2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Iš 1387 m. LDK didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegijos)
Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajoras ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus, namus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, nors juos jungia tai, kad jie yra vienos karūnos pavaldiniai. <…> Pagal senąjį paprotį karo žygis pasilieka kiekvieno pareiga, kuri vykdoma savo nuostoliais ir išlaidomis. <…> Kiekvienas, kuris, priėmęs šventąjį katalikų tikėjimą, gėdingai nuo jo pasitrauks arba kuris atsisakys jį priimti, neprivalo naudotis jokiomis šių teisių...
B šaltinis (Iš 1447 m. LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijos)
1. Taigi pirmiausia Lietuvos, Rusios, Žemaitijos ir <…> didžiosios kunigaikštystės minėtųjų žemių prelatams, kunigaikščiams, ponams, kilmingiesiems ir miestams esame davę, suteikę ir neatšaukiamai dovanoję ir šio rašto galia duodame, perleidžiame, dovanojame ir amžiniems laikams, bendrai ir pilnai, suteikiame tas teises, laisves ir imunitetus, kaip turi Lenkijos karalystės prelatai, kunigaikščiai, ponai, kilmingieji ir miestai. Bet, kad šis bendras posakis kuriuo nors būdu negalėtų sukelti ateityje dviprasmiškumų arba abejojimų, mes nusprendėme tas laisves arba kai kurias iš jų čia aiškiai išreikšti. <…> 5. Taip pat suteikiame, kad aukščiau minėti kunigaikščiai, kilmingieji, ponai ir bajorai turėtų laisvą galimybę išvykti iš mūsų didžiosios kunigaikštystės ir <…> įsigyti didesnių turtų ir atlikti karo žygių, ir vykti į bet kuriuos svetimus kraštus, išskyrus tiktai mūsų priešų šalis, tačiau tokiu būdu, kad išvykstančių iš krašto mums atliekamos nuo jų turto prievolės nebūtų pažeistos, bet mums ir mūsų įpėdiniams tiek, kiek bus reikalinga, prievolės būtų vykdomos ir atliekamos, tarsi jie patys būtų krašte. <…>
C šaltinis (Lietuvos kraštovaizdis XVI a. pirmojoje pusėje ir XVI a. antrojoje pusėje)
XVI a. pirmojoje pusėje
XVI a. antrojoje pusėje
D šaltinis (Istorikas Edvardas Gudavičius apie Valakų reformos pasekmes)
Valakų reforma galutinai įvedė griežtą administracijos kontrolę kiekvienam valstiečių ūkiui, leido išlaikyti atliekamas prievoles akylai stebintį tijūnų ir prievaizdų mechanizmą, <…> norint efektyviai vykdyti lažo darbus. Valstiečių pritvirtinimas prie žemės skrupulingai reglamentavo visą jų gyvenimą. Baudžiava tapo gyvenimo norma. Senos prievolinės kategorijos buvo pakeistos lažininkų, činšininkų <…> kategorijomis. Išeivystę išlaikiusieji asmeniškai laisvi valstiečiai galėjo pasitraukti iš savo ūkių, bet visur jų laukė tokios pat sąlygos. Teisiniu požiūriu Valakų reforma galutinai nubrėžė neperžengiamą ribą tarp bajorų ir valstiečių <…>. Dvarų valdytojai gaudavo teisę steigti savo palivarkus nuvarant valstiečius nuo įdirbtos žemės <…>. Valakų reforma atvedė Lietuvą į Vidurio Europos tipo baudžiavą. Ji vis dėlto fiksavo individualų valstiečio ūkį. Tačiau šis ūkis jau nebebuvo padalyta valstiečio ir žemvaldžio nuosavybė, nors nebeliko ir giminės varžymų atskirai valstiečio šeimai. Dabar šios valstiečio šeimos naudojimąsi ūkiu reglamentavo prievolių atlikimas. Prievolės buvo susietos su visu ūkiu, o ne taikomos kiekvienam asmeniui atskirai. Tai buvo tipiška europietiškoji baudžiava. <…> Lietuvos žemėtvarka XVI a. trečią ketvirtį iš esmės jau nebesiskyrė nuo kitų Vidurio Europos šalių.
