir resursai keliavo karo reikmėms. Pradėtos riboti piliečių teisės: darbininkams uždrausta streikuoti, įvesta griežta darbo kontrolė, leidžiama suimti bet kurį žmogų, įtariamą veikusį prieš šalies interesus. Spaudai įvesta cenzūra, pradėta aktyvi karo propaganda.

1917 m. revoliucija Rusijoje.

Prasidėjus I pasauliniam karui Rusija susidūrė su ekonominiais sunkumais. Žemės ūkyje ėmė trūkti  darbo rankų, todėl pradėjo trūti maisto produktų, miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažėjo maisto daviniai kareiviams. Kariuomenės aprūpinimas karo reikmenimis taip pat buvo netinkamas. Prasti keliai ir užgrūsti geležinkeliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalinius. Ekonominiai sunkumai ir nesėkmės fronte demoralizavo kariuomenę. Kareiviai pradėjo reikšti nepasitenkinimą.

1917 m. vasario mėn viduryje Sankt Peterburge prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Priežastys:

1. duonos trūkumas;
2. nesėkmės fronte;
3. nepasitenkinimas caro vyriausybės politika;

Streikuojanių darbininkų atstovai išrinko Petrogrado darbininkų tarybą, į ją buvo pasiųsti ir kareivių atstovai. Netrukus ši taryba jau kontroliavo visą Petrogradą. Rusijos Dūma įkūrė laikiną komitetą tvarkai šalyje įvesti. Kovo 14 d. šis komitetas buvo paskelbtas Laikinąja Rusijos vyriausybe. Caras atsistatydino, Rusija tapo respublika.

Nuvertus carą, valdžia pasiskirstė tarp 2 valdžios institucijų:

1. darbininkų ir kareivių atstovų tarybų – jos veikė didžiuosiuose miestuose, reiškė darbininkų, valstiečių ir kitų žemesniųjų sluoksnių interesus;
2. Laikinosios vyriausybės – ji gynė aristokratų ir viduriniojo sluoksnio interesu;

Nusisovėjusi pusiausvyra vadinma dvivaldyste, kuri truko nuo 1917 m. kovo iki liepos mėn. Be to šalyje augo bolševikų populiarumas. Prasidėjus Vasario revoliucijai, bolševikų lyderis V. Leninas buvo emigracijoje. Iš jos grįžęs balandžio mėn., jis paskelbė vadinamąsias Balandžio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius:

1. darbininkų ir valstiečių tarybos nedelsiant turi perimti valdžią šalyje į savo rankas;
2. valstiečiai turi sukilti prieš dvarininkus ir pasidalyti jų žemes, darbininkai – sudaryti fabrikų valdymo komitetus;
3. grobikiškas karas turi būti paverstas pilietiniu, t.y. kareiviai turi sukilti prieš dvarininkus ir buržuaziją;
4. tada įvyks socialistinė revoliucija ir darbininkai perims valdžią į savo rankas;

Ši bolševikų programa netrukus išpopuliarėjo, nes žmonės vylėsi, kad bolševikai išspręs visas šalyje esančias problemas.

1917 m. liepos mėn bolševikai bandė įvykdyti sukilimą Petrograde, tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios kariuomenės dalys jį nuslopino.

1917 m. spalio mėn. bolševikai vis dėlto įvykdė valstybės perversmą ir atėjo į valdžią Rusijoje. Bolševikai jėga užėmė strategiškai svarbius objektus Petrograde. II Tarybų suvažiavimas patvirtino naująją vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą. Surengus demokratinius rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą (taip norėta įrodyti valdžios teisėtumą), bolševikai gavo vos 24% balsų, todėl susirinkimą išvaikė jėga.

Karo pabaiga ir rezultatai.

1917 m. pabaigoje, po bolševikinio perversmo, ir Rusija, ir Vokietija siekė sudaryti separatinę taiką.

1918 m. kovo 3 d. Breste buvo pasirašyta Sovietų Rusijos ir Vokietijos taikos sutartis. Taikos sąlygos:

1. Sovietų Rusija turėjo pripažinti Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę;
2. Sovietų Rusija turėjo atsisakyti pretenzijų į Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos teritorijas, kurias buvo okupavusi Vokietija;
3. Sovietų Rusija turėjo atiduoti Armėniją Turkijai;

Tai buvo stiprus smūgis Rusijai, nes ji prarado apie 1,2 mln. km² teritorijos ir 60 mln. gyventojų, taip pat Ukrainą, kuri tiekė grūdus ir akmens anglis. Separatinė taika su Sovietų Rusija Vokietijai buvo reikalinga tam, kad galėtų sumušti anglus ir prancūzus Vakarų fronte, kol jiems į pagalbą neatėjo JAV kariuomenė.

Jau 1918 m. kovo 21 d. vokiečiai pradėjo puolimą Vakarų fronte, bet jis buvo nesėkmingas, nes vokiečiams trūko žmonių ir technikos.

