42. Komunizmas už Europos ribų. Fidelis Kastras ir Mao Czedunas

• Fidelis Kastras

Fidelis Kastras (g. 1926 m.) imigranto iš Ispanijos, cukrašvendrių plantacijos savininko sūnus. Mokėsi Havanos universiteto Teisės fakultete. Įsitraukė į revoliucinį judėjimą. 1947 m. dalyvavo nesėkmingame bandyme nuversti Dominikos diktatorių Truchiliją. 1951 m. baigė Havanos universitetą, gavo teisės daktaro laipsnį, tapo advokatu. 1952 m. generolui F. Batistai įvykdžius perversmą, F. Kastras organizavo kovą prieš diktatorių. 1953 m. liepos 26 d. jis vadovavo sukilimui Santjago de Kuba mieste. 29 gyvi likę sukilėliai, tarp jų Kastras ir jo brolis Raulis, buvo nuteisti 15 metų kalėti. Po kiek laiko Batistai amnestavus sukilėlius, F. Kastras išvyko į Meksiką, kur įkūrė „Liepos 26-osios judėjimą”. Jo tikslas – nuversti Kubos diktatūrą. 1956 m. gruodžio 2 d. F. Kastro vadovaujama 82 revoliucionierių grupė laivu ,,Granma“ atplaukė į Kubos salą. Po pirmųjų susidūrimų su kariuomene liko tik 12 kovotojų, tarp jų broliai Kastrai, Ernestas Če Gevara. Vis dėlto šių vyrų pradėta kova baigėsi pergale. 1959 m. sausio 2 d. sukilėliai įžengė į Havaną.

Komunizmo plitimas pokario pasaulyje

Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais labai sustiprėjo komunistinis judėjimas. SSRS pergalė kare ir jos lemiamas vaidmuo tai pergalei pasiekti pakėlė ir komunistinio judėjimo autoritetą.

Pirmaisiais pokario metais Prancūzijos ir Italijos komunistų partijos turėjo beveik po du milijonus narių, buvo gausiai atstovaujamos parlamentuose ir dalyvavo vyriausybėse. Tačiau komunistus remiančių Vakarų Europos darbininkų didžiuma nebuvo prievartinės revoliucijos šalininkai, jie siekė pirmiausia pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Todėl Vakarų komunistų partijos sutelkė pastangas profsąjungų veiklai, rinkiminei kovai ir parlamentinėms diskusijoms.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ypač sustiprėjo komunistinis judėjimas Pietryčių Azijoje: Vietname, Birmoje, Indonezijoje, Filipinuose. Čia kovose prieš japonų okupantus dalyvavę komunistų partizanų būriai Japonijai kapituliavus mėgino paimti valdžią. Tačiau tam priešinosi tiek Vakarų Europos valstybės ir JAV, kurioms tos šalys iki karo priklausė kaip kolonijos, tiek vietos antikomunistinės jėgos. Po ilgamečių pilietinių karų komunistams pavyko pasiekti visišką pergalę Vietname, Kambodžoje ir Laose.

Socialistinės Azijos šalys. Kinija

Komunistai paėmė valdžią ne tik trijose Pietryčių Azijos valstybėse. Azijoje buvo ir daugiau socialistinių šalių. Dar 1924 m. buvo paskelbta Mongolijos Liaudies Respublika. Ši labai retai gyvenama klajoklinės gyvulininkystės šalis buvo visiškai priklausoma nuo SSRS.

Po Antrojo pasaulinio karo komunistai įsigalėjo šiaurinėje Korėjos dalyje, kurią 1945 m. užėmė Sovietų armija. 1948 m. buvo paskelbta Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR). 1949 m. komunistai laimėjo pilietinį karą Kinijoje.

1949 m. spalio mėn. 1 d. buvo paskelbta Kinijos Liaudies Respublika (KLR). Kinų komunistai 6-ojo dešimtmečio pradžioje nacionalizavo bankus ir stambiąją pramonę, įvykdė žemės ūkio reformą – bežemiams ir mažažemiams išdalijo beveik 47 mln. ha dvarininkų žemių. Vidutines ir mažąsias įmones iki 1956 m. valdė privatūs savininkai, tačiau jas valstybė griežtai kontroliavo. Sekdama SSRS pavyzdžiu, Kinija pradėjo industrializaciją. 1953-1957 m. buvo pastatyta daug sunkiosios pramonės įmonių. Tačiau jau 1955 m. Kinijos komunistų partija, vadovaujama Mao Czeduno, pradėjo spartinti pertvarkymus.

Per aštuonis mėnesius Kinijoje buvo kooperuotas žemės ūkis, o 1956 m. suvalstybinta visa privati pramonė ir prekyba. Tačiau kitaip negu Sovietų Sąjungoje vidutiniai ir smulkieji kapitalistai gavo tam tikrą išpirką (beveik trečdalį suvalstybintų įmonių vertės).

