§ 36. Italijos suvienijimas

Dž. Madzinio veikla

1848—1849 m. revoliucija Italijoje pralaimėjo. Šalis liko nesuvienyta, Austrija toliau valdė jos šiaurės rytų dalį (Lombardiją ir Venecijos sritį). Tačiau italai ir toliau siekė vienybės, svarstė, kaip sukurti vieningą valstybę.

Gyvendamas emigracijoje Londone, Dž. Madzinis rengė sukilimus Milane, Neapolio karalystėje, Popiežiaus srityje. Nei vienas iš jų nepasisekė. Negausūs sąmokslininkų būriai būdavo kariuomenės išsklaidomi ir sutriuškinami, o patekę į nelaisvę jų vadai nubaudžiami mirtimi. Niekur jų neparėmė nei miestiečiai, nei valstiečiai. Net Milane numatytą dieną į kovą vietoj 3 tūkst., kaip planavo Madzinis, stojo tik 200 žmonių. Ginkluoti peiliais bei durtuvais (nupirktų šautuvų į Milaną nepasisekė atvežti) sukilėliai užpuolė austrų kareivius ir, aišku, pralaimėjo. Vos prasidėjus susirėmimams, Milano gyventojai, nesuvokdami, kas atsitiko, skubėjo slėptis namuose, uždarinėjo vartus ir langines. Nepaisydamas nesėkmių, Madzinis dar tikėjo, kad galima pakartoti 1848—1849 m. revoliuciją. Ir ne tik Italįjoje, bet ir kitose Europos šalyse.

Su Madziniu ėmė nesutarti daugelis jo bendražygių iš „Jaunosios Italijos”. Jie suprato, jog sąmokslai ir sukilimai nesiseka ne dėl ginklų ar lėšų trūkumo, o dėl Italijos gyventojų nenoro juose dalyvauti. Matydami, kad visuotinio sukilimo sukelti nepavyks, „Jaunosios Italijos” nariai ieškojo Sardinijos karaliaus ir kitų Europos valstybių, ypač Anglijos, Prancūzijos, paramos. Kaip tik todėl Madzinio rengiamuose sukilimuose nedalyvavo labai populiarus Italijoje Dž. Garibaldis. Jis liko respublikonas ir demokratas, tačiau vardan tėvynės suvienijimo ir austrų išvijimo buvo pasiryžęs veikti išvien su Sardinijos valdžia.

Sardinijos karalystės vidaus ir užsienio politika. K. Kavūro veikla

Sardinijos karalystėje XIX a. 6-ame dešimtmetyje įvyko daug permainų. Svarbus vaidmuo jose teko įžymiam valstybės veikėjui grafui Kamilui Kavūrui (1810—1851). Kilęs iš senos ir turtingos bajorų giminės, jaunystėje jis tarnavo kariuomenėje, daug keliavo po užsienio šalis. Paryžiuje ir Londone Kavūras susipažino su pažangiomis politinėmis bei ekonominėmis teorijomis ir toliau nuosekliai jas studijavo. Jis pasidarė tvirtas konstitucinės monarchijos šalininkas. Grįžęs į tėvynę, Kavūras ūkininkavo savo dvaruose, leido laikraštį, daug rašė. Apie jį telkėsi Sardinijos karalystės liberalai.

Revoliuciniuose įvykiuose Kavūras aktyviai nedalyvavo, nors ir buvo išrinktas parlamento deputatu. Nuslopinus revoliuciją, Kavūras ryžtingai stojo prieš reakciją, tikino, jog būtina vykdyti pertvarkymus, atsižvelgti ir į neturtingųjų poreikius. 1852 m. karalius Viktoras Emanuelis II (1849— 1861) paskyrė jį Sardinijos ministru pirmininku.

Kavūras labai rūpinosi savo šalies ūkiu ir gyventojų gerove. Sardinijoje buvo sparčiai tiesiami geležinkeliai, statomi fabrikai. Kavūro vyriausybė sudarė naudingas prekybos sutartis su Anglija, Prancūzija, Prūsija, Olandija. Vis daugiau buvo išvežama žemės ūkio produkcijos — šilko, ryžių, gyvulių, vyno. Vyriausybė padidino kariuomenę, pirko užsienyje ginklų. Kavūras norėjo išvaduoti italų žemes iš Austrijos valdžios, bet suprato, kad viena Sardinija neįveiks daug stipresnio priešo. Jai reikėjo didžiųjų Europos valstybių — Prancūzijos ir Anglijos — paramos. Todėl Sardinija per Krymo karą (1853—1856) buvo Prancūzijos ir Anglijos sąjungininkė. Ji pasiuntė karinius dalinius į Krymą ir dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. Šioje konferencijoje Kavūras mėgino susilpninti Austrijos įtaką Italijoje, bet nieko konkretaus nepasiekė. Tačiau jis užsitikrino Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III paramą ir draugystę.

