Istorijos egzamino asmenybės

Mindaugas (~1200-1263) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1236–1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253–1263) ir Lietuvos valstybės įkūrėjas.
Gediminas (~1275-1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316-1341), Vilniaus, kaip sostinės, įkūrėjas, diplomatinėmis priemonėmis stiprinęs LDK.
Kęstutis (1297-1382) – LDK submonarchas (1345-1381) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382), Gedimino sūnus, Vytauto ir Žygimanto tėvas.
Algirdas (1296-1377) – Vitebsko kunigaikštis (~1318-1345), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377), Gedimino sūnus, prijungęs daug rytinių žemių, kovėsi prieš mongolus-totorius.
Vytautas Didysis (1350-1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429), Čekijos (Bohemijos) karalius (1421-1423). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.
Jogaila (1348-1434) – Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434).
Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1440-1492), Lenkijos karalius (1447-1492), Jogailos sūnus.
Aleksandras Jogailaitis (1461-1506) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1492-1506) ir Lenkijos karalius (1501-1506), Jogailos anūkas.
Kristupas Kolumbas (1451-1506) – italų keliautojas; finansuotas Ispanijos, atrado jūrų kelius į Ameriką. Tyrinėdamas žemėlapius bei geografijos leidinius nutarė atrasti jūrų kelią į Indiją. Portugalijoje nesulaukęs paramos, 1486 m. persikėlė į Ispaniją, ilgus metus siekė karalienės Izabelės palankumo. Tik 1492 m. gavęs tris karaveles, pasiekė Bahamų salas, Kubą ir Espanjolą (Haitį). Kitų trijų kelionių metu atrado mažųjų Antilų salas, Jamaiką, Puerto Riką, šiaurinę Pietų Amerikos pakrantę.
Vasko Da Gama (1469-1524) – portugalų jūrininkas, jūrų kelio iš Europos į Indiją (1498) atradėjas. Aplenkęs Afriką ties Gerosios Vilties kyšuliu, atplaukė į Indijos uostą Kožikodę Malabaro krante.
Fernandas Magelanas (1480-1521) – portugalų jūrų keliautojas, atradėjas, tarnavęs Ispanijos karalystei. F. Magelanas pirmasis iš Europos vakarų kryptimi pasiekė Aziją, pirmasis perplaukė Ramųjį vandenyną. Jo pradėta ekspedicija pirmoji apiplaukė pasaulį, nors pats jis šios kelionės metu žuvo dabartiniuose Filipinuose.
Martynas Liuteris (1483-1546) – protestantiškosios reformacijos pradininkas, vokiečių teologas, Katalikų Bažnyčios reformatorius, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas, 1517 metais paskelbęs garsiąsias tezes.
Johanas Gutenbergas (1398–1468) – vokiečių metalo dirbinių gamintojas ir išradėjas, išgarsėjo sukūręs rankinį raidžių – judančių literų – liejimo prietaisą ir rankinį spaustuvės atspaudų presą.
Mikalojus Kopernikas (1473-1543) – Lenkijos astronomas, matematikas ir ekonomistas, paskelbęs heliocentrinę Saulės sistemos teoriją, teigusią, kad Žemė sukasi aplink Saulę, prieštaraujančią tuometinei geocentrinei, pagal kurią Žemė buvo laikoma nejudančiu visatos centru. Koperniko heliocentrinę teoriją vėliau patvirtino ir patobulino G. Galilėjas.
Leonardas da Vinčis (1452-1519) – italų dailininkas, mokslininkas, inžinierius išradėjas, architektas ir skulptorius, muzikas ir poetas, iškėlė idėją apie pasaulio pažinimą protu ir pojūčiais; buvo universalus menininkas, nutapė apie 15 paveikslų, dauguma jų liko nebaigti; sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo Renesanso žmogaus idealą, perspektyvos pagrindus, atrado tamsos ir šviesos žaismo dėsnius; žymiausias paveikslas – „Džokonda“, sukūrė freską „Paskutinė vakarienė“.