Šaltiniai
1 struktūrinis klausimas
Viduramžiais ir naujaisiais amžiais Lietuvos valstybės statusas keitėsi. Šis pokytis ypač atsiskleidė, bendraujant su kaimynine Lenkijos valstybe. Remdamiesi A, B šaltiniais ir žiniomis, atlikite 16–19 užduotis.
A šaltinis. Iš sutarties teksto
<…> daug imperatorių, karalių ir valdovų norėjo, troško, siekė susijungti su šiuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu amžinos giminystės ryšiais, tačiau Visagalis Dievas išsaugojo šį įvykį dėl Jos Karališkosios Didenybės. Todėl, Šviesiausia Valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didįjį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingąją ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę. Tikime, kad dėl to sustiprės Dievo šlovė, sielų išganymas, gyventojų garbingumas, karalystės augimas. O kol visa tai, apie ką kalbama, pasieks numatytą tikslą, didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo dar nepakrikštytais broliais, artimaisiais, didikais, didesniais ir mažesniais bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. <…> Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigojo visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir kariaujančiųjų papročiu išvesti, grąžinti buvusią laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. <…>
B šaltinis. Iš sutarties teksto
<…> Kad Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas ir vienalytis kūnas, taip pat viena bendra, neišskiriama Respublika, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą. <…>
5. Lietuvos didžiojo kunigaikščio išrinkimas ir pakėlimas, prieš tai atskirai vykdavęs Lietuvoje, kad jau pasibaigtų taip, kad ateityje neliktų jokio ženklo ar panašumo, kurie rodytų arba reikštų Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimą arba inauguraciją. O kadangi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir pareigybės išlieka, tai renkant ir karūnuojant jis turi būti skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir kartu Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. <…>
11. Ir visuose neganduose bendrai pagalba mes, abiejų tautų prelatai, kunigaikščiai, tarybos, baronai ir visi luomai, privalome sau padėti iš visų jėgų ir galimybių, kai bendrai tarybai atrodys naudinga ir reikalinga, laimingus dalykus ir negandus suvokiant kaip bendrus ir ištikimai padedant vieni kitiems. Pagal bendrą Varšuvos susitarimą vėliau negalima sudaryti nei nustatyti jokių sąjungų ir paktų arba sandorių ir aljansų su pašalinėmis tautomis, taip pat abiem šalims svarbiais klausimais jokie pasiuntiniai neturi būti siunčiami kitaip nei su bendra abiejų tautų žinia ir sutarimu, o jei prieš tai su bet kuria tauta sudaryti sandoriai ir susitarimai kuriai nors šaliai yra žalingi, neturi būti vykdomi. <…>
16. Nuo šio laiko jokių kitų atskirų seimų Karūnos ir Lietuvos luomams Jo Malonybė karalius nešauks, o tik visados bendrus toms abiem tautoms kaip vienam kūnui rengs Lenkijoje, kur Jo Karališkajai Malonybei bei Karūnos ir Lietuvos taryboms atrodys teisingiausia. <…>
Šaltiniai
1 struktūrinis klausimas
Žmonijos istorija iki šių dienų neatsiejama nuo infekcinių ligų protrūkių, nusinešančių daugybę gyvybių, paveikiančių žmonių ekonominį ir socialinį gyvenimą. Vakcinų išradimas turėjo lemiamos įtakos, keičiantis šiai padėčiai.
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite 16–23 užduotis.
A šaltinis. Juodosios mirties (maro) kelias XIV amžiuje
B šaltinis. Džovanis Bokačas apie 1348 m. maro pradžią
Nuo Dievo Sūnaus išganingo įsikūnijimo buvo jau praslinkę tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuoneri metai, kai [...] Florenciją ištiko pražūtingas maras [...], prieš kelerius metus prasidėjęs Rytų kraštuose ir nuvaręs į kapus nesuskaitomą aibę gyvasčių [...], atplūdo į Vakarus. Bejėgis čia buvo žmonių protas ir apdairumas: tam skirti pareigūnai išvalė mieste visokiausius nešvarumus, buvo uždrausta čion įvežti ligonius. [...] Ligos pradžioje tiek vyrams, tiek moterims iškildavo pažastyse ar kirkšnyse kažkokie gumbai. [...] Paskui ligos pobūdis imdavo keistis: juodos ar mėlynos dėmės daugeliui nuberdavo rankas, šlaunis. [...] Tie gumbai iš pat pradžių, o ir paskiau būdavo tikriausias artėjančios mirties ženklas.
