LDK ir viduramžių Lietuvos konspektas

Lietuvos istorijos konspektas nuo Lietuvos valstybės atsiradimo (pirmasis paminėjimas 1009 m.) iki Abiejų Tautų Respublikos personalinės unijos 1569 m.

1. Susipažinkite su esminiais viduramžių Lietuvos faktais.

Viduramžių Lietuvos asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Lietuvos valdovai pagal chronologinę sekąMindaugas (~1200-1263) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1236–1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263) ir Lietuvos valstybės įkūrėjas.
Treniota (1210-1264) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1263-1264), kunigaikščio Lengvenio ir Mindaugo sesers sūnus.
Vaišelga (Vaišvilkas) (1223-1267) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1264-1267), vyriausias Mindaugo sūnus.
Švarnas (1230-1270) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1267-1269), Cholmo ir Haličo-Voluinės kunigaikštis (1264-1269).
Traidenis (mirė 1282) – Lietuvos didysis kunigaikštis tarp 1269-1282 metų.
Butigeidis (1240-1291~) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1285-1291)
Butvydas – Pukuveras (mirė 1295) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1291-1295)
Vytenis (~1260-1316) – Lietuvos didysis kunigaikštis (~1295-1316 m.), Butvydo sūnus.
Gediminas (~1275-1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341), Vilniaus, kaip sostinės, įkūrėjas, diplomatinėmis priemonėmis stiprinęs LDK.
Jaunutis (~1300-1366) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1341-1345), paveldėjęs sostą po tėvo Gedimino mirties.
Algirdas (1296-1377) – Vitebsko kunigaikštis (~1318-1345), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377), Gedimino sūnus, prijungęs daug rytinių žemių, kovėsi prieš mongolus-totorius.
Kęstutis (1297-1382) – LDK submonarchas (1345-1381) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382), Gedimino sūnus, Vytauto ir Žygimanto tėvas.
Jogaila (1348-1434) – Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434).
Vytautas Didysis (1350-1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429), Čekijos (Bohemijos) karalius (1421-1423). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.
Skirgaila (1353-1397) – lietuvių kunigaikštis (1386-1392), Algirdo sūnus.
Švitrigaila (~1370-1452) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432), Algirdo sūnus. Lietuvos politikoje aktyviai reiškėsi nuo XIV a. paskutiniojo dešimtmečio iki savo mirties.
Žygimantas Kęstutaitis (~1365-1440) – Naugarduko (1398-1421), Starodubo (1421-1440), Lietuvos didysis kunigaikštis (1432-1440), jauniausias Kęstučio sūnus.
Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1440-1492), Lenkijos karalius (1447-1492), Jogailos sūnus.
Aleksandras (1461-1506) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1492-1506) ir Lenkijos karalius (1501-1506), Jogailos anūkas.
Žygimantas Senasis (1467-1548) – Jogailaičių dinastijos LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506–1548).
Pranciškus Skorina (1485-1551) – rusėnų kilmės LDK visuomenės veikėjas, humanistas, išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje (Vilniuje) rusėnų (senąja baltarusių) kalba.
Bona Sforca (1494-1557) – Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.). Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina, kilusi iš galingos italų hercogų giminės.
Abraomas Kulvietis (~1510-1545) – Lietuvos protestantas, aukštesniosios mokyklos Vilniuje steigėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
Martynas Mažvydas (~1520-1563) – Mažosios Lietuvos protestantų veikėjas, pirmosios lietuviškos spausdintos knygos „Katekizmas“ (1547) autorius.
Mikalojus Daukša (~1532-1613) – Lietuvos katalikų kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, „Postilės“ autorius.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos platintojas ir globėjas.
Žygimantas Augustas (1520–1572) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Henrikas Valua (1551–1589) – paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1574–1589) ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
Steponas Batoras (1533–1586) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576), Lenkijos karalius (1575–1586), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586)
Jonas Chodkevičius (1537-1579) – LDK didikas iš Chodkevičių giminės, Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos delegacijos Liublino seime vadovas, Livonijos valdytojas.
Motiejus Strijkovskis (1547-1593) – lenkų kilmės istorikas, poetas, parašęs pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“.
10 tūkst. m. pr. Kr. – dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai.
98  romėnų istorikas K. Tacitas knygoje “Germanija” pirmą kartą pamini aisčius (baltus).
1009 – pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
1201 – Dauguvos žiotyse vokiečiai įkūrė Rygos miestą.
1202 – įsteigtas kalavijuočių (Livonijos) ordinas.
1230 – prūsų žemėse įsikūrė kryžiuočių (teutonų arba vokiečių) ordinas.
1236 – Saulės mūšis (sumuštas Kalavijuočių ordinas susijungė su Kryžiuočių ordinu)
1236–1263 – Mindaugo valdymas.
1251 – Mindaugo krikštas.
1252 – įkurta Klaipėda.
1253 07 06 – Mindaugo karūnavimas.
1260 – prie Durbės sutriuškintas kryžiuočių ordinas.
1260–1274 – Herkaus Manto vadovautas prūsų sukilimas prieš kryžiuočių ordiną.
1263 – Mindaugo nužudymas. Lietuva tapo Didžiąja kunigaikštyste (LDK).
1267 – galutinai pavergti kuršiai.
1270–1282 – Traidenio valdymas.
1295–1316 – Vytenio valdymas.
1298 – Vytenio sąjunga su Rygos arkivyskupu.
1316–1341 – Gedimino valdymas.
1323 – Gedimimo laiškai popiežiui ir Hanzos miestams; Vilnius pirmą kartą paminėtas kaip LDK sostinė.
1324 – Gedimino sudarytos 4 metų paliaubos su Ordinu.
1325 – Gedimino sąjunga su Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka.
1329 – Ordinas su Čekijos karaliumi įsiveržė į Lietuvą.
1330 – Vokietijos imperatorius Liudvikas IV Bavarietis „padovanojo“ Lietuvą kryžiuočiams.
1336 – kunigaikštis Margiris ir jo kariai gynė Pilėnų tvirtovę.
1338 – LDK pralaimėjo Galialaukių mūšį prieš Vokiečių ordiną.
1345–1382 – Algirdo ir Kęstučio valdymas.
1348 – Strėvos mūšis tarp Algirdo, Kęstučio ir kryžiuočių kariuomenių.
1362 – Kauno sugriovimas.
1362 – Algirdas nugalėjo mongolus totorius Mėlynųjų Vandenų mūšyje.
1370 – Rūdavos mūšis tarp LDK ir Vokiečių ordino.
1377 – mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas
1379 – Jogailos ir Kęstučio paliaubos su ordinu.
1380 – Dovydiškių sutartis tarp Jogailos ir Vokiečių ordino (Jogaila pasižadėjo nepadėti Kęstučiui, jei jį pultų kryžiuočiai)
1381 – Kęstutis netikėtai užėmė Vilnių.
1382 – Kęstučio nužudymas. Vytautas pradėjo žygius tėvonijai atgauti. (Jogaila įkalino Kęstutį su Vytautu Krėvos pilyje, po savaitės Kęstutis mirė, o Vytautui pavyko pabėgti.)
1382 – Dubysos sutartis (kryžiuočiams atiduoda Žemaitiją iki Dubysos).
1385 08 14 – Krėvos unija (sutartis).
1386 02 15 – Jogailos krikštas.
1386 03 04 – Jogaila karūnuotas Lenkijos karaliumi.
1387 – Lietuvos krikštas; pirmoji bajorų privilegija; įkurta Vilniaus vyskupystė.
1392–1430 – Vytauto valdymas.
1392  – Astravos sutartis (Vytautas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldus Jogailai).
1397 – įkurta pirmoji mokykla Lietuvoje
1398 – Salyno sutartis (kryžiuočiams atiduodama Žemaitija iki Nevėžio).
1399 – Vorkslos mūšis, (Vytautas pralaimi mongolams totoriams. Tai pirmas popiežiaus paskelbtas kryžiaus žygis, vadovaujamas lietuvio).
1401 – Vilniaus – Radomo sutartis tarp Vytauto, Jogailos ir lenkų bajorų. (Vytautas pakartoja savo priklausomybę nuo Jogailos ir Lenkų bajorų).
1404 – Racionžo taika tarp Vytauto ir ordino.
1409 – žemaičių sukilimas prieš ordiną ir galutinis išsivadavimas.
1410 07 15 – Žalgirio mūšis. (galutinė LDK ir Lenkijos pergalė prieš Kryžiuočių ordiną).
1411 – Torūnės taika. (LDK ir Lenkijos taika su kryžiuočiais. Kryžiuočiai atidavė Žemaitiją Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos mirties).
1413 – Vytautas apkrikštija Žemaitiją.
1413 – Horodlės sutartis (apsprendė LDK vidaus raidą bei santykius su Lenkija).
1415 – lietuviai laimėjo bylą prieš ordiną Konstancoje, Šveicarijoje.
1417–1421 – Medininkuose įkurta Žemaičių vyskupystė.
1418 – žemaičių valstiečių sukilimas.
1422 – Melno taika (kryžiuočiai Žemaitiją visiems laikams pripažino Lietuvai).
1429  – Lucko suvažiavimas (Šv. Romos imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis Lietuvos karaliumi).
1430 10 27 – mirė Vytautas.
1430–1432 – Švitrigailos valdymas.
1432 – 1440 – Žygimanto Kęstutaičio valdymas.
1434 – Žygimanto Kęstutaičio privilegija (sulygino katalikų ir stačiatikių bajorų teises; didysis kunigaikštis neberinko iš valstiečių, priklausančių bajorams, mokesčių (jie likdavo bajorams)).
1435 – Pabaisko mūšis tarp Žygimanto ir Švitrigailos (Žygimantas Kęstutaitis nugalėjo Švitrigailą ir jį rėmusį Livonijos ordiną).
1440-1495 – Kazimiero valdymo laikotarpis.
1447 – Kazimiero privilegija (Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo pradžia).
1468 – Kazimiero teisynas.
1492-1506 – Aleksandro valdymo laikotarpis.
1492 – Aleksandro privilegija (labai sustiprina Ponų tarybos įtaką Lietuvoje).
1501 – Melniko aktas tarp LDK ir Lenkijos
1506-1548 – Žygimanto Senojo valdymo laikotarpis
1512-1522 – LDK-Maskvos karas
1514 – Oršos mūšis (prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę laimėjo LDK).
1519 – įkurta pirmoji spaustuvė LDK teritorijoje (įkūrė Pranciškus Skorina).
1522  – išspausdinta pirmoji knyga LDK teritorijoje (P. Skorinos „Mažoji kelionių knyga“ (gudiškai)).
1529 – pirmasis Lietuvos statutas.
1534-1537 – trečiasis karas su Maskva.
1544-1572 – Žygimanto Augusto valdymo laikotarpis.
1544 – įsteigtas Karaliaučiaus universitetas.
1547 – išspausdinta pirma lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (Prūsijoje, Karaliaučiuje)
1547  – Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vestuvės
1548-1572 – Žygimanto Augusto valdymas.
1550 – Barbora Radvilaitė karūnuota Lenkijos karaliene.
1557 – Pasvalio sutartis tarp LDK ir ordino.
1557 – Valakų reforma (žemės reforma, galutinai įbaudžiavinusi Lietuvos valstiečius).
1558-1583 – Livonijos karas, baigęsis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pralaimėjimu
1566 – Gardino sutartis, pagal kurią Livonija tapo Lietuvos provincija.
1566 – patvirtintas II Lietuvos Statutas.
1569 – į Lietuvą pakviečiamas Jėzuitų ordinas.
1569 – Liublino unija.
Akras – ploto matas kai kuriose šalyse, jis lygus 0,4047 ha.
Alodas – Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Aukso Orda – mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus.
Bajorai – teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas
Baltai – indoeuropiečių tautos ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusios baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės.
Buržua – miesto gyventojas, turintis mieste nuosavybę ir verslą.
Cechas – amatininkų sąjunga, normavusi jų kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, turimų pameistrių skaičių.
Centralizacija – procesas, kurio metu kaupiama, telkiama į vieną vietą. Centralizuojant buvo naikinamas feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Chanas – mongolų totorių valstybės valdovas.
Christianizacija – atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
Činšas – feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra, baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis mokestis žemės savininkui.
Didikas – Lietuvos kilmingasis, kilmingųjų luome užimantis aukštesnę padėtį negu bajoras.
Didysis etmonas – Vyriausiasis LDK bajorų pašauktinių kariuomenės vadas, per karą turėjęs didžiausią galią kariuomenėje, jo įsakymai prilygo didžiojo kunigaikščio įsakymams.
Didysis kancleris – vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos valstybės pareigūnų, kuris prižiūrėjo valstybės įstatymų leidybą ir jų vykdymą, rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei, buvo valdovo antspaudo saugotojas.
Dinastija – tos pačios giminės valdovų, vienas iš kito paveldinčių sostą, eilė.
Dinastinė unija – vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga
Domenas – Viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko paveldima žemės valda, įdirbama lažinių valstiečių.
Duoklė – prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Dvasininkija – išimtinių teisių, lengvatų arba privilegijų turintis luomas, nuo bajorų skiriasi tuo, kad šios teisės ir privilegijos nepaveldimos.
Feodalas – feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas – visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas – Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Gildija – pirklių susivienijimas, gynęs savo narių interesus ir privilegijas;
Gotika – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, kuriam būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės.
Herbas – valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas, esantis vėliavose, monetose, antspauduose, ant pastatų, buities rakandų, knygose.
Hierarchija – griežta žemesnio lygio pareigų (titulų, laipsnių) pavaldumo aukštesnio lygio pareigoms, titulams, laipsniams tvarka
Indulgencija – Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Investitūra – ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai. Būna pasaulietinė ir bažnytinė.
Iždas – valstybės ar miesto (gali būti gildijos, cecho ir kt.) turimi finansiniai ištekliai.
Įkapės – įvairūs daiktai, dedami į mirusiojo kapą.
Kanceliarija – raštinė; įstaigos raštvedybos skyrius
Karaimai – tiurkų grupės tauta
Katalikybė – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka.
Katedra – religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Kenesa – karaimų, išpažįstančių karaizmą, maldos namai.
Kijevo Rusia – IX-XII a. vid. egzistavusi rytų slavų valstybė, kurios sostinė buvo Kijevas.
Kirilica – slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente
Kryžiaus žygiai – Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Laidosena – mirusiojo laidojimo papročiai.
Lauko etmonas – samdomosios (algininkų) kariuomenės vadas. Taikos laikotarpiu ši kariuomenė sudarydavo pilių įgulas.
Lažas – prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška.
Lenas – feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų teisė;
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė, XV a. buvusi didžiausia Europoje.
Lietuvos Metrika – XIV a. pab. – XVIII a. pab. LDK dokumentų archyvas, kurį sudaro įvairūs teisiniai aktai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijos bajorams, LDK sritims bei miestams, bajorystės, įvairių pareigybių ir žemių valdų suteiktys, diplomatiniai, finansiniai dokumentai, teismų sprendimai, korespondencija.
Luomas – socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Magdeburgo teisė – viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų, miesto teisė turėti savivaldą, susiklosčiusi XII-XIII a. Magdeburge. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, gavęs tokią teisę Jogailos privilegija
Monoteizmas – tikėjimas, kad yra vienas Aukščiausiasis Dievas ar Dievo vieningumu.
Natūrinis ūkis – ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus suvartoja patys gamintojai
Omažas – ištikimybės priesaika senjorui
Ordinas – fizinių asmenų bendrija, organizacija, kurią sieja bendra idėja, ypatingos gyvenimo taisyklės, pavyzdžiui: riterių ordinas, vienuolių ordinas.
Ortodoksija – stačiatikybė arba griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai.
Pagonys – monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus.
Pameistrys – amatininkas – praktikantas, kuris mokosi amato iš meistro.
Ponų taryba – Lietuvos didžiojo kunigaikščio patariamoji taryba, XVa. įgyjusi vykdomąją valdžią; rinko Lietuvos didįjį kunigaikštį. Nuo XV a. antrosios pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe.
Politeizmas – religija, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas.
Popiežiaus bulė – popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.<br />
Prekariumas – alodo savininko specialus raštas – pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio; pasirašęs prekariumą, alodo savininkas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės. (už skolas)
Privilegija – valdovo teikiama išimtinė teisė, lengvata.
Romanika – IX–XIII a. Europos meno stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – religinė tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas. Pastatai buvo statomi taip, kad tiktų gynybai karo atveju.
Savivalda – teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus.
Senjoras – žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Simonija – bažnytinių pareigų pirkimas
Siuzerenas – stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Slavai – indoeuropiečių tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė, gyvenanti Vidurio ir Rytų Europoje.
Тotoriai – tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas
Unija – monarchinių valstybių susivienijimas.
Vaivada – aukščiausiasis valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, taip pat vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas
Valakas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.
Šlėkta – Lenkijos ir Lietuvos (nuo XV a.) bajoras.
Žydai – tauta, kilusi iš senųjų semitų genčių
2. Pasirinkite vieną iš šešių konspektų. Tą, kuris jums labiausiai priimtinas.

