45. Japonija po Antrojo pasaulinio karo

Pertvarkymai po Antrojo pasaulinio karo

Karo nuostoliai Japonijai buvo katastrofiški. Šalį okupavo JAV karinės pajėgos. Kurilų salas užėmė SSRS.

Amerikiečių okupacinė valdžia vykdė demokratinę Japonijos politikos, ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo pertvarkymo programą. 1947 m. gegužės 3 d. įsigaliojo nauja Japonijos konstitucija. Imperatorius liko, bet jo politiniai įgaliojimai sumažėjo. Įstatymų leidžiamoji galia priklausė Parlamentui, kurį sudarė Atstovų ir Patarėjų rūmai. Konstitucija draudė Japonijai turėti savo armiją ir skelbė, kad atsisakoma prieš kitas šalis naudoti karinę jėgą.

1946 m. įvykdyta žemės reforma, kuri apribojo maksimalią žemės nuosavybę. Žemės reforma suteikė galimybę daugeliui Japonijos valstiečių tapti žemės savininkais. Vidutinis ūkio dydis buvo 1,3 ha žemės.

Iki amerikiečių okupacijos ekonomiką buvo monopolizavusios kelios turtingos šeimos, vadinamos „dzaibacu“ (Micubisių, Sumitomų, Micujų). Amerikiečių okupacija panaikino šeiminį pramonės valdymą.

1951 m. rugsėjo 8 d. San Franciske buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Japonijos ir 49 valstybių. Kartu Japonija pasirašė saugumo sutartį su JAV, kuri leido amerikiečiams laikyti Japonijoje karines bazes. Japonijos okupacija baigėsi 1952 m. balandžio 28 d., kai įsigaliojo San Francisko taikos sutartis. Amerikiečiai padėjo plėtoti demokratiją, prisidėjo prie ekonomikos atkūrimo ir rėmė Japonijos stojimą į JTO. Japonija tapo artima ir patikima JAV sąjungininke. SSRS įtakos plitimas Rytų Azijoje, „liaudies respublikos“ įkūrimas Kinijoje pagreitino JAV ir Japonijos suartėjimą. JAV buvo suinteresuota, kad Japonija greitai atkurtų savo pramonę ir taptų sąjungininke Azijoje.

Taikos sutartis nebuvo sudaryta su SSRS, nors 1956 m. rugsėjo 19 d. buvo pasirašyta Taikos deklaracija, kuri panaikino karo padėtį tarp abiejų valstybių. Japonija reikalavo iš SSRS sugrąžinti užimtas šiaurines teritorijas.

Japonijos suklestėjimas

Ūkio pakilimas susijęs su karais Korėjoje ir Vietname. Japonija tiekė tai, kas buvo reikalinga amerikiečių ir jų sąjungininkų daliniams aprūpinti.

Japonijoje sparčiai plėtojosi mašinų, laivų, elektrotechnikos prietaisų, kompiuterių gamyba. 1979-1980 m. Japonija gamino 10 mln. automobilių, pirmą kartą šioje srityje aplenkdama JAV.

XX a. 9-ąjį dešimtmetį Japonijos pramonėje įvyko revoliucija. Robotai daug kur pakeitė žmones. Robotų panaudojimu gamyboje Japonija užima pirmą vietą pasaulyje. Gamyklose dirba 60 proc. visų pasaulio robotų.

Japonai aktyviai įdiegė naujausią vakarietišką technologiją. Jie nupirko apie 30 tūkst. užsienio patentų ir licencijų. Kuriamos naujos technologijos, kurioms reikia mažai žaliavų ir energijos, bet daug mokslo žinių ir aukštos kvalifikacijos.

Šalies išlaidos gynybai neviršija 1 proc. BVR Lėšos, numatytos ginklavimuisi, skiriamos mokslo, švietimo, kultūros ir ekonomikos plėtrai. Remiamos tos pramonės šakos, kurios gali konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Viena iš Japoniško stebuklo sudėtinių dalių yra japoniškas gyvenimo būdas. Japonams būdingi pasiaukojimas, kantrybė, tvirtumas, ištikimybė, atkaklumas. Labai svarbus – gebėjimas imtis darbo labai organizuotai ir kruopščiai. Korporacinė dvasia japonų firmose labai tvirta. Įmonėse darbo diena pradedama sugiedant firmos himną, kuriame skamba žodžiai, jog šiandien reikia dirbti geriau negu vakar, rūpintis produkcijos kokybe, darbo efektyvumu, nes kitaip prekių niekas nepirks ir tauta žus. Stambios firmos („Sony“, „Hitachi“, „Nippon“, „Toshiba“ ir kt.) turi po 2-3 tūkst. mažų filialų, kuriuose dirba po 3-5 žmones, dažnai šeima ar giminaičiai.

Japonijos ekonomika pasipelnė išnaudodama kitas Rytų Azijos tautas. Daug darbininkų (ypač korėjiečių) dirbo japonų įmonėse pusvelčiui. Dėl japonų beatodairiško medienos kirtimo ir išvežimo nukentėjo dideli Indonezijos ir Malaizijos miškų plotai.