Nikolas Makiavelis (1469-1527) – Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas, absoliutizmo teorijos kūrėjas, pirmo politologinio vadovėlio autorius. Pirmasis Europos mąstytojas, sukūręs naujos valstybės formos – absoliutizmo – teorinį pagrindą. Teorinių darbų „Valdovas“ ir „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“ autorius.
Abraomas Kulvietis (~1510-1545) – Lietuvos protestantas, aukštesniosios mokyklos Vilniuje steigėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius. Europos universitetuose klausė M. Liuterio ir kitų žymių reformatorių paskaitų, gavo teisės mokslų daktaro laipsnį.
Martynas Mažvydas (~1510-1563) – Mažosios Lietuvos protestantų veikėjas, pirmosios lietuviškos spausdintos knygos „Katekizmas“ (1547) autorius. Mokėsi A. Kulviečio mokykloje, Karaliaučiaus universitete. Prūsijos kunigaikštis pasikvietė jį dirbti kunigu ir leisti lietuviškas liuteronų knygas. Remdamasis kitų lietuvių veikėjų vertiniais, įvairiais katekizmais, 1547 m. parengė pirmąją lietuvišką spausdintą knygą „Katekizmas“. Didžiausias jo nuopelnas – lietuvių kalba iš šnekamosios virto rašytine, buvo padėti ne tik prozos, bet ir eiliuotos kalbos pamatai.
Mikalojus Daukša (~1532-1613) – Lietuvos katalikų kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, „Postilės“ autorius. Labiausiai vertinama prakalba, kurioje iškeliami svarbiausi tautos bruožai: tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba; lietuvių kalbą raginama vartoti bažnyčiose, mokyklose, valstybės įstaigose, leisti knygas. M.Daukšos lietuvybės programa turėjo daug įtakos XIX a. tautiniam sąjūdžiui.
Žygimantas Augustas (1520–1572) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas, reformacijos platintojas ir globėjas – sujungė visus Lietuvos reformatus, pastatė jiems bažnyčią, sušaukė pirmąjį evangelikų sinodą, įkūrė protestantų raštų spaustuvę.
Jonas Jeronimas Chodkevičius (1537-1579) – LDK didikas iš Chodkevičių giminės, Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos delegacijos Liublino seime vadovas, Livonijos valdytojas.
Steponas Batoras (1533–1586) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576), Lenkijos karalius (1575–1586), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586), valdymo metu įkurtas Vilniaus universitetas (1579).
Pranciškus Skorina (1485-1551) – rusėnų kilmės LDK visuomenės veikėjas, humanistas, išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje (Vilniuje) rusėnų (senąja baltarusių) kalba.
Motiejus Strijkovskis (1547-1593) – lenkų kilmės istorikas, poetas, parašęs pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ – gynė LDK politinį savarankiškumą, smerkė kryžiuočių agresiją.
Kazimieras Kojelavičius-Vijūkas (1617-1674) – jėzuitas, Lietuvos kunigas, literatas, filosofijos ir teologijos daktaras, dėstytojas. Išleido keletą religinio pobūdžio knygų, panegirikų jėzuitų rėmėjams.
Kazimieras Simonavičius (Semenavičius) (1600-1651) – LDK bajoras, karininkas, inžinierius, raketų išradėjas ir konstruktorius.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) – vienas iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba. Popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas sarmatų Horacijumi, VU profesorius.
Žanas Žakas Ruso (1712-1778) – prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, smerkęs socialinę nelygybę, išaukštinęs respubliką, kaip geriausią valdymo formą.
Šarlis Monteskjė (1689-1755) – prancūzų švietėjas, mąstytojas, filosofas, literatas, istorikas, teisininkas, ideologas, kritikavo Prancūzijos absoliutizmą ir toliau plėtojo Džono Loko idėjas apie valdžių atskyrimą (skirstė valdžią i įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų)
Maksimiljanas Robespjeras (1758-1794) – Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, jakobinų lyderis, diktatūros metais – diktatorius, pasisakęs už terorą.