Kavūro politikai pritarė buvę 1848—1849 m. revoliucijos veikėjai, kurie nusivylė Dž. Madziniu. Vienas iš jų kreipėsi per spaudą į karalių Viktorą Emanuelį II: „Suvienyk Italiją, o aš ir visi respublikonai bei patriotai būsime su Tavimi ir greta Tavęs”. Kovos dėl Italijos suvienijimo padedant Sardinijos valdžiai šalininkai įkūrė organizaciją, pavadintą „Italų tautine sąjunga”. Vienas iš jos vadovų buvo Dž. Garibaldis. Sardinijoje sąjunga veikė viešai, o kitose italų valstybėse ir Austrijos valdose — slaptai.

Sardinijos karalystės ir Prancūzijos susitarimas

1858 m. vasarą Kavūras ir Napoleonas III pasirašė slaptą susitarimą. Prancūzija pažadėjo suteikti Kavūrui karinę paramą ir paskatinti popiežių atiduoti Sardinijai dalį savo valdų. Už tai Sardinija įsipareigojo perleisti Prancūzijai Savojos sritį Alpių kalnuose ir Nicos miestą bei jo apylinkes Viduržemio jūros pakrantėje. Užsitikrinusi galingos kaimynės paramą, Sardinija rengėsi karui, stiprino armiją ir pasienio tvirtoves. Jos teritorijoje telkėsi savanoriai iš visos Italijos. Atvyko Garibaldis, kuriam Viktoras Emanuelis II suteikė generolo laipsnį.

1859—1861 m. įvykiai Italijoje. Karas su Austrija

Austrija nerimaudama stebėjo tokius pasirengimus ir 1859 m. balandžio mėn. paskelbė Sardinijai karą. Į Italiją tada įžengė šimtatūkstantinė prancūzų armija, kuriai vadovavo pats imperatorius Napoleonas III. Austrija buvo taip pat pasirengusi karui, tačiau persvarą turėjo sąjungininkai. Kovose pasižymėjo Garibaldžio vadovaujami savanorių daliniai. Jungtinė Sardinijos ir Prancūzijos kariuomenė užėmė Milaną bei kitus Lombardijos miestus. Lemiamame Solferino mūšyje, kuriame dalyvavo daugiau kaip 300 tūkst. karių, austrai patyrė sunkų pralaimėjimą.

Prasidėjus karui, ginkluotas sukilimas dėl šalies suvienijimo apėmė buvusias Austrijos įtakoje mažas Centrinės Italijos valstybėles ir Popiežiaus sritį. Napoleonas III, nesitikėjęs tokių įvykių, išsigando. Jį baugino ir prancūzų katalikų pasipiktinimas tuo, kad popiežius praranda pasaulietinę valdžią. Be to, Austrijos pusėn žadėjo stoti Prūsija, kuri pradėjo telkti savo kariuomenę netoli Prancūzijos sienos. Todėl imperatorius netesėjo pažado padėt išvyti austrus iš Italijos ir skubiai sudarė paliaubas.

Pagal paliaubų sutartį Austrija atsisakė Lombardijos, bet jai liko Venecijos sritis. Centrinėje Italijoje turėjo būti atkurta padėtis, buvusi ligi sukilimo. Tačiau to padaryti nepavyko. Visa Centrinė Italija, remdamasi gyventojų valia, pareikšta referendume, prisijungė prie Sardinijos karalystės. Popiežiaus valdžioje liko tik Romos miestas ir jo apylinkės. Prancūzijai atiteko Savoja ir Nica.

Sukilimas Sicilijoje ir Neapolio užėmimas

1860 m. pavasarį prasidėjo sukilimas prieš Neapolio karaliaus valdžią Sicilijos saloje. Kai tik ši žinia pasiekė Sardinijos karalystę, Dž. Garibaldis ėmė rengtis į žygį. Viešai Viktoras Emanuelis II ir Kavūras uždraudė tokį žygį, bet slaptai jį skatino. Gegužės pradžioje daugiau kaip tūkstantis Garibaldžio vadovaujamų savanorių išplaukė iš Genujos į Siciliją. „Tūkstantinės” atvykimas suteikė naujų jėgų sukilėliams, juos parėmė valstiečiai, kurie tikėjosi, kad Garibaldis palengvins jų sunkią padėtį. Netrukus visą Siciliją užėmė sukilėliai. Jie persikėlė į Apeninų pusiasalį ir 1860 m. rugsėjo mėn., beveik nesutikę pasipriešinimo, įžengė į karalystės sostinę Neapolį. Džiūgaujančių gyventojų sveikinamas Garibaldis sudarė laikinąją vyriausybę. Dž. Madzinio šalininkai, tikėjęsi, kad Garibaldis pradės vykdyti esminius politinius ir ūkinius pertvarkymus, skaudžiai nusivylė. Nedvejodamas Dž. Garibaldis pripažino Viktorą Emanuelį II suvienytos Italijos karaliumi, bet prašė jo leidimo užimti Romą. Tačiau Romą saugojo prancūzų kariuomenė, tad ir karalius, ir Kavūras vengė susidūrimo su Prancūzija. Roma su apylinkėmis dar liko Pijaus IX valdžioje, nors Viktoro Emanuelio II armija užėmė didžiąją Popiežiaus srities dalį.

