3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Generolas Silvestras Žukauskas apie Nepriklausomybės karą)
Iš jų pirmųjų žygių man aišku buvo, kad morališkai mes daug aukščiau stovime negu bolševikai ir kad mūsų improvizuotajai kariuomenei drąsos netrūksta. Reikia tik pasiryžimo ir aukų – jėga yra. Visuomenės plati pagalba, visuomenės ir kariuomenės vienybė – taip pat jėga. Viltis neapvylė. Rugpjūčio mėn. mums pasisekė bolševikus atstumti už Dauguvos. Nemanykite, kad tai buvo lengvas žygis. Tai buvo sunkus darbas. Ne kartą jau buvo kalbėta ir rašyta, kokių sunkumų turėjome. <…> Turbūt, kol gyvas būsiu, mano širdis ir siela bus su kariuomene. Man tenka tik džiaugtis žiūrint į mūsų kariuomenę, su kuria aš iki šiol dar nenutraukiau širdingų santykių. Aš senas karys. Matau, kokia pažanga yra padaryta šioje srityje. Aš matau daug karininkų su aukštuoju karo mokslu. Jų vadovaujama mūsų kariuomenė stovi tokiame aukštyje, kaip ir bet kuri sena kariuomenė. Garbė jiems. Pasilieka tik palinkėti, kad darbas tuo pačiu spartumu eitų ir toliau ir nuvestų mus į mūsų senąją sostinę, Vilnių. Kiekvienas turi nepamiršti šio dalyko.
B šaltinis (Apie generolo Silvestro Žukausko vaidmenį Nepriklausomybės kare)
Rugpjūčio 22 d. gen. S. Žukauskas, parengęs naują puolimo planą, įsako Lietuvos kariuomenei žūtbūt išstumti raudonarmiečius už Dauguvos. <…> Karinių operacijų metu gen. S. Žukauskas dažnai būdavo veikiančiojoje kariuomenėje ir tiesiogiai jai vadovavo. Patyrusi akis greitai pastebėdavo trūkumus, kurie nedelsiant būdavo nurodomi jo, vyriausiojo kariuomenės vado, įsakymuose. Karininkai ir kariai bemat sužinodavo, kad į frontą atvyko S. Žukauskas. <…> Jo balsas buvo stiprus, griausmingas. Atvažiuos, pamatys ką nors blogo, tai kad suriks, tartum žemė drebėtų ar dangus griūtų. Tačiau svarbiausia, jog kariuomenė, eidama į kautynes, generolu tikėjo. O ką reiškia per kautynes pasitikėti vadu, žino tik tie, kuriems teko tai išgyventi. Kai tik S. Žukauskas atvykdavo į frontą, tuojau viskas pagyvėdavo, pakildavo nuotaika. Generolas mokėjo prisiliesti prie kareivio sielos nedarydamas nuolaidų nei kariniams principams, nei viršininko autoritetui.
C šaltinis (Apie generolo Jono Žemaičio-Vytauto kovą partizanų kare)
1947 m. kovo, liepos ir spalio mėn. J. Žemaitis dalyvavo trijuose trumpuose susišaudymuose su vidaus kariuomene ir stribais. Tai buvo atsitiktiniai, netikėti, trumpi susirėmimai. Per du susišaudymus žuvo po vieną sovietų kareivį. Iš vienų kautynių J. Žemaitis padėjo išnešti sužeistą kovotoją. Koviniams veiksmams neteikdami pirmenybės, J. Žemaitis ir kiti akcentavo pogrindinės spaudos reikšmę, kuri daugeliu atvejų buvo pranašesnė negu ginkluotas miestelio, parduotuvės ar pieninės užpuolimas, pasala prieš sovietinius aktyvistus, agitatorius. Reikėjo kovos už žmonių sąmonę, kaip atsako prieš sparčiai vykdomą sovietizaciją Lietuvoje, reikėjo stabdyti infocidą – gyventojų blokavimą nuo pasaulio žinių ir įvykių. Apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ tiražas pasiekdavo 600–800 egzempliorių, tai palyginti dideli skaičiai, nes iš štabo į rinktines persiųsti keli leidiniai dar buvo dauginami vietoje. Pradžioje jame spausdintos žinios iš Lietuvos ir pasaulio (remiantis užsienio radijo laidomis), partizanų kūryba.
