29. Italijos kelias į susivienijimą

Politinis Apeninų pusiasalio žemėlapis

Pirmoje XIX a. pusėje Italijos, po­litiniu požiūriu, nebuvo. Apeninų pusiasalis buvo suskaidytas į kele­tą valstybių: pietuose — Burbonų valdoma Neapolio ir Sicilijos ka­ralystė; centre – Popiežiaus valsty­bė su sostine Roma. Šiaurėje esan­čią Toskanos hercogystę su sostine Florencija supo Modenos ir Par­mos hercogystės. Šios trys valsty­bės buvo valdomos Habsburgų di­nastijos atstovų. Austrijai priklau­sė Lombardijos ir Venecijos pro­vincijos. Šiaurės vakaruose su Prancūzija ribojosi Pjemonto-Sardinijos karalystė, valdoma Savojos dinastijos.

Apeninų pusiasalio valstybės beveik nepalaikė jokių ryšių. Susi­siekimo sistema buvo tokia primi­tyvi, kad artimesni ekonominiai ryšiai tarp šiaurės ir pietų valsty­bių buvo neįmanomi. Kalbos skir­tumai buvo dideli, milaniečiai sunkiai suprato Sicilijos valstiečių dialektą, o šie – Romos gyventojų kalbą.

Nacionalinio judėjimo pradžia

Tuoj po Vienos kongreso tarp apsišvietusių Italijos gyventojų ėmė plisti nacio­nalinio susivienijimo idėjos. Jas pirmiausia skatino prancūzmečio patyrimas. Napoleonas italų kunigaikštystes buvo sujungęs į vieną valstybę, pakeitęs įsta­tymus ir sukūręs efektyvų valdymo aparatą. Restauracijos metais, atkūrus reak­cinius režimus, imta manyti, kad tik suvienijus Italiją galima sukurti liberalią, turinčią pažangius įstatymus valstybę.

Italijos suvienijimo siekė ir italų pramonininkai bei prekybininkai. Tarp at­skirų valstybėlių panaikinus sienas ir muitus, buvo galima išplėsti rinką, spar­čiau tiesti geležinkelius bei modernizuoti Italijos uostus, kurių reikšmė, sukū­rus garlaivį bei pagyvėjus prekybai Viduržemio jūra, gerokai išaugo.

Nacionalinę vienybę skatino ir neapykanta Austrijai. Jos kariuomenė, remdama reakcinius režimus, šeimininkavo visame pusiasalyje. Habsburgai be gailesčio susidorodavo su tautinių idėjų šalininkais, persekiojo tuos, kuriuos įtarė neklusnumu režimui. Todėl tūkstančiams italų išvyti austrus tapo šventa nacio­naline pareiga.

Madzinis ir “Jaunoji Italija”

Po Vienos kongreso beveik dvide­šimt metų svarbiausia pasiprieši­nimo austrams jėga buvo slaptos karbonarų (it. – “medžio anglies degintojų”) organizacijos. Karbonarai siekė išvyti austrus iš Itali­jos ir labai aktyviai veikė prasidė­jus 1820-1821 ir 1831 m. revoliu­cijoms. Revoliucijų ir sukilimų pralaimėjimas parodė silpnąsias karbonarų organizacijų savybes. Šios organizacijos neapėmė visos Italijos, buvo prastai organizuotos ir greitai suirdavo.

1831 m. iš Genujos kilęs Džiu­zepė Madzinis įkūrė naują organi­zaciją, turėjusią nekartoti karbo­narų klaidų. Ši organizacija, pava­dinta “Jaunoji Italija”, buvo jau ne atskirų vietovių, o bendra nacionalinė revoliucionierių sąjunga. Vadovaujama Dž. Madzinio ji turėjo pakelti į kovą visus Italijos žmones, išvijus austrus su­kurti laisvą, nepriklausomą Italijos respubliką.

Be karbonarų ir Dž. Madzinio šalininkų, Italijoje buvo gana stipri politinė srovė, kuri tikėjosi suvienyti šalį vadovaujama popiežiaus. Viltys vadovaujant popiežiui suvienyti Italiją žlugo 1848 m., prasidėjus revoliucijai. Nors popie­žius Pijus IX ir pasiuntė savo kariuomenę į šiaurę atremti įsiveržusių austrų, bet 1848 m. balandžio 29 d. netikėtai pareiškė, jog jis nekovos su Austrija. Taip popiežius prarado liberalų paramą, o pačioje Romoje prasidėjo neramumai, ir lapkričio mėn. Pijus IX buvo priverstas bėgti. 1849 m. vasario mėn. Roma bu­vo paskelbta respublika, o jai vadovauti pakviestas Dž. Madzinis.

