A šaltinis (Iš valstybių sutarties)
I straipsnis. Lietuvos ir SSSR draugingumui sustiprinti Vilnius ir Vilniaus sritis Sovietų Sąjungos perduodami Lietuvos Respublikai [...].
II straipsnis. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga pasižada teikti viena kitai įvairią pagalbą, taip pat ir karinę, Lietuvos užpuolimo ar jos užpuolimo grasymo atveju, taip pat SSRS užpuolimo ar užpuolimo grasymo per Lietuvos teritoriją iš bet kurios Europos valstybės pusės. [...]
IV straipsnis. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga pasižada drauge ginti Lietuvos sienas, kuriam reikalui Sovietų Sąjungai suteikiama teisė savo lėšomis laikyti bendru susitarimu nustatytose Lietuvos Respublikos vietovėse griežtai apibrėžtą Sovietų sausumos ir orinių ginkluotų pajėgų kiekį. [...]
VII straipsnis. Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti Susitariančiųjų Šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir bendrai nesikišimo į vidaus reikalus dėsnio. Sovietinių sausumos ir orinių ginkluotų pajėgų buvimo vietovės (šios sutarties IV str.) visokiomis aplinkybėmis pasilieka Lietuvos Respublikos teritorijos sudedamąja dalimi.
B šaltinis (Iš ultimatumo)
Sovietų Sąjungos vyriausybė laiko absoliučiai reikalinga ir neatidėliotina: 1) kad vidaus reikalų ministras p. Skučas ir Politinės policijos departamento viršininkas p. Povilaitis nedelsiant būtų atiduoti teismui kaip tiesioginiai provokacinių veiksmų prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje kaltininkai;
2) kad nedelsiant Lietuvoje būtų sudaryta tokia vyriausybė, kuri sugebėtų ir norėtų užtikrinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties garbingą vykdymą ir ryžtingą sutarties priešų sutramdymą;
3) kad nedelsiant būtų užtikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose, pakankamai gausių, kad galėtų užtikrinti galimumą įgyvendinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje.
C šaltinis (Lietuva 1939–1940 m.)
D šaltinis (Karikatūra)
Nubraukti lietuviški šalių pavadinimai: Estija, Latvija, Lietuva, SSSR. Rusų kalba parašyti šalių pavadinimai: Estijos SSR, Latvijos SSR, Lietuvos SSR, SSSR, ant dėžutės – „Raudoni dažai“.
A šaltinis (Iš Valterio Lakero knygos „Europa mūsų laikais, 1945–1992“)
Po Antrojo pasaulinio karo į etninius sumetimus bemaž neatsižvelgta: niekam nerūpėjo, ko nori vietiniai gyventojai; svarbiau už viską buvo jėgų pusiausvyra, Vakarų ir Rytų santykių motyvas. Paaiškėjus, kad Sovietų Sąjunga turėsianti lemiamos įtakos visai Rytų Europai, pasauliui pasidarė beveik nesvarbu, ar siena tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos arba tarp Vengrijos ir Rumunijos atitiksianti etninę ar kokią kitą liniją. Sovietų Sąjunga paprastai stengdavosi, kad tokie konfliktai būtų greitai išspręsti. Tuo nenorime pasakyti, kad teritorinių ginčų sprendimai, neparemti etniniu pamatu, turėjo būti neteisingi ir ciniški. Rytų Europos ir Balkanų etninis žemėlapis buvo toks, kad paprastas naujų sienų pažymėjimas ne visuomet galėdavo atkurti teisingumą.
B šaltinis (Prancūzų karikatūra „Kaukaziečio šokis“, 1950 m.)
Šalių pavadinimai: Lenkija, Baltijos šalys, Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Kinija, Vokietija, Prancūzija. Balalaikomis groja prancūzų komunistai.
C šaltinis (Europa po Antrojo pasaulinio karo)
D šaltinis (Iš Roberto Kagano knygos „Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujojo pasaulio tvarkoje“, 2004 m.)
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugelis įtakingų amerikiečių vylėsi, kad Europą galima atkurti kaip „trečiąją jėgą“ pasaulyje, pakankamai stiprią, kad atsilaikytų prieš Sovietų Sąjungą, o tai leistų Jungtinėms Valstijoms pasitraukti iš Europos. [...] Tomis pokario dienomis prezidentas Haris Trumenas net įsivaizdavo pasaulį, kuriame Londonas ir Maskva konkuruoja dėl įtakos, o Jungtinės Valstijos veikia kaip „nešališkas teisėjas“. Tačiau tada britų vyriausybė leido aiškiai suprasti, jog ji nepajėgia toliau tiekti ekonominės ir karinės pagalbos Graikijai ir Turkijai, kurią šios iš jos gavo po karo. [...] Europa tapo priklausoma nuo Jungtinių Valstijų ir dėl savo, ir dėl pasaulio saugumo. Prancūzija ir Britanija nesusižavėjo nepriklausomo Europos bloko, „trečiosios galios“, idėja, nes baiminosi, jog tai bus dingstis Amerikai pasitraukti iš Europos. Vėl joms tektų vienoms stoti prieš Vokietiją, o dabar dar ir prieš Sovietų Sąjungą. [...] Tad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir per vėlesnį pusšimtį metų Europa tapo strategiškai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų.