Viduramžių Lietuvos konspektai

    Lietuvos valstybė – nuo susidarymo iki Liublino unijos

    Valstybės susikūrimo priešistorė: baltų gentys ir jų teritorijos

    Atšilus atmosferai ir ledynams X-IX tūkst. m. pr. Kr. dabartinės Lietuvos teritorijoje apsigyveno pirmieji žmonės (žvejai ir medžiotojai).

    Apie 2500 m. pr. Kr. į Lietuva atėjo pirmoji indoeuropiečių banga. Žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiančios giminės (jos dar vadinamos laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūros giminėmis) atvyko iš Pietų ir Pietvakarių. Per keletą šimtmečių gentys asimilaivosi, ir apie 2000 m. pr. Kr. tapo Baltais.

    Žalvario amžius (1600-500 m. pr. Kr.)

    Geležies amžius (nuo 500 m. pr. Kr.). Iki pat mūsų eros pradžios vietoje pasigaminti geležies nemokėta, teko naudotis tik mainais įgytais geležiniais įrankiais. Vėliau išmokta gaminti geležį iš balų rūdos.

    Pirmieji baltų paminėjimai. Jei ne gintaras, kurio romėnai gaudavo iš pirklių, kažin ar būtų buvę susidomėta baltais. Pirmasis baltus (aisčius) paminėjo Tacitas 98 m. veikale „Germanija“. VI a. gotų istorikas Flavijus Aurelijus Kasiodoras mini, kad apie 525 m. pas ostgotų valdovą Teodoriką į Romą ar Raveną buvo atvykę aisčių pasiuntiniai, atgabenę gintaro. Jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nerandama bendro mūsų protėvių genčių vardo. Tik XIX a. vid mokslininkas G. Neselmanas pasiūlė visas jas vadinti baltais, kaip daroma iki šiol.

    Jau VI-V a. m. pr. Kr. iš bendro baltų arealo ėmė formuotis vakarų baltų gentys: prūsai, jotvingiai ir kuršiai. Vakarų baltų kultūros požymis – pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais.

