§41. Europiečių skverbimasis į Aziją ir Afriką. Anglija užgrobia Indiją

Europiečių kolonijos Azijos ir Afrikos šalyse

Pirmieji kolonijas pradėjo grobti portugalai jau XV d. Tiesa, jie nepajėgė nukariauti didelių žemių plotų, tad įkūrė tik atramos punktus vakarinėje Afrikos pakrantėje, Indijoje, Ceilono saloje ir Malajų salyne. Iš šių šalių portugalai išveždavo auksą, dramblio kaulą, indigą, ryžius, cukrų, medvilninius audinius, ypač daug prieskonių ir gaudavo labai dideles pajamas. Pavyzdžiui, centnerį pipirų, kuris Indijoje kainavo tris dukatus, Lisabonoje parduodavo už 40 dukatų. Dar XV a. portugalai pradėjo, prekiauti vergais negrais, kuriuos veždavo iš Afrikos.

Tačiau Portugalijos kolonijinė galybė pasirodė netvirta ir trumpalaikė. Portugalija buvo nedidelė šalis ir nepajėgė apginti po platų pasaulį pristeigtų atramos punktų bei valdų. Nors ir gaudama milžiniškas pajamas, Portugalija menkai plėtojo pramonę. Beje, kaip ir Ispanija, kuri, be kolonijų Amerikoje, užgrobė taip pat Filipinų salas Pietryčių Azijoje.

XVI a. antroje pusėje portugalus ir ispanus ėmė lenkti olandai. Jų laivai plaukė į Indiją, prekiavo ir piratavo, plėšė pakrančių miestus. Olandai kūrė atramos punktus ir kolonijas Ceilono saloje ir Malajų salyne ir stūmė iš ten portugalus.

Beveik kartu su olandais į Rytus ėmė veržtis anglai. Jie steigė atramos punktus Afrikos vakarinėje pakrantėje, o nuo XVII a. pradžios — Indijoje ir Malajų salyne. Anglai Indijos, o ypač Atlanto vandenyne piratavo, puldinėdami kitų šalių prekybos laivus.

Prancūzija pradėjo grobti kolonijas vėliau už kitas Vakarų Europos valstybes, tik XVII a. Ji steigė atramos punktus Afrikos pakrantėse ir Indijoje.

Su Rytais prekiavo ir grobė kolonijas ne tik pačios valstybės, bet ir galingi pirklių — anglų, olandų ir prancūzų susivienijimai, vadinami Ost Indijos kompanijomis. Valstybės suteikdavo joms išskirtinę teisę prekiauti su Rytais, steigti ten atramos punktus, turėti ne tik prekybos, bet ir karinį laivyną, taip pat samdomąją sausumos kariuomenę.

Ost Indijos kompanijų tarpusavio kova ir prekyba su Rytų šalimis

Kompanijos kariavo ir tarpusavyje. Po smarkių kovų jūrose ir sausumoje olandai išstūmė anglų Ost Indijos kompaniją Malajų salyno (Indonezijos). Anglų kompanijai teko varžytis su prancūzų Ost Indijos kompanija Indijoje. XVIII a. anglai ir prancūzai net kelis kartus kariavo dėl viešpatavimo šioje šalyje. Karai baigėsi anglų pergalę. Prancūzai buvo išstumti iš Indijos.

Ost Indijos kompanijos išveždavo iš Rytų šalių įvairių prekių (iš pradžių daugiausia prieskonių), kurias įsigydavo labai mažomis kainomis, o parduodavo Europoje didelėmis. Nemažai lėšų kompanijos surinkdavo iš karinio grobio, nukariautų žemių gyventojų mokamų mokesčių bei įvairių rinkliavų. Už tas lėšas nupirktos prekės būdavo vežamos į Europą. Tuo tarpu pramonės gaminių iš Europos į Rytus ligi XIX a. pradžios buvo gabenama nedaug. Pavyzdžiui, XVIII a. viduryje anglai tik penktadalį perkamų Rytuose prekių apmokėdavo savo pramonės gaminiais, o kitą, didžiąją dalį — auksu bei sidabru.

Padėtis keitėsi Europoje, pirmiausia Anglijoje, prasidėjus pramonės perversmui. Europos fabrikų prekės buvo kur kas pigesnės už tokias pačias Rytų šalių prekes, pagamintas rankomis. Labai sumažėjo anksčiau vyravusių prekyboje su Rytais prieskonių (pipirų, gvazdikėlių, vanilės) reikšmė. Augančiai pramonei reikėjo žaliavų — pirmiausia medvilnės, vertingų rūšių medienos, o miestų gyventojams — maisto produktų (grūdų, kavos, arbatos). Prekybos apimtis smarkiai padidėjo.