A šaltinis (A. J. P. Teiloro knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo“)
Europoje nebeliko nė ženklo tradicinės jėgų pusiausvyros. Vokietija potencialiai buvo daug stipresnė už Prancūziją, kas visiems buvo aišku, ir atrodė, kad jokia kita valstybė nesiruošia ateiti Prancūzijai į pagalbą. Didžioji Britanija iš esmės pasitraukė iš Europos ir stengėsi neskriausti nei Vokietijos, nei Prancūzijos, tiek, kiek ji išvis rūpinosi europine politika. Kai kurie atitolę nuo realybės diplomatai laikėsi fantastinės idėjos, kad Italija gali tapti Prancūzijos sąjungininke, taip ignoruodami ir Italijos silpnumą, ir kraštutinį neįtikėtinumą, kad vieną fašistinį diktatorių galima nukreipti prieš kitą. Liko tik šalys už Europos ribų, kurias įtraukti į Europos reikalus buvo mažai vilties. Jungtinės Valstijos desperatiškai laikėsi izoliacionizmo politikos, ir tą tendenciją sustiprino Didžioji depresija. Japonija bandė paversti Tolimuosius Rytus savo privačiomis valdomis, ir tuo pačiu kėsinosi į Europos interesus toje srityje. Sovietų Rusija buvo pasinėrusi į penkmečio planų sumaištį ir misterijas.
B šaltinis (Vokietijos užsienio politika XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje)
C šaltinis (1939 m. amerikiečių karikatūra „Raudonkepuraitė“)
Ant vilko pagalvės užrašyta „Nacistinė Vokietija“, ant meškos pagalvės – „Sovietų Rusija“, ant Raudonkepuraitės apsiausto – „Lenkija“.
D šaltinis (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties slaptasis papildomas protokolas)
Pasirašydami Vokietijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos nepuolimo sutartį, abiejų šalių pasirašiusieji įgaliotiniai itin konfidencialiai apsvarstė abipusių interesų sferų pasidalijimo Rytų Europoje klausimą. Apsvarsčius buvo nutarta:
1. Jeigu srityse, įeinančiose į Pabaltijo valstybių sudėtį (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje), įvyktų teritorinis ir politinis pertvarkymas, šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena. Tuo pačiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui.
2. Jei teritorinis ir politinis pertvarkymas įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena eis maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis.
Klausimas, ar abiejų šalių interesams pageidautinas nepriklausomos Lenkijos valstybės išlikimas ir kokios bus šios valstybės sienos, gali būti galutinai išspręstas tik toliau rutuliojantis politiniams įvykiams.
Bet kokiu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugiško susitarimo būdu. 3. Turėdama galvoje pietryčių Europą, tarybinė šalis pabrėžia TSRS interesus dėl Besarabijos. Vokietija iš savo pusės pareiškia, kad ji politiškai visai nesuinteresuota šiomis sritimis.
4. Abi šalys šį protokolą laikys visiškoje paslaptyje.
A šaltinis (Iš knygos „Lietuvos istorija“)
1918–1940 m. emigracijos iš Lietuvos mastas buvo vienas didžiausių Europoje. Jį didino ir aktyvi įvairių emigracijos agentūrų veikla – neretai jos viliodavo klientus nerealiais pažadais. [...] Emigracijos iš Lietuvos motyvai buvo pirmiausia ekonominiai. 1920–1940 m. emigravo apie 102 500 gyventojų, absoliuti dauguma – lietuviai, jauni darbingi vyrai, nekvalifikuoti žemės ūkio darbininkai. Tačiau gana intensyviai iš Lietuvos emigravo ir žydai, jie sudarė 34 proc. visų emigrantų. 30 proc. emigrantų iš Lietuvos tuo laikotarpiu išvyko į JAV, 24,4 proc. – į Braziliją, 16,3 proc. – į Argentiną, beveik 8 proc. – į Kanadą, 4,3 proc. – į Urugvajų. Mažesnių lietuvių kolonijų būta beveik visose pasaulio valstybėse, į nuošaliausias vietas vyko lietuviai kunigai misionieriai. [...] Užsienio šalyse įsikūrę lietuviai atliko nemažą vaidmenį krašto ekonomikoje. Tiesa, didžiausios naudos teikdavo piniginės perlaidos giminaičiams – šios įplaukos sudarydavo apie 10 proc. metinio valstybės biudžeto, sustiprino Lietuvos finansinę sistemą, pagyvino pramonę ir prekybą.