    Po tūkstančio metų – V a. pradėjo formuotis rytų baltų gentys: žemaičiai, aukštaičiai ir lietuviai. Kalbos ir kutūros bendrumas vėliau padėjo šioms gentims susivienyti į valstybę.

    Lietuvos valstybės susikūrimas. Mindaugas. Karalystė (1253 m.)

    1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

    Priežastis, lėmusias Lietuvos valstybės susidarymą, galima suskirstyti į vidines ir išorines.

    Vidinės priežastys:

    1. Reikėjo vieningos ūkinės sistemos, kad galėtų vystytis amatai, prekyba.
    2. Reikėjo organizacijos, palaikančios iškilusį luomą – prievartos aparato.
    3. Natūralus giminingų genčių siekis sukurti nacionalinę valstybę ir tapti tauta.

    Išorinės priežastys:

    1. XIII a. pradžioje į Rytų Pabaltijį atsikraustė vokiečių Ordinai, vykdę ekspansiją į baltų žemes – reikėjo organizacijos, galinčios mobilizuoti visas jėgas kovai.
    2. Tuo metu Lietuvą jau supo susiformavusios valstybės: Lenkijos Karalystė, Kijevo Rusia, toliau – Šv. Romos Imperija. Šios valstybės ilgainiui galėjo tapti užkariautojomis.

    Lietuvos valstybės susidarymo procesas

    1. Genčių junginiai.
    2. Žemės.
    3. Žemių konfederacijos.
    4. Valstybė.

    Lietuvos valstybės susidarymą reikia vertinti kaip dėsningą ūkinio ir visuomeninio gyvenimo, jos tarptautinės padėties pokyčių rezultatą.

    1202 m. Rygoje įkurtas kalavijuočių ordinas. Iki 1206 m. kalavijuočiai nukariavo lyvius, o iki 1209 m. – latgalius. 1224-1247 m. kalavijuočiai drauge su danais pavergė estus. Pagal lyvių vardą Ordinas savo užgrobtas žemes pavadino Livonija.

    1219 m. Lietuvių žemių kunigaikščių it Haličo-Voluinės kunigaikščių taikos sutartyje pirmą kartą minimas vienas iš didžiųjų lietuvių kunigaikščių – Mindaugas.

    1230 m. popiežius Grigalius IX patvirtino Kryžiuočių ordino perkėlimą į Pabaltijį, o 1236 ir paskelbė I kryžiaus žygį prieš lietuvius.

    1236 m. Saulės mūšis. Vykinto vadovaujama kariuomenė sumuša kalavijuočius. Pirmasis lietuvių – vokiečių mūšis buvo labai reikšmingas. Pergalė paskatino prieš vokiečius sukilti kuršius, žiemgalius, sėlius. Be to, suprasdami, kad vieni nesugebės įveikti lietuvių pasipriešinimo, 1237 m. kalavijuočiai iškilmingai susivienijo su kryžiuočiais. Faktiškai Kalavijuočių Ordinas tapo Vokiečių(Kryžiuočių) Ordino vasalu, pradėtu vadinti Livonijos Ordinu.

    1236(40)-1263 m. Lietuvą valdo Mindaugas. Mindaugas Lietuvos žemes suvienija daugiausiai kardu. Mindaugo valdomą teritoriją sudarė:

    • Didžiojo kunigaikščio domenas – jo kunigaikštystė ir prijungtos išvytų ar nužudytų brolėnų žemės;
    • realiai pavaldžios didžiajam kunigaikščiui (Aukštaitija);
    • nominaliai pavaldžios žemės (didžioji dalis Žemaitijos);
    • toliau prijungtos vasalinės žemės (Naugardukas, Skalva, Nadruva, šiaurinės jotvingių žemės);

    Nėra tikslių duomenų apie Mindaugo sostinę, bet greičiausiai tai buvo Kernavė, nes ten kūrėsi lietuvių tautos branduolys.

    XIII a. vid. Vykintas(Žemaičių kunigaikštis) ir du jo sunėnai – Tautvilas(vyresniojo Mindaugo brolio sūnus) ir Edivydas – su kitais kunigaikščiais sukuria koaliciją prieš Mindaugą, į kurią įtraukia Livonijos ordiną, Rygos vyskupą, Haličą-Voluinę. Supradamas grėsmę ir norėdamas išardyti tą koaliciją, 1251 m. Mindaugas priima krikštą iš Livonijos ordino (už tai jam atiduoda Žemaitiją). Nusiuntęs pasiuntinį pas popiežių Inocentą IV, Mindaugas gauna Lietuvai Šv. Petro nuosavybės teises, dėl ko tampa nebe Livonijos ordino, o tiesioginiu popiežiaus vasalu. 1252 m. įveikęs savo priešus, 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karunuojamas Lietuvos karaliumi. Taip Mindaugas iškovoja prideramą vietą Lietuvai Europoje. Bet žemaičiai neketino susitaikyti su savo likimu ir gautos Žemaitijos Ordinui niekaip nesisekė prijungti, nes Mindaugas į tai nesikišo.

    1260 m. Durbės mūšis. Pagrindinę smogiamąją jėgą sudarė Vokiečių ir Livonijos Ordinai bei jų surinkta vietinių gyventojų kariuomenė. Kautynės įvyko 1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero netoli Liepojos. Manoma, kad žemaičiams vadovavo kunigaikštis Treniota. Mūšis baigėsi visiška žemaičių pergale: žuvo Livonijos Ordino magistras, Vokiečių Ordino maršalas, švedų princas Karolis, 150 riterių ir dauguma kitų žygio dalyvių. Pergalė prie Durbės paskatino Pabaltijo kovas aktyviai kovai dėl išsivadavimo. Prieš Ordiną sukilo žiemgaliai, kuršiai, kuriems į pagalbą atėjo žemaičiai. Tačiau didžiausias ir reikšmingiausias Durbės pergalės inspiruotas 1260-1274 m. sukilimas Prūsijoje. Sukilimui vadovavo prūsas, Ordino auklėtinis Herkus Mantas. Sukilėliai, 14 metų priešinęsi, buvo galutinai numalšinti, o Herkus Mantas ir dauguma kitų vadų – nužudyti.

    1263 m. nužudomas Mindaugas ir du jo sūnūs. Sąmokslą surengia Treniota kartu su Nalšios kunigikščiu Daumantu. Lietuva vėl tampa pagoniška (yra versija, kad prieš mirtį ir pats Mindaugas, nusivylęs Ordinu, grįžo prie senojo tikėjimo).

    Didžiausias Mindaugo nuopelnas – sukurta ir išsaugota Lietuvos valstybė.

     LDK iki Krėvos sutarties (1385 m.)

    Po Mindaugo mirties prasidėjo tarpusavio kovos dėl valdžios.

    1263 m. Lietuvą ėmė valdyti Treniota, kuris sugebėjo atsikratyti konkurentų (Daumantą išvijo į Polocką, Tautvilą nužudė). Tačiau Treniota tevaldė iki 1264 m. – jį nužudė buvę Mindaugo tarnai.

    1264 m. Lietuvos valdovu tapo vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas), valdęs iki 1267 m. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, jis tęsė tėvo pradėtą valstybės vienijimo politiką, naikino separatistiškai nusiteikusius kunigaikščius (Polocko ir Vitebsko). Vaišelga buvo itin religingas žmogus, 1267 m. jis atsisakė sosto ir grįžo į vienuolyną Graikijoje, sostą palikęs svainiui Švarnui. Supykęs, kad sostą atidavė ne jam, Švarno brolis Leonas pasikvietė Vaišelgą į svečius ir apie 1268 m. nužudė.

    1267-1269 m. Lietuvą valdė Švarnas. Jis buvo Haličo kunigaikštis ir palaikė gerus santykius su Kryžiuočių Ordinu, todėl svetimas Lietuvai. 1269 m. prieš Švarną įvyko sukilimas, ir jis buvo išvytas atgal į Haličą.

    1270 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis (nėra tiksliai žinomi jo giminystės ryšiai su Mindaugu). Traidenis ėmė atkakliai kovoti su kryžiuočių Ordinu. Švarno išvijimas sukėlė ilgus karus su Haliču-Voluine. Šių karų metu prie Lietuvos galutinai buvo prijungta Juodoji Rusia ir Lietuvos teritorija gerokai išaugo. Galima teigti, kad Traidenis užbaigė tautiškos Lietuvos valstybės kūrimą, jo viešpatavimo metais labai sustiprėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Šiuo laiku ėmė kurtis bajorai – kaimo savininkai, jojantys į karą. Tiksliai nėra žinoma Traidenio mirties data, greičiausiai tai 1281 m.

    Po Traidenio mirties didysis Lietuvos kunigaikštis tiksliai nežinomas (greičiausiai tai buvo Daumantas(1281-1285 m.)). 1286-1291 m. Lietuvą greičiausiai valdė Butegeidis – pirmasis Gediminaičių dinastijos atstovas.

    1291–1295 m. valdė jo brolis Butvydas-Pukuveras – Vytenio ir Gedimino tėvas.