Napoleonas Bonapartas – (1769–1821) Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu (Pirmuoju Konsulu), vėliau – imperatoriumi.
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798) – paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius (1764–1795). Valstybėje ėmėsi vykdyti įvairias reformas – įkūrė karininkų mokyklą (Kadetų korpusą), buvo literatūros, dailės ir teatro mecenatas, padėjo įsteigti pirmąjį laikraštį, remiamas čartoriskių bandė sustiprinti karaliaus valdžią, panaikinti „liberum veto“, pašalinti svetimų valstybių įtaką, aktyviai dalyvavo Gegužės 3 d. konstitucijos parengime. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo Jekaterinos II statytinis, kurio valdymo metu buvo įvykdyti visi trys ATR padalijimai.
Tadas Kosciuška (1746-1817) – LDK karo inžinierius, generolas, nacionalinis didvyris, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis (1775 – 1783 m.), vyriausiasis 1794 m. sukilimo prieš Rusiją ir Prūsiją vadas.
Jokūbas Jasinskis (1761-1794) – Lietuvos inžinierius, poetas, politinis veikėjas, 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas leitenantas.
Otas fon Bismarkas (1815-1898) – Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas, vykdė daug reikšmingų permainų, Prūsijos ministras pirmininkas, prižiūrėjęs Vokietijos suvienijimą, buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“.
Zigmantas Sierakauskas (1826-1863) – karininkas, vienas 1863 m. sukilimo vadų, vėliau pakartas Vilniuje.
Konstantinas Kalinauskas (1838-1864) – teisininkas, rašytojas, žurnalistas, vienas iš 1863-1864 m. sukilimo vadų, buvo pakartas Vilniuje.
Antanas Mackevičius (1828-1863) – lietuvių kunigas, pamokslininkas, vienas pagrindinių 1863 metų sukilimo vadų, buvo pakartas Kaune
Jurgis Bielinis (1846-1918) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.
Jonas Basanavičius (1851-1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas, pirmininkavo Lietuvos Tarybai, pasirašiusiai Lietuvos nepriklausomybės aktą 1918 vasario 16 d, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius.
Vincas Kudirka (1858-1899) – gydytojas, Lietuvos prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas, 1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, 1897–1902 m. faktinis jo redaktorius.
Adomas Mickevičius(1798-1855) – lietuvių kilmės lenkų poetas romantikas, poezijai įkvėpimo sėmėsi iš Lietuvos praeities, jo kūryba skatino tautinį atgimimą; slaptų draugijų VU narys.
Simonas Daukantas (1793-1864) – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio narys, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ autorius (1822 m.)
Motiejus Valančius (1801-1875) – Žemaičių tautinio sąjūdžio veikėjas, žemaičių vyskupas, iniciavo blaivybės sąjūdį, slaptų mokyklų kūrimą, knygų gabenimą iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją spaudos draudimo metais.
Vincas Pietaris (1850-1902) – gydytojas, lietuvių rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautorius, pirmojo lietuviško romano (istorinio) “Algimantas” autorius.
Maironis (1862-1932) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, poetas neoromantikas, katalikų dvasininkas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų.
Laurynas Ivinskis (1810-1881) – poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas.
Petras Vileišis (1851-1926) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, inžinierius, matematikas, politinis veikėjas, laikraščių leidėjas.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas, organizavęs lietuviškų darbų parodas.
Vudrou Vilsonas (1856-1924) – 28-asis JAV prezidentas, vadovavo I pasaulinio karo metu, atstovavo šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, pasiūlė 14 punktų taikos programą, įkurti Tautų Sąjungą.