C šaltinis. Apie badą, marą ir kitas negandas XVIII a. pradžioje Lietuvoje ir Prūsijoje
1710 metais Prūsuose įvairiose vietose siautė maras, o Lietuvoje – sunkios ligos ir, negana to, – badas, nes žmonės ne tik dvėselieną, bet kai kur net ir žmogieną valgė, ir niekas į tai nekreipė dėmesio; didelė priespauda kariaunos, savo ir svetimšalių, kuri suėdė viską ligi paskutinio (grūdo), sukėlė badą. Gyvieji žmonės valgė lavonus, kates, šunis. Vilniuje vargšų po 100 ir daugiau mirdavo per dieną.
1711 metais po pernykščio siaubo palengvėjo, žmonės pasveiko, bet užkrečiamosios ligos daug kur arklius bei galvijus apniko. Atsirado taip pat skėrių didžiausi debesys, daug bjauresni negu 1690 metais kad buvo, o, kas svarbiausia, visur, ypač Volynėje, Baltarusijoje, Lietuvoje, kur jie išskrido ir nusileido, nieko ten nebeliko, ne tik grūdus bei varpas, bet ir šiaudus suėdė.
D šaltinis. Didysis išradimas – vakcina
Baigęs biologijos ir medicinos mokslus Londone, grįžo į gimtinę. [...] Dirbdamas gydytoju kaimo vietovėse, E. Dženeris pastebėjo, kad melžėjos, persirgusios galvijų raupais (tai liudijo raupų nusėtos jų rankos), vėliau neužsikrečia žmonių raupais, kurie, kaip jau minėta, tuo metu nebuvo retenybė. Kaip gydytojas praktikas jis vadovavosi seniausiomis ir giliausiomis anglų tradicijomis ir neabejojo, kad eksperimentas yra patikima pažinimo forma. Siekdamas patikrinti pirminę hipotezę, jis tai ir padarė. 1796 m. gegužę E. Dženeris susipažino su jauna melžėja Sara Nelms, kuri neseniai buvo užsikrėtusi galvijų raupais. Ji sutiko dalyvauti eksperimente. E. Dženeris, paėmęs raupų pūlių, įskiepijo jų niekada raupais nesirgusiam aštuonerių metų berniukui Džeimsui Fipsui. Berniukas lengvai susirgo, tačiau greitai pasveiko. Po kiek laiko gydytojas įšvirkštė berniukui žmogaus raupų pūlių, tačiau berniukas liko sveikas. Vadinasi, berniukas įgijo visišką imunitetą. Po kiek laiko panašus eksperimentas pakartotas dar ne kartą, ir rezultatas buvo toks pat.
2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 2.1–2.5 užduotis.
A šaltinis (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) plėtra XIII–XV a.)
B šaltinis (Iš popiežiaus Klemenso IV 1268 m. sausio 20 d. bulės)
Šio [rašto] galia tau leidžiame, kad tu, [Čekijos karaliau], jei Lietuvos šalį, kurioje minėtojo sosto autoritetu buvo įsteigta karalystė, valdant šviesios atminties Mindaugui (jis, priėmęs krikšto sakramentą, buvo apaštališku autoritetu apvainikuotas karaliumi, vėliau kažkokių pražūties vaikų žiauriai nužudytas), per tave su Viešpaties pagalba pavyktų išplėšti iš priešų rankų, laisvai galėtum įsteigti karalystės sostą, kaip anksčiau.
C šaltinis (Iš Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII 1322 m. vasarą nuorašo)
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.
[...] Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis.
Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas. Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
D šaltinis (Iš anoniminio laiško Vokiečių ordino magistrui 1413 m.)
Mielas pone magistre! Jeigu Dievas taip nusprendė, kad su savo priešais turite susitikti, surinkti kariuomenę ir ją prieš savo priešus pasiųsti, tai mes jums patariame, kad tuos svečius, kurie pas jus yra ir apie kuriuos žinote, jog jie tinkami, pasiimtumėte į kariuomenę. Ir įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose,
į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje.