    1295 m. didžiojo kunigaikščio sostą iš tėvo paveldėjo Vytenis, valdęs iki 1316 m. Jis titulavosi Lietuvos ir Žiemgalos karaliumi. Kovoti dėl valdžios jam jau nebereikėjo. Vytenis pasižymėjo ne tik kaip puikus karys, karo vadas, bet ir kaip diplomatas. 1283 m. prasidėjo Lietuvos karas su Vokiečių Ordinu. 1295–1315 m. lietuviai surengė 11 didelių žygių į Prūsiją, vokiečių belaisviai buvo verčiami vergais. Lietuvoje Vytenis įvykdė kariuomenės reformą, kas buvo labai svarbu kovoje su agresoriais. Iš pašauktinių kariuomenės jau ėmė išsiskirti rinktiniai būriai, kurių pagrindinė pareiga buvo karinė tarnyba – riterių luomo užuomazga. Tuo pačiu metu pilyse, priklausiusiose didžiajam kunigaikščiui, buvo užtikrinta nuolatinė sargyba. Vytenis atgavo prarastas Vakarų Rusios žemes ir prijungė Turovo, Pinsko kunigaikštystes, dalį Palenkės; buvo ir neblogas diplomatas – jis sumaniai manipuliavo krikšto priėmimo klausimu – gavo Rygos miesto ir arkivyskupo paramą kovoje su Livonijos Ordinu, 1313 m. prijungė Žiemgalą su Daugpiliu. Vytenis svarbiausius valstybinius klausimus jau sprendė kartu su patariamuoju organu – didžiojo kunigaikščio taryba. Jo vykdyti aktyvūs kariniai veiksmai sulaikė tolesnį kryžiuočių valdų plėtimąsi Pabaltijyje/

    1316-1341 m. Lietuvos valdovu buvo Gediminas (pagal Petrą Dusburgietį – antrasis žmogus valstybėje Vytenio valdymo metais). Titulavosi ne tik lietuvių, žiemgalių, bet ir „daugelio rusų” karaliumi, turėjo septynis sūnus. Gedimino valdymo metais buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia (paremta žemvaldžiais feodalais), sustiprėjo valdymo sistema, galutinai susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, kurią sudarė 20 žmonių – sritiniai kunigaikščiai. Gedimino viešpatavimo metais Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m. Valdant Gediminui, nusistovėjo bajoro ir kunigaikščio sąvokos, atsirado ir antspaudo saugotojo pareigybė. Ekonominėje politikoje Gediminas siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą. LDK valstybinės galios stiprėjimas sudarė sąlygas šiuos tikslus įvykdyti. 1323 m. Gediminas kreipėsi į Europos miestus, kviesdamas atvykti į Lietuvą pirklius ir amatininkus. Gediminas daug prisidėjo, stiprinant Lietuvos kariuomenę.

    Gedimino užsienio politikoje išryškėjo dvi svarbiausios kryptys: kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija, LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.

    1323 m. Rygos arkivyskupo, Livonijos Ordino ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė taikos sutartį su LDK, kurią 1324 m. patvirtino popiežius. Tai buvo faktinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas.

    Apskritai Gediminas buvo diplomatas, o ne karys. Tai byloja jo išlike laiškai. Laiškais Gediminas siekė dviejų tikslų:

    1. Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai nėra krikščionybės platintojai, o tėra užkariautojai – taip jis norėjo sutrukdyti vokiečių kolonizaciją Prūsijoje, nes kolonijos Ordiną stiprino ūkiškai ir kariškai.
    2. Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.

    1323-1324 m. ir 1341 m. Gediminas netgi ketino krikštytis, bet atsisakė motyvuodamas Ordino agresija.

    1323-1324 m. Lietuva perėmė iniciatyvą kare su kryžiuočiais (1320 m. prie Medininkų buvo sutriuškintos pagrindinės Ordino pajėgos, o 1326 m. lietuviai kartu su lenkais žygiavo net į Brandenburgą). Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje jungtinė Vokiečių Ordino ir Čekijos karaliaus kariuomenė išgriovė pagrindines žemaičių pilis. Šiuo laiku iniciatyva atiteko kryžiuočiams. Padėtis vėl pasikeitė, kai 1338 m. buvo pasirašyta Gedimino ir Livonijos Ordino taikos ir prekybos sutartis, kuri įgalino Lietuvą prekiauti Dauguvos upe. Taip Gediminui pavyko sustabdyti tolesnį vokiečių skverbimąsi.

    Rytuose, naudodamasis Rusios silpnumu, Gediminas vykdė ekspansiją. 1325 m. buvo užimtas Kijevas, Pinsko, Turovo, Minsko kunigaikštystės, Palenkė, taikiai prijungtos Vitebskas ir Voluinė.

    Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus. Valdant Gediminui, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK. Krikščionybę Gediminas siejo su krašto ekonominiu ir politiniu suklestėjimu.

    1341-1345 m. po Gedimino mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo jo jauniausias sūnus Jaunutis (vakarinę dalį valdė Kęstutis), bet jis buvo labai prastas ir neryžtingas valdovas, todėl 1345 m. jo broliai jį nuvertė.

    1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas(rytus) ir Kęstutis(vakarus). Algirdo tikslas buvo Maskvos sostas, ir visa jo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie LDK (užimta: Pskovas Smolenskas, Brianskas, Rževas, Mstislavlis).

    1363 m. Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai – totoriai patyrė Rytų Europoje.

    Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė tik 1/10 visos LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos valdovai rusų žemių atžvilgiu vykdė itin tolerantišką politiką (pasitenkindavo nedidelėmis duoklėmis ir karo tarnyba), todėl rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė.

    1345 m. kryžiuočiai suruošė didžiulį žygį į Lietuvą, tačiau apgaulingos lietuvių taktikos ir kontrpuolimo dėka žygis buvo sužlugdytas. Ordino magistrams tapo aišku, kad Lietuvos jie neįstengs užkariauti tokiais metodais, kuriais buvo užgrobtos estų ir latvių žemės, nes LDK jau buvo stipri valstybė. Jie ėmė keisti kariavimo taktiką – smulkiais ir nepaliaujamais puldinėjimais siekė varginti lietuvius, kad pastarieji verstų savo valdovus sudaryti taiką Ordinui palankiomis sąlygomis. Ordinas 1345-1410 m. surengė per 135 žygius, kuriuose buvo apiplėštos ir sudegintos gyvenvietės. Ordinui padėjo beveik visų Europos šalių riteriai. Tačiau ir patys Lietuviai surengė 55 žygius į Prūsiją, kur ypač pasižymėjo kunigaikštis Kęstutis. Nuolatinė kova vyko prie Nemuno krantų, ypač dėl Kauno, ties kuriuo į Nemuną įteka Neris. Ordinas stengėsi panaudoti gyvenimo jau patvirtintą taktiką – užimtoje žemėje pastatyti tvirtovę ir taip joje įsitvirtinti (pavyzdžiui, prie Vyslos jie pastatė 40 tvirtų mūrinių pilių).

    1348 m. įvyko Strėvos mūšis, kurio baigtis nėra visiškai aiški. Nors Ordinas pasiskelbė laimėjęs, tačiau manoma, kad lietuviai šios kovos tikrai nepralaimėjo.

    Karas tęsėsi toliau. 1361 m. Kęstutis buvo patekęs į kryžiuočių nelaisvę, tačiau jam pavyko pabėgti.

    1377 m. po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogaila. Kęstutis, nors ir turėjo didesnę teisę į sostą, pripažino Jogailą Lietuvos valdovu, ir pats liko tik Trakų ir žemaičių kunigaikščiu. Bet padėtis pasikeitė, kai Jogaila 1380 m., norėdamas išsaugoti sostą (į jį kėsinosi jo broliai, Maskvos, Kijevo kunigaikščiai ir Livonijos Ordinas) pasirašė 10 m. paliaubas su Ordinu, bet Žemaitijos į tą sutartį neįtraukė, o kita sutartimi netgi paliko Kęstučio žemes pasalų ir užpuolimų pavojuje. Ordinas buvo suinteresuotas, kad Lietuvoje kiltu tarpusavio kovos ir vaidai. 1381 m. pabaigoje Kęstutis apsupo Vilniaus pilį, paėmė ją, suėmė Jogailos šeimą, o patį Jogailą ištrėmė į Vitebską. Kęstutis pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu ir stabilizavo padėtį valstybės viduje bei pradėjo telkti jėgas tolesnei kovai su Ordinu. Tačiau Jogaila ir toliau palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais.

    1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai (jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas, su kuriuo kariavo Kęstutis; Jogaila žadėjo su Ordinu sudaryti taiką). Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą. Kęstutį Jogaila klasta įkalino (kartu įkalino ir Vytautą), o po 5 d. ir nužudė.

    Vytautas, Kęstučio sūnus, iki 1382 m. su Jogaila netgi draugavo, o ir jo įkalinimas labiau priminė namų areštą. Vytautas pabėgo ir pasidavė Ordinui. 1383 m. Vytautas apsikrikštijo Vygando vardu, ir net žadėjo susigrąžinęs Lietuvą tapti Ordino vasalu.

    1383 m. vasarą Ordinas paskelbė Jogailai karą ir su didele kariuomene įsiveržė į Lietuvą. Žygis buvo nesėkmingas, tačiau Vytauto populiarumas tarp bajorų augo (kadangi Jogaila persekiojo Kęstutaičius). Vytautas, nuvykęs į Naująjį Marienburgą ruošėsi naujiems puolimams, bet tuo metu jau vedė slaptas derybas su Jogaila. Jogaila pažadėjo Vytautui grąžinti Kęstučio žemes, bet vėliau, nes Trakus valdė Skirgaila. Vytautas kol kas gavo tik Gardiną ir Palenkę.

    1384 m. Vytautas apsimetė, kad žygiuoja prieš Jogailą, o iš tikrųjų sudegino Naująjį Marienburgą, keletą kitų Ordino pilių, o pats nuvyko į Gardiną, tapo sritiniu LDK kunigaikščiu ir ėmė laukti, kol Jogaila grąžins Trakus.

    LDK dinastinės unijos su Lenkijos karalyste laikotarpiu. (1386-1569 m.)

