LDK ir viduramžių Lietuvos konspektas

Lietuvos valstybė – nuo susidarymo iki Liublino unijos

Valstybės susikūrimo priešistorė: baltų gentys ir jų teritorijos

Atšilus atmosferai ir ledynams X-IX tūkst. m. pr. Kr. dabartinės Lietuvos teritorijoje apsigyveno pirmieji žmonės (žvejai ir medžiotojai).

Apie 2500 m. pr. Kr. į Lietuva atėjo pirmoji indoeuropiečių banga. Žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiančios giminės (jos dar vadinamos laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūros giminėmis) atvyko iš Pietų ir Pietvakarių. Per keletą šimtmečių gentys asimilaivosi, ir apie 2000 m. pr. Kr. tapo Baltais.

Žalvario amžius (1600-500 m. pr. Kr.)

Geležies amžius (nuo 500 m. pr. Kr.). Iki pat mūsų eros pradžios vietoje pasigaminti geležies nemokėta, teko naudotis tik mainais įgytais geležiniais įrankiais. Vėliau išmokta gaminti geležį iš balų rūdos.

Pirmieji baltų paminėjimai. Jei ne gintaras, kurio romėnai gaudavo iš pirklių, kažin ar būtų buvę susidomėta baltais. Pirmasis baltus (aisčius) paminėjo Tacitas 98 m. veikale „Germanija“. VI a. gotų istorikas Flavijus Aurelijus Kasiodoras mini, kad apie 525 m. pas ostgotų valdovą Teodoriką į Romą ar Raveną buvo atvykę aisčių pasiuntiniai, atgabenę gintaro. Jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nerandama bendro mūsų protėvių genčių vardo. Tik XIX a. vid mokslininkas G. Neselmanas pasiūlė visas jas vadinti baltais, kaip daroma iki šiol.

Jau VI-V a. m. pr. Kr. iš bendro baltų arealo ėmė formuotis vakarų baltų gentys: prūsai, jotvingiai ir kuršiai. Vakarų baltų kultūros požymis – pilkapiai su sudegintų mirusiųjų kapais.

Po tūkstančio metų – V a. pradėjo formuotis rytų baltų gentys: žemaičiai, aukštaičiai ir lietuviai. Kalbos ir kutūros bendrumas vėliau padėjo šioms gentims susivienyti į valstybę.

Lietuvos valstybės susikūrimas. Mindaugas. Karalystė (1253 m.)

1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Priežastis, lėmusias Lietuvos valstybės susidarymą, galima suskirstyti į vidines ir išorines.

Vidinės priežastys:

1. Reikėjo vieningos ūkinės sistemos, kad galėtų vystytis amatai, prekyba.
2. Reikėjo organizacijos, palaikančios iškilusį luomą – prievartos aparato.
3. Natūralus giminingų genčių siekis sukurti nacionalinę valstybę ir tapti tauta.

Išorinės priežastys:

1. XIII a. pradžioje į Rytų Pabaltijį atsikraustė vokiečių Ordinai, vykdę ekspansiją į baltų žemes – reikėjo organizacijos, galinčios mobilizuoti visas jėgas kovai.
2. Tuo metu Lietuvą jau supo susiformavusios valstybės: Lenkijos Karalystė, Kijevo Rusia, toliau – Šv. Romos Imperija. Šios valstybės ilgainiui galėjo tapti užkariautojomis.

Lietuvos valstybės susidarymo procesas

1. Genčių junginiai.
2. Žemės.
3. Žemių konfederacijos.
4. Valstybė.

Lietuvos valstybės susidarymą reikia vertinti kaip dėsningą ūkinio ir visuomeninio gyvenimo, jos tarptautinės padėties pokyčių rezultatą.

1202 m. Rygoje įkurtas kalavijuočių ordinas. Iki 1206 m. kalavijuočiai nukariavo lyvius, o iki 1209 m. – latgalius. 1224-1247 m. kalavijuočiai drauge su danais pavergė estus. Pagal lyvių vardą Ordinas savo užgrobtas žemes pavadino Livonija.

1219 m. Lietuvių žemių kunigaikščių it Haličo-Voluinės kunigaikščių taikos sutartyje pirmą kartą minimas vienas iš didžiųjų lietuvių kunigaikščių – Mindaugas.

1230 m. popiežius Grigalius IX patvirtino Kryžiuočių ordino perkėlimą į Pabaltijį, o 1236 ir paskelbė I kryžiaus žygį prieš lietuvius.

1236 m. Saulės mūšis. Vykinto vadovaujama kariuomenė sumuša kalavijuočius. Pirmasis lietuvių – vokiečių mūšis buvo labai reikšmingas. Pergalė paskatino prieš vokiečius sukilti kuršius, žiemgalius, sėlius. Be to, suprasdami, kad vieni nesugebės įveikti lietuvių pasipriešinimo, 1237 m. kalavijuočiai iškilmingai susivienijo su kryžiuočiais. Faktiškai Kalavijuočių Ordinas tapo Vokiečių(Kryžiuočių) Ordino vasalu, pradėtu vadinti Livonijos Ordinu.

1236(40)-1263 m. Lietuvą valdo Mindaugas. Mindaugas Lietuvos žemes suvienija daugiausiai kardu. Mindaugo valdomą teritoriją sudarė:

• Didžiojo kunigaikščio domenas – jo kunigaikštystė ir prijungtos išvytų ar nužudytų brolėnų žemės;
• realiai pavaldžios didžiajam kunigaikščiui (Aukštaitija);
• nominaliai pavaldžios žemės (didžioji dalis Žemaitijos);
• toliau prijungtos vasalinės žemės (Naugardukas, Skalva, Nadruva, šiaurinės jotvingių žemės);

Nėra tikslių duomenų apie Mindaugo sostinę, bet greičiausiai tai buvo Kernavė, nes ten kūrėsi lietuvių tautos branduolys.