 

Italijos karalystės paskelbimas

Diduma ir Centrinės, ir Pietų Italijos gyventojų referendumuose balsavo už susijungimą su Sardinija. 1861 m. pavasarį parlamentas paskelbė Italijos karalystę, kurios valdovu tapo Viktoras Emanuelis II (1861—1878). Nauja valstybė turėjo 22 mln. gyventojų, o Sardinijos karalystėje 1858 m. buvo buvę tik 6 mln. Italija tapo konstitucine monarchija su dvejų rūmų parlamentu, bet rinkimų teisę ribojo didelis turto cenzas. Pietinėje šalies dalyje (buvusioje Neapolio karalystėje) gyventojų nepasitenkinimą kėlė iš Pjemonto atsiųstų valdininkų veikla. Jau tada atsirado prieštaravimų tarp šalies šiaurinės ir pietinės dalies. Tiesa, Italija dar nebuvo baigta vienyti. Venecijos sritis priklausė Austrijai, o Roma su apylinkėmis — popiežiui.

Galutinis Italijos suvienijimas

Italijos vyriausybė bandė derėtis su Austrija dėl Venecijos srities, siūlė išmokėti jai nemažą atlyginimą pinigais. Derybos baigėsi be rezultatų. Tada Italija sudarė sąjungą su Prūsija, kuri ruošėsi kariauti su Austrija.

Karas kilo 1866 m. vasarą. Prūsija jame skynė pergales, o italams nesisekė. Italijos kariuomenė patyrė sunkių pralaimėjimų. Jos laivyną austrai sutriuškino Adrijos jūroje. Vien tik Prūsijos pergalės lėmė, kad Venecijos sritis pagal taikos sutartį, pasirašytą 1866 m. rudenį, atiteko Italijai.

Tačiau popiežius Pijus IX nenorėjo atsisakyti pasaulietinės valdžios. Nepadėjo nei Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III įkalbinėjimai, nei Italijos vyriausybės siūlomos garantijos popiežiui laisvai bendrauti su kitomis valstybėmis ir tvarkyti pasaulio Katalikų bažnyčios reikalus. Porą kartų Romą bandė užimti su savanorių būriais Dž. Garibaldis, bet jam sutrukdė prancūzų ir italų kariuomenė. Italijos vyriausybė siekė, kad Roma taptų suvienytos valstybės sostine, tačiau nenorėjo bloginti santykių su Prancūzija.

 

1870 m., vykstant Prancūzijos—Prūsijos karui, prancūzų daliniai buvo atšaukti į tėvynę. Tada Italijos kariuomenė įžengė į Romą. Ji buvo paskelbta Italijos sostine. Ten persikėlė karalius, parlamentas bei vyriausybė.

Popiežius, pasilikęs Vatikano rūmuose, nesutiko su Italijos valdžios veiksmais ir juos pasmerkė. Tačiau istorija parodė, jog pasaulietinės valdžios netektis Katalikų bažnyčiai išėjo į naudą. Popiežiams nereikėjo rūpintis savo srities valdymu, slopinti jos gyventojų nepasitenkinimo. Jie galėjo visą dėmesį skirti Kristaus mokymo skelbimui.

1870 m. Italijos vienijimas baigėsi. Jis nebūtų buvęs galimas be Dž. Madzinio ir Dž. Garibaldžio veiklos, jų vado vaujamų sukilimų. Kita vertus, nugalėti Austriją padėjo Sardinijos karalystės kariuomenė ir diplomatija. Diplomatams pavyko gauti Prancūzijos ir Prūsijos paramą prieš galingą Austrijos imperiją. Tačiau suvienyta Italija mažai priminė revoliucionierių patriotų išsvajotą laisvės ir laimės šalį. Milijonai valstiečių neturėjo žemės, o didžiuliai dvarai liko kaip buvę. Miestuose ir kaimuose viešpatavo skurdas, nemokšiškumas. Apimtas nevilties, Garibaldis kartą sušuko: “Tai ne ta Italija!”

Klausimai

1. Kodėl Dž. Madzinio rengiamuose sukilimuose nedalyvavo Dž. Garibaldis?
2. Kaip Sardinijos karalystė siekė suvienyti Italiją?
3. Kokias teritorijas Sardinijos karalystė įsipareigojo atiduoti Prancūzijai už paramą kare su Austrija?
4. Kaip Italijos vyriausybė prisijungė Venecijos sritį ir Romą?
5. Paaiškinkite Dž. Garibaldžio žodžius: “Tai ne ta Italija!”