    LDK turėjo daug priešų, ir dėl to labai silpo, ir jai reikėjo sąjungininkų, bei krikšto. Susidarius palankioms sąlygoms (Mirus Lenkijos karaliui sostas atiteko jo dukrai Jadvygai) 1385 rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje buvo pasirašyta LDK ir Lenkijos dinastinės unijos sutartis (Krėvos sutartis). Iš lenkų pusės dokumentą patvirtino oficiali Karalystės delegacija, o iš lietuvių – Jogaila su broliais ir Vytautas.

    Krėvos sutarties priežastys:

    1. Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.
    2. Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti ekspansiją šia kryptimi.
    3. Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje).
    4. Krikšto problema. Lietuvą reikėjo krikštyti, o priimti krikštą iš Ordino buvo negalima. Tokiu būdu unija su lenkais buvo problemos sprendimas.
    5. Ekonominiai abiejų šalių interesai.

    Krėvos sutarties sąlygos:

    1. Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.
    2. Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
    3. LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.
    4. Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės prijungiamos prie Lenkijos.

    Krėvos sutarties padariniai:

    1. Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.
    2. Spartino LDK feodalizaciją.
    3. Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius.
    4. Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.

    1386 m. Jogaila apsikrikštyja, veda Jadvygą ir tampa Lenkijos karaliumi – LDK ir Lenkijos dinastinės unijos pradžia.

    1387 Jogaila apkrikštyja Lietuvą ir suteikia privilegijas:

    • Vilniaus vyskupui: atsirado bažnytinė žemėvalda ir bažnyčia atleidžiama nuo prievolių valstybei;
    • apsikrikštyjusiems bajorams: jų valdomas turtas tapo jų nuosavybe, kartu su žemė dirbančiais valstiečiais (tai spartino bajorų nutautėjimą, didino prieštaravimus tarp stačiatikių ir katalikų bajorų, silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią); buvo palikta prievolė dalyvauti karo žygiuose;
    • Vilniaus miestui suteikta Magdeburgo teisė: suteikta savivalda, atskiras nuo bajorų teismas; bet vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių ir karo tarnybos;

    Pakrikštyta buvo tik Aukštaitija, nes Žemaitija tuo metu priklausė Ordinui (Žemaitija pakrikštyta tik 1413 m.).

    Krikščionybės reikšmė:

    1. Įvedus krikščionybę, Lietuva (o ne Ordinas) tapo krikščionybės platintoja Rytuose.
    2. Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai).
    3. Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesnis ir natūralesnis. Baigėsi kultūrinė izoliacija.

    Jogaila delsė Vytautui atiduoti Skirgailos valdomus Trakus. Vytautas, pasinaudodamas nepatenkintais stačiatikių kunigaikščiais, ėmė kaupti jėgas kovai ir netgi pabandė surengti perversmą, bet Jogaila su kariuomene jį sužlugdė. Vytauto gyvybei grėsė pavojus, todėl 1390 m. jis buvo priverstas vėl bėgti pas kryžiuočius. Jis pasiūlė pratęsti anksčiau sudarytą sutartį ir, užėmus Lietuvą, tapti Ordino vasalu. Ordinas sutiko tik kai Vytautas įkaitais paliko savo žmoną, giminaičius ir apie 100 bajorų įkaitais. Už tai jis gavo Ritersverderio pilį netoli Kauno. Vytautas išleido savo dukrą už Maskvos didžiojo kunigaikščio ir taip suartėjo su Maskva. Vytauto galia augo, o lietuviai mūšiuose Vytautui atsisakydavo priešintis ir pasiduodavo. Jogaila, supratęs Vytauto galią ir grėsmę nuprendė Vytautą padaryti savo vietininku Lietuvoje.

    1392 m. Vytautas sudegino Ritersverderio pilį ir grįžo į Lietuvą (žmona Ona ir daugelis bajorų tuo metu gyveno pas jį, todėl didelių kliūčių nebuvo – pas kryžiuočius liko tik brolis su sūnumi ir kai kurie bajorai).

    1392 m. Astravos sutartimi buvo baigtos Jogailos ir Vytauto tarpusavio kovos. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas iš tėvo paveldėtas žemes. Pažadėjęs, kad liks Jogailos vasalu, tapo jo vietininku ir gavo Vilnių. Faktiškai Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors oficialiai juo buvo tik nuo 1401 m. Vilniaus – Radomo aktų. Visa LDK, išskyrus likusio įkaitu Žygimanto žemes, po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijos karūnai.

    Vytauto valdymas

    1392 m. tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vytautas tęsė seną, jau Mindaugo pradėtą Lietuvos politiką: viduje stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes. Užsienio politikoje jis laikėsi dviejų atskirų krypčių: Vakaruose kovojo su Ordinu, o Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes. Be to, buvo vykdoma ir Lietuvos katalikizacija.

    Iki 1395 m. siekdamas centralizuoti LDK, Vytautas panaikino sritines kunigaikštystes (kunigaikščiams palikdamas valdyti tik nereikšmingas ir nedideles teritorijas) ir tuo sukėlė didelių permainų Lietuvos gyvenime. Kunigaikštystes valdyti pavedė paklusniems vietininkams, kurie jo klausė ir nesukilo. Be to mokesčiai, rinkliavos ėmė plaukti tiesiogiai centrinei valdžiai, dėl ko padaugėjo pinigų.

    Vytauto dėka XIV – XV a. sandūroje keitėsi kariuomenės sudėtis – vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba. Norint surinkti reikiamą karių kiekį, Vytautas didino bajorų skaičių paprastiems žmonėms dalindavo žemes (su valstiečiais). Tokia politika tęsėsi iki 1569 m. Deja nors karių skaičius ir išaugo, didysis kunigaikštis tapo vis labiau priklausomas nuo bajorų.

    1398 Vytautas su Ordinu pasirašo taikos sutartį, pagal kurią Žemaitiją iki Nevėžio atiduoda Ordinui.

    1399 m. vasara Vytauto ir Jogailos vavovaujami lietuviai, lenkai ir kryžiuočiai patraukė prieš Aukso Ordą. Lemtingos kautynės įvyko prie kairiojo Dono intako Vorkslos. Vorkslos mūšis baigėsi triuškinančiu Vytauto ir sąjungininkų pralaimėjimu: žuvo apie 3/4 kariuomenės, apie 20 lietuvių kunigaikščių. Vytautui pavyksta pasprukti.

    Vorkslos mūšio reikšmė ir pasekmės:

    1. Tuoj po pralaimėjimo bandė atsimesti Smolenskas, Pskovas, Naugardas, subruzdo Švitrigaila. Vytautui tai buvo signalas keisti santykius su Maskva.
    2. Vytauto padėtis valstybėje lyg ir sustiprėjo, nes jam be kovų atiteko mūšyje žuvusiųjų kunigaikščių žemės (kaip antai, Brianskas).
    3. Mūšis suardė Vytauto planus – jis turėjo juos atidėti tolesniam laikui. Kol kas teko likti su Lekija, kad juos apskritai dar galima būtų įvykdyti. Todėl 1401 m. buvo pasirašyti Vilniaus – Radomo aktai, numatę, kad po Vytauto mirties LDK atiteks Lenkijos karūnai.

    Vorkslos mūšį galima laikyti lemtingu mūsų istorijoje.

    Po 1398 m. Salyno sutarties kryžiuočiai siekė įsigalėti žemaičių žemėje, Žemaitijoje pristatė daug pilių.

    1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, išvijo kryžiuočius, atėmė Klaipėdą, persikėlė per Nemuną. Todėl kryžiuočiai vėl pradėjo antpuolius prieš Lietuvą. Čia jie rėmė Švitrigailą, kurį norėjo padaryti didžiuoju kunigaikščiu. Dėl kryžiuočių pergalių ir neramumų Rytuose (atsimetė Smolenskas) LDK pasirašė su ordinų taiką 1404-1409 m.

    1409 m. gegužės mėnesį prasidėjo Vytauto sukurstytas ir remiamas žemaičių sukilimas. Kryžiuočiai buvo išvaryti iš Žemaitijos, o ši – prijungta prie LDK. Kai tais pačiais metais Ordinas sulaikė grūdų siuntą ir Lenkijos į LDK prasidėjo karas. Jogaila ir Vytautas diplomatijos dėka bandė įtikinti Vakarų valstybes Ordinui nepadėti (be to tuo metu vyko Šimtametis karas Prancūzijoje). Be to separatinės sutarties su Livonijos ordinu dėka iš Livonijos kryžiuočiams padėti tebuvo atsiųsta 1 vėliava.  Kadangi Vytauto ir Jogailos veiksmų planą pavyko nuslėpti, tai kryžiuočiai, manę, kad sąjungininkų armijos veiks atskirai, pasirinko pražūtingą taktiką – stiprino pilių įgulas ir taip labai ilga linija išdėstė jėgas. Tai buvo klaida. Birželio pabaigoje prie Červinsko Vytautas susijungė su Jogaila.

    1410 m. liepos pradžioje sąjungininkai pradėjo žygį į Ordiną. Liepos 15 d. jie atžygiavo į Tanenbergą, nuo kurio iki Marienburgo tebuvo 90 km.

    1410 liepos 15 d. čia įvyko Žalgirio mūšis. Vyriausiuoju sąjungininkų vadu buvo Jogaila, tačiau faktiškai kautynėms vadovavo Vytautas. Praslinkus maždaug valandai nuo mūšio pradžios, Vytauto vadovaujama kariuomenė, išskyrus tris Smolensko pulkus, ėmė tariamai bėgti. Tokį karinį manevrą lietuviai naudodavo ir anksčiau. Atsitraukę lietuvių pulkai persigrupavo ir, triuškindami besivejančius riterius, grįžo į mūšio lauką. Manevras pavyko – kryžiuočiai jau buvo įsitikinę pergale ir užtraukę pergalės giesmę, metę į mūšį 16–os pulkų rezervą, tačiau lietuvių pulkai, grįžę į kautynių lauką, ir lenkai juos sutriuškino. Žuvo visa Ordino vadovybė. Tik naktis sustabdė bėgančių kryžiuočių persekiojimą.