Benitas Musolinis (1883–1945) – Italijos fašistų partijos lyderis, paėmęs valdžią po 1922 m. vadinamojo „žygio į Romą“, fašistinės Italijos vadovas (1922–1943), totalitarinės diktatūros kūrėjas. 1943 m. fašistinė diktatūra buvo nuversta, o B. Musolinis 1945 m. balandį italų partizanų suimtas ir nužudytas.
Vladimiras Iljičius Leninas – (1870-1924) Rusijos revoliucionierius, bolševikų partijos lyderis, Sovietų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Sovietų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
Josifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos totalitarinis diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Vinstonas Čerčilis (1874-1965) – britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais (dalyvavo Vašingtono, Teherano, Jaltos konferencijose). 1953 metais gavo sero titulą ir tais pačiais metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. V. Čerčilis 1946 m. kovą Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kurią daugelis laiko Šaltojo karo pradžia, joje paminėjo “geležinės uždangos” sąvoką.
Franklinas Ruzveltas (1882-1945) – 32-asis JAV prezidentas 1933-1945, “Naujojo kurso“ autorius; kartu su V. Čerčiliu pasirašė Atlanto chartija, paskelbė lendlizo įstatymą (JAV karinių tiekimų programa Antrojo pasaulinio karo metu), dalyvavo Teherano ir Jaltos konferencijose.
Augustinas Voldemaras (1883-1942) – Lietuvos dešiniosios pakraipos politikas, Tautininkų partijos narys, pirmasis Lietuvos Laikinosios Vyriausybės premjeras.
Juozas Tūbelis (1882-1939)- politikos ir visuomenės veikėjas, 1919-1920 žemės ūkio, švietimo ministras. A. Smetonos režimo metais buvo finansų ministras ir ministras pirmininkas (1929-1938). 1938 m. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelis buvo atstatydintas ir paskirtas žemės ūkio ministru, vėliau – Lietuvos banko vadovu. Ilgiausiai išbuvęs Ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje.
Antanas Smetona (1874-1944) – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919 m. balandžio 4 d), 1926-1940 Lietuvos diktatorius, į valdžią atėjęs po 1926 gruodžio 17 perversmo.
Aleksandras Stulginskis (1885-1969) – Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.
Kazys Grinius (1866-1950) – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, I, II ir III Seimų narys, trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukariu.
Justas Paleckis (1899-1980) – žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ autorius. Po SSRS ultimatumo 1940 06 17 Liaudies vyriausybėje buvo Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras.
Juozas Ambrazevičius (1903-1974) – Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. 1944 m. pasitraukė į JAV, aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje.
Stasys Girėnas (1893-1933) – Lietuvos ir JAV aviatorius, 1933 m. kartu su Steponu Dariumi lėktuvu „Lituanica“ perskridęs Atlantą.
Steponas Darius (1896-1933) – legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas ir garbės narys. 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną.
Haris Trumenas (1884-1972) – trisdešimt trečiasis JAV prezidentas, 1945–1953 m, įsakęs numesti atomines bombas Japonijoje, Trumeno doktrinos autorius, vienas iš NATO kūrėjų, jo valdymu pasirašytas ir Maršalo planas.
Džordžas Maršalas (1880-1959) – kariuomenės generolas, Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės lyderis, Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų štabo vadas. Dirbdamas JAV valstybės sekretoriumi Dž. Maršalas įgyvendino jo garbei pavadintą Maršalo planą, už kurį 1953 m. jis gavo Nobelio taikos premiją.