1918 m. liepos mėn. anglai ir prancūzai, remiami JAV kariuomenės, pradėjo kontrpuolimą. Vokiečiams pralaimint, buvo pradėtos derybos dėl paliaubų.

1918 m. rudenį Trilypė sąjunga ėmė irti:

• rugsėjį paliaubas su Antante pasirašė Bulgarija;
• spalį – Turkija;
• lapkričio 3 d. – Austrija-Vengrija;

1918 m. lapkričio 11 d. Kompjeno miške Antantė pasirašė paliaubas su Vokietija. Paliaubų sąlygos:

1. Vokietija turi išvesti savo kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų, pirmiausia iš Elzaso ir Lotaringijos;
2. dešiniajame Reino krante sukurti demilitarizuotą zoną;
3. vokiečiai privalo atiduoti sąjungininkėms visą povandeninį savo laivyną, didžiąją jūrų laivyno, transporto ir karo priemonių dalį;
4. paskelbti Bresto taiką negaliojančia;

Versalio sistemos sukūrimas (1919 m.).

1918 m. JAV prezidentas Vudras Vilsonas paskelbė 14 punktų programą, kuria pripažino laisvo tautų apsisprendimo principą. Šia programa buvo gana nemažai remtasi, bet galutinį žodį turėjo Anglija ir Prancūzija.

Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavo tik Antantės valstybių ir jų sąjungininkių atstovai, o nugalėtosios valstybės negavo teisės pasisakyti. Buvo sudarytos taikos sutartys su Vokietija ir jos sajungininkėmis:

1. Versalio (1919 m. birželis) sutartis su Vokietija:
   1. Vokietija moka didžiules reparacijas;
   2. maksimalus Vokietijos armijos dydis – 100 000 karių (draudžiami tankai, kariniai laivai ir lėktuvai);
   3. Vokietija prarado visas kolonijas;
   4. įkurta demilitarizuota Reino zona, kurioje vokiečiai negalėjo laikyti kariuomenės;
   5. Elzasas ir Lotaringija atiteko Prancūzijai, Dancigas – Lenkijai, Klaipėda – Lietuvai (ne iš karto: pradžioje – Tautų Sąjungai);
2. Sen Žermeno (1919 m. rugsėjis) sutartis su Austrija:
   1. Austrija privalo mokėti reparacijas;
   2. maksimalus austrijos armijos dydis – 30 000 karių;
   3. Bohemija ir Moravija atitenka Čekoslovakijai; Bosnija ir Hercogovina atitenka Juoslavijai; Galicija – Lenkijai; Pietų Tirolis ir Istrija – Italijai;
3. Neji (1919 m. lapkritis) sutartis su Bulgarija:
   1. Bulgarija moka reparacijas;
   2. maksimalus armijos dydis – 20 000 karių;
   3. Vakarų Trakija atitenka Graikijai, nedidelių teritorijų gauna ir Jugoslavija;
4. Trianono (1920 m. birželis) sutartis su Vengrija:
   1. Vengrija moka reparacijas;
   2. maksimalus armijos dydis – 35 000 karių;
   3. ji privalo išduoti karo nusikaltėlius;
   4. Transilvanija atitenka Rumunijai, Užkarpatė ir Slovakija – Čekoslovakijai, Kroatija ir Slovėnija – Jugoslavijai;
5. Sevro (1920 m. rugpjūtis) sutartis su Turkija:
   1. Graikija gauna iš Turkijos Rytų Trakiją ir Smirną (kilus naujam Graikijos-Turkijos karui, 1923 m. Lozanos sutartimi Smirna grąžinta Turkijai);

1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje įkurta Tautų Sąjunga – organizacija, turėjusi garantuoti tautų nepriklausomybę ir pasaulinę taiką. Per ją JAV prezidentas Vudras Vilsonas tikėjosi vadovauti pasauliui, bet dėl nepriimtinų sąlygų JAV į Tautų Sąjungą neįstojo. Tautų Sąjunga neturėjo ginkluotojų pajėgų, todėl buvo tik boikotuoti kurią nors valstybę. Dėl to tarpukariu daugelis totalitarinių valstybių jos net nepaisė.

Po I pasaulinio karo susikūrusios nepriklausomos valstybės:

• Suomija;
• Estija;
• Latvija;
• Lietuva
• Lenkija;
• Čekoslovakija;

Pirmasis pasaulinis karas

Priežastys:

• Ekonomikos plėtros netolygumas;
• Kapitalistinių valstybių prieštaravimų paaštrėjimas;
• Paspartėja ginklavimasis. Daugelyje šalių, išskyrus JAV ir Angliją, įvedama visuotinė karinė prievolė;
• Karinių politinių blokų susidarymas Europoje ir jų kova. 1882 m. susidarė Trilypė sąjunga (Vokietija, Austrija – Vengrija, Italija); 1907. – Antantė (Rusija, Prancūzija, D. Britanija);
• XIX a. pab. už Europos ribų iškilo dvi naujos galingos valstybės – Japonija ir JAV. JAV įsitvirtina Centrinėje Amerikoje ir Ramiajame vandenyne, Japonija siekia įsigalėti Tolimuosiuose Rytuose;
• Kapitalistinėse šalyse gausėja vidinių problemų, todėl mėginama dėmesį nukreipti į užsienio reikalus;

Karo pobūdis – totalinis, pasaulinis, imperialistinis.