XIII a. vid. Vykintas(Žemaičių kunigaikštis) ir du jo sunėnai – Tautvilas(vyresniojo Mindaugo brolio sūnus) ir Edivydas – su kitais kunigaikščiais sukuria koaliciją prieš Mindaugą, į kurią įtraukia Livonijos ordiną, Rygos vyskupą, Haličą-Voluinę. Supradamas grėsmę ir norėdamas išardyti tą koaliciją, 1251 m. Mindaugas priima krikštą iš Livonijos ordino (už tai jam atiduoda Žemaitiją). Nusiuntęs pasiuntinį pas popiežių Inocentą IV, Mindaugas gauna Lietuvai Šv. Petro nuosavybės teises, dėl ko tampa nebe Livonijos ordino, o tiesioginiu popiežiaus vasalu. 1252 m. įveikęs savo priešus, 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas karunuojamas Lietuvos karaliumi. Taip Mindaugas iškovoja prideramą vietą Lietuvai Europoje. Bet žemaičiai neketino susitaikyti su savo likimu ir gautos Žemaitijos Ordinui niekaip nesisekė prijungti, nes Mindaugas į tai nesikišo.

1260 m. Durbės mūšis. Pagrindinę smogiamąją jėgą sudarė Vokiečių ir Livonijos Ordinai bei jų surinkta vietinių gyventojų kariuomenė. Kautynės įvyko 1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero netoli Liepojos. Manoma, kad žemaičiams vadovavo kunigaikštis Treniota. Mūšis baigėsi visiška žemaičių pergale: žuvo Livonijos Ordino magistras, Vokiečių Ordino maršalas, švedų princas Karolis, 150 riterių ir dauguma kitų žygio dalyvių. Pergalė prie Durbės paskatino Pabaltijo kovas aktyviai kovai dėl išsivadavimo. Prieš Ordiną sukilo žiemgaliai, kuršiai, kuriems į pagalbą atėjo žemaičiai. Tačiau didžiausias ir reikšmingiausias Durbės pergalės inspiruotas 1260-1274 m. sukilimas Prūsijoje. Sukilimui vadovavo prūsas, Ordino auklėtinis Herkus Mantas. Sukilėliai, 14 metų priešinęsi, buvo galutinai numalšinti, o Herkus Mantas ir dauguma kitų vadų – nužudyti.

1263 m. nužudomas Mindaugas ir du jo sūnūs. Sąmokslą surengia Treniota kartu su Nalšios kunigikščiu Daumantu. Lietuva vėl tampa pagoniška (yra versija, kad prieš mirtį ir pats Mindaugas, nusivylęs Ordinu, grįžo prie senojo tikėjimo).

Didžiausias Mindaugo nuopelnas – sukurta ir išsaugota Lietuvos valstybė.

 LDK iki Krėvos sutarties (1385 m.)

Po Mindaugo mirties prasidėjo tarpusavio kovos dėl valdžios.

1263 m. Lietuvą ėmė valdyti Treniota, kuris sugebėjo atsikratyti konkurentų (Daumantą išvijo į Polocką, Tautvilą nužudė). Tačiau Treniota tevaldė iki 1264 m. – jį nužudė buvę Mindaugo tarnai.

1264 m. Lietuvos valdovu tapo vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas), valdęs iki 1267 m. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, jis tęsė tėvo pradėtą valstybės vienijimo politiką, naikino separatistiškai nusiteikusius kunigaikščius (Polocko ir Vitebsko). Vaišelga buvo itin religingas žmogus, 1267 m. jis atsisakė sosto ir grįžo į vienuolyną Graikijoje, sostą palikęs svainiui Švarnui. Supykęs, kad sostą atidavė ne jam, Švarno brolis Leonas pasikvietė Vaišelgą į svečius ir apie 1268 m. nužudė.

1267-1269 m. Lietuvą valdė Švarnas. Jis buvo Haličo kunigaikštis ir palaikė gerus santykius su Kryžiuočių Ordinu, todėl svetimas Lietuvai. 1269 m. prieš Švarną įvyko sukilimas, ir jis buvo išvytas atgal į Haličą.

1270 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis (nėra tiksliai žinomi jo giminystės ryšiai su Mindaugu). Traidenis ėmė atkakliai kovoti su kryžiuočių Ordinu. Švarno išvijimas sukėlė ilgus karus su Haliču-Voluine. Šių karų metu prie Lietuvos galutinai buvo prijungta Juodoji Rusia ir Lietuvos teritorija gerokai išaugo. Galima teigti, kad Traidenis užbaigė tautiškos Lietuvos valstybės kūrimą, jo viešpatavimo metais labai sustiprėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Šiuo laiku ėmė kurtis bajorai – kaimo savininkai, jojantys į karą. Tiksliai nėra žinoma Traidenio mirties data, greičiausiai tai 1281 m.

Po Traidenio mirties didysis Lietuvos kunigaikštis tiksliai nežinomas (greičiausiai tai buvo Daumantas(1281-1285 m.)). 1286-1291 m. Lietuvą greičiausiai valdė Butegeidis – pirmasis Gediminaičių dinastijos atstovas.

1291–1295 m. valdė jo brolis Butvydas-Pukuveras – Vytenio ir Gedimino tėvas.