Džonas Fidžeraldas Kenedis (1917-1963) – JAV politinis veikėjas, 35-asis JAV prezidentas (1961-1963), demokratas. Kiaulių įlankos invazija (JAV bandymas nuversti revoliucinį Fidelio Kastro režimą), Karibų krizė (rimtas konfliktas tarp JAV ir SSRS dėl Kuboje dislokuotų tarybinių raketų), Berlyno sienos statybos, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), afro-amerikiečių pilietinių teisių judėjimas ir besitęsiantis Vietnamo karas – pagrindiniai Kenedžio kadencijos įvykiai. Sėkmingai pasibaigus Karibų krizei, prasidėjo dialogas tarp JAV ir SSRS. 1963 m. buvo pasirašytas susitarimas dėl branduolinio ginklo bandymų dalinio uždraudimo, nutiestas tiesioginis ryšys su Maskva. D. Kenedis nužudytas kelionės po JAV metu Dalase.
Nikita Chruščiovas (1894-1971) – žymus SSRS valstybės ir partijos veikėjas, 1953-1964 vadovavo komunistų partijai ir SSRS, valdymo laikotarpis vadinamas “atšilimu” – pasmerktas J. Stalino kultas ir jo padaryti nusikaltimai (destalinizacija), liberalizavo partijos ir totalitarinės valstybės valdymą, reabilituojamos ištremtos tautos, ūkio reformos, dalis kalinių paleisti į laisvę, užsienio vizitai, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), utopiniai planais „pavyti ir pralenkti JAV“, pažadai iki 1980 sukurti komunizmą SSRS. Valdymo metais numalšinta 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, Karibų krizė. 1964 buvo pašalintas iš valdžios.
Leonidas Brežnevas (1906-1982) – SSRS valstybės ir partijos veikėjas. Po N. Chruščiovo pašalinimo iš valdžios tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi (1964–1982), jo valdymo laikotarpis laikomas “sąstingiu” – įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas, klestėjo komunistinė nomenklatūra, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija, prasidėjo ekonomikos smukimas, sustiprėjo rusinimas, alkoholizmas, pasenusios technologijos pramonėje, darbo jėgos, vartojimo prekių ir maisto trūkumas, daug lėšų skiriama armijai. Valdymo laikotarpiu 1968 numalšintas Prahos, pradėtas karas Afganistane (1979-1988).
Michailas Gorbačiovas (1931-2022) – SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-1954) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, generolas. Baigė Kauno karo mokyklą. Buvo partizanų Kęstučio apygardos, Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas. Išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas ir brigados generolas. Baigė Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. Vadovavo partizanų Merkinės batalionui, Merkio rinktinei, Pietų Lietuvos sričiai. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Juozas Lukša-Daumantas (1921-1951) – vienas iš antisovietinės ginkluotos rezistencijos XX a. 5–6-ame deš. Lietuvoje vadovų. Kauno universitete studijavo architektūrą. Buvo paskirtas partizanų Birutės rinktinės vadu. Prasiveržė į Vakarus, kur atskleidė pasaulio visuomenei sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą. Mokėsi žvalgybos mokykloje. Oro desantu grįžo į Lietuvą ir čia žuvo.
Antanas Sniečkus (1903-1974) – Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936–1974 m.), Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas pagrindinių trėmimo vykdytojų, LSSR pirmasis sekretorius (1940-1974). Vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais, Socialistinio darbo didvyris. 1975 metais jo vardu pavadintas dabartinis Visagino miestas.
Romas Kalanta (1953-1972) – lietuvių disidentas, patriotas, 1972 m. išreikšdamas protestą prieš sovietų valdžią viešai susidegino Kaune, viename iš Laisvės alėjos skverelių. Palaidotas Romainių kapinėse.
Antanas Terleckas (1928-2023) – Lietuvos ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas, pogrindinės spaudos leidėjas, aktyvus disidentas sovietinėje Lietuvoje, ilgus metus buvo ištremtas ir kalėjo, vienas iš Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjų, kartu su LLL leido nelegalų leidinį „Vytis“ (1979), pasirašė “45 pabaltijiečių memorandumą”, 1987 08 23 Terlecko vadovaujama Laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavo mitingą Molotovo-Ribentropo sąmokslui paminėti, pasirašė Gotlando komunikatą (1989).