Karui rengėsi visos didžiosios valstybės:

• Vokietija – tikėjosi atimti kolonijas iš Prancūzijos ir D. Britanijos, susilpninti Prancūziją ir Rusiją, įsiviešpatauji pasauly;
• D. Britanija – siekė sutriuškinti Vokietiją, užgrobti jos kolonijas bei Osmanų imperijos valdas: Palestiną ir Mesopotamiją;
• Prancūzija – tikėjosi susigrąžinti Elzasą ir Lotaringiją, užgrobti Saro anglies baseiną, dalį Reino srities, užimti Vokietijos kolonijas Afrikoje;
• Rusija – siekė įsiviešpatauji Balkanuose, gauti išėjimą į Viduržemio jūrą, susilpninti Vokietiją;
• Austrija – Vengrija – siekė įsiviešpatauji Balkanuose;
• Italija – siekė užgrobti Balkanų tautas, prisijungti Graikiją ir Rumuniją;
• Japonija – siekė užgrobti Vokietijos kolonijas Okeanijoje ir įsigyti įtakos sričių Kinijoje;
• JAV – turėjo tikslą praturtėti iš karo ir išstumti iš Lotynų Amerikos rinkos Europos valstybes;

Pretekstas: Austrijos – Vengrijos ir Serbijos konfliktas. 1914 06 28 serbų nacionalistai nužudė Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Austrija – Vengrija, kurstoma Vokietijos, 1914 07 28 paskelbė Serbijai karą. Šios ginti stojo Rusija, atmetusi Vokietijos reikalavimą sustabdyti mobilizaciją. 1914 m. 08 01 Vokietija paskelbė karą Rusijai ir pradėjo karo veiksmus prieš Prancūziją. Į karą įsitraukė D. Britanija. Po dviejų dienų į du blokus susivienijusios valstybės, išskyrus Italiją, jau kariavo viena su kita.

Buvo planuojamas trumpas manevrinis karas (Vokietijos karo plano pavadinimas “Šlifeno planas”).

Karo eiga:

1. karo veiksmai 1914 m.:

• karo veiksmai prasidėjo 1914 m. rugpjūčio 3-4 d., kai Vokietijos kariuomenė įžengė į Belgiją;
• 08 20 vokiečiai užėmė Briuselį ir įžengė į Prancūzijos teritoriją;
• rugsėjo 6-9 d. pralaimėjusi mūšį prie Marmos, Vokietijos kariuomenė atsitraukė: manevrinis karas virto poziciniu;
• rugsėjo mėn. Prasidėjo karas jūroj tarp Vokietijos ir D. Britanijos;
• Rusijos puolimą Vokietija atrėmė, ir fronto linija tarp šių valstybių nusitovėjo ties Nemuno ir Narvos upėmis;
• Rusijai geriau sekėsi kariauti su Austrija – Vengrija (Alicijoj pasiekta žymi pergalė);
• Austrijai – Vengrijai nepavyko sutriuškint Serbijos, todėl gruodžio vidury abi šalys įsitvirtino pasieny;

Nei viena iš kariaujančių pusių nepasiekė persvaros;

2. karo eiga 1915 – 1917 m.:

• 1915 m. pavasarį Trilypės sąjungos valstybės pradėjo puolimą Rytų fronte, kur Rusija patyrė didelių nuostolių ir buvo priversta atsitraukti: iki spalio mėn. Rytų frontas nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upėmis, Daugpilio, Smurgainių, Baranovičių, Dubno, Strypos upės riba (karas vėl virto poziciniu);
• 1915 m. lapkričio mėn. Austrija – Vengrija, Vokietija ir Bulgarija (įstojo į karą 1915 m. lapkričio mėn.) pradėjo pulti Serbiją: Serbijos armija ir vyriausybė persikėlė į Korfu salą;
• 1916 m. Rusija pradėjo didelį puolimą prieš Austrijos – Vengrijos kariuomenę: užėmė Bukoviną ir dalį Alicijos;
• 1915 m. Vakarų fronte vyko lokaliniai mūšiai, bet 1916 m. vasario mėn. Vokietija atnaujino puolimą: kovos prie Verdeno tvirtovės truko beveik metus, bet vokiečiai nepajėgė palaužti prancūzų gynybos linijos;
• 1915 m. gegužės mėn. į karą Antantės pusėje įstojo Italija;
• 1916 m. vasaros pab. į karą Antantės pusėje įstojo Rumunija;
• 1916 m. gegužės 31-birželio 1 d. prie Jutlandijos įvyko didžiausias jūrų mūšis: Vokietijos viltys pralaužti D. Britanijos ir jos sąjungininkų organizuotą jūros blokadą žlugo;
• iki 1917 m. išryškėjo Antantės strateginė iniciatyva: Trilypė sąjungos valstybės turėjo gintis visuose frontuose;
• 1917 m. balandžio mėn. į karą Antantės pusėje įstojo JAV;
• 1917 m. pavasarį Vokietija pradėjo povandeninį karą, tačiau nesėkmingai;