1295 m. didžiojo kunigaikščio sostą iš tėvo paveldėjo Vytenis, valdęs iki 1316 m. Jis titulavosi Lietuvos ir Žiemgalos karaliumi. Kovoti dėl valdžios jam jau nebereikėjo. Vytenis pasižymėjo ne tik kaip puikus karys, karo vadas, bet ir kaip diplomatas. 1283 m. prasidėjo Lietuvos karas su Vokiečių Ordinu. 1295–1315 m. lietuviai surengė 11 didelių žygių į Prūsiją, vokiečių belaisviai buvo verčiami vergais. Lietuvoje Vytenis įvykdė kariuomenės reformą, kas buvo labai svarbu kovoje su agresoriais. Iš pašauktinių kariuomenės jau ėmė išsiskirti rinktiniai būriai, kurių pagrindinė pareiga buvo karinė tarnyba – riterių luomo užuomazga. Tuo pačiu metu pilyse, priklausiusiose didžiajam kunigaikščiui, buvo užtikrinta nuolatinė sargyba. Vytenis atgavo prarastas Vakarų Rusios žemes ir prijungė Turovo, Pinsko kunigaikštystes, dalį Palenkės; buvo ir neblogas diplomatas – jis sumaniai manipuliavo krikšto priėmimo klausimu – gavo Rygos miesto ir arkivyskupo paramą kovoje su Livonijos Ordinu, 1313 m. prijungė Žiemgalą su Daugpiliu. Vytenis svarbiausius valstybinius klausimus jau sprendė kartu su patariamuoju organu – didžiojo kunigaikščio taryba. Jo vykdyti aktyvūs kariniai veiksmai sulaikė tolesnį kryžiuočių valdų plėtimąsi Pabaltijyje/

1316-1341 m. Lietuvos valdovu buvo Gediminas (pagal Petrą Dusburgietį – antrasis žmogus valstybėje Vytenio valdymo metais). Titulavosi ne tik lietuvių, žiemgalių, bet ir „daugelio rusų” karaliumi, turėjo septynis sūnus. Gedimino valdymo metais buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia (paremta žemvaldžiais feodalais), sustiprėjo valdymo sistema, galutinai susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, kurią sudarė 20 žmonių – sritiniai kunigaikščiai. Gedimino viešpatavimo metais Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m. Valdant Gediminui, nusistovėjo bajoro ir kunigaikščio sąvokos, atsirado ir antspaudo saugotojo pareigybė. Ekonominėje politikoje Gediminas siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą. LDK valstybinės galios stiprėjimas sudarė sąlygas šiuos tikslus įvykdyti. 1323 m. Gediminas kreipėsi į Europos miestus, kviesdamas atvykti į Lietuvą pirklius ir amatininkus. Gediminas daug prisidėjo, stiprinant Lietuvos kariuomenę.

Gedimino užsienio politikoje išryškėjo dvi svarbiausios kryptys: kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija, LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.

1323 m. Rygos arkivyskupo, Livonijos Ordino ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė taikos sutartį su LDK, kurią 1324 m. patvirtino popiežius. Tai buvo faktinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas.

Apskritai Gediminas buvo diplomatas, o ne karys. Tai byloja jo išlike laiškai. Laiškais Gediminas siekė dviejų tikslų:

1. Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai nėra krikščionybės platintojai, o tėra užkariautojai – taip jis norėjo sutrukdyti vokiečių kolonizaciją Prūsijoje, nes kolonijos Ordiną stiprino ūkiškai ir kariškai.
2. Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.

1323-1324 m. ir 1341 m. Gediminas netgi ketino krikštytis, bet atsisakė motyvuodamas Ordino agresija.

1323-1324 m. Lietuva perėmė iniciatyvą kare su kryžiuočiais (1320 m. prie Medininkų buvo sutriuškintos pagrindinės Ordino pajėgos, o 1326 m. lietuviai kartu su lenkais žygiavo net į Brandenburgą). Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje jungtinė Vokiečių Ordino ir Čekijos karaliaus kariuomenė išgriovė pagrindines žemaičių pilis. Šiuo laiku iniciatyva atiteko kryžiuočiams. Padėtis vėl pasikeitė, kai 1338 m. buvo pasirašyta Gedimino ir Livonijos Ordino taikos ir prekybos sutartis, kuri įgalino Lietuvą prekiauti Dauguvos upe. Taip Gediminui pavyko sustabdyti tolesnį vokiečių skverbimąsi.

Rytuose, naudodamasis Rusios silpnumu, Gediminas vykdė ekspansiją. 1325 m. buvo užimtas Kijevas, Pinsko, Turovo, Minsko kunigaikštystės, Palenkė, taikiai prijungtos Vitebskas ir Voluinė.

Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus. Valdant Gediminui, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK. Krikščionybę Gediminas siejo su krašto ekonominiu ir politiniu suklestėjimu.

1341-1345 m. po Gedimino mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo jo jauniausias sūnus Jaunutis (vakarinę dalį valdė Kęstutis), bet jis buvo labai prastas ir neryžtingas valdovas, todėl 1345 m. jo broliai jį nuvertė.

1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas(rytus) ir Kęstutis(vakarus). Algirdo tikslas buvo Maskvos sostas, ir visa jo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie LDK (užimta: Pskovas Smolenskas, Brianskas, Rževas, Mstislavlis).

1363 m. Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai – totoriai patyrė Rytų Europoje.

Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė tik 1/10 visos LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos valdovai rusų žemių atžvilgiu vykdė itin tolerantišką politiką (pasitenkindavo nedidelėmis duoklėmis ir karo tarnyba), todėl rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė.