B šaltinis (Iš knygos „Tarpukario Lietuva“)
Ypač skaudžios Lietuvai buvo karo ir okupacijų pasekmės. 1940 m. Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga pradėjo vykdyti masines gyventojų represijas, jos ypač sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo: 1941–1949 m. išžudyta ir ištremta iš Lietuvos apie 500 tūkst. žmonių. Vokiečių okupacinė valdžia (1941– 1944 m.) vykdė žydų genocidą, buvo sunaikinta apie 350 tūkst. Lietuvos gyventojų, į Vokietiją darbams išvežta apie 70 tūkst. Baigiantis karui, apie 60 tūkst. gyventojų pasitraukė į Vakarus (Vokietiją, JAV ir kt.), todėl gyventojų skaičius Lietuvoje labai sumažėjo.
C šaltinis (Iš knygos „Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“)
Postalininiu laikotarpiu Lietuvos gyventojų skaičius nuolat didėjo: 1950 m. buvo 2 mln. 573 tūkst., 1959 m. – 2 mln. 711 tūkst., 1979 m. – 3 mln. 398 tūkst., 1989 m. – 3 mln. 690 tūkst. 1959–1989 m. lietuvių Lietuvoje padaugėjo 773 tūkst., t. y. 36 proc. [...] Darbo jėgos trūkumas ir sovietinė industrinė politika lėmė nuolatinę ir gausią rusakalbių imigraciją į Baltijos šalis. Maždaug 1965 m. bendras rusų migrantų skaičius [Baltijos šalyse] viršijo 1 mln. žmonių. Nepaisant griežto politinio režimo, Lietuvoje išliko palanki demografinė padėtis. Per visus sovietų okupacijos metus lietuviai sudarė apie 80 proc. Lietuvos gyventojų; šis rodiklis buvo daug geresnis negu Latvijoje ir Estijoje (1989 m. latviai Latvijoje sudarė 52 proc. visų respublikos gyventojų, o Estijoje estų buvo 61,5 proc.).
D šaltinis (Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita, 1950–2013 m.)
A šaltinis (Iš V. Čerčilio kalbos, pasakytos 1938 m. Bendruomenių Rūmuose)
Aš nepriekaištauju mūsų dorai ir narsiai tautai už tai, kad natūraliai ir spontaniškai prasiveržė jos džiaugsmas bei palengvėjimas, išgirdus, jog to žiauraus išbandymo jai šį sykį neteks patirti, nors buvo pasirengusi atlikti savo pareigą, kad ir kiek jai tas kainuotų, ir kantriai atlaikė praėjusios savaitės įtampą. Tačiau reikia, kad ji žinotų tiesą. Reikia, kad ji žinotų, jog mūsų gynyboje buvo nerūpestingumo ir rimtų spragų; reikia, kad ji žinotų, jog mes patyrėm pralaimėjimą nekariaudami, pralaimėjimą, kurio padarinius jausime ilgą laiką; reikia, kad ji žinotų, jog mes praėjome pavojingą savo istorijos etapą, kai visa Europos pusiausvyra tapo suardyta ir pirmą kartą Vakarų demokratijoms buvo ištarti tie baisūs žodžiai: „Tu buvai padėtas ant svarstyklių ir pasirodei esąs lengvas.“
B šaltinis (1939 m. sovietų karikatūra apie Miuncheno susitarimą)
Užrašai ant kelio ženklo: kairėje „Vakarų Europa“, dešinėje „SSRS“.
C šaltinis (Iš A. Hitlerio kalbos, pasakytos 1939 m. rugpjūčio 22 d.)
Priešas dar tikėjosi, jog Rusija, mums užkariavus Lenkiją, taps mūsų priešu. Bet jie neatkreipė dėmesio į mano sugebėjimą priimti sprendimus. Mūsų priešininkai – smulkus kirminai. Aš juos mačiau Miunchene.
Aš mačiau, jog Stalinas niekada nepriims anglų pasiūlymo. Rusija nesuinteresuota išsaugoti Lenkiją. Posūkį santykiuose su Rusija aš darau palaipsniui. Kalbėdami apie prekybinę sutartį, mes pradėjome politinį dialogą. Pasiūlėme sudaryti nepuolimo paktą. Vakar Rusija atsakė, jog yra pasirengusi sudaryti paktą. Taigi Lenkijos padėtis yra tokia, kokios aš ir norėjau.
D šaltinis (Iš V. Molotovo kalbos SSRS Aukščiausiojoje Taryboje ir N. Chruščiovo prisiminimų)
V. Molotovas: SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis yra posūkio taškas Europos, ir ne tik Europos, istorijoje. Dar tik vakar Vokietijos fašistai vykdė SSRS priešišką užsienio politiką. Taip, dar tik vakar užsienio santykių srityje mes buvome priešai. Tačiau šiandien padėtis pasikeitė ir mes jau nebe priešai.
N. Chruščiovas: J. Stalinas stačiai puikavosi. Jis vaikščiojo, užrietęs nosį, ir kalbėjo: „Apmoviau Hitlerį, apmoviau Hitlerį.“