1917 m. daugelyje Europos šalių dėl karo prasidėjo ūkinė-ekonominė suirutė ir aktyvus antikarinis judėjimas, privertęs vyriausybes siekti paliaubų.

3. karo pabaiga 1918 m.:

• 1917 m. lapkričio mėn. Rusijoje valdžią užgrobę bolševikai pradėjo vesti derybas su Vokietija bei Austrija – Vengrija dėl paliaubų ir separatinės taikos. 1918 m. kovo pr. buvo pasirašyta Brest – Litovsko taikos sutartis (tarp Rusijos ir Vokietijos bei Austrijos – Vengrijos): Rusija atsisakė pretenzijų į žemes, kurias prarado karo metu;
• suirus Rytų frontui, Vokietija galėjo visas jėgas sutelkti Vakarų fronte, tačiau nesėkmingai: 1918 m. rugsėjo mėn. prasidėjo bendras Antantės pajėgų puolimas 400 km ruože, ir Trilypė sąjunga ėmė irti (iki lapkričio pr. paliaubas pasirašė Bulgarija, Turkija, Austrija – Vengrija);
• 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje įvyko revoliucija, ir imperatoriaus Vilhelmo valdžia buvo nuversta. Antantės valstybės 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjene pasirašė paliaubas su Vokietija: karo veiksmai baigėsi; Vokietija prisipažino nugalėta ir pasižadėjo išvesti kariuomenę iš okupuotų Prancūzijos, Belgijos ir Liuksemburgo teritorijų bei kairiojo Reino kranto, tačiau Vokietija paliko savo kariuomenę Rytų fronte, kaip užtvarą bolševikams;

Paryžiaus taikos konferencija 1919 – 1920 m. parengė sutartis su nugalėtomis valstybėmis:

1. Versalio rūmuose 1919 m. birželio 18 d. sutartis su Vokietija:

• Vokietija nebuvo suskaldyta. Ji prarado Elzasą ir Lotaringiją. Prancūzija taip pat gavo Saro akmens anglių kasyklas (jos buvo atskirtos nuo Vokietijos 15 m. ir perduotos valdyti TS);
• Dauguma lenkų žemių, Prūsijos užgrobtų padalijimų metais XVIII a. pab., perėmė Lenkijos valstybė; ji gavo ir siaurą išėjimą į Baltijos jūrą. Gdanskas tapo laisvuoju miestu, globojamu TS. Rytprūsius koridorius atkirto nuo likusios Vokietijos dalies;
• Vokietija neteko kolonijų;
• Vokietija įsipareigojo sumokėti reparacijas;
• Apribotas Vokietijos karinis pajėgumas. Uždrausta turėti jūrų ir karo laivyną, o samdomojoje savanorių kariuomenėje negalėjo tarnauti daugiau nei 10000 žmonių. Kairysis Reinas paskelbtas demilitarizuota zona;

2. Sen Hermeno sutartis su Austrija 1919 m. rugsėjo mėn. (privalėjo sumokėti reparacijas, Bohemija ir Moravija atiteko naujai susikūrusiai Čekoslovakijai. Bosnija ir Hercegovina atiteko Jugoslavijai, Alicija – Lenkijai, Pietų Triolis Ir Istrija – Italijai);
3. Neji sutartis 1919 m. lapkričio mėn. su Bulgarija (privalėjo sumokėti reparacijas, dalis Bulgarijos teritorijų atiduota Jugoslavijai, o Vakarų Trakija atiteko Graikijai);
4. Truanono sutartis 1920 m. birželio mėn. su Vengrija (privalėjo sumokėti reparacijas, privalėjo išduoti karo nusikaltėlius, Transilvanija atiteko Rumunijai, Užkarpatė ir Slovakija – Čekoslovakijai, Kroatija ir Slovėnija – Jugoslavijai);
5. Sevro sutaris 1920 m. rugpjūčio mėn. su Turkija (Graikijai atiteko Rytų Trakija ir Smirna, tačiau kilus naujam Graikijos – Turkijos karui 1923 m. Lozanos sutartimi Smirna grąžinta Turkijai); (turkai vykdė armėnų genocidą);

Vašingtono konferencija 1921 – 1922 m. galutinai nustatė naują pokario tvarką. (1918 m. sausio mėn. Vilsono 14 punktų programa karui baigti).