Mao Czedunas manė, kad Kinijos ekonomika auga per lėtai, ir jis sugalvojo įveikti jos trūkumus per kelerius metus. 1958 m. pradžioje buvo paskelbtas „didysis šuolis“. Žemės ūkio kooperatyvus pertvarkydavo į „liaudies komunas“, kuriose buvo panaikintas užmokestis pagal darbą, o produktai skirstomi visiems po lygiai, suvisuomenintas asmeninis turtas, įvesta kariška darbo ir gyvenimo tvarka. „Didžiojo šuolio“ laikotarpiu (1958-1962 m.) pramonės gamybą reikėjo padidinti 6,5 karto, žemės ūkio – 2,5 karto. Šie fantastiniai planai nebuvo įgyvendinti. „Didysis šuolis“ baigėsi ekonomine suirute ir gamybos smukimu. 1960 m. Kinijoje siautė badas, nuo kurio mirė keliolika milijonų žmonių.

„Didysis šuolis“ sutapo su Kinijos ir SSRS konflikto pradžia. Jis turėjo ideologines ir politines priežastis. Mao Czedunas nerimavo dėl Stalino kulto pasmerkimo, jis bijojo, kad destalinizacija gali susilpninti jo vienvaldystę. Kinija nebenorėjo būti “jaunesniąja“ SSRS partnere, o pati siekė primesti jai savo valią. KLR vadovai reikalavo iš SSRS padėti Kinijai pasigaminti branduolinį ginklą. Tačiau N. Chruščiovas griežtai atsisakė tai padaryti.

Neturtinga šalis didžiulėmis pastangomis pati sukūrė branduolinį ir raketinį ginklus. 1964 m. spalio mėn. vakarų Kinijos dykumose buvo susprogdinta atominė bomba, o 1967 m. – vandenilinė. 1966 m. Kinija išbandė pirmąją valdomą raketą, o 1971 m. paleido dirbtinį Žemės palydovą.

Kai kurie KKP veikėjai reiškė nepasitenkinimą Mao Czeduno vidaus ir užsienio politika, Siekdamas išlaikyti valdžią, Mao Czedunas ir jo šalininkai (maoistai) 1966 m. pradėjo proletarinę kultūrinę revoliuciją ir paskelbė šūkį: „Ugnis į štabus!“ Maoistų sudaryti moksleivių chunveibinų („raudonųjų sargybinių“) būriai užimdavo partijos ir vyriausybės įstaigas, persekiodavo visus įtariamuosius. Šimtai tūkstančių partijos veikėjų, administracijos pareigūnų ir inteligentų buvo uždaryti į koncentracijos stovyklas arba ištremti į atokius šalies rajonus „persiauklėti“.

„Kultūrinės revoliucijos“ metais santykiai su SSRS dar labiau pablogėjo. Abiejų valstybių pasienyje vyko ginkluoti susirėmimai, didžiausias iš jų – 1969 m. pavasarį prie Usūrio upės. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Kinija pakeitė politiką Vakarų atžvilgiu, siekė Vakarų valstybių diplomatinio pripažinimo ir ekonominės, techninės, karinės pagalbos. Kinija užmezgė diplomatinius santykius su dauguma Vakarų valstybių, o 1971 m. buvo priimta į JTO.

1976 m. rugsėjo mėn. mirė Mao Czedunas, ir iškart prasidėjo kova dėl valdžios. Nauju šalies lyderiu tapo nuosaikių pažiūrų Den Siaopingas, siekiantis nutraukti represijas ir pagerinti liaudies gyvenimą.

1979 m. Den Siaopingas paskelbė naują ekonomikos kursą, numatantį privačios pramonės ir prekybos įteisinimą, pirmenybę lengvosios pramonės plėtojimui. Didžiuma valstiečių atgavo žemės sklypus (tik be teisės parduoti), jiems leista verstis pagalbiniais verslais. KLR valdžia atsisakė maoistų politikos, bet paties Mao Czeduno nepasmerkė. Buvo smarkiai sumažintos karinės išlaidos, pamažu keitėsi ir KLR užsienio politika, sunormalėjo santykiai su SSRS.

9-ąjį dešimtmetį Kinijoje labai padidėjo žemės ūkio ir pramonės gamyba, pakilo gyvenimo lygis. Politinėje srityje komunistų partija ligi šiol atsisako dalytis valdžia, opozicija persekiojama.

Komunistinės idėjos Vakarų pusrutulyje. Kubos revoliucija

Šiaurės Amerikoje – JAV ir Kanadoje – komunistų partijos buvo silpnos tarpukariu, nesustiprėjo jps ir po Antrojo pasaulinio karo. Šiose šalyse komunistai negaudavo rinkėjų paramos ir neturėjo atstovų parlamentuose. Kitokia padėtis buvo Lotynų Amerikoje. Čia egzistavo labai aštrūs socialiniai prieštaravimai, didžiuma kaimo gyventojų neturėjo žemės, ji priklausė stambiesiems dvarininkams. Skurdas viešpatavo ir kaimuose, ir miestuose, dėl mokyklų trūkumo didelė dalis vaikų likdavo beraščiai. Pramonė ir kasyklos daugiausiai priklausė užsieniečiams. Lotynų Amerikos respublikose veikė demokratinės konstitucijos, bet jų mažai tebuvo paisoma. Konservatyvūs karininkai, vadinami „gorilomis“, užgrobę valdžią žiauriai persekiodavo opoziciją ir neleisdavo vykdyti socialinių reformų.