1345 m. kryžiuočiai suruošė didžiulį žygį į Lietuvą, tačiau apgaulingos lietuvių taktikos ir kontrpuolimo dėka žygis buvo sužlugdytas. Ordino magistrams tapo aišku, kad Lietuvos jie neįstengs užkariauti tokiais metodais, kuriais buvo užgrobtos estų ir latvių žemės, nes LDK jau buvo stipri valstybė. Jie ėmė keisti kariavimo taktiką – smulkiais ir nepaliaujamais puldinėjimais siekė varginti lietuvius, kad pastarieji verstų savo valdovus sudaryti taiką Ordinui palankiomis sąlygomis. Ordinas 1345-1410 m. surengė per 135 žygius, kuriuose buvo apiplėštos ir sudegintos gyvenvietės. Ordinui padėjo beveik visų Europos šalių riteriai. Tačiau ir patys Lietuviai surengė 55 žygius į Prūsiją, kur ypač pasižymėjo kunigaikštis Kęstutis. Nuolatinė kova vyko prie Nemuno krantų, ypač dėl Kauno, ties kuriuo į Nemuną įteka Neris. Ordinas stengėsi panaudoti gyvenimo jau patvirtintą taktiką – užimtoje žemėje pastatyti tvirtovę ir taip joje įsitvirtinti (pavyzdžiui, prie Vyslos jie pastatė 40 tvirtų mūrinių pilių).

1348 m. įvyko Strėvos mūšis, kurio baigtis nėra visiškai aiški. Nors Ordinas pasiskelbė laimėjęs, tačiau manoma, kad lietuviai šios kovos tikrai nepralaimėjo.

Karas tęsėsi toliau. 1361 m. Kęstutis buvo patekęs į kryžiuočių nelaisvę, tačiau jam pavyko pabėgti.

1377 m. po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogaila. Kęstutis, nors ir turėjo didesnę teisę į sostą, pripažino Jogailą Lietuvos valdovu, ir pats liko tik Trakų ir žemaičių kunigaikščiu. Bet padėtis pasikeitė, kai Jogaila 1380 m., norėdamas išsaugoti sostą (į jį kėsinosi jo broliai, Maskvos, Kijevo kunigaikščiai ir Livonijos Ordinas) pasirašė 10 m. paliaubas su Ordinu, bet Žemaitijos į tą sutartį neįtraukė, o kita sutartimi netgi paliko Kęstučio žemes pasalų ir užpuolimų pavojuje. Ordinas buvo suinteresuotas, kad Lietuvoje kiltu tarpusavio kovos ir vaidai. 1381 m. pabaigoje Kęstutis apsupo Vilniaus pilį, paėmė ją, suėmė Jogailos šeimą, o patį Jogailą ištrėmė į Vitebską. Kęstutis pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu ir stabilizavo padėtį valstybės viduje bei pradėjo telkti jėgas tolesnei kovai su Ordinu. Tačiau Jogaila ir toliau palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais.

1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai (jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas, su kuriuo kariavo Kęstutis; Jogaila žadėjo su Ordinu sudaryti taiką). Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą. Kęstutį Jogaila klasta įkalino (kartu įkalino ir Vytautą), o po 5 d. ir nužudė.

Vytautas, Kęstučio sūnus, iki 1382 m. su Jogaila netgi draugavo, o ir jo įkalinimas labiau priminė namų areštą. Vytautas pabėgo ir pasidavė Ordinui. 1383 m. Vytautas apsikrikštijo Vygando vardu, ir net žadėjo susigrąžinęs Lietuvą tapti Ordino vasalu.

1383 m. vasarą Ordinas paskelbė Jogailai karą ir su didele kariuomene įsiveržė į Lietuvą. Žygis buvo nesėkmingas, tačiau Vytauto populiarumas tarp bajorų augo (kadangi Jogaila persekiojo Kęstutaičius). Vytautas, nuvykęs į Naująjį Marienburgą ruošėsi naujiems puolimams, bet tuo metu jau vedė slaptas derybas su Jogaila. Jogaila pažadėjo Vytautui grąžinti Kęstučio žemes, bet vėliau, nes Trakus valdė Skirgaila. Vytautas kol kas gavo tik Gardiną ir Palenkę.

1384 m. Vytautas apsimetė, kad žygiuoja prieš Jogailą, o iš tikrųjų sudegino Naująjį Marienburgą, keletą kitų Ordino pilių, o pats nuvyko į Gardiną, tapo sritiniu LDK kunigaikščiu ir ėmė laukti, kol Jogaila grąžins Trakus.

LDK dinastinės unijos su Lenkijos karalyste laikotarpiu. (1386-1569 m.)

LDK turėjo daug priešų, ir dėl to labai silpo, ir jai reikėjo sąjungininkų, bei krikšto. Susidarius palankioms sąlygoms (Mirus Lenkijos karaliui sostas atiteko jo dukrai Jadvygai) 1385 rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje buvo pasirašyta LDK ir Lenkijos dinastinės unijos sutartis (Krėvos sutartis). Iš lenkų pusės dokumentą patvirtino oficiali Karalystės delegacija, o iš lietuvių – Jogaila su broliais ir Vytautas.

Krėvos sutarties priežastys:

1. Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.
2. Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti ekspansiją šia kryptimi.
3. Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje).
4. Krikšto problema. Lietuvą reikėjo krikštyti, o priimti krikštą iš Ordino buvo negalima. Tokiu būdu unija su lenkais buvo problemos sprendimas.
5. Ekonominiai abiejų šalių interesai.

Krėvos sutarties sąlygos:

1. Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.
2. Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
3. LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.
4. Lietuva ir jai priklausančios slavų žemės prijungiamos prie Lenkijos.

Krėvos sutarties padariniai:

1. Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.
2. Spartino LDK feodalizaciją.
3. Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius.
4. Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.

1386 m. Jogaila apsikrikštyja, veda Jadvygą ir tampa Lenkijos karaliumi – LDK ir Lenkijos dinastinės unijos pradžia.

