Šaltiniai
3 struktūrinis klausimas
XIX a. antrojoje pusėje lietuviakalbei kultūrai teko itin svarbus vaidmuo, formuojantis moderniai lietuvių tautai. Prie šios kultūros plėtojimo prisidėjo įvairių sričių mokslininkai ir menininkai. Remdamiesi A, B, C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 25–29 užduotis.
A šaltinis. Iš Jono Basanavičiaus atsiminimų
Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujaudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“, graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios ne koks tautos atsigaivelėjimas* negalimas – taip ir atsitiko.
B šaltinis. Istorikas Saulius Pivoras apie Vinco Kudirkos pažiūras
Taip pat galima būtų tvirtinti, kad Kudirkos visuomeninės-politinės pažiūros iš esmės beveik niekuo nesiskiria nuo jo pirmtako – Simono Daukanto pažiūrų (kitas reikalas – tų pažiūrų skleidimo galimybės ir priemonės). <…> Kudirka nevengė kritikuoti netgi veiklos lietuvių kalbos ir raštijos labui, jei ji buvo nepakankamai gerai atlikta. Vienos lietuviškos knygos recenzijoje jis rašo: „žinau, kad šita kritika, parodanti tiktai silpnas knygelės puses, nepatiks tiems lietuviams, kurie giria viską, kas tiktai parašyta lietuviškai“. Apskritai, matyt, niekas nėra skaudžiau už Kudirką kritikavęs lietuvių inteligentijos, ilgam istorinėje atmintyje įsirėžė frazė, kad lietuvį inteligentą galima pažinti iš kinkų drebėjimo. Lietuvių inteligentus Kudirka ragino įsipareigoti dirbti Lietuvos labui kaip „viena kuopa, kurioje būtų matyt visų vienas siekis, kurioje susitelktų visų mintys ir užsidegtų visų širdys ta pačia liepsna vardan tos pat idėjos“.
C šaltinis. Iš kalbininko Stasio Keinio straipsnio apie Joną Jablonskį
Įvertindamas ir apibendrindamas kalbininko darbus jo bendražygis Juozas Balčikonis pirmame Jablonskio Raštų tome rašė: „Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse.“
1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.
A šaltinis (Sociologas Zenonas Norkus apie Europos valstybių santykius po Vestfalijos taikos)
Anarchijos kultūra <…> Europos valstybių santykiuose įsiviešpatavo po Vestfalijos taikos, kai suverenumas tapo ne vien faktine pačių galingiausių valstybių savybe, bet ir institutu, įtvirtinusiu ir kariškai silpnų valstybių teisę egzistuoti. Principą „žudyk, arba būsi nužudytas“ valstybių santykiuose pakeitęs principas „gyvenk ir leisk gyventi kitiems“. Karas liko teisėta valstybės interesų tenkinimo forma, tačiau jis ribojamas. Teisėtu pripažįstamas karas dėl strateginio pranašumo arba teritorijos, bet ne karas, kuriuo siekiama sunaikinti valstybę priešininkę. [T]arptautinė visuomenė tikrąja to žodžio prasme pradėjo formuotis tik nuo Vestfalijos taikos 1648 m. laikų, kai atsirado tarptautinė teisė, pagrįsta lygių suverenių valstybių koegzistavimo principu <…>. Koegzistavimas – buvimas (egzistavimas) vienas šalia kito tuo pačiu metu.