    Žalgirio mūšio reikšmė:

    1. Žalgiris buvo istorinis tautų, kovojančių už laisvę, gyvenimo posūkis, palaidojęs Ordino nenugalimumo mitą.
    2. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus.
    3. Lietuva susigrąžino Žemaitiją.
    4. Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.

    1411 m. Žemaitija buvo prijungta prie LDK (iki Vytauto ir Jogailos mirties) ir 1413 pakrikštyta.

    1413 m. Horodlės unija pagal kuria suteikiami lenkų giminių herbai 47 Lietuvos didikų šeimoms.

    1418 m. Žemaitijoje įvyko valstiečių sukilimas. Vytautas pradėjo dalinti bajorams žemes, o vietiniai valstiečiai iki tol buvo laisvi ir tai sukėlė jų nepasitenkinimą. Sukilimas buvo numalšintas, o 60 aktyviausių sukilėlių nužudyti. Šis sukilimas yra pirmasis valstiečių sukilimas prieš savo bajorus LDK istorijoje.

    Kryžiuočiai neketino atsisakyti Žemaitijos ir tai matydami, 1414 m. vasarą Vytautas ir Jogaila pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną. Dėl neskėmingo karo buvo sudaryta Lietuvai nepalanki taika, todėl 1422 m. karas atsinaujino. Ordinas nesulaukė nei imperatoriaus, nei vokiečių kunigaikščių pagalbos (vyko husitų karai), todėl 1422 m. rugsėjo mėnesį prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos ir Užnemunės, bet jam liko Klaipėdos kraštas ir Lenkijos Pamarys. Lietuvai liko siauras 15 km ilgio ruožas tarp Palangos ir Šventosios upės. Šia taika buvo baigti LDK karai su Kryžiuočių Ordinu, o siena, atskyrusi nuo Lietuvos vakarinius lietuvius, išliko nepakitusi iki 1919 m. Versalio taikos.

    Pagal 1429 m. įvykusį Lucko suvažiavimą, 1430 m. Vytautas turėjo būti karūnuotas, bet deja to nesulaukė ir mirė savaitė prieš karūnavimą. Taip nepavyko suteikti Lietuvai visiškos nepriklausomybės.

    Po Vytauto mirties prasidėjo kovos dėl valdžios LDK. Žygimantas buvo remiamas lietuviškų LDK žemių ir Lenkijos, o Švitrigailą rėmė slaviškos LDK žemės ir Livonijos ordinas.

    1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko Pabaisko mūšis, kuriame Švitrigaila ir Livonijos Ordinas buvo sutriuškinti Žygimanto ir lenkų. Mūšis dar vadinamas Šventosios arba Ukmergės mūšiu. Livonijos Ordinui mūšis buvo tas pats, kas Žalgirio kautynės kryžiuočiams.

    1436-1440 m. LDK valdė Žygimantas (buvo nužudytas sąmokslininkų).

    1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje Kazimieras, Jogailos sūnus, buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant lenkų prieštaravimų. Taip buvo nutraukta personalinė unija su Lenkija (Kazimieras buvo paskutinis LDK valdovas mokėjęs lietuviškai). Kazimiero vyriausybė rūpinosi ryšiais su užsieniu (Ordinu, Pskovu, Naugardu, Moldavija).

    1446 m. buvo sutarta, kad Lenkijos karaliumi taps Kazimieras (žuvo jo brolis Vladislovas III).

    1447 m. pavasarį, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, Kazimieras suteikė Lietuvos ponų tarybai iškilmingą privilegiją, kuria norėjo parodyti, kad LDK negresia savarankiškumo praradimas. Į valstybines LDK pareigas Kazimieras pažadėjo skirti tik vietos feodalus, įsipareigojo nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį, nesikišti į bajorų vedybas. Kazimieras atsisakė prievolių, kurias jam ligi šiol atliko bajorų valstiečiai, pažadėjo savo žemėse nepriimti bajorų valstiečių bėglių (to paties reikalaudamas ir iš bajorų). Nuo šiol valstiečius turėjo teisti bajorai. Pirmą kartą LDK istorijoje buvo garantuotos luominės miestiečių teisės. Dar kartą patvirtintos katalikų dvasininkų luominės teisės. Privilegija buvo taikoma visiems bajorams: ir stačiatikiams, ir katalikams.

    Dėl Kazimiero privilegijos, valstybės iždas neteko daug mokesčių, valdžia tapo vis labiau priklausoma nuo bajorų, paspartino valstiečių įbaudžiavinimą. Kazimiero vietininku Lietuvoje tapo ne koks nors asmuo, o Ponų taryba, kuri išaugo iš anksčiau buvusio patariamojo organo – didžiojo kunigaikščio tarybos, kurią sudarė įtakingiausi Lietuvos didikai ir Katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.

    Valdant Kazimierui, labai pablogėjo santykiai su Krymo chanatu. Iki 1484 m. totoriai LDK nuo Juodosios jūros atstūmė per 150 km.

    Kazimieras mirė 1492 m. Gardine.

    Lietuvos Ponų taryba paskelbė, kad savo testamentu Kazimieras Lenkijos sostą paliko sūnui Jonui Albertui, o LDK – Aleksandrui.

    1492-1506 LDK valdė Aleksandras. Aleksandras (gavęs iš Ponų tarybos valdžią) suteikė privilegiją dar labiau praplėtusią Ponų tarybos teises ir susiaurinusią didžiojo kunigaikščio kompetenciją. Tuo pačiu žemaičiai pasiekė, kad Aleksandras patvirtintų teises ir laisves, Žemaitijai suteiktas Kazimiero.

    XV a. pabaigoje Rusia galutinai išsivadavo iš Aukso Ordos priklausomybės ir sparčiai naikino feodalinį susiskaldymą. Vienijimo centru tapo nebe LDK, o Maskvos didžioji kunigaikštystė. Tai buvo didelis lūžis Lietuvos istorijoje. Po truputį Maskva pradėjo atsiiminėti slavų žemes.

    1501 m. buvo pasirašytas Melniko aktas. Dokumentas skelbė, kad Lenkijos Karalystė ir LDK susivienija į vieną nedalomą kūną, lenkai ir lietuviai tampa viena tauta, turinčia vieną karalių, renkamą Lenkijoje. Tokiu būdu buvo siekiama sudaryti naują politinį vienetą, kuriam vadovautų Lenkija. Suprantama, Lietuvos Ponų taryba akto ratifikavimą ilgai atidėliojo, kol, galų gale, 1505 m. Brastoje jį ir visai atmetė.

    1506 m. Aleksandras miršta.

    1529 m. buvo priimtas I Lietuvos Statutas. Statutą sudarė 13 skyrių ir 240 straipsnių, kuriuose aptariamos valstybinės, baudžiamosios, civilinės bei kitų teisės šakų normos. Statutas teisiškai įformino valstybinę bei visuomeninę LDK santvarką, privilegijuotą feodalų padėtį, politiniame gyvenime įtvirtino vadovaujantį didikų vaidmenį. Statute buvo ir daug pažangių dalykų: nei vienas žmogus negali būti suimtas be teismo sprendimo, panaikinta kolektyvinė atsakomybė už nusikaltimą ir t.t. Statutas pasižymi nepaprastu išsamumu bei sistemingumu. Įteisino valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių, bet dar neskelbė bajorų vieninteliais žemės savininkais (šie galėjo savo nuožiūra tvarkyti tik 1/3 valdų). LDK buvo suskirstyta į 12 vaivadijų, kurios turėjo po keliasdešimt pavietų.

    LDK centrinės (pareigūnai – urėdai) ir vietos valdžios struktūra:

    • Didysis maršalas – prižiūrėjo tvarką valdovo dvare, skelbė kunigaikščio potvarkius bei sprendimus; galią turėjo tik tada kai valdovas buvo Lietuvoje, todėl kai valdovai rezidavo Lenkijoje, jo galios sumenko;
    • Kancleris – svarbiausias vyriausybės narys, tvarkė įstatymų leidybą, bei kontroliavo jų vykdymą; kancleris dalyvaudavo skiriant urėdus. Susiformavo tradicija kancleriu skirti Vilniaus arba (kartais) Trakų vaivadą.
    • Žemės iždininkas – vyriausiasis valstybės iždo saugotojas ir tvarkytojas;
    • Rūmų iždininkas – tvarkė asmeninį didžiojo kunigaikščio iždą, iškilus reikalui pavaduodavo žemės iždininką;
    • Didysis etmonas – vyriausiasis LDK šauktinės kariuomenės vadas; karo metu jo įsakymai prilygdavo didžiojo kunugaikščio įsakymams; paprastai jais tapdavo Vilniaus arba Trakų vaivados;
    • Lauko etmonas – vadovavo samdytai kariuomenei, kuri taikos metu sudarydavo pilių įgulas;
    • vaivados – aukščiausieji vietos pareigūnai, atliko vaivadijų administratorių ir teisėjų funkcijas; kartu su kaštelionais vaivados buvo bajorų šauktinės kariuomenės vadais;
    • seniūnas – pavieto vyriausiasis pareigūnas, valdęs valstybės dvarus, buvusius paviete, pirmininkavęs pavieto Pilies teismui (baudžiamosios bylos)

    XVI a. vid. padidėjo javų paklausa tarptautinėje rinkoje (kaina išaugo 5 kartus), nes Vakaruose ėmė augti miestai, kuriems stigo maisto. Lietuvoje buvo gana geros sąlygos auginti javus, todėl buvo nuspręsta kaip galima daugiau iš to gauti pinigų.