1387 Jogaila apkrikštyja Lietuvą ir suteikia privilegijas:

• Vilniaus vyskupui: atsirado bažnytinė žemėvalda ir bažnyčia atleidžiama nuo prievolių valstybei;
• apsikrikštyjusiems bajorams: jų valdomas turtas tapo jų nuosavybe, kartu su žemė dirbančiais valstiečiais (tai spartino bajorų nutautėjimą, didino prieštaravimus tarp stačiatikių ir katalikų bajorų, silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią); buvo palikta prievolė dalyvauti karo žygiuose;
• Vilniaus miestui suteikta Magdeburgo teisė: suteikta savivalda, atskiras nuo bajorų teismas; bet vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių ir karo tarnybos;

Pakrikštyta buvo tik Aukštaitija, nes Žemaitija tuo metu priklausė Ordinui (Žemaitija pakrikštyta tik 1413 m.).

Krikščionybės reikšmė:

1. Įvedus krikščionybę, Lietuva (o ne Ordinas) tapo krikščionybės platintoja Rytuose.
2. Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai).
3. Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesnis ir natūralesnis. Baigėsi kultūrinė izoliacija.

Jogaila delsė Vytautui atiduoti Skirgailos valdomus Trakus. Vytautas, pasinaudodamas nepatenkintais stačiatikių kunigaikščiais, ėmė kaupti jėgas kovai ir netgi pabandė surengti perversmą, bet Jogaila su kariuomene jį sužlugdė. Vytauto gyvybei grėsė pavojus, todėl 1390 m. jis buvo priverstas vėl bėgti pas kryžiuočius. Jis pasiūlė pratęsti anksčiau sudarytą sutartį ir, užėmus Lietuvą, tapti Ordino vasalu. Ordinas sutiko tik kai Vytautas įkaitais paliko savo žmoną, giminaičius ir apie 100 bajorų įkaitais. Už tai jis gavo Ritersverderio pilį netoli Kauno. Vytautas išleido savo dukrą už Maskvos didžiojo kunigaikščio ir taip suartėjo su Maskva. Vytauto galia augo, o lietuviai mūšiuose Vytautui atsisakydavo priešintis ir pasiduodavo. Jogaila, supratęs Vytauto galią ir grėsmę nuprendė Vytautą padaryti savo vietininku Lietuvoje.

1392 m. Vytautas sudegino Ritersverderio pilį ir grįžo į Lietuvą (žmona Ona ir daugelis bajorų tuo metu gyveno pas jį, todėl didelių kliūčių nebuvo – pas kryžiuočius liko tik brolis su sūnumi ir kai kurie bajorai).

1392 m. Astravos sutartimi buvo baigtos Jogailos ir Vytauto tarpusavio kovos. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas iš tėvo paveldėtas žemes. Pažadėjęs, kad liks Jogailos vasalu, tapo jo vietininku ir gavo Vilnių. Faktiškai Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors oficialiai juo buvo tik nuo 1401 m. Vilniaus – Radomo aktų. Visa LDK, išskyrus likusio įkaitu Žygimanto žemes, po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijos karūnai.

Vytauto valdymas

1392 m. tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vytautas tęsė seną, jau Mindaugo pradėtą Lietuvos politiką: viduje stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes. Užsienio politikoje jis laikėsi dviejų atskirų krypčių: Vakaruose kovojo su Ordinu, o Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes. Be to, buvo vykdoma ir Lietuvos katalikizacija.

Iki 1395 m. siekdamas centralizuoti LDK, Vytautas panaikino sritines kunigaikštystes (kunigaikščiams palikdamas valdyti tik nereikšmingas ir nedideles teritorijas) ir tuo sukėlė didelių permainų Lietuvos gyvenime. Kunigaikštystes valdyti pavedė paklusniems vietininkams, kurie jo klausė ir nesukilo. Be to mokesčiai, rinkliavos ėmė plaukti tiesiogiai centrinei valdžiai, dėl ko padaugėjo pinigų.

Vytauto dėka XIV – XV a. sandūroje keitėsi kariuomenės sudėtis – vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba. Norint surinkti reikiamą karių kiekį, Vytautas didino bajorų skaičių paprastiems žmonėms dalindavo žemes (su valstiečiais). Tokia politika tęsėsi iki 1569 m. Deja nors karių skaičius ir išaugo, didysis kunigaikštis tapo vis labiau priklausomas nuo bajorų.

1398 Vytautas su Ordinu pasirašo taikos sutartį, pagal kurią Žemaitiją iki Nevėžio atiduoda Ordinui.

1399 m. vasara Vytauto ir Jogailos vadovaujami lietuviai, lenkai ir kryžiuočiai patraukė prieš Aukso Ordą. Lemtingos kautynės įvyko prie kairiojo Dono intako Vorkslos. Vorkslos mūšis baigėsi triuškinančiu Vytauto ir sąjungininkų pralaimėjimu: žuvo apie 3/4 kariuomenės, apie 20 lietuvių kunigaikščių. Vytautui pavyksta pasprukti.

Vorkslos mūšio reikšmė ir pasekmės:

1. Tuoj po pralaimėjimo bandė atsimesti Smolenskas, Pskovas, Naugardas, subruzdo Švitrigaila. Vytautui tai buvo signalas keisti santykius su Maskva.
2. Vytauto padėtis valstybėje lyg ir sustiprėjo, nes jam be kovų atiteko mūšyje žuvusiųjų kunigaikščių žemės (kaip antai, Brianskas).
3. Mūšis suardė Vytauto planus – jis turėjo juos atidėti tolesniam laikui. Kol kas teko likti su Lenkija, kad juos apskritai dar galima būtų įvykdyti. Todėl 1401 m. buvo pasirašyti Vilniaus – Radomo aktai, numatę, kad po Vytauto mirties LDK atiteks Lenkijos karūnai.

Vorkslos mūšį galima laikyti lemtingu mūsų istorijoje.

Po 1398 m. Salyno sutarties kryžiuočiai siekė įsigalėti žemaičių žemėje, Žemaitijoje pristatė daug pilių.