Kolonijų pavergimas

Vakarų Europos valstybės panaikino pirklių kompanijas, taip pat jų išskirtines teises ir pačios ėmėsi valdyti visas kolonijas. Vienų šalių nepriklausomybę europiečiai panaikindavo, kitas paimdavo į savo įtaką. XIX a. anglai galutinai įsiviešpatavo Indijoje, olandai — Indonezijoje, prancūzai užgrobė Alžyrą ir Vietnamą. Vakarų Europos valstybės pradėjo dalytis Afrikos žemyną, iš kurio tris šimtmečius buvo vežami vergai į Amerikos plantacijas.

Tuo tarpu Kinija, Osmanų imperija, Iranas virto pusiau kolonijomis. Europiečiai priversdavo šias šalis įsileisti į savo rinkas užsienio pramonės gaminius (be muitų arba su labai mažais muitais), pasirašyti nelygiateises sutartis, daryti kitų nuolaidų.

Azijos valstybės netekdavo priklausomybės imdamos paskolas. Jas Europos bankai duodavo Azįjos šalių valdovams už dideles palūkanas, kurioms sumokėti vėl reikėdavo skolintis pinigų. Kartą pakliuvusi į skolų kilpą valstybė negalėdavo iš jos ištrūkti. Į skolas buvo įklimpusi Kinija, Egiptas, Osmanų imperija. Ši XIX a. antroje pusėje palūkanoms skirdavo 60 proc. valstybės pajamų.

Kolonizavimo padariniai

Europietiškų pramonės dirbinių nevaržomas įvežimas žlugdė Azijos šalių amatininkus ir manufaktūras. Rankų darbas negalėjo konkuruoti su mašinomis. Indijoje smuko medvilninių audinių gamyba, visiškai nuskurdo ir badu mirė šimtai tūkstančių audėjų.

Trumpai tariant, europiečių skverbimasis smarkiai padidino Azijos šalių visuomenės prieštaravimus, pablogino jų gyventojų padėtį. Nukariautojai nepaisė tenykščių tradicijų bei įstatymų, o įvesdavo savus, europietiškus. Kolonijų gyventojai dažnai sukildavo prieš svetimšalius. Tačiau juos nuslopindavo tvarkinga ir gerai ginkluota kariuomenė, tiesa, kartais tik po ilgų, net dešimtmečius trunkančių kovų.

Kita vertus, azijiečiai susipažino su Europos kultūros bei mokslo laimėjimais. Kolonijose buvo steigiamos mokyklos, tiesiami keliai, vėliau ir geležinkeliai. Pagaliau ir europietiški įstatymai buvo humaniškesni, ne tokie žiaurūs, kaip vietiniai. Tik gaila, kad naujus įstatymus kolonizatoriai taikydavo neatsižvelgdami į tų šalių tradicijas. Ne veltui indai sakydavo: „Anglų teisėjas baisesnis už tigrą”. Kolonijose nekildavo niokojančių vietinių kunigaikščių tarpusavio karų, joms nebegrėsė ir karingų kaimynų antpuoliai. Taigi europiečių skverbimasis į Azijos šalis turėjo ir teigiamų padarinių. Tačiau reikia pastebėti, kad europiečiai pavergė tas šalis ne rūpindamiesi jų gyventojais. Atvirkščiai, jie siekė tik naudos, kiek galima daugiau pelno ir nesirinko jo gavimo būdų. Europiečių skverbimosi į Afriką padariniai, bent jau ligi XIX a. vidurio, buvo tik neigiami. Juk iš Afrikos veždavo vergus, kurių nemaža dalis dėl nepakeliamų sąlygų žūdavo kelionės per Atlantą metų.

Europiečiai Indjoje ir Mogolų valstybė

Pirmieji europiečiai, pasiekę Indijos krantus, buvo portugalai, vėliau juos išstūmė olandai. Tačiau nei vieni, nei kiti nemėgino užkariauti didesnių šalies plotų ir pasitenkino atramos punktais Indostano pusiasalio pakrantėse.

Pirma, Portugalija ir Olandija neturėjo jėgų kariauti Indijoje. Antra, XVI a. pradžioje Indijoje susikūrė galinga musulmoniška Mogolų valstybė. Su ja europiečiai buvo linkę palaikyti taikius prekybinius ryšius, o ne kariauti. Mogolų kariuomenė buvo didelė, apginkluota gera tų laikų artilerija. Klestėjo Indijos kultūra. Šalyje buvo statomos didžiulės tvirtovės, šventyklose, rūmuose, valdovų dvaruose gyvenę poetai ir dailininkai sukūrė nemirtingų kūrinių.