Pirmojo pasaulinio karo padariniai:

• Vokietija nebuvo suskaldyta, tačiau ji neteko kolonijų, prarado Elzasą ir Lotaringiją, Saro akmens anglių baseiną 15-ai metų, turėjo mokėti reparacijas. Buvo apribotas karinis Vokietijos pajėgumas;
• Suiro Austrijos – Vengrijos imperija. Susikūrė Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos valstybės;
• Suiro Osmanų imperija. Albanija atgavo nepriklausomybę. Sirija ir Libanas buvo perduoti Prancūzijai; Irakas, Jordanija ir Palestina – Anglijai;
• Susikūrė Lenkijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybės;
• Įkurta Tautų Sąjunga 1920 m.;

IMPERIALIZMAS 1870-1914 m.

1. Kolonializmas yra kolonijų įgijimo ir kolonijinių imperijų kūrimo politika ir praktika. Kolonializmas ypač paspartėjo po Didžiųjų geografinių atradimų. XV-XVII a. susikūrė Ispanijos ir Portugalijos kolonijinės imperijos, vėliau XVIII a. iškilo D. Britanija, rytuose – carinė Rusija. Jos buvo užgrobusios nemažai Azijos, Amerikos, Afrikos teritorijų.
2. Daugiausia kolonijų turėjo Didžioji Britanija
   
3. Tikrosios kolonijų dalybos prasidėjo 1870 m. ir tęsėsi iki 1914 m. Tai naujojo imperializmo laikotarpis. Prasidėjo nuo Prancūzijos-Prūsijos karo ir baigėsi Pirmuoju pasauliniu karu.
4. Remdamosi techniniu, ekonominiu, kariniu pranašumu, pramoninės valstybės pasaulį tvarkė savo nuožiūra. Buvo išskiriamos trys kolonijų priklausomybės formos: kolonijos, protektoratas, pusiau kolonijinės valstybės.

Kolonializmo priežastys:

• Kuriantis fabrikams ir pereinant prie fabrikinės gamybos reikėjo daugiau žaliavų
• Kolonijose buvo pigi darbo jėga
• Kolonijos buvo gera rinka metropolijoms
• Valstybės kovojo dėl pasaulio persidalijimo
• Kolonijų išnaudojimas leido sukaupti didelį kapitalą

Kolonializmo padariniai:

• Europos pramonės produktų įvežimas į kolonijines šalis žlugdė vietos manufaktūras ir amatininkus
• Kolonistai blogino užkariautų šalių gyventojų padėtį, naikino jų kultūrą, kurstė religinę nesantaiką. Taip pat alino valstybių žemę, grobstė gamtos turtus
• Po užkariavimų Afrikoje kilo etninių konfliktų
• Kolonizuojant Amerikos žemyną buvo išnaikinta daug indėnų

ĮTAMPOS POLITIKA PIRMOJO PASAULINIO KARO IŠVAKARĖSE

Tarptautinė padėtis XX a. pradžioje:

• Didžioji Britanija buvo didžiausia pasaulyje kolonijinė imperija
• Vokietija po susivienijimo tapo itin stipri konkurentė kitoms Europos valstybėms, buvo sparčiai plėtojama karinė pramonė
• Tiesioginę grėsmę jautė Prancūzija, todėl joje vyravo revanšistinės nuotaikos
• Susidariusi padėtis Europoje buvo vadinama „Ginkluota taika“
• Nacionalistinės idėjos, pirmenybė teikiama tautos interesams. Tokia nuomonė susiformavo imperializmo epochoje.
  Nacionalistinė propaganda svarbus įrankis nukreipti piliečius, kad jie visą laiką būtų pasiruošę karui
• Balkanų pusiasalis. Jis slydo ir turkų rankų, todėl į jį pretendavo beveik visos didžiosios Europos valstybės – Rusija, D. Britanija, Austrija-Vengrija, Osmanų imperija visais būdais sekė išlaikyti savo dominavimą. Balkanų karus 1912-1913 m. paskatino ir karinių blokų kūrimasis.
• Ginklavimosi varžybos. Šalys vis didino išlaidas karo pramonei, dėl išvystytos pramonės buvo galima masiškai gaminti ginklus. Vyriausybės suprato, kad militarizmas, nacionalizmas ir agresyvi užsienio politika nukreipia visuomenės dėmesį nuo vidinių problemų – skurdo ir demokratijos suvaržymų

1882 m. Trilypės karinės sąjungos įkūrimas (VAI).
Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko įkurta politinė ir karinė sąjunga. Sudarė – Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija. 1915 m. Italija perėjo į Antantės pusę ir kovojo prieš buvusias sąjungininkes. Karinio bloko šalys įsipareigojo viena kitai padėti kilus karui.

1907 m. Antantės karinio bloko įkūrimas (RDP). Atsvara Trilypės sąjungai. Sudarė – Rusija, D. Britanija, Prancūzija. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kovojo su Centrinėmis (Ašies) valstybėmis – Vokietija, Austrija-Vengrija, Bulgarija, Osmanų imperija.