1401 m. žemaičiai sukilo ir, padedami Vytauto, išvijo kryžiuočius, atėmė Klaipėdą, persikėlė per Nemuną. Todėl kryžiuočiai vėl pradėjo antpuolius prieš Lietuvą. Čia jie rėmė Švitrigailą, kurį norėjo padaryti didžiuoju kunigaikščiu. Dėl kryžiuočių pergalių ir neramumų Rytuose (atsimetė Smolenskas) LDK pasirašė su ordinų taiką 1404-1409 m.

1409 m. gegužės mėnesį prasidėjo Vytauto sukurstytas ir remiamas žemaičių sukilimas. Kryžiuočiai buvo išvaryti iš Žemaitijos, o ši – prijungta prie LDK. Kai tais pačiais metais Ordinas sulaikė grūdų siuntą ir Lenkijos į LDK prasidėjo karas. Jogaila ir Vytautas diplomatijos dėka bandė įtikinti Vakarų valstybes Ordinui nepadėti (be to tuo metu vyko Šimtametis karas Prancūzijoje). Be to separatinės sutarties su Livonijos ordinu dėka iš Livonijos kryžiuočiams padėti tebuvo atsiųsta 1 vėliava.  Kadangi Vytauto ir Jogailos veiksmų planą pavyko nuslėpti, tai kryžiuočiai, manę, kad sąjungininkų armijos veiks atskirai, pasirinko pražūtingą taktiką – stiprino pilių įgulas ir taip labai ilga linija išdėstė jėgas. Tai buvo klaida. Birželio pabaigoje prie Červinsko Vytautas susijungė su Jogaila.

1410 m. liepos pradžioje sąjungininkai pradėjo žygį į Ordiną. Liepos 15 d. jie atžygiavo į Tanenbergą, nuo kurio iki Marienburgo tebuvo 90 km.

1410 liepos 15 d. čia įvyko Žalgirio mūšis. Vyriausiuoju sąjungininkų vadu buvo Jogaila, tačiau faktiškai kautynėms vadovavo Vytautas. Praslinkus maždaug valandai nuo mūšio pradžios, Vytauto vadovaujama kariuomenė, išskyrus tris Smolensko pulkus, ėmė tariamai bėgti. Tokį karinį manevrą lietuviai naudodavo ir anksčiau. Atsitraukę lietuvių pulkai persigrupavo ir, triuškindami besivejančius riterius, grįžo į mūšio lauką. Manevras pavyko – kryžiuočiai jau buvo įsitikinę pergale ir užtraukę pergalės giesmę, metę į mūšį 16–os pulkų rezervą, tačiau lietuvių pulkai, grįžę į kautynių lauką, ir lenkai juos sutriuškino. Žuvo visa Ordino vadovybė. Tik naktis sustabdė bėgančių kryžiuočių persekiojimą.

Žalgirio mūšio reikšmė:

1. Žalgiris buvo istorinis tautų, kovojančių už laisvę, gyvenimo posūkis, palaidojęs Ordino nenugalimumo mitą.
2. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus.
3. Lietuva susigrąžino Žemaitiją.
4. Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.

1411 m. Žemaitija buvo prijungta prie LDK (iki Vytauto ir Jogailos mirties) ir 1413 pakrikštyta.

1413 m. Horodlės unija pagal kuria suteikiami lenkų giminių herbai 47 Lietuvos didikų šeimoms.

1418 m. Žemaitijoje įvyko valstiečių sukilimas. Vytautas pradėjo dalinti bajorams žemes, o vietiniai valstiečiai iki tol buvo laisvi ir tai sukėlė jų nepasitenkinimą. Sukilimas buvo numalšintas, o 60 aktyviausių sukilėlių nužudyti. Šis sukilimas yra pirmasis valstiečių sukilimas prieš savo bajorus LDK istorijoje.

Kryžiuočiai neketino atsisakyti Žemaitijos ir tai matydami, 1414 m. vasarą Vytautas ir Jogaila pradėjo karo veiksmus prieš Ordiną. Dėl neskėmingo karo buvo sudaryta Lietuvai nepalanki taika, todėl 1422 m. karas atsinaujino. Ordinas nesulaukė nei imperatoriaus, nei vokiečių kunigaikščių pagalbos (vyko husitų karai), todėl 1422 m. rugsėjo mėnesį prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos ir Užnemunės, bet jam liko Klaipėdos kraštas ir Lenkijos Pamarys. Lietuvai liko siauras 15 km ilgio ruožas tarp Palangos ir Šventosios upės. Šia taika buvo baigti LDK karai su Kryžiuočių Ordinu, o siena, atskyrusi nuo Lietuvos vakarinius lietuvius, išliko nepakitusi iki 1919 m. Versalio taikos.

Pagal 1429 m. įvykusį Lucko suvažiavimą, 1430 m. Vytautas turėjo būti karūnuotas, bet deja to nesulaukė ir mirė savaitė prieš karūnavimą. Taip nepavyko suteikti Lietuvai visiškos nepriklausomybės.

Po Vytauto mirties prasidėjo kovos dėl valdžios LDK. Žygimantas buvo remiamas lietuviškų LDK žemių ir Lenkijos, o Švitrigailą rėmė slaviškos LDK žemės ir Livonijos ordinas.

1435 m. rugsėjo 1 d. įvyko Pabaisko mūšis, kuriame Švitrigaila ir Livonijos Ordinas buvo sutriuškinti Žygimanto ir lenkų. Mūšis dar vadinamas Šventosios arba Ukmergės mūšiu. Livonijos Ordinui mūšis buvo tas pats, kas Žalgirio kautynės kryžiuočiams.

1436-1440 m. LDK valdė Žygimantas (buvo nužudytas sąmokslininkų).