Tačiau Mogolų valstybė pasirodė nepatvari. Ją silpnino musulmonų ir induistų religinė nesantaika, feodalų tarpusavio vaidai ir jų kova su valstybės valdovais. Induistai, sudarantys daugumą Mogolų valstybės gyventojų, buvo nepatenkinti musulmonų viešpatavimu ir dažnai sukildavo. Šiaurės vakarų Indijoje atsirado nauja religija — sikizmas, priešiška ir islamui, ir induizmui.

Anglų valdžios įvedimas Indijoje

XVIII a. viduryje Mogolų valstybė visiškai suiro. Tai labai padėjo anglams nukariauti Indiją. Ost Indijos kompanija Indijoje tvarkėsi beveik neatsiklausdama Anglijos karaliaus ir vyriausybės. Ji kariavo, sudarinėjo sutartis su Indijos valdovais, rinko mokesčius, turėjo savo laivyną ir kariuomenę. XVIII a. samdoma Ost Indijos kompanijos kariuomenė kartais būdavo didesnė už visą Didžiosios Britanijos sausumos armiją. Kompanijos kariuomenėje kareiviais (jie buvo vadinami sipajais) tarnavo samdiniai iš karingesnių Indijos tautų, o karininkais — tik europiečiai. Taigi kompanija, užkariaudama Indiją, naudojo pačius indus kaip „patrankų mėsą”. Priešingu atveju kažin ar anglams būtų užtekę jėgų ir drąsos ryžtis tokiam žingsniui. Juk Indijoje XVIII a. viduryje gyveno apie 170 mln. žmonių, t.y. kur kas daugiau negu Europos ir Amerikos žemynuose kartu.

1757 m. Ost Indijos kompanija užvaldė plačią Bengalijos sritį Gango ir Bramaputros žemupiuose. Pralaimėjusi Septynerių metų karą, savo valdas Indostano pusiasalyje prarado Prancūzija. Ligi XIX a. vidurio visą didžiulę Indiją nuo Himalajų kalnyno šiaurėje iki pusiasalio pietinio pakraščio užvaldė anglai. Vienur jie visiškai nušalino vietinius valdovus, kitur pavertė juos savo vasalais. Indijoje išliko keIi šimtai didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių, bet kunigaikščiai privalėjo besąlygiškai klausyti anglų patarėjų. Nepaklusnieji būdavo nušalinami. Ilgiausiai kolonizatoriams priešinosi sikhai. Tik XIX a. 5-ame dešimtmetyje jie buvo nugalėti, jų valstybė panaikinta.

1857—1859 m. sukilimas

Tačiau greitai, 1857 m., Indijoje prasidėjo sukilimas, sukėlęs grėsmę anglų viešpatavimui. Sukilimui vadovavo kai kurie iš kunigaikščių, o svarbiausia jėga virto samdomi kareiviai — sipajai, atsisakę tarnauti anglams. Šie sukilimo visiškai nelaukė, tačiau greitai atsitokėjo. Iš Europos anglai atgabeno kariuomenės, pačioje Indijoje pasamdė Himalajų kalniečių ir tų pačių sikhų.

Sukilėliai buvo susiskaldę, neturėjo bendros vadovybės, jiems trukdė induistų ir musulmonų nesantaika. Sukilimas apėmė tik šiaurinę Indijos dalį aplink Delio miestą ir neišplito visoje šalyje. Anglams pavyko nuslopinti sukilimą 1859 m. Tūkstančius paimtų į nelaisvę sipajų jie nubaudė mirtimi. Daugelis jų buvo pririšti prie patrankų vamzdžių ir šūviais sudraskyti į gabalus. Beje, Azijos šalių valdovai ir nukariautojai sukilimus slopindavo dar žiauriau — išpjaudavo ištisų miestų gyventojus. Anglai taip niekados kolonijose nesielgė.

Sutriuškinusi sukilėlius, Anglijos vyriausybė panaikino Ost Indijos kompaniją ir paskyrė Indijai valdyti vicekaralių, pradėjo kai kuriuos kitus pertvarkymus. Indijoje buvo atidaryti trys universitetai, kurie rengė europietiškai išsilavinusius indus dirbti valdymo įstaigose. Indijoje buvo tiesiami geležinkeliai, atsirado pirmieji fabrikai. Tačiau visa tai anglai darė tik siekdami gauti iš savo didžiausios kolonijos kuo daugiau naudos, nesirūpindami jos gyventojų padėtimi. Dešimtys milijonų indų badavo, šimtai tūkstančių mirdavo badu, bet anglų valdžia nemažindavo mokesčių ir kitų rinkliavų.

Klausimai

1. Kodėl Portugalija nepajėgė išlaikyti savo kolonijų?
2. Kodėl iki XIX a. pradžios Europos šalys išveždavo j Rytus nedaug