PIRMASIS PASAULINIS KARAS 1914-1918 m.

Priežastys:

• Balkanų karai. Austrija-Vengrija bei Rusija siekė čia įsigalėti
• Ginklavimosi varžybos – militarizmas. Daugelyje valstybių buvo prailgintas karo prievolės laikas, šalys vis didino karo išlaidas, industrinė visuomenė buvo pajėgi masiškai gaminti ginklu s
• Vienos tautos reiškėsi esančios geresnės už kitas, skleista nacionalistinė propaganda, karas skelbtas ir žmonių suprantamas kaip teigiamas dalykas
• Imperializmas/kolonializmas
• Vokietijos siekis įsigalėti, gauti kolonijų
• Prancūzijos revanšistinės nuotaikos po nesėkmingo 1870-1871 m. karo su Prūsija. Ji siekė vėl patekti tarp galingiausių valstybių ir suardyti susidariusią jėgų pusiausvyrą
• Karinių blokų kūrimasis
• Karo pretekstas – nužudomas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis. Vėliau Austrija-Vengrija įteikia Serbijai ultimatomą. Nors Serbija priėmė beveik visas padiktuotas sąlygas, Austrija-Vengrija vis tiek nutraukė su ja diplomatinius santykius. Atsakydama į tai, Rusija, gindama Serbiją, paskelbė mobilizaciją. Vokietija, Austrijos sąjungininkė, paskelbė karą Rusijai. Prasideda karas
• Konfliktai dėl teritorijų
• 1914 m. Gintarinė deklaracija. Autorius – J. Basanavičius. Deklaracijoje buvo išreikštas lojalumas Rusijos imperijai ir numatyta, kad Rusijai laimėjus karą bus sujungtos Didžioji ir Mažoji Lietuva, kuri gaus autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. Skatinama atsižvelgti į etnografinį valstybių suskirstymą (tai buvo būdinga ir kitoms pavergtoms tautoms)
• 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Nei vienai iš pusių nepavyko pasiekti lemiamos pusiausvyros
• 1914 m. Marnos mūšis. Prancūzų armija sustabdo vokiečius, nusistovi Vakarų frontas (pozicinis karas)
• 1915 m. Italija pereina į Antantės sąjungą
• 1915-1918 m. Vokiečių okupacija Lietuvoje
• 1915-1916 m. puolimo iniciatyva priklauso Centrinėms valstybėms. Ipro mūšyje Vokietija pirmą kartą chloro dujas (Pirmajame pasauliniame kare taip pat pirmą kartą buvo panaudotas cheminis ginklas, tankai, lėktuvai, povandeniai laivai). Į Antantę įstojus Italijai, nebelikoTrilypės sąjungos. Vokietija nustūmė Rusiją į Rytus, užėmė Lenkijos karalystę, Lietuvą. Verdeno mūšyje vokiečiams nepavyko palaužti prancūzų gynybos, o Jutlandijos mūšyje nutraukti jūrinės blokados – jai ėmė trūkti žaliavų, grėsė ūkio suirutė. Rusų armija užėmė Bukoviną.
• 1917 m. išryškėjo Antantės strateginė iniciatyva. Į karą įstojus JAV, sustiprėjo Antantės strateginė pozicija, pasikeitė karo eiga, Europos konfliktas virto pasauliniu karu. Rusijoje bolševikams atėjus į valdžią pastaroji išstojo iš karo ir pradėjo separatines derybas su Centrinėmis valstybėmis.
• 1918 m. Bresto taikos sutartis – Tarybų Rusijos taikos sutartis su Ašies valstybėmis. Rusija atsisakė per karą gautų teritorijų, žlunga Rytų frontas. Amjeno operacija: Antantė palaužė Vokietiją ir privertė trauktis. Revoliucija Vokietijoje: nuversta imperatoriaus valdžia ir paskelbta respublika. Komjeno paliaubos, karo veiksmai baigėsi, Vokietija prisipažino esanti nugalėta.

LIETUVA KAIZERINĖS VOKIETIJOS OKUPACIJOS METAIS 1915-1918 m.

Oberostas – administracinis-teritorinis vienetas, sudarytas Vokietijos Rytų fronto vyriausybės. Lietuva, kaip ir kitos okupuotos Rytų Europos šalys buvo įtrauktos į jos sudėtį.