    1557 m. Žygimantas Augustas paskelbė Valakų reformą, kuri galutinai įteisino baudžiavą. Didysis kunigaikštis įsakė išmatuoti valstiečių naudojamą žemę valakais (apie 21 ha) ir prievolių liepė reikalauti ne nuo kiemo, o nuo naudojamo žemės ploto ir jos kokybės. Reformos esmė ta, kad visa ariama žemė buvo sutelkta į vieną masyvą, iš kurio kiekvienas valstietis gaudavo 3 rėžius (1 valaką), tam kad būtų privaloma trilaukė sėjomaina. Valstiečius iškeldino iš vienkiemių ir apgyvendino gatviniuose kaimuose. Ši reforma valstybinius valstiečius pavertė baudžiauninkais. Baudžiauninkai turėjo 2 dienas per savaitę dirbti polivarką (dvarininko žemę). Kaimuose buvo paskirti vietininkai: urėdai(vadovavo polivarkui), vaitai(prižiūrėjo, kad būtų laikomasi urėdo tvarkos), suolininkai(vaitų vietininkai). Priklausomai nuo žemės kokybės, baudžiauninkai dar turėjo mokėti činša(pinigais), o ten kur polivarkų nebuvo, jie nėjo lažo, bet mokėjo dar didesnį činšą ir buvo vadinami baudžiauninkais činšininkais. Baudžiauninkai neturėjo teisės palikti savo dvarininko.

    Apie 1570 Valakų reforma buvo baigta ir, nors valstiečiai galėjo ir neimti valako, visi valakai buvo apgyvendinti. Valakų reforma buvo pažangus reiškinys, įtvirtinęs kokybiškai naujus žemės santykius.

    1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas, suteikęs visišką laisvę disponuoti turima žemės nuosavybe (sutvirtino baudžiavą). Visi bajorai lenkų pavyzdžiu buvo paskelbti šlektomis (įtraukti į krašto politinį gyvenimą).

    1588 m. priimtas III Lietuvos Statutas, kuriame bajorai aiškiai apibrėžiami kaip visiškai atskiras luomas ir įgalino bajorų demokratiją ir kiekvienas bajoras galėjo reikštis politiniame valstybės gyvenime.

    Lietuvos Statutai – bene tobuliausias teisinių aktų rinkinys visoje to meto Europoje.

    Statutai įtvirtino LDK kaip luominę visuomenę, kurios pagrindą sudarė bajorai.

    XVI a. smarkiai pablogėjo LDK tarptautinė padėtis. LDK, turinti labai didelę teritoriją, pasirodė silpna tarp stiprėjančių kaimynių: Rusijos, Turkijos (Osmanų Imperijos) su vasalu Krymo chanatu ir Švedijos. Švedija išsiskyrė iš kitų valstybių tuo, kad jos valstiečiai nebuvo atidavinėjami bajorams (riteriams), nebuvo paversti baudžiauninkais ir neprarado pilietinių teisių. Todėl valstiečiai į karus dėl Baltijos pajūrio ėjo kaip piliečiai.

    Sunkia našta užgulė Lietuvą ir 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas su Rusija.

    Livonijos karas Vienas iš Ivano IV uždavinių buvo gauti išėjimą į Baltijos jūrą, bet tam trukdė Livonijos Ordinas. 1558 m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuris tęsėsi iki 1561 m. Livonijos Ordinas, matydamas, kad gali žlugti (visa Estija ir dalis Latvijos jau buvo rusų rankose), pasidavė Lietuvos globai, todėl Rusijai teko kariauti ir su Lietuva (paskui ir su Lenkija).

    Ypatingą pralaimėjimą rusai patyrė 1564 m. Po to ilgokai truko paliaubos, nes ATR buvo tarpuvaldis. Į karaliaus sostą savo kandidatūrą buvo iškėlęs ir Ivanas IV. Kai karaliumi tapo Steponas Batoras, karo veiksmai atsinaujino ir ATR kariuomenė patyrė gražių pergalių. Ivanas IV, matydamas, kad gali pralaimėti, o Steponas Batoras, matydamas, kad Pskovo gali nepaimti, 1582 m. sudarė 10 m. paliaubas. Rusija prarado visas žemes, kurias buvo atplėšusi nuo Livonijos.

    Krašte gilėjo bajorų anarchija. Kadangi nebuvo paveldimosios monarchijos, tai bajorai, rinkę karalių, galėjo jam diktuoti savo sąlygas ir reikalauti privilegijų.

    Taigi, XVI a. viduryje LDK padėtis tapo tragiška. Vienintelis kelias, kuriuo galima buvo eiti – tai suartėjimas su Lenkijos Karalyste ir personalinės unijos pakeitimas federacija.

    Lietuvos valstybės formavimasis XIII a.

    Pagrindinė prielaida Lietuvos valstybės susiformavimui XIII a. – tai I-ojo tūkstantmečio antrojoje pusėje susidariusios genčių sąjungos. Sutarties, sudarytos 1219 m. su Haličo-Voluinės kunigaikščiais, pasirašyme dalyvavo 21 kunigaikštis, o penki iš jų – vyresnieji (tarp jų ir Mindaugas). Lietuvos valstybė susikūrė apie 1240 m.

    Vidinės priežastys:

    1. Susiformavo visos pagr lietuvių žemės, kurios jungėsi į konfederacijas;
    2. Didėjo turtinė nelygybė (iškilo kunigaikščiai)
    3. Ekonominis gyvenimas vienijo gentis (amatai, prekyba) 

    Išorinės priežastys:

    1. Vikingų (VIII-XI), Kijevo Rusios (IX-XII), kryžiuočių ir kalavijuočių, mongolų totorių (nuo XIVa) puldinėjimai arba grėsmė.

    Svarbiausi LDK mūšiai

    Nepasisekus kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus, kryžininkai nusitaikė į pagonišką Pabaltį. 1202m. į Latvijos teritoriją atsikėlė Kalavijuočių ordinas. Kraštą pavadino Livonija. 1226m. į prūsų žemes atsikraustė kryžiuočių (Vokiečių arba Teutonų) ordinas. Po saulės mūšio 1237m. kalavijuočių ordinas prisijungė prie kryžiuočių ir tapo Livonijos ordinu. Vieni skleidė tikėjimą, kiti siekė įsigyti žemių, turtų ar ieškojo nuotykių. Lietuva, po ilgų metų kariavimo, galiausiai turėjo priimti krikščionybę, ją pripažino kitos Europos valstybės.

    Mindaugas

    Lietuvos didysis kunigaikštis (1236-1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253 –1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė. Jis žiaurumu ir klasta pajėgė galutinai suvienyti Lietuvos žemes ir taip suformuoti naują valstybę. Jam priėmus krikštą, Lietuva tapo karalyste, kurią pripažino kitų valstybių valdovai. Taigi, jam pavyko atremti kryžiuočių puolimus bei padėti valstybės pamatus.
    Mindaugas bandė gelbėti padėtį siekdamas susitarti su Livonijos ordinu. Ordinas jam pasiūlė krikštytis ir karūnuotis, mainais suteikdamas karinę ir diplomatinę pagalbą. Mindaugas sutiko su sąlygomis ir 1251m. su šeima apsikrikštijo, o 1253m. buvo karūnuotas ir paskelbtas karaliumi. Lietuva tapo krikščioniška šalimi, lygiaverte visoms kaimynėms,trumpam užsitikrino saugumą. Tačiau Mindaugo krikštas neturėjo tęstinumo (nebuvo paveldimas), kas neužbaigė kovų su ordinu.

    Gediminas

    Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK.

    Gedimino vidaus politika:

    • Siekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, centralizuoti ir stiprinti valstybę.
    • Buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprėjo valdymo sistema.
    • Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m.
    • Ekonominėje politikoje siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą.
    • Daug prisidėjo stiprinant Lietuvos kariuomenę.

    Užsienio politika:

    • kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija
    • LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.
    • Plėsti ryšiai su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva.
    • Rašyti laiškai, siekiant Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai; pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.

    Gediminas žadėjo krikštytis, tačiau kai pas jį atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jis atsisakė. Iš vienos pusės, Gediminas galėjo tiktai manipuliuoti krikšto klausimu, o iš kitos, suprasdamas krikšto būtinumą, bijojo galimos Ordino invazijos ir jo įtakos sustiprėjimo.

    Algirdas (1345-1377)

    1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas ir Kęstutis. Algirdas rūpinosi reikalais Rytuose, o Kęstutis – Vakaruose. Visa Algirdo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie Lietuvos.

    Užsienio politika:

    • Prie Mėlynųjų vandenų sumušta mongolų – totorių kariuomenė. (pirmas jų nesėkmė Rytų Europoje)
    • Užimta rytinių žemių dalis.
    • Trys žygiai į Maskvą.

    Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė 1/10 LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos valdovai rusų žemėse vykdė itin tolerantišką politiką, todėl rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė. Galima drąsiai teigti, kad tokiu būdu Algirdas nuo mongolų – totorių jungo išgelbėjo daugelį rusų žemių.

    Kęstutis (1381-1382m.)

    Kęstutis, „atsakingas“ už Vakarų politiką, kovojo su kryžiuočiais. Jo rūpesčiu krašto gynybai buvo naudojama naujausia technika. Jo taurų būdą, kovos meną pabrėžė net priešiškos Ordino kronikos. Ordinas į Lietuvos kunigaikščius pradėjo žiūrėti kaip į normalius, civilizuotus žmones, o ne kaip į naikintinus laukinius. Kęstutis taip pat kaip ir Vytenis, Gediminas manipuliavo krikšto klausimu. Jis pasiskelbė pasiruošęs krikštytis, tačiau kai į Vilnių atvyko Prahos arkivyskupas, Kęstutis atsisakė krikštytis, kol Ordinas negrąžins viso Baltijos pajūrio tarp Priegliaus Vakaruose ir Dauguvos Šiaurėje. Jis pareiškė, kad tai yra natūrali Lietuvos vakarinė siena. Ordiną jis siūlė iškelti į stepes kovai su Aukso Orda. Čia pat Algirdas pareiškė, kad Rusia turi priklausyti Lietuvai ir atmetė bet kokias Ordino pretenzijas. Suprantama, tokie reikalavimai kryžiuočiams buvo nepriimtini.