Esant tokiai padėčiai Lotynų Amerikos šalių komunistinės idėjos susilaukdavo nemažai šalininkų, ypač tarp studentų. Komunistų veikla daugelyje šalių buvo draudžiama, bet tai skatino juos ginkluotis kovai. Kuboje ši kova baigėsi pergale.

6-ąjį dešimtmetį Kuboje viešpatavo F. Batistos diktatūra, šalis buvo visiškai priklausoma nuo JAV. Visuomenės nepasitenkinimas didėjo ir ji parėmė 1956 m. lapkričio mėn. prasidėjusią partizanų kovą. Jai vadovavo jaunas (g. 1926 m.), iš turtingų dvarininkų šeimos kilęs advokatas Fidelis Kastras. Jam pavyko patraukti į partizanų pusę valstiečius bei samdinius, miesto inteligentus ir net dalį buržuazijos. Korupcijoje paskendusios Batistos diktatūros negalėjo išgelbėti žiauriausios represijos. Naujųjų 1959 m. išvakarėse Batistą pabėgo iš Kubos, ir valdžia atiteko F. Kastrui. Pirmą kartą Lotynų Amerikoje partizanai nuvertė karinę diktatūrą. Senoji armija buvo paleista, o iš partizanų būrių sukurtos revoliucinės ginkluotosios pajėgos.

F. Kastro vyriausybė jau 1959 m. nacionalizavo amerikiečių žemės valdas ir didesnius kaip 400 ha vietos savininkų dvarus. 1963 m. buvo nacionalizuoti visi vidutiniai ir mažieji dvarai. Didžiuma jų tapo valstybiniais ūkiais.

Kubos ir JAV santykiai blogėjo. 1960 m. vasarą JAV prezidentas D. Eizenhaueris pasirašė įstatymą, draudžiantį įvežti cukrų iš Kubos. F. Kastras tada nacionalizavo amerikiečių kapitalistų pramonės įmones, bankus, susisiekimo ir ryšių kompanijas. 1961 m. sausio mėn. JAV nutraukė su Kuba diplomatinius santykius ir pradėjo rengtis jėga nuversti F. Kastrą.

1961 m. pavasarį Kastras paskelbė, kad Kuboje vyksta socialistinė revoliucija. F. Kastro vyriausybė nacionalizavo ne tik amerikiečių bet ir kubiečių buržuazijos nuosavybę. Pasiturintys kubiečiai bėgo į JAV, rengėsi kovai prieš revoliuciją. 1961 m. balandžio mėn. amerikiečių apginkluoti kontrrevoliucionieriai išsikėlė Kubos pakrantėje, bet per tris dienas buvo sutriuškinti ir pasidavė.

1962 m. rudenį kilo Karibų krizė. Kuba visokeriopai rėmė revoliucinius partizanų judėjimus Lotynų Amerikos šalyse, todėl 1964 m. visos Lotynų Amerikos valstybės, išskyrus Meksiką, JAV verčiamos nutraukė su Kuba diplomatinius santykius. Tačiau 8-ąjį dešimtmetį daugelis jų šiuos santykius vėl užmezgė. Nutrūkus ryšiams su JAV, beveik visa Kubos prekyba vyko su SSRS ir kitomis socialistinėmis šalimis.

Valdančioji ir vienintelė šalies politinė partija yra Kubos komunistų partija. Jos pirmojo sekretoriaus, Valstybės tarybos pirmininko (prezidento) ir vyriausybės vadovo postus užima vienas žmogus – F. Kastras.

Kuboje po revoliucijos pastatyta daug fabrikų gamyklų ir elektrinių smarkiai padidėjo pramonės gamyba. Tačiau Kubai nepavyko įveikti ekonominių sunkumų: trūko vartojimo prekių, jos skirstomos pagal korteles.

Kubą skaudžiai palietė socializmo žlugimas Europoje ir SSRS suirimas. Anksčiau šios valstybės supirkdavo beveik visą Kubos eksportuojamą cukrų ir tiekdavo jai pramonės gaminius, naftą, jos produktus. Ginklai ir kita karinė technika buvo gaunama beveik nemokamai iš SSRS. Pastaraisiais metais visų šių pranašumų Kuba neteko. Siekdama įveikti iškilusias problemas Kubos vyriausybė sumažino maisto davinius pagal korteles, paskelbė išteklių taupymo akciją ir ryžtingą kovą su korupcija.

Klausimai

1. Apibūdinkite komunistų įtakos plitimo pasaulyje priežastis ir jų taktikos Vakarų Europoje ir Azijoje skirtumus.
2. Apibūdinkite socializmo „statybos“ Kinijoje ypatumus.
3. Kaip keitėsi KLR užsienio politika nuo 1950 m. iki šių dienų?
4. Kokios socialinės negerovės ir prieštaravimai būdingi Lotynų Amerikai?