Politiniai pokyčiai:

• Uždrausta politinė veikla

Ekonominiai pokyčiai:

• Valdžia pradėjo imti rekvizicijas
• Taikyti turto, pramonės, prekybos mokesčiai (vėliau net įvairiems buities dalykams
• Apmokestintos visos žemės, nepaisant jų našumo ar nuostolingumo
• Vyrams įvestas pagalvės mokestis (apmokestintos ne pajamos, o pats žmogus)
• Uždrausta parduoti žemę
• Įvesta Ostmarkė
• Buvo sunaikinta beveik visa pramonė, plėstos tik miško ir žemės ūko perdirbimo įmonės

Socialiniai pokyčiai:

• Įvestos maisto kontrolės
• Gyventojai tremti į Vokietiją priverstiniams darbams
• Apribotos kasdienio gyvenimo galimybės, tokios kaip teisė fotografuoti, žvejoti, turėti dviratį

JAV TAIKOS PROGRAMA

JAV prezidentas V. Vilsonas, skaitydamas metinį pranešimą, pristatė Kongresui neoficialią Keturiolikos punktų programą

• Tarptautinės sutartys ir susitarimai turi būti viešai žinomi
• Leisti laisvai plaukiot jūromis ir vandenynais
• Mažinti ginklavimąsi
• Mažinti muitus
• Teisingai išspręsti kolonijų problemas
• Švedus iš Rusijos užsienio kariuomenę, rusų tauta turi pati apsispręsti
• Atkurti Belgijos nepriklausomybę
• Elzasą ir Lotaringiją grąžinti Prancūzijai
• Italijos sienas nustatyti nacionaliniu principu
• Austrijos-Vengrijos tautoms suteikti autonomiją
• Išspręsti Balkanų problemas: Rumunija, Serbija ir Juodkalnija turi būti nepriklausomos
• Osmanų imperijoje turkų ir neturkų gyvenamos sritys turi gauti nepriklausomybės
• Lenkija turi būti nepriklausoma
• Sukurti Tautų Sąjungą (1919 – 1939 m.)

Paryžiaus taikos konferencija 1919 m.

• Dalyvavo Antantės valstybių nugalėtojų šalių atstovai: JAV (prezidentas V. Vilsonas), D. Britanija (ministras D. D. Loidas), Prancūzija (ministras pirmininkas Ž. B. Klemenso)
• Taikos sutarčių su valstybėmis, teritorinių pokyčių ir mandatų pasidalijimo visuma pavadinta Versalio sistema
• 1919 m. Versalio taikos sutartis: Vokietija pripažinta pagrindine Pirmojo pasaulinio karo kaltininke. Vokietija praranda daug teritorijų, kolonijų ir privalo mokėti reparacijas. Prancūzijai atitenka Elzasas ir Lotaringija, Saro sritį ir Reino kraštą atiduota valdyti Tautų Sąjungai, Dalis teritorijų atiteko Danijai, Belgijai, prarastas Dancigas, Klaipėdos kraštas. Apribotas karių ir karinės pramonės kiekis.
• Teritoriniai pokyčiai:

1. Dancigas tapo laisvuoju miestu. Priklausė Tautų sąjungai
2. Rumunija gauna Rusijos valdytą Besarabiją
3. Prancūzijai š vokiečių atimtos Elzasas ir Lotaringija
4. Danija ir vokiečių gauna Šlėzvigą ir Holšteiną
5. Saro sritis atitenka Tautų sąjungai
6. Klaipėdos kraštas Versalio taika atiduotas valdyti Prancūzijai, bet po 1923 m. sukilo prijungtas prie Lietuvos
7. Visos Vokietijos kolonijos taip pat atiduotos Tautų sąjungos priežiūrai
8. Reino sritis paskelbta demilitarizuota (1936 m. Hitleris sulaužo Versalio sutartį ir įveda kariuomenę)
9. Vokietijai priskirta rytų Prūsija

Politiniai pokyčiai:

1. Suiro Austrijos-Vengrijos imperija. Susidarė: Austrija, Vengrija, Čekoslovakija, Serbų, Kroatų ir Slovėnų (nuo 1929 m. Jugoslavija) karalystė
2. Iš Rusijos imperijos išsivaduoja: Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Lenkija
3. Čekoslovakija paskelbia nepriklausomybę
4. Lenkija su prijungtomis teritorijomis turėjo prižiūrėti Vokietiją

Versalio taikos sutartis 1919 m. pakeitė Europos valstybių sienas.

PIRMASIS PASAULINIS KARAS 1914-1918. Europoje susidarė du kariniai blokai: TRILYPĖ (Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija) ir ANTANTĖ(Prancūzija, Anglija, Rusija). Susidarius dviem kariniams blokams labai paaštrėjo valstybių tarpusavio santykiai, kilo nesutarimų dėl Balkanų. PRIEŽASTYS: kapitalistinių valstybių raida buvo netolygi, karai dėl Balkanų pusiasalio, susivienijo ir stiprėjo Italija bei Vokietija. Kiekviena šalis siekė įtakos sferų ar įstivirtinti tam tikroje zonoje. Išsiplėtė kova dėl kolonijų ir ginklavimosi varžybos, išaugo tautų nacionalizmas. Vokietija siekė įsiviešpatauti pasaulyje, Britanija norėjo sutriuškinti Vokietiją, Prancūzija siekė atsiimti Elzasą ir Lotaringiją, Rusija – įsiviešpatauti Balkanuose, susilpninti Vokietiją. Austrija-Vengrija siekė įsiviešpatauti Balkanuose, Italija pavergti Balkanus, Japonija-užgrobti Vokietijos kolonijas, JAV siekė praturtėti iš karo. PRETEKSTAS: Austrijos-Vengrijos sosto įpedinio Pranciškaus Ferdinando nužudimas. Pamažu visos šalys įstojo į karą. PADARINIAI: žuvo 13,6 milijonai žmonių, dar daugiau suluošinta. Padaryta didžiulė ekonominė žala. JAV iškilo kai stipri ir dominuojanti jėga. Buvo pakeistas Europos žemėlapis, įkurta Tautų sąjunga. Demilitarizuota Reino zona, Prancūzijai atiduotas Elzasas ir Lotaringija.