Popiežiaus išvijimas sukėlė katalikiškų šalių nepasitenkinimą. Į Italiją kari­nę ekspediciją pasiuntė Prancūzija. 1849 m. balandžio mėn. 10 tūkst. prancūzų kariuomenė išsilaipino Italijoje. Iš pradžių ji mėgino derėtis su sukilėliais, bet deryboms žlugus pradėjo karo veiksmus.

Nuo balandžio iki birželio mėn. Dž. Garibaldžio surinktiems savanoriams pavyko atmušti Romą puolančius prancūzus. Padėčiai tapus beviltiška, jo bū­riai pasitraukė į šiaurės Italiją, į kalnus. Vėliau Dž. Garibaldis buvo priverstas pasitraukti į užsienį.

Pjemonto iškilimas

1848 m. revoliucijai pralaimėjus, sumažėjo Dž. Madzinio šalininkų, nes visuo­tinio liaudies judėjimo sukelti nepavyko. Todėl nacionalinio susivienijimo šali­ninkai nuo šiol didžiausias viltis ėmė sieti su Pjemonto Sardinijos karalyste, kuri atkakliai kovojo prieš Austrijos viešpatavimą Apeninų pusiasalyje.

Karalius Viktoras Emanuelis II politiškai nebuvo labai išmintingas, bet turė­jo gerą patarėją – Pjemonto ministrą pirmininką grafą Kamilą Kavūrą. Būda­mas liberalas, K. Kavūras Anglijos pavyzdžiu pertvarkė Pjemonto-Sardinijos valdymą. Įgyvendinus reformas, Pjemontas tapo viena pažangiausių to meto valstybių: buvo skatinamas pramonės ir geležinkelio tinklo plėtimas, sukurta pažangi mokesčių ir rinkliavų sistema.

Už dalyvavimą 1854-1856 m. Krymo kare prieš Rusiją Pjemontas užsitikri­no Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos palankumą. Ketindamas sutvirtinti Pje­monto, kaip nacionalinio judėjimo vadovo, pozicijas, K. Kavūras Pjemonto parlamente skatino patriotines antiaustriškas kalbas.

Karas prieš Austriją

Ieškodamas paramos užsienyje, K. Kavūras suartėjo su Prancūzija. 1858 m. Plombiere K. Kavūras ir Napoleonas III pasirašė slaptą susitarimą. Prancūzija įsipareigojo Pjemontui suteikti karinę pagalbą kare prieš Austriją.

Plombiero susitarimai buvo naujovė XIX a. tarptautiniuose santykiuose. Juose buvo numatyta sąmoningai išprovokuoti karą. Po derybų K. Kavūras Viktorui Emanueliui rašė, kad jiedu su Napoleonu III, palinkę prie žemėlapio, ieškojo patogios vietos, kur toks konfliktas galėtų būti išprovokuotas.

1858m. pab. Austrija Lombardijoje ir Venecijoje paskelbė jaunuolių šauki­mą į austrų kariuomenę. Tai sukėlė nepasitenkinimą, jauni italai ėmė bėgti į Pjemontą. Tai buvo pretekstas K. Kavūrui rengtis karui. Austrijai paskelbus ul­timatumą, abiejų valstybių karo veiksmai prasidėjo 1859 m. balandžio mėn. Austrai įžengė į Italiją net neturėdami tinkamų žemėlapių ir nesutrukdė susi­jungti prancūzų ir Pjemonto kariuomenėms. Austrai buvo sumušti. Lombardija ir Milanas buvo išvaduoti.

1859m. Toskanoje, Modenoje, Parmoję prasidėjo revoliuciniai sąjūdžiai, sušaukti parlamentai nutarė prijungti šias šalis prie Pjemonto. Įvykiai šiaurėje paskatino nacionalinį judėjimą Italijos pietuose. Sugrįžęs iš emigracijos, Dž. Garibaldis surinko tūkstantį savanorių ir 1860 m. gegužės mėn., su ja atplaukęs iš Genujos, išsilaipino Sicilijoje. Neapolio karalius čia turėjo 20 tūkst. žmonių kariuomenę, kuri, atrodo, lengvai galėjo sutriuškinti Dž. Garibaldžio vedamą studentų, poetų ir laimės ieškotojų būrį. Tačiau išsi­skaidžiusi kariuomenė pasipriešinti nesugebėjo. Liepos mėn. visa Sicilija jau buvo Dž. Garibaldžio rankose. Neapolis ir Sicilija buvo prijungti prie Pjemon­to. 1861 m. vasario mėn. Turine susirinko pirmasis Italijos parlamentas, ku­riame nebuvo tik Romos ir Venecijos atstovų. Viktoras Emanuelis II buvo pa­skelbtas Italijos karaliumi, o sostine iki 1870 m. tapo Florencija.