1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje Kazimieras, Jogailos sūnus, buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant lenkų prieštaravimų. Taip buvo nutraukta personalinė unija su Lenkija (Kazimieras buvo paskutinis LDK valdovas mokėjęs lietuviškai). Kazimiero vyriausybė rūpinosi ryšiais su užsieniu (Ordinu, Pskovu, Naugardu, Moldavija).

1446 m. buvo sutarta, kad Lenkijos karaliumi taps Kazimieras (žuvo jo brolis Vladislovas III).

1447 m. pavasarį, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, Kazimieras suteikė Lietuvos ponų tarybai iškilmingą privilegiją, kuria norėjo parodyti, kad LDK negresia savarankiškumo praradimas. Į valstybines LDK pareigas Kazimieras pažadėjo skirti tik vietos feodalus, įsipareigojo nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį, nesikišti į bajorų vedybas. Kazimieras atsisakė prievolių, kurias jam ligi šiol atliko bajorų valstiečiai, pažadėjo savo žemėse nepriimti bajorų valstiečių bėglių (to paties reikalaudamas ir iš bajorų). Nuo šiol valstiečius turėjo teisti bajorai. Pirmą kartą LDK istorijoje buvo garantuotos luominės miestiečių teisės. Dar kartą patvirtintos katalikų dvasininkų luominės teisės. Privilegija buvo taikoma visiems bajorams: ir stačiatikiams, ir katalikams.

Dėl Kazimiero privilegijos, valstybės iždas neteko daug mokesčių, valdžia tapo vis labiau priklausoma nuo bajorų, paspartino valstiečių įbaudžiavinimą. Kazimiero vietininku Lietuvoje tapo ne koks nors asmuo, o Ponų taryba, kuri išaugo iš anksčiau buvusio patariamojo organo – didžiojo kunigaikščio tarybos, kurią sudarė įtakingiausi Lietuvos didikai ir Katalikų bažnyčios aukštieji dvasininkai.

Valdant Kazimierui, labai pablogėjo santykiai su Krymo chanatu. Iki 1484 m. totoriai LDK nuo Juodosios jūros atstūmė per 150 km.

Kazimieras mirė 1492 m. Gardine.

Lietuvos Ponų taryba paskelbė, kad savo testamentu Kazimieras Lenkijos sostą paliko sūnui Jonui Albertui, o LDK – Aleksandrui.

1492-1506 LDK valdė Aleksandras. Aleksandras (gavęs iš Ponų tarybos valdžią) suteikė privilegiją dar labiau praplėtusią Ponų tarybos teises ir susiaurinusią didžiojo kunigaikščio kompetenciją. Tuo pačiu žemaičiai pasiekė, kad Aleksandras patvirtintų teises ir laisves, Žemaitijai suteiktas Kazimiero.

XV a. pabaigoje Rusia galutinai išsivadavo iš Aukso Ordos priklausomybės ir sparčiai naikino feodalinį susiskaldymą. Vienijimo centru tapo nebe LDK, o Maskvos didžioji kunigaikštystė. Tai buvo didelis lūžis Lietuvos istorijoje. Po truputį Maskva pradėjo atsiiminėti slavų žemes.

1501 m. buvo pasirašytas Melniko aktas. Dokumentas skelbė, kad Lenkijos Karalystė ir LDK susivienija į vieną nedalomą kūną, lenkai ir lietuviai tampa viena tauta, turinčia vieną karalių, renkamą Lenkijoje. Tokiu būdu buvo siekiama sudaryti naują politinį vienetą, kuriam vadovautų Lenkija. Suprantama, Lietuvos Ponų taryba akto ratifikavimą ilgai atidėliojo, kol, galų gale, 1505 m. Brastoje jį ir visai atmetė.

1506 m. Aleksandras miršta.

1529 m. buvo priimtas I Lietuvos Statutas. Statutą sudarė 13 skyrių ir 240 straipsnių, kuriuose aptariamos valstybinės, baudžiamosios, civilinės bei kitų teisės šakų normos. Statutas teisiškai įformino valstybinę bei visuomeninę LDK santvarką, privilegijuotą feodalų padėtį, politiniame gyvenime įtvirtino vadovaujantį didikų vaidmenį. Statute buvo ir daug pažangių dalykų: nei vienas žmogus negali būti suimtas be teismo sprendimo, panaikinta kolektyvinė atsakomybė už nusikaltimą ir t.t. Statutas pasižymi nepaprastu išsamumu bei sistemingumu. Įteisino valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių, bet dar neskelbė bajorų vieninteliais žemės savininkais (šie galėjo savo nuožiūra tvarkyti tik 1/3 valdų). LDK buvo suskirstyta į 12 vaivadijų, kurios turėjo po keliasdešimt pavietų.

LDK centrinės (pareigūnai – urėdai) ir vietos valdžios struktūra:

• Didysis maršalas – prižiūrėjo tvarką valdovo dvare, skelbė kunigaikščio potvarkius bei sprendimus; galią turėjo tik tada kai valdovas buvo Lietuvoje, todėl kai valdovai rezidavo Lenkijoje, jo galios sumenko;
• Kancleris – svarbiausias vyriausybės narys, tvarkė įstatymų leidybą, bei kontroliavo jų vykdymą; kancleris dalyvaudavo skiriant urėdus. Susiformavo tradicija kancleriu skirti Vilniaus arba (kartais) Trakų vaivadą.
• Žemės iždininkas – vyriausiasis valstybės iždo saugotojas ir tvarkytojas;
• Rūmų iždininkas – tvarkė asmeninį didžiojo kunigaikščio iždą, iškilus reikalui pavaduodavo žemės iždininką;
• Didysis etmonas – vyriausiasis LDK šauktinės kariuomenės vadas; karo metu jo įsakymai prilygdavo didžiojo kunugaikščio įsakymams; paprastai jais tapdavo Vilniaus arba Trakų vaivados;
• Lauko etmonas – vadovavo samdytai kariuomenei, kuri taikos metu sudarydavo pilių įgulas;
• vaivados – aukščiausieji vietos pareigūnai, atliko vaivadijų administratorių ir teisėjų funkcijas; kartu su kaštelionais vaivados buvo bajorų šauktinės kariuomenės vadais;
• seniūnas – pavieto vyriausiasis pareigūnas, valdęs valstybės dvarus, buvusius paviete, pirmininkavęs pavieto Pilies teismui (baudžiamosios bylos)