Vincentas Sladkevičius (1920-2000) – Lietuvos disidentas, Katalikų bažnyčios kardinolas (antrasis Lietuvos istorijoje), paskirtas Jono Pauliaus II. Už savo veiklą sovietinės valdžios įsakymu atleistas iš Kauno kunigų seminarijos, ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Sugalvojo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pavadinimą, patardavo jos leidėjams.
Sigitas Tamkevičius (1938) – Lietuvos katalikų dvasininkas, buvęs Kauno arkivyskupas, nuo 1972 m. pradėjęs leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką” ir 11 metų vadovavęs šiam leidiniui. Buvo tarp Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kalėjo Permės, Mordovijos lageriuose. Buvo tremtyje Sibire. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu.
Nijolė Sadūnaitė (1938) – katalikų vienuolė, disidentė, aktyvi “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” darbuotoja, 1975 nuteista ir šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. nuo 1988 Vilniaus Helsinkio grupės narė. Viena iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirto Molotovo–Ribentropo paktui paminėti, organizatorių.
Vytautas Landsbergis (1932) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010) – LKP CK pirmasis sekretorius (1988–1990), Sąjūdžio laikais inicijavo LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. LSSR AT prezidiumo pirmininkas (1990), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas (1992–1993), pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas (1993–1998), ministras pirmininkas (2001–2006), LDDP (1990-1993) ir LSDP pirmininkas (2001–2007). Inicijavo bei globojo Valdovų rūmų projektą.

Mindaugas
Gediminas
Kęstutis
Algirdas
Vytautas
Jogaila
Kazimieras Jogailaitis
Aleksandras Jogailaitis
Kristupas Kolumbas
Vasco da Gama
Fernandas Magelanas
Martynas Liuteris
Johanas Gutenbergas
Mikalojus Kopernikas
Leonardas da Vinčis
Nikolas Makiavelis
Abraomas Kulvietis
Martynas Mažvydas
Mikalojus Daukša
Žygimantas Augustas
Mykolas Radvila Rudasis
Jonas Jeronimas Chodkevičius
Steponas Batoras
Pranciškus Skorina
Motiejus Strijkovskis
Kazimieras Kojelavičius-Vijūkas
Kazimiero Semenavičius
Motiejus Kazimieras Sarbievijus
Žanas Žakas Ruso
Šarlis Monteskjė
Maksimilijanas Robespjeras
Napoleonas Bonapartas
Stanislovas Augustas Poniatovskis
Tadas Kosčiuška
Jokūbas Jasinskis
Otas fon Bismarkas
Zigmantas Sierakauskas
Konstantinas Kalinauskas
Antanas Mackevičius
Jurgis Bielinis
Jonas Basanavičius
Vincas Kudirka
Juozas Tumas-Vaižgantas
Adomas Mickevičius
Simonas Daukantas
Motiejus Valančius
Vincas Pietaris
Jonas Mačiulis-Maironis
Laurynas Ivinskis
Petras Vileišis
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Vudras Vilsonas
Benitas Musolinis
Vladimiras Leninas
Josifas Stalinas
Adolfas Hitleris
Vinstonas Čerčilis
Franklinas Ruzveltas
Augustinas Voldemaras
Juozas Tūbelis
Antanas Smetona
Aleksandras Stulginskis
Kazys Grinius
Justas Paleckis
Vincas Krėvė-Mickevičius
Juozas Ambrazevičius
Steponas Darius
Stasys Girėnas
Haris Trumenas
Džordžas Maršalas
Džonas Kenedis
Nikita Chruščiovas
Leonidas Brežnevas
Michailas Gorbačiovas
Jonas Žemaitis-Vytautas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Juozas Lukša-Daumantas
Antanas Sniečkus
Romas Kalanta
Antanas Terleckas
Vincentas Sladkevičius
Sigitas Tamkevičius
Nijolė Sadūnaitė
Vytautas Landsbergis
Algirdas Brazauskas