D šaltinis (Ištrauka iš generolo Jono Žemaičio-Vytauto kalbos, pasakytos uždarame tribunolo posėdyje 1954 m.)
Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. <…> Šį sovietų vyriausybės žingsnį aš laikau neteisėtu <…>. Visus pogrindžio, kurio dalyviu buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš manau esant teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.
3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.
A šaltinis (Lietuvos gyventojų emigracija į JAV, tūkst.)
B šaltinis (Iš knygos „Lietuvos istorija“ (1936 m.) apie emigraciją Lietuvoje)
Panaikinus baudžiavą, visi galėjo vykti, kur tik kam patinka. Kadangi gyvenimas namie tuomet buvo labai vargingas, tad daugelis baudėsi ieškoti geresnių sąlygų svetur. Kaip tik tada pasklido žinia apie geresnį gyvenimą Amerikoje, ir daugumas ėmė plaukti tenai. Pirmieji ten vyko užnemuniečiai (suvalkiečiai), kurie anksčiau buvo atleisti nuo baudžiavos. Netrukus ten pradėjo važiuoti valstiečiai ir iš visos Lietuvos, – ypatingai po 1867 ir 1868 m. nederliaus, po kurio prasidėjo badas. Nuo to laiko lietuvių skaičius Amerikoje ėmė augte augti. Vieni ten vyko, slapstydamiesi nuo kariuomenės, kiti, slėpdamiesi nuo rusų persekiojimų už platinimą lietuviškų knygų ir t. t., tačiau daugumas ten ieškojo geresnio gyvenimo. Tai buvo dažniausiai bežemiai ir mažažemiai. <...> Nuo 1921 m. įvažiavimas į J. Amerikos Valstybes yra suvaržytas, ir dabar ten maža beatvyksta iš Lietuvos. Bet užtat prieš didįjį karą ten yra išvykę bent po keletą iš kiekvieno mūsų kaimo. Reta lietuvių šeima neturi ten giminių ar pažįstamų. Baudėsi – čia ryžosi.
C šaltinis (Istorikas Juozas Banionis apie 1944 m. kilusią emigracijos iš Lietuvos bangą)
1944 m. vasarą Raudonajai armijai artinantis prie Lietuvos, jos žmonės, patyrę 1940–1941 m. bolševikinį terorą, traukėsi tolyn į Vakarų Europą, visų pirma – į vakarinę Vokietijos dalį, kur tikėjosi sulaukti amerikiečių, anglų ar prancūzų ir taip išsigelbėti nuo sovietų daromo moralinio spaudimo ir fizinio sunaikinimo. Jų pasitraukimas vyko stichiškai, o atsidūrus Vokietijoje nemažai daliai dar teko išgyventi nacių priverčiamuosius darbus. Visus juos gaivino mintis, kad pasitraukė tik laikinai, tol, kol su Vakarų pagalba bus atitaisyta akivaizdi Tėvynei primesta neteisybė ir bus sugrąžinta Lietuvai laisvė ir nepriklausomybė. Toks įsitikinimas buvo grindžiamas Vakarų demokratijų – tiek tarptautinių dokumentų (pvz., Atlanto chartija), tiek valstybių lyderių pareiškimais. 1945 m., jau karo veiksmams pasibaigus, ženkli išsaugojusių gyvybę, nublokštų iš Lietuvos žmonių dalis (per 60 tūkst. lietuvių) prisiglaudė vadinamosiose „išvietintųjų asmenų“ (angl. Displaced Persons – DP) stovyklose, kurių skaičius viršijo šimtą. <...> 1949 m. politiniams tremtiniams, virtusiems dipukais, atjaučiantiems Tėvynėje likusių tautiečių kitos tremties – prievartinės deportacijos į Rytus būklę, tampa priimtinesnis išeivio vardas. Tokia padėtis, klojant būsimos politiškai aktyvios išeivijos ideologijos pamatus, VLIK’o iniciatyva įtvirtinama 1949 m. birželio 14 d. paskelbtoje Lietuvių chartoje.