    Vytautas (1392-1430)

    Veikla:

    • stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes.
    • Vakaruose kovojo su Ordinu
    • Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes.
    • Vykdė Lietuvos katalikizaciją.
    • Per palyginti trumpą laiką (iki 1395 m.) Vytautui pavyko panaikinti kunigaikštijas, jų kunigaikščiams tepaliekant valdyti mažas, nereikšmingas sritis.
    • Vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba.
    • Bajorams jis dovanodavo valstybės žemių ir žmonių, ištisus valsčius.
    • Siekė iškelti bajorų luomą. Deja, valstybės žemių dalijimas buvo didelė klaida, nes tokiu būdu didysis kunigaikštis darėsi vis labiau ir labiau priklausomas nuo bajorų.
    • Rytuose Vytautas stengėsi užgrobti kuo daugiau rusų žemių, tuo stiprindamas Lietuvą.
    • Vorkslos mūšis prieš Aukso Ordą– triuškinantis pralaimėjimas.
    • Sudaromos taikos sutartys su rytais
    • Vadovavo Žalgirio mūšiui. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus, Lietuva susigrąžino Žemaitiją, Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.

    Jogaila (1377-1392)

    Po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Jogaila. Valdymo pradžioje vidaus ir užsienio politika labai susikomplikavo, nes niekas nenorėjo pripažinti Jogailos valdžios.

    Jogailos užsienio politika:

    • Ieškodamas išeities, su Vokiečių Ordinu sudarė 10 metų paliaubas.
    • Slapta pasirašė sutartį su kryžiuočiais. Žemaitija, Trakų ir Gardino žemės, buvusios Kęstučio žinioje, atsidūrė Ordino užpuolimo ir pasalų pavojuje.
    • Palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais.
    • 1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai. Jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas. Jogaila žadėjo su Ordinu sudaryti taiką. Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą.
    • Sudarė sutartį, kuria Ordinas pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų.

    Krėvos sutartis (1385m.)

    Priežastys:

    • Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.
    • Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti ekspansiją šia kryptimi.
    • Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje).
    • Lietuvą reikėjo krikštyti, kad ordinas netektų dingsties puldinėti. Unija su lenkais buvo problemos sprendimas.
    • Ekonominiai abiejų šalių interesai, prekyba, pirkliai.

    Unijos sąlygos:

    • Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščiui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.
    • Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
    • LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.
    • Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės prijungiamos prie Lenkijos.

    Unijos pasekmės / reikšmė:

    • Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.
    • Spartino LDK feodalizaciją.
    • Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militaristines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius.
    • Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.
    • Nulėmė tolesnę Lietuvos istoriją.

    Lietuvos krikšto reikšmė

    Jogailos privilegijos krikšto proga (1387m.)

    1. Privilegija Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės žemėvaldos steigimą. Valstybė atsisakė tose žemėse esančių pajamų iš valstiečių, bet kokių teisių į bažnytinės žemės gyventojus. Teismas ir administracija čia atiteko vyskupui kaip kunigaikščiui.
    2. Privilegija Vilniaus miestiečiams. Vilnius gavo Vokiečių arba Magdeburgo teises – savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių, karo tarnybos.
    3. Privilegija apsikrikštijusiems bajorams. Bajorų valdomas turtas, žemė tapo jų nuosavybe. Valstiečių teisės nebuvo pripažintos. Privilegija spartino bajorų nutautėjimą, didino religinius, politinius ir socialinius prieštaravimus tarp LDK rytinių ir lietuvių etninių žemių – privilegija buvo taikoma tik bajorams katalikams. Taip pat susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia, nes, dovanojęs bajorams žemes, jis tapo ekonimiškai ir finansiškai nuo jų priklausomas.

    Lietuvos savarankiškumo klausimas dinastinėje unijoje su Lenkija

    1385 m, pasirašius krėvos unija, LDK ir Lenkiją siejo personalinės unijos ryšiai. Krėvos aktas yra vertinamas ne kaip unija, o kaip dinastinės sąjungos sutartis, kuria buvo užmegzti nauji tarpvalstybiniai santykiai tarp Lenkijos ir LDK. Nors Jogaila įsipareigojo prišlieti LDK žemes prie Lenkijos, tai liko tik pažadu. Lenkijos ir Lietuvos unija buvo sudaryta dėl išorinių priežasčių. Dvi skirtingos valstybės negalėjo gyventi bendrai. Ir po unijos jos gyveno atskirai. Lietuvos bajorai Krėvos aktą suprato kaip dviejų lygių valstybių sąjungą, sudarytą kariniais tikslais. Jie nesutiko panaikinti savo valstybės ir būti svetimųjų valdomi.

    Įvykiai, įrodantis Lietuvos (ne)savarankiškumą:

    • Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos, tačiau lenkų feodalai įgijo teisinį pagrindą laikyti Lietuvą Lenkijos dalimi.
    • Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, LDK nebeliko valstybingumą įkūnijančios didžiojo kunigaikščio institucijos.
    • Lietuva ir po unijos, Lenkijai laikantis taikos ir neutralumo, viena kariavo su kryžiuočiais ir sudarinėjo su jais taikos sutarti;
    • 1401m. Vilniaus ir Radomo sutartimi patvirtintas laikinas LDK savarankiškumas; Vytautas pripažintas LDK didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos;
    • 1413m. Horodlės sutartimi patvirtinta, kad ir po Vytauto mirties LDK liks atskira valstybė, jos didįjį kunigaikštį ponai rinks pritariant Lenkijos karaliui ir ponams.

    Lietuvos luominė visuomenė

    Jau pirmosios LDK kunigaikščių privilegijos bajorams, dvasininkams ir miestiečiams padėjo teisinius luomų pagrindus.

    1447 m. Kazimiero privilegija. Prasidėjo baudžiava

    • Didysis kunigaikštis įsipareigojo nespręsti LDK reikalų be Ponų tarybos pritarimo.
    • Neimti sau jokių mokesčių iš bajorų valdomų valstiečių. Visus mokesčius ir duoklę šie turės mokėti tik bajorams.
    • Nepriimti į karaliaus dvarus valstiečių, kurie gyvena bajorų žemėse.
    • Valstiečius teis ne kunigaikščio, bet bajorų teismas.
    • Atleisti visus bajorų valstiečius nuo duoklės ir tarnybos didžiajam kunigaikščiui

    1492 m. Aleksandro privilegija

    Didysis kunigaikštis įsipareigojo su Ponų taryba derinti užsienio politiką, pareigūnų skyrimą, valstybės pajamų naudojimą ir negalėjo keisti bendrai priimtų nutarimų. Ponų taryba, anksčiau buvusi patariamoji institucija, įgijo valstybėje lemiamą balsą – buvo pripažinta valstybės valdymo ir teismo vykdomuoju organu.

    BAJORAI. Sparčiausiai formavosi bajorų luomas. Valdovų privilegijos ir Lietuvos statutai išplėtė ekonomines, socialines, teisines ir politines bajorų teises ir privilegijas, garantavo luominį imunitetą. Jie nemokėjo mokesčių, turėjo savo teismus, asmens neliečiamybės teisę. Vienintelė prievolė – karo tarnyba. Reikšmingiausios bajorų luomui buvo Kazimiero ir Aleksandro privilegijos.

    DVASININKAI katalikai. Turėjo dideles imuniteto teises, galėjo prisidėti prie valstybės valdymo, buvo atleisti nuo mokesčių. Dvasininkų teisės, priešingai negu bajorų luomo, nebuvo paveldimos

    MIESTIEČIAI. Miestiečių luomo nariais buvo laikomi Magdeburgo teisę gavusių miestų bendruomenių nariai. Tačiau jie privilegijų neturėjo.

    VALSTIEČIAI. Neprivilegijuotas luomas. Neturėjo jokių privilegijų, tik prievoles. Valstiečių luomas susiformavo po Valakų reformos, kuomet laisvųjų valstiečių žemės buvo paverstos skirtiniais sklypais, o patys valstiečiai paversti asmeniškai nelaisvais baudžiauninkais.

    Etninė ir religinė visuomenė LDK

    LDK tautinė sudėtis:

    • Lietuviai;
    • Mišrios teritorijos, kuriose lietuviai nesudarė daugumos;
    • Rytų slavai – dabartiniai ukrainiečiai, rusai, baltarusiai;
    • Klajokliai totoriai;
    • Gausias LDK gyventojų grupes sudarė žydai, vokiečiai, karaimai, lenkai.

    Krikštą priėmusios Lietuvos valdovai išsaugojo pagonišką tradiciją toleruoti kito tikėjimo žmones. Už religinius įsitikinimus nebuvo persekiota. Įvairių tautybių žmonės laisvai išpažino savo religiją: stačiatikybę, katalikybę ir t.t. Jau 1387m. Vytautas suteikė privilegiją žydams, kurie tapo laisvi ir pavaldūs tik didžiajam kunigaikščiui. Tačiau svarbiausius valstybės postus užėmė katalikai bajorai. Kad šalyje nekiltų nesutarimų, buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės.

    Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

    © 2014-2020 Istorijai.lt

    Pranešti klaidą

    Pažymėtos klaidos tekstas: