Kolonijinė sistema tarpukario metais
Skirsniai
Pirmasis pasaulinis karas nepakeitė kolonijų ir priklausomų šalių padėties. Tiesa, Vokietija prarado valdas Afrikoje ir Ramiojo vandenyno salose. Jas pasidalijo Didžioji Britanija, jos dominijos – Pietų Afrikos Sąjunga ir Australija, taip pat Prancūzija, Belgija ir Japonija, gavusios Tautų Sąjungos mandatą valdyti tas teritorijas.
Iš turkų jungo išvaduotas arabų šalis pagal mandatą valdė Didžioji Britanija ir Prancūzija. Anglams atiteko Palestina, Transjordanija, Irakas, prancūzams – Sirija ir Libanas. Europiečių valdžia, lyginant su barbarišku turkų jungu ir net genocidu, atrodė gana pakenčiama. Tačiau arabai vis tiek siekė nepriklausomybės. Anglams ir prancūzams tekdavo slopinti riaušes bei sukilimus Irake ir Sirijoje. 1932 m. Irakas buvo paskelbtas nepriklausomu, bet anglai išlaikė ten savo karines bazes.
3-iojo dešimtmečio pabaigoje Palestinoje arabai prievartos veiksmais ėmė reikšti nepasitenkinimą žydų imigracija. Palestina – senoji žydų tautos tėvynė, iš kurios II a. jie buvo išvaryti romėnų. XIX a. pabaigoje Europoje kilęs žydų tautinis judėjimas, vadinamas sionizmu, siekė įkurti Palestinoje savo valstybę. Po Pirmojo pasaulinio karo į Palestiną vyko žydų imigrantai, pirko žemės, kūrė ūkius ir pramonės įmones. Arabai ėmė puldinėti žydus, prasidėjo susirėmimai.
Kolonijinė sistema tarpukariu buvo tvirta. Iš daugelio kolonijų metropolijos gaudavo mažai naudos, išlaidos administracijai ir kariuomenei išlaikyti viršydavo pajamas, bet kolonizatoriai nenorėjo atsisakyti net dalies savo valdų. Taip pat nenorėjo atsisakyti privilegijų ir nelygiateisių sutarčių teikiamų pranašumų.
Išsivadavimo judėjimai
Priešinimasis europiečių valdžiai po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjo Šiaurės Afrikoje. 1919 m. Egipto sukilėliai reikalavo panaikinti Didžiosios Britanijos protektoratą ir paskelbti šalies nepriklausomybę. Sukilimas buvo greitai nuslopintas, tačiau neramumai nesiliovė. 1922 m. anglai padarė nuolaidų: Egiptas paskelbtas nepriklausoma karalyste. Tačiau šalyje liko Didžiosios Britanijos kariuomenė, anglai toliau vieni valdė Sueco kanalą, jų patarėjai vadovavo egiptiečių armijai ir policijai.
Prancūzų valdomuose Alžyre, Maroke ir Tunise tarpukariu susikūrė pirmosios politinės partijos, reikalaujančios reformų. 3-iąjį dešimtmetį Ispanijai priklausančioje Maroko šiaurėje sukilo karingos rifų gentys. Sukilimas buvo numalšintas.
Išsivadavimo judėjimus kolonijinėse ir priklausomose šalyse rėmė SSRS. Bolševikai tikėjosi susilpninti kapitalistines valstybes. Kai pralaimėjusioje Pirmąjį pasaulinį karą Turkijoje prieš Sevro taikos sąlygas kilo nacionalistinis judėjimas, vadovaujamas Mustafos Kemalio (Atatiurko), jį parėmė Sovietų Rusija. Bolševikai nepaisė, jog kemalininkai tęsė krikščionių tautų – armėnų ir graikų – genocidą ir toliau puoselėjo planus užgrobti Užkaukazės tautų žemes.
Tarpukariu komunistai surengė sukilimus Indonezijoje, Vietname, jų partizanai kovojo Japonijos užgrobtoje Korėjoje. Didžiausią įtaką komunistai įgijo Kinijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais ir 3-iojo dešimtmečio pradžioje Kinija išgyveno netvarkos ir vidaus kovų laikotarpį. Tuo naudojosi didžiosios valstybės – Japonija, Didžioji Britanija, JAV. Kinų visuomenėje didėjo nepasitenkinimas. Sustiprėjo Sun Jatseno vadovaujama Nacionalinė (Gomindano) partija. Sun Jatsenas stengėsi sujungti visas jėgas, kurioms rūpėjo esminės permainos. Tarp jų itin aktyvūs buvo komunistai. Jie veikė drauge su Gomindanu ir net tapdavo jo nariais.
Komunistų pastangomis buvo užmegzti ryšiai su SSRS, kuri suteikė paramą ginklais, pinigais, atsiuntė karinių patarėjų. Jie mokė Gomindano kariuomenę, vadinamąją Nacionalinę revoliucinę armiją (NRA). 1926 m. vasarą, jau po Sun Jatseno mirties, armija pradėjo žygį iš Guančžou miesto į šalies šiaurę. Rudenį NRA daliniai pasiekė Jangdzės upę, o kitų metų pavasarį užėmė Nankiną – senąją Kinijos sostinę – ir didžiausią šalies uostą ir pramonės centrą Šanchajų.
Pergalių akivaizdoje ryškėjo nesutarimai tarp Gomindano ir komunistų. 1927 m. NRA vyriausiasis vadas Čan Kaiši (1887-1975) pradėjo kovą su komunistais. Ji virto ilgamečiu pilietiniu karu. Karas baigėsi komunistų pergale 1949 m.
Indijoje nepriklausomybės judėjimui vadovavo Indijos nacionalinio kongreso (INK) partija ir jos vadovas M. Gandis. INK buvo įkurtas dar 1885 m. Jame būrėsi europietiškai išsilavinę indai, kurie siekė reformomis pagerinti gyventojų padėtį, o galutiniu tikslu laikė Indijos savivaldą Britanijos imperijos ribose. Ilgainiui INK vadovai ėmė siekti nepriklausomybės.
1930 m. Gandis nurodė pradėti pilietinio nepaklusnumo kampaniją. Viena iš jos formų buvo kova su kolonijinės valdžios druskos gavybos ir pardavimo monopoliu. Gandis su grupe šalininkų nuvyko prie Arabijos jūros ir ėmė garinti iš vandens druską. Šiuo pavyzdžiu pasekė šimtai tūkstančių žmonių Indostano pusiasalį supančių jūrų ir įlankų pakrantėse. Miestuose vyko demonstracijos, kurių dalyvius policija mušė ir suiminėjo. Jie, kaip mokė Gandis, nesipriešino ir klusniai ėjo į kalėjimą.
Iš viso į kalėjimus buvo uždaryta 90 tūkst. nepaklusnumo kampanijos aktyvistų. Tarp jų buvo Gandis, Džavaharlalas Neru (1947 m. tapęs pirmuoju nepriklausomos Indijos ministru pirmininku) ir kiti INK vadovai. Nepaklusnumo kampanija privertė anglus padėti nemažai pastangų Indijai išlaikyti, jie patyrė daug nuostolių. Didelį mastą turėjo angliškų prekių boikotas. Pavyzdžiui, audinių įvežimas sumažėjo dviem trečdaliais. Tokiomis aplinkybėmis anglų valdžia paleido Gandį iš kalėjimo ir pasirašė su juo susitarimą. Anglai įsipareigojo išlaisvinti politinius kalinius, padidinti į Indiją įvežamų prekių muitus (tuo INK norėjo bent kiek apsaugoti vietos pramonę nuo konkurencijos), o Gandis nutraukė nepaklusnumo kampaniją.
1935 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė paskelbė Indijos valdymo įstatymą. Juo anglai padarė nuolaidų, bet nepriklausomybės nesuteikė. Buvo išplėstos rinkimų teisės į vietos parlamentą (jas gavo 12 proc. gyventojų), tačiau iš Londono skiriamas vicekaralius išlaikė įgaliojimus panaikinti parlamento priimtus įstatymus, skirti ministrus ir aukštuosius valdininkus. Neproporcingai daug vietų parlamente buvo skirta musulmonams. Jų partija – Musulmonų lyga – reikalavo musulmonų gyvenamas teritorijas sujungti į atskirą valstybę – Pakistaną.
Žurnalistas ir keliautojas M. Šalčius apie Gandį
Gandi padarė man didelį įspūdį. Iš pažiūros atrodo menkas, išdžiūvęs žmogutis su akiniais, nutriušusiais ūseliais ant viršutinės lūpos. Tame senioky, primenančiame paprastą tamsiaodį indusą, sunku įpažinti buvusį Londono universiteto auklėtinį. Jeigu apie jį reikėtų spręsti vien iš pažiūros, tai galima sutikti su kažin kieno ten iš anglų posakiu, kad jis yra „pusplikis fakyras”. Bet pakalbėjęs su juo keletą sakinių, tuoj pajunti jo jėgą, pajunti, kad turi reikalą su nepaprastu žmogum. Per vis labiau stebina jo galvojimo darnumas. Jame junti nepaprastą taiklumą į pačio dalyko esmę, visišką nuo-širdumą ir paprastumą, kurie žymi žmonių genialumą, ir jų tikrą, nedirbtiną „vidaus didybę“. Mano kaip laikraščių bendradarbio praktikoj ir mano kelionės metu teko kalbėtis su šimtais didesnių ir mažesnių įžymių žmonių, bet kito tokio, kaip Gandi niekur neteko sutikti. Pasitaikydavo ir iš kitų tautų ne vienas labai gražiai ir išmintingai kalbančių, bet taip paprastai ir nuoširdžiai tik jis vienas temoka kalbėti.
- Kaip vertina Gandį lietuvių keliautojas? Ar, Jūsų nuomone, toks vertinimas pagrįstas?
- Apibudinkite kontrastą tarp Gandžio išvaizdos ir jo vidaus didybės.
- Ką ši nuotrauka liudija apie Gandžio asmenį? Kaip Gandį galėjo vertinti londoniečiai?
- Palyginkite nuotraukoje ir tekste esančią informaciją.
INK platinta Indijos nepriklausomybės 1930 m. sausio 26 d. priesaika
Mes manome, kad indų tauta, kaip ir kitos tautos, turi neatimamą teisę būti laisva, teisę naudotis savo darbo vaisiais ir teisę į būtiniausius pragyvenimo reikmenis. Anglų valdžia Indijoje ne tik atėmė iš indų tautos laisvę, bet ir grindžia savo politiką masių išnaudojimu, pakirto Indijos ekonominį, politinį, kultūrinį ir dvasini gyvenimą. Todėl mes manome, kad Indija turi nutraukti ryšius siejančius ją su Anglija, ir pasiekti visišką nepriklausomybę. Mes manome, kad toliau kęsti valdžią, atnešusią nelaimes mūsų šaliai, būtų nusikaltimas žmonėms ir Dievui. Tačiau mes pripažįstame, kad prievarta nėra pats veiksmingiausias kelias į laisvę. Todėl mes turime ruoštis kovai nutraukdami, kiek tai įmanoma, bet kokį savanorišką bendradarbiavimą su anglų valdžia, taip pat privalome rengtis pilietinio nepaklusnumo judėjimui, kuris reikštųsi ir mokesčių nemokėjimu.
- Kokius tikslus kelia INK? Kodėl?
- Apibūdinkite pilietinio nepaklusnumo priemones. Ar vien jomis tarpukario metais indai galėjo iškovoti nepriklausomybę?
Antrasis pasaulinis karas ir kolonijos
Prasidėjus karui INK dar aktyviau siekė nepriklausomybės, musulmonai vis garsiau reikalavo įkurti islamišką Pakistaną. Didžiosios Britanijos vyriausybė dalijo pažadus vieniems ir kitiems.
Visas kolonijas prarado Italija. Dar 1941 m. italai buvo išstumti iš neseniai užgrobtos Etiopijos, atkurta jos nepriklausomybė. Tais pat metais anglai užėmė Italijos kolonijas Somalį ir Eritrėją, o 1943 m. pradžioje ir Libiją.
Japonijos okupuotose šalyse – Filipinuose, Indonezijoje, Malajoje, Birmoje, Vietname – vyko pasipriešinimo judėjimas. Pietryčių Azijos šalių gyventojai greitai įsitikino, kad japonai nėra išvaduotojai, kaip jie skelbėsi, o nauji pavergėjai, blogesni už baltuosius. Po Japonijos kapituliacijos pasipriešinimo jėgos atkakliai kovojo prieš anglų, prancūzų ir olandų mėginimus atkurti, nors ir kiek pakeista forma, savo viešpatavimą Birmoje, Vietname, Indonezijoje. Antrasis pasaulinis karas tiesiogiai pagreitino kolonializmo žlugimą Pietryčių Azijoje ir Indijoje.
Klausimai
- Kaip Pirmasis pasaulinis karas paveikė kolonijas?
- Kokių problemų turėjo kolonizatoriai Šiaurės Afrikos šalyse?
- Kodėl po Gomindano pergalės prasidėjo pilietinis karas?
- Apibūdinkite Indijos išsivadavimo judėjimą, jo tikslus ir kovos būdus
- Koks buvo Antrojo pasaulinio karo poveikis Pietryčių Azijai?