D šaltinis (Ištrauka iš Lietuvių chartos, priimtos 1949 m.)
Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.
Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.
Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. <...>
Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.
Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.
Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.
3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 3.1–3.8 užduotis.
A šaltinis (Iš kovotojos už moterų teises Emelinos Penkherst 1913 m. JAV pasakytos kalbos „Laisvė ar mirtis“)
Praėjo maždaug aštuoneri metai, kai moterys ėmėsi pirmųjų aktyvių veiksmų. Tai nebuvo smurtas, išskyrus tai, kad išprovokavo smurtą iš tų, kurie tam priešinosi. Kai moterys uždavė klausimus politiniuose susitikimuose ir negavo atsakymų, jos nedarė nieko karingo. Užduoti klausimus politiniuose susirinkimuose yra pripažinta visų žmonių, dalyvaujančių viešuose susirinkimuose, teisė. [...] Pirmieji žmonės, kurie buvo pašalinti iš politinio susirinkimo dėl klausimų, buvo moterys; [...] jos atsidūrė kalėjime, nepraėjus dvidešimt keturioms valandoms. [...]
Mes atvedėme Anglijos vyriausybę prie situacijos, kai ji turi spręsti alternatyvą – arba moterys turi būti nužudytos, arba moterys turi balsuoti. Šiame susitikime klausiu amerikiečių vyrų, ką pasakytumėte, jei savo valstybėje susidurtumėte su alternatyva, kad privalote jas arba nužudyti, arba suteikti joms piliečio teises. [...] Yra tik vienas atsakymas į šią alternatyvą, tėra tik viena išeitis, nebent esate pasirengę civilizaciją grąžinti dviem ar trimis kartomis atgal: turite suteikti moterims balsą.
B šaltinis (Iš Martino Liuterio Kingo 1963 m. kalbos prie Abraomo Linkolno memorialo (Vašingtonas, JAV)
Prieš dešimtį dešimčių metų didis amerikietis, kurio simboliniame šešėlyje mes šiandien stovime, pasirašė Emancipacijos aktą. [...]
Tam tikra prasme mes atvykome į mūsų šalies sostinę išgryninti čekio. Rašydami didingus Konstitucijos ir Nepriklausomybės deklaracijos žodžius, mūsų respublikos architektai išrašė ir vekselį*, kurio paveldėtojai esame visi amerikiečiai. Pagal šį vekselį visiems žmonėms – ir juodiesiems, ir baltiesiems – buvo užtikrinta neatimama teisė gyventi, būti laisviems ir siekti laimės. Šiandien akivaizdu, kad Amerika nevykdo savo įsipareigojimų ir neišmoka pagal vekselį to, kas priklauso spalvotiesiems piliečiams. Užuot vykdžiusi šią šventą prievolę, Amerika juodaodžiams žmonėms išdavė negaliojantį čekį, ir šis buvo jiems grąžintas su prierašu „padengti trūksta lėšų“. [...]
Aš turiu svajonę, kad ateis diena, kai mūsų nacija pakils ir ims gyventi pagal tikrąją savo šūkio prasmę: „Mes manome, kad yra akivaizdi tiesa, jog visi žmonės sukurti lygūs.“ [...]
Turiu svajonę, kad ateis diena, kai keturi mano vaikai gyvens šalyje, kurioje bus vertinami ne pagal odos spalvą, o pagal būdą. Šiandien apie tai svajoju!
* Vekselis – skolos vertybinis popierius.
C šaltinis (Edmundo Valtmano 1980 m. karikatūra)
Užrašas: „Mes norime, kad olimpinės žaidynės būtų grynas sporto įvykis, o ne galimybė Vakarų žiniasklaidai garbinti disidentus ir žaisti politiką.“ Vedamam su antrankiais vyrui ant nugaros užrašyta – Sacharovas.
4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite 4.1–4.6 užduotis.