XX a. pab. Japonija iškilo kaip ekonominė milžinė. Ji aplenkė Vakarus dideliu darbo našumu, finansų organizavimu, kokybiška produktų gamyba. Tarp 50 didžiausių pasaulio komercinių bankų 21 buvo Japonijos. Tokijo bankas „Fuji bank“ yra didžiausias pasaulyje. 4 didžiausios vertybinių popierių biržos taip pat yra Japonijoje.

Pagrindiniai prekybos partneriai 1990 m. buvo JAV (eksporto dalis – 34 proc.), Pietryčių Azija (22 proc.) ir ES (21 proc.).

Japonija susiduria su eksporto ir importo problema. Ji neturi gamtinių išteklių, todėl importuoja beveik visus reikalingus boksitus, nikelį, alavą geležies rūdą naftą ir varį, 95 proc. dujų, 90 proc. anglių ir švino.

Ekonominio šuolio padariniai jaučiami kiekviename žingsnyje. Japonijoje 1000 gyventojų tenka 620 televizorių, 110 kompiuterių, 294 automobiliai (1992 m.). Beveik nėra neraštingų žmonių. 96 proc. vaikų mokosi vidurinėse mokyklose. 38 proc. baigusių vidurinę mokyklą studijuoja 514 Japonijos universitetuose. 10 tūkst. gyventojų tenka 177 universitetų studentai. Japonija yra viena iš labiausiai laikraščius skaitančių šalių. 1 000 gyventojų tenka 585 laikraščiai.

Šiandieninė Japonijos visuomenė

Japonija – senos kultūros šalis. Imperatorius yra Japonijos „valstybės ir liaudies vienybės simbolis“. Nuo 1989 m. imperatorius yra Akihitas (g. 1933 12 23). Jo gimtadienis – nacionalinė šventė. Imperatorius išpažįsta sintoizmą. Prie šio tikėjimo linksta ir jį garbinantys žmonės. Su sintoizmu siejasi daug gamtos švenčių. Kiekvieną pavasarį švenčiama japoniškos vyšnios – sakuros – pražydėjimo šventė. Apie jos pražydėjimą iš anksto praneša televizija, radijas, specialūs biuleteniai. Diena, kai išsiskleidžia sakuros žiedai, tampa poilsio diena. Ne mažiau įspūdinga Raudonųjų klevų šventė. Kovo 3 d. pažymima Persiko pražydėjimo arba Lėlių diena, dar vadinama Moterų švente.

Vyrai savo dieną švenčia gegužės 5 d. Tą dieną prie namų iškeliamos vėliavėlės, vaizduojančios karpį. Japonijoje ši žuvis simbolizuoja vyriškumą. Jaunimo laukiama Įsimylėjusių žvaigždučių šventė. Ji švenčiama naktį iš liepos 6 į 7. Rengiami karnavalai, į artimiausią sinto šventyklą nešami ant popieriaus surašyti troškimai ir jais apkabinėjami specialiai tam auginami medeliai. Gausu švenčių vaikams. Kasmet lapkričio 15 d. penkiamečiai berniukai pirmą kartą apmaunami ilgomis kelnėmis, o septynmetėms mergaitėms pirmą kartą leidžiama ant nacionalinio rūbo – kimono – užsijuosti diržą, kokį dėvi suaugusios moterys. Japonija garsėja nacionaline sporto šaka sumo ir savo tradiciniais menais: japoniškomis lėlėmis (hakata ir kokeši), puokščių sudarymo menu (ikebana), dekoratyviniais medžiais (bonzai), klasikiniu japonų teatru (kabuki, bunraku) ir kt. Japonijos socialinis fenomenas – karaokė.

Seno gyvenimo būdo ir naujų reiškinių kontrastai būdingi visai visuomenės gyvenimo sanklodai: miestuose greta žėrinčių plieno ir stiklo dangoraižių japonai tebestato nedažyto medžio namukus. Pramonininkai, darbo dieną praleidę prie kompiuterių, apsivelka senoviškus ceremonijų drabužius ir meldžiasi Budai.

Naujoji japonų architektūra, kaip ir senoji, pirmenybę teikia horizontalumo principui. Būdingos 1-2 aukštų pastatų grupės, tradiciniai vertikalūs akcentai, primenantys aukštas pagodas.

Klausimai

1. Kodėl Japonija buvo okupuota?
2. Kokios reformos įvykdytos Japonijoje po 1945 m. ? Koks buvo JAV vaidmuo?
3. Kas lėmė Japonijos ir JAV suartėjimą? Atsakymą pagrįskite.
4. Paaiškinkite, kuo pasireiškia japonų kolektyvinė dvasia.
5. Kokių pranašumų Japonija turi konkurencinėje kovoje su JAV ir ES?
6. Padiskutuokite tema: svarbiausios šiuolaikinės Japonijos problemos.