XVI a. vid. padidėjo javų paklausa tarptautinėje rinkoje (kaina išaugo 5 kartus), nes Vakaruose ėmė augti miestai, kuriems stigo maisto. Lietuvoje buvo gana geros sąlygos auginti javus, todėl buvo nuspręsta kaip galima daugiau iš to gauti pinigų.

1557 m. Žygimantas Augustas paskelbė Valakų reformą, kuri galutinai įteisino baudžiavą. Didysis kunigaikštis įsakė išmatuoti valstiečių naudojamą žemę valakais (apie 21 ha) ir prievolių liepė reikalauti ne nuo kiemo, o nuo naudojamo žemės ploto ir jos kokybės. Reformos esmė ta, kad visa ariama žemė buvo sutelkta į vieną masyvą, iš kurio kiekvienas valstietis gaudavo 3 rėžius (1 valaką), tam kad būtų privaloma trilaukė sėjomaina. Valstiečius iškeldino iš vienkiemių ir apgyvendino gatviniuose kaimuose. Ši reforma valstybinius valstiečius pavertė baudžiauninkais. Baudžiauninkai turėjo 2 dienas per savaitę dirbti polivarką (dvarininko žemę). Kaimuose buvo paskirti vietininkai: urėdai(vadovavo polivarkui), vaitai(prižiūrėjo, kad būtų laikomasi urėdo tvarkos), suolininkai(vaitų vietininkai). Priklausomai nuo žemės kokybės, baudžiauninkai dar turėjo mokėti činša(pinigais), o ten kur polivarkų nebuvo, jie nėjo lažo, bet mokėjo dar didesnį činšą ir buvo vadinami baudžiauninkais činšininkais. Baudžiauninkai neturėjo teisės palikti savo dvarininko.

Apie 1570 Valakų reforma buvo baigta ir, nors valstiečiai galėjo ir neimti valako, visi valakai buvo apgyvendinti. Valakų reforma buvo pažangus reiškinys, įtvirtinęs kokybiškai naujus žemės santykius.

1566 m. priimtas II Lietuvos Statutas, suteikęs visišką laisvę disponuoti turima žemės nuosavybe (sutvirtino baudžiavą). Visi bajorai lenkų pavyzdžiu buvo paskelbti šlektomis (įtraukti į krašto politinį gyvenimą).

1588 m. priimtas III Lietuvos Statutas, kuriame bajorai aiškiai apibrėžiami kaip visiškai atskiras luomas ir įgalino bajorų demokratiją ir kiekvienas bajoras galėjo reikštis politiniame valstybės gyvenime.

Lietuvos Statutai – bene tobuliausias teisinių aktų rinkinys visoje to meto Europoje.

Statutai įtvirtino LDK kaip luominę visuomenę, kurios pagrindą sudarė bajorai.

XVI a. smarkiai pablogėjo LDK tarptautinė padėtis. LDK, turinti labai didelę teritoriją, pasirodė silpna tarp stiprėjančių kaimynių: Rusijos, Turkijos (Osmanų Imperijos) su vasalu Krymo chanatu ir Švedijos. Švedija išsiskyrė iš kitų valstybių tuo, kad jos valstiečiai nebuvo atidavinėjami bajorams (riteriams), nebuvo paversti baudžiauninkais ir neprarado pilietinių teisių. Todėl valstiečiai į karus dėl Baltijos pajūrio ėjo kaip piliečiai.

Sunkia našta užgulė Lietuvą ir 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas su Rusija.

Livonijos karas Vienas iš Ivano IV uždavinių buvo gauti išėjimą į Baltijos jūrą, bet tam trukdė Livonijos Ordinas. 1558 m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuris tęsėsi iki 1561 m. Livonijos Ordinas, matydamas, kad gali žlugti (visa Estija ir dalis Latvijos jau buvo rusų rankose), pasidavė Lietuvos globai, todėl Rusijai teko kariauti ir su Lietuva (paskui ir su Lenkija).

Ypatingą pralaimėjimą rusai patyrė 1564 m. Po to ilgokai truko paliaubos, nes ATR buvo tarpuvaldis. Į karaliaus sostą savo kandidatūrą buvo iškėlęs ir Ivanas IV. Kai karaliumi tapo Steponas Batoras, karo veiksmai atsinaujino ir ATR kariuomenė patyrė gražių pergalių. Ivanas IV, matydamas, kad gali pralaimėti, o Steponas Batoras, matydamas, kad Pskovo gali nepaimti, 1582 m. sudarė 10 m. paliaubas. Rusija prarado visas žemes, kurias buvo atplėšusi nuo Livonijos.

Krašte gilėjo bajorų anarchija. Kadangi nebuvo paveldimosios monarchijos, tai bajorai, rinkę karalių, galėjo jam diktuoti savo sąlygas ir reikalauti privilegijų.

Taigi, XVI a. viduryje LDK padėtis tapo tragiška. Vienintelis kelias, kuriuo galima buvo eiti – tai suartėjimas su Lenkijos Karalyste ir personalinės unijos pakeitimas federacija.