A šaltinis (Iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“)
Birželio 14 d. naktį čekistai ėmė daužyti ir mūsų namų duris. Suėmė mano tėvą, Grinkevičių Juozą, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėją, o nuo 1940 m. – matematikos mokytoją gimnazijoje. Lygiai prieš metus, 1940 m. birželio mėn., kai Raudonoji Armija peržengė Lietuvos valstybės sienas, mano Tėvas atsisakė išvykti iš Lietuvos, sakydamas, kad Jis visą savo gyvenimą dirbo Lietuvai, savo tautai, kaltės dėl to nejaučia ir jokio teismo nebijo. Blogiausiu atveju nors mirs Lietuvoje. Bet ir tai Jam nebuvo lemta. Jis mirė nukankintas Šiaurės Uralo lageryje 1943 m. spalio 10 d. [...] Tėvas ir nepagalvojo, kad jo nužudymui ir teismo neprireiks, kad ir jo šeimai jau užprogramuota pražūtis.
Aš didžiuojuosi savo Tėvu. Jis ištikimai ir nepaperkamai stovėjo nepriklausomos Lietuvos interesų sargyboj, stengdamasis, kad tokios reikalingos jaunai valstybei lėšos neišplauktų be reikalo į užsienį, o už jas būtų statomos ligoninės, mokyklos, tiesiami keliai. [...]
Tą pačią birželio 14-osios naktį suėmė ir mano motiną, Grinkevičienę Pranę, namų šeimininkę, 17 metų brolį abiturientą ir mane, 14 metų moksleivę. Čekistas iš Smolensko perskaitė dokumentą, kad mes ištremiami visam gyvenimui į tolimuosius Sibiro rajonus.
B šaltinis (Iš prisiminimų apie kolūkių steigimą)
Albinas Žebuolis iš Rubikių kaimo: „O kolūkis kūrėsi taip. Komsorgas Bražiūnas sukvietė Puodžių, Kerkūzų ir Naujasodžio kaimų žmones pas ūkininką Mykolą Perevičių. Prieš tai niekas tarpusavyje nebendravo, nekalbėjo, nesitarė apie stojimą kolūkin. Visi bijojo – vyko trėmimai, neramumai iš visų pusių, tai skrebai*, tai miškiniai, ar partizanai. Sunku buvo atskirti kas kur... Taigi, į sukviestą susirinkimą suėjo visos vienkiemių „galvos“ – šeimininkai, apie 20 žmonių. Daug kalbų nebuvo, tiesiog pradėjo kviesti stipriausius ūkininkus, kas daugiausia žemės turi, ir klausti, kiek ko turi, ką duosi ir t. t. Po vieną, po vieną ir surašė visus. Nė vienas net ko nors paklausti neišdrįso, nes ginkluoti skrebai buvo įterpti tarp ūkininkų, – nei pakalbėsi, nei pasitarsi. Ilgai laukti nereikėjo, gal po poros valandų jau ir kolūkio pavadinimas buvo – „Ždanovas“.
Jonas Jakeliūnas iš Kavarsko valsčiaus: „[...] Važinėjo Kavarsko valdžia. Tuos, kurie nenorėjo stoti, laikė per naktį Vytauto Grigaliūno namuose. Šis priėmė, kurgi dėsies?.. Pas Grigaliūną ir susirinkimas vyko. Valdžia važinėjo ginkluota. Pradžioje gražiai kalbėjo. Labiausiai spaudė tuos, kurie stipriau gyveno. Jei kas, tuoj pradėdavo gąsdinti trėmimais... Kas gi norės išsišokti ar kitaip pyktis?“
Komsorgas – komjaunimo organizacijos vadovas. * Skrebai – sovietų valdžiai talkinę ginkluoti aktyvistai, dar vadinti stribais.
C šaltinis (Gyventojų trėmimai iš Lietuvos 1941–1952 m.)
D šaltinis (Kolektyvizacijos eiga Lietuvoje)
| Data | Kolūkių skaičius | Kolektyvizacijos lygis |
|---|
| 1947-12-31 | 20 | apie 0,1 % |
| 1948-03-31 | 75 | apie 0,4 % |
| 1948-06-30 | 227 | apie 1,2 % |
| 1948-12-31 | 614 | apie 4,0 % |
| 1949-12-31 | 6 032 | apie 62,5 % |
| 1950-05-31 | 6 546 | apie 76,0 % |