B šaltinis (Iš straipsnio „Politika ir religija: povestfalinės antireliginės kampanijos priežastys ir pasekmės“)
Ikivestfalinė Europos politinė sistema pasižymėjo nuolatine Katalikų Bažnyčios ir pasaulietinių valstybių valdovų kova dėl valdžios ir įtakos. Vis dėlto religija politikoje turėjo didelę reikšmę. Pradėję plisti humanistiniai sąjūdžiai persimetė į įvairias gyvenimo sritis, religijoje jie reiškėsi protestantizmo formomis, o politikoje – makiavelizmu. <…> Karas tarp katalikų ir protestantų iš tiesų buvo pasaulietinių valdovų inspiruotas sąmokslas prieš Katalikų Bažnyčios vaidmenį politikoje. Karą sukėlė ir labiausiai palaikė išskirtinai pasaulietiniai Prancūzijos, Švedijos ir Danijos valdovai, tikėjęsi susilpninti Habsburgų imperijos, kuri laikyta svarbiausia Šventojo Sosto atrama, pozicijas Europoje. Pareiškus, kad religija yra kalta dėl ilgų ir kruvinų konfliktų, bei sukompromitavus ją taikos trokštančių žmonių akyse, Vestfalijos taikos sutartyje įtvirtintas valstybių nepriklausomumo nuo dvasinio mokymo principas. Makiavelizmas – politinė doktrina, pagal kurią politikoje gali būti taikomos moralios ir amoralios priemonės.
C šaltinis (Iš Vienos kongreso darbų)
1 straipsnis. Varšuvos kunigaikštystė, išskyrus tas provincijas ir apygardas, dėl kurių kituose tolesniuose straipsniuose nustatyta kitaip, yra prijungiama prie Rusijos imperijos. Ji bus su ja neatskiriamai susieta savo konstitucija ir priklausys Jo Imperatoriškajai Didenybei Visos Rusijos imperatoriui <...>. [S]u kitais titulais bus vartojamas ir titulas Caras, Lenkijos karalius <...>. Imperatoriškoji Didenybė pasilieka teisę suteikti šiai valstybei, turinčiai atskirą administraciją, tokį vidaus teritorinį išplėtimą, kokį laikys tinkamu. <...> Lenkai, kurie yra atitinkamai Rusijos, Austrijos ir Prūsijos pavaldiniai, gaus atstovavimą ir nacionalines institucijas, nustatytas pagal politinio egzistavimo formą, kurią kiekviena iš vyriausybių, kurioms jie priklauso, laikys naudinga ir tinkama jiems suteikti. 2 straipsnis. Ta Varšuvos kunigaikštystės dalis, kurią Jo Didenybė Prūsijos karalius valdys visiškos suvereniteto ir nuosavybės teisėmis sau ir savo įpėdiniams, didžiosios Poznanės kunigaikštystės titulu <...>. 53 straipsnis. Vokietijos suverenūs kunigaikščiai ir laisvieji miestai, įskaitant šiame sandoryje dalyvaujančius Jų Didenybes Austrijos imperatorių, Prūsijos, Danijos ir Nyderlandų karalius, <...> [t]arpusavyje įsteigia nuolatinę konfederaciją, kuri vadinsis Vokietijos sąjunga.
D šaltinis (Europos valstybių politinis žemėlapis po 1815 metų)
A šaltinis (Ištrauka iš caro Aleksandro II manifesto dėl baudžiavos panaikinimo)
Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises.
Dvarininkai, išsaugodami visų jiems priklausančių žemių nuosavybės teisę, suteikia valstiečiams – už nustatytas prievoles – nuolatiniam naudojimuisi sodybą ir, be to, kad būtų užtikrinta valstiečių buitis ir kad jie galėtų vykdyti savo pareigas vyriausybei, – nustatytą nuostatuose laukų ir kitų naudmenų dydį.
Naudodamiesi tąja skirtine žeme, valstiečiai už tai turi atlikti dvarininkams nuostatuose nurodytas prievoles. Būdami šioje padėtyje, kuri yra pereinamojo pobūdžio, valstiečiai vadinami laikinaisiais prievolininkais.
Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimuisi. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių – savininkų luomą.
B šaltinis (XX a. sukurtas plakatas. Viršuje parašyta „M. N. Muravjovas“)
C šaltinis (Priešmirtinis Antano Mackevičiaus laiškas tardymo komisijai)
Mano veiksmams vadovavo teisybės ir savo tautos meilė. Dėl to ne neapykanta carui ir rusų tautai, nes ji, rusų tauta, yra slaviška, bet tautos meilė ir jos laimė buvo daugiau kaip dešimties metų revoliucinio darbo akstinas ir priežastis. Lietuvių tauta darbšti, teisinga ir religinga, todėl užsitarnavo mano didžiausios meilės. Aš laukiau tartum atpildo, jau nesakau revoliucinių veiksmų, bet savo tautos laisvės. Duota (ji), ir kas gi? Vargšė liaudis tik pakeitė poną – net blogiau, nes ponas, kad ir koks būtų piktas, prireikus duodavo duonos, o dabar nors mirk – negausi. Mokesčiams turi atiduoti paskutinę pagalvę, o jei nėra už ką nupirkti raštininkui ir viršaičiui degtinės – laukia bausmė. O administracija? Ar ji rūpinasi? Tik tuo, kad galėtų lupti (pinigus).
D šaltinis (Iš E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko knygos „Carų valdžioje“)
Sukilėliams pralaimint mūšį po mūšio, nesulaukiant realios pagalbos iš Vakarų, kylant valstiečių priešinimuisi dvarui ir dėl žiaurių Muravjovo represijų Lietuvos dvarininkai pamažu ėmė trauktis nuo sukilimo. Jie ėmė bajorų vardu siųsti carui ištikimybės raštus, atgailauti suklydę. Suvokdami karinį rusų armijos pranašumą ir stengdamiesi sumažinti gresiančius nuostolius, į liaudį kreipėsi Motiejus Valančius ir kiti aukšti Katalikų Bažnyčios pareigūnai. Vis dėlto sukilimas tebesitęsė. [...]
Žlugo ne tik viltys ginklu išsivaduoti iš užkariautojų valdžios, žlugo ištisos epochos bajoriškojo judėjimo tradicija. Tačiau sukilimas privertė caro valdžią išplėsti valstiečių reformą, sudaryti lietuvių valstiečiams geresnes sąlygas ir pabandyti sukurti socialinę savo politikos krašte atramą, nukreiptą prieš „maištaujančią lenkų šlėktą“. Kita vertus, skaudžiai buvo pažeisti lietuvių tautos kultūriniai ir dvasiniai interesai: uždrausta lietuvių raštija lotyniškais rašmenimis, įnirtingai persekiojama Katalikų Bažnyčia, kraštą užplūdo rusakalbiai stačiatikybę išpažįstantys valdininkai ir kolonistai.
A šaltinis (Iš Maironio eilėraščio „Milžinų kapai“)
[...] Kryžiuočių seniai Suvadinti svečiai Į vaišes per Lietuvą traukia; Ištroškę garbės, Kai aušra patekės Išvys, ko visai nebelaukia.
Sutrinko miškai, Lyg Perkūnas aukštai, Ir štai netikėtai lietuviai Tarytum ugnis, Kad ant stogo užšvis, Apraitė kryžiuočius užgriuvę.
O, buvo mūšys! Apsiniaukus naktis Jį dienai parodyt drovėjos; Tik kūnų šimtai, Suvartyti keistai, Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos. [...]
Lietuvių pulkai, Kaip apsako žvalgai, Ties Kaunu per Nemuną plaukia; Po kaimus šauklys, (Jo po putų arklys) Į kovą lietuvninkus šaukia. [...]
B šaltinis (Iš kunigo Antano Mackevičiaus paaiškinimo Ypatingojoje tardymo komisijoje)
[...] Argi policija ir apskritai Rusijos vyriausybės administracija nespaudė vargšų gyventojų? Kas doras, tas visada skriaudžiamas, o niekšas malonėje. Nori beturtis laimėti bylą, o pinigų neturi, tai už tai esi išplakamas ir dargi taip, kad tiktai barbarų laikais galima buvo tai matyti. [...] Atimtos bažnyčios, iš vienuolynų išvaryti vienuoliai – ar tai maža pavyzdžių blogai vyriausybės valiai parodyti? Argi draudimas mokyti vaikučius katekizmo, priešinimasis blaivybės skleidimui ir dėl to kilusios įvairios represijos nebuvo aiškus įrodymas, jog Rusijos vyriausybė nesirūpina mano liaudimi, siekia jos amoralumo, taigi pražūties? [...] Kai prasidėjo demonstracijos, aš dar labiau suskatau veikti [...], aš atsistojau liaudies priešakyje ir ne tiktai kaip propagandistas, bet ir kaip karo vadas.
C šaltinis (Iš 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracijos)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, [...] skelbia:
1. LLKS Taryba [...] okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.
3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. 16. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekiui ir kertiniam konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.
18. Konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu.
19. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Ypatingą globą valstybė teikia išsilaisvinimo kovose nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.
D šaltinis (Portretas)
E šaltinis (Nuotrauka)
F šaltinis (Nuotrauka)
A šaltinis (Iš Žemaičių skundo Konstancos bažnytiniam susirinkimui)
Viso pasaulio krikščionių vadovams ir tautoms. Paklausykite, šlovintieji kunigaikščiai, dvasinių ir pasaulietinių reikalų tvarkytojai [...]. Išgirskite, prašome jus, kurie mylite teisingumą, baisią mūsų priespaudą, kuri mus ir mūsų šeimas didžiai sužalojo [...]. Jaunutes mūsų dukteris kryžiuočiai, bjaurodami kryžiaus šventumą, smurtu paverčia savo aistrų aukomis! [...] plačiai žinomą bajorą [...], jo žmoną ir vaikus surišo ir išvarė į Prūsus, o ten visus, kaip vergus, išžudė. [...] Kaimiečius išžudė be jokio pasigailėjimo. Kiek prispaustųjų vaitojimo pasigirdo mūsų krašte, kurio nuo amžių nebuvome girdėję! Kodėl jie (kryžiuočiai) delsia mus krikštyti, kodėl visame, kad ir dideliame mūsų krašte, nepastatė nė vienos bažnyčios? Maža to, net kunigo nedavė nė vieno! Išvada tegali būti viena, kad mus išmarinti ir išnaikinti jiems terūpėjo. [...] Todėl nužemintai prašome Jūsų Šventenybę (popiežių) padėti mums įvykdyti šventus mūsų norus, kad galėtume priimti šventą krikštą, kaip tikėjimo ir meilės ženklą. [...] Mes esame Dievo padarai, sukurti pagal jo paveikslą, esame Dievo sūnūs, skirti laisvei [...]. Prašome įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad jiedu, pasitelkę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, atvyktų į Žemaitiją ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčių.
B šaltinis (Iš vadovėlio „Naujųjų amžių istorija“)
1830 m. Vakarų Europoje kilo revoliucijos. O tų pačių metų rudenį prieš Rusijos valdžią sukilo ir turėjusi autonomiją Lenkijos karalystė. [...] Greitai sukilimas apėmė Rusijos valdomas Lenkijos žemes, Vakarų Baltarusiją, Vakarų Ukrainą, Lietuvą. [...] Nuslopinus sukilimą, aktyviausieji pasipriešinimo dalyviai buvo teisiami ir tremiami į Rusijos gilumą. Kai kurių bajorų dvarai konfiskuojami, į Lietuvą atkeliami rusų kolonistai [...]. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas – tuo pakirstas Vilniaus, kaip europinio lygio kultūros centro, vaidmuo. Be to, 1840 m. panaikinus Lietuvos Statuto galiojimą, įvesta Rusijos teisė. [...] 1863 m. sausio mėnesį Lenkijoje vėl įsiplieskė sukilimas, kuris greitai išplito ir Lietuvoje. [...] Sukilimo metu nepriklausomos valstybės idėja dar buvo nesubrendusi. Vyravo senosios valstybingumo tradicijos dvasia, t. y. buvo kovojama dėl Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo. [...] Sukilimą nuslopinus, galutinai išbraukti istoriniai krašto vardai. [...] Buvo uždrausta visoje imperijoje spausdinti bei iš užsienio įvežti visų lietuviškų leidinių senuoju raidynu.
C šaltinis (Iš 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms [...] skelbia: 1. LLKS Taryba [...] okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. [...] 3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. 4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai. [...] 17. Asmenys, bolševikinės ar vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsivadavimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą. [...] 19. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ir organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Ypatingą globą valstybė teikia išsilaisvinimo kovose nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.