3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi šaltiniais ir žiniomis, atlikite 3.1–3.7 užduotis.
A šaltinis (Iš Rusijos caro Aleksandro II 1861 m. vasario 19 d. manifesto)
Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises. Dvarininkai, išsaugodami visų jiems priklausančių žemių nuosavybės teisę, suteikia valstiečiams – už nustatytas prievoles – nuolatiniam naudojimuisi sodybą ir, be to, kad būtų užtikrinta valstiečių buitis ir kad jie galėtų vykdyti savo pareigas vyriausybei, – nustatytą nuostatuose laukų ir kitų naudmenų dydį. Naudodamiesi tąja skirtine žeme, valstiečiai už tai turi atlikti dvarininkams nuostatuose nurodytas prievoles. Būdami šioje padėtyje, kuri yra pereinamojo pobūdžio, valstiečiai vadinami laikinaisiais prievolininkais. Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimuisi. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių – savininkų luomą.
B šaltinis (Iš Rusijos caro Nikolajaus II 1906 m. lapkričio 22 d. įsako)
Nuo 1907 m. sausio 1 d. valstiečiams nutraukiamas išperkamųjų mokesčių už skirtinius žemės sklypus mokėjimas. Nuo to momento skirtinės žemės atleidžiamos nuo joms taikomų apribojimų dėl išperkamosios skolos, o valstiečiai įgyja teisę laisvai pasitraukti iš bendruomenės, gaunant asmeninei nuosavybei sklypus iš bendruomeninių sklypų asmeniniam valdymui. [...]
1. Kiekvienas ūkio savininkas, valdantis žemės sklypą bendruomenės teise, gali bet kada reikalauti, kad jam priklausanti minėtos žemės dalis būtų pripažinta jo asmenine nuosavybe. [...]
12. Kiekvienas ūkio savininkas [...] turi teisę bet kuriuo metu reikalauti, kad bendruomenė už šiuos sklypus jam skirtų atitinkamą sklypą, pagal galimybes vienoje vietoje.
Sutikrino: Ministrų tarybos pirmininkas Stolypinas.
C šaltinis (Iš Žemės reformos įstatymo 1922 m. kovo 22 d.)
1 §. Žemės reformos reikalams imama: [...] c) buvusių Rusų Bajorų ir Valstiečių Žemės Bankų žemės, po 1904 metų rusifikacijos tikslais išdalintos kolonistams [...];
d) žemės, Rusų valdžios po 1863 metų sausio mėnesio 1 dienos konfiskuotos iš įvairių asmenų ir išdalintos rusifikacijos tikslais kolonistams ar kitiems asmenims [...];
e) žemė tų privatinių savininkų ar jų įpėdinių, kurie tarnavo Bermonto ar Virgoličo ginkluotuose būriuose, tarnavo ar tarnauja lenkų kariuomenėje, dirbo arba dirba prieš Lietuvos nepriklausomybę [...];
f) esamos valstybės žinioje, ar faktiškai bažnyčių valdomos įvairių rūšių bažnytinės žemės [...]; g) privatinių savininkų žemės, jei savininkas turi daugiau žemės už nustatytą 2 § normą. 2 §. Iš privatinių savininkų imama visa toji žemė ir žemės ūkiai, kur vieno asmens arba šeimos bendrame valdyme sudaro daugiau per 80 hektarų. [...]
15 §. Kaimo srityje duodama žemės bežemiams nuo 8 ligi 20 hektarų, o mažažemiams pridedama žemės ligi šios normos. Žemės duodama prie daikto ir kiek galint žemės ūkio atžvilgiu racionalinguose viensėdžių tipo vienetuose.
16 §. Kaimo amatininkai (račiai, kalviai ir kiti), kurie iš savo amato nebegali išgyventi ir dėl to yra priversti dirbti ir žemės ūkio darbus, turi teisės gauti žemės lygiai su kitais bežemiais ir mažažemiais, bet mažesnėmis normomis, būtent, nuo 1/2 iki 2 hektarų.