Imperialistinę politiką skatino:

• spartus pramonės vystimasis;
• technikos išradimai;
• naujų rinkų ir žaliavų paieška;
• gerėjęs susisiekimas;
• kolonijų nauda mažinant šalyje skurdą ir nedarbą.

Azijos šalyse imperialistinę politiką vykdė tik Japonija.

Žaibiškai pasidalytas žemynas, šalių sienos nepaisant genčių ir tautų įtakojo etninius karus, kurie nesiliauja iki šiol.

Pirmojo pasaulinio karo priežastys:

• imperializmas;
• ginklavimosi varžybos;
• nacionalizmas (militaristinis nacionalizmas);
• karinių blokų susikūrimas (Antantė ir Trilypė sąjunga);
• agresyvi didžiųjų valstybių užsienio politika;
• Austrijos-Vengrijos bei Rusijos siekis įsigalėti Balkanų regione;
• padidėjęs valstybių ekonominės raidos netolygumas.

Bresto taika (Rusija) 1918 03 03:

• Rusija atsisakė Baltijos šalių, Lenkijos ir Besarabijos;
• Rusija sutiko sumokėti didžiulę (6 mlrd. markių) kontribuciją Vokietijai.

Versalio taikos sutartis (Vokietija) 1919 06 28:

• Pripažinta karo sukėlėja ir kaltininke;
• Turėjo mokėti reparacijas;
• Atimtos visos kolonijos (pasidalina Prancūzija ir Anglija);
• Atskirti Rytprūsiai;
• Negalėjo turėti didesnės nei 100 tūkst. kariuomenės;
• Draudžiama vystyti karinę pramonę;
• Kairysis Reino krantas buvo demilitarizuotas;
• Elzasas ir Lotaringija sugrąžinti Prancūzijai;
• Negali susijungti su Austrija;
• Saro anglies baseinas perduotas Prancūzijai 15-ai metų;
• Atskirtas Klaipėdos kraštas (1919 – 1923 m.)

Sen Žermeno sutartis (Austrija) 1919 09 10:

• privalo mokėti reparacijas;
• jai uždrausta prisijungti prie Vokietijos;
• ji turėjo pripažinti Lenkijos, Čekoslovakijos bei Pietų Slavų valstybių nepriklausomybę;
• Bochemija ir Moravija atitenka sukurtai Čekoslovakijai, Bosnija ir Hercogovina atitenka Jugoslavijai, Galicija- Lenkijai, Pietų Tirolis ir Istrija – Italijai.

Neji sutartis (Bulgarija) 1919 11 27:

• moka reparacijas;
• Bulgarijos teritorijų gauna Jugoslavija;
• Vakarų Trakija atitenka Graikijai.

Trianono sutartis (Vengrija) 1920 06 04:

• moka reparacijas;
• ji privalo išduoti nusikaltėlius;
• Transilvanija atitenka Rumunijai, užkarpatė ir Slovakija – Čekoslovakijai, Kroatija ir Slovėnija – Jugoslavijai.

Sevro taikos sutartis (Turkija) 1920 08 10:

• privalo mokėti reparacijas;
• neteko Egėjo jūros salų ir rytinės Trakijos Graikijos naudai;
• Sirija priklauso Prancūzijai;
• Irakas, Kipro sala, Egiptas, Palestina – Anglijai;
• atsiskyrė dalis Armėnijos;
• Juodosios jūros sąsiauriais galėjo plaukti visų šalių laivai;
• kariuomenė buvo sumažinta iki 50 tūkst. kareivių.

Pirmojo pasaulinio karo pasekmės

• Kare žuvo ir mirė nuo žaizdų daugiau kaip 13,6 mln. žmonių;
• Sužeista ir suluošinta daugiau nei 20 mln;
• Visame pasaulyje patirta 360mlrd.dol. nuostolių, iš kurių 208mlrd. tiesioginės karo išlaidos;
• Europoje žlugo trys imperijos: Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Rusijos;
• Europoje susikūrė daug naujų valstybių: Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija, Suomija, Lenkija;
• Per karą galutinai žlugo Vienos sistema, susiformavusi XIX a. pradžioje;
• JAV šio karo metu iškilo kaip stipri dominuojanti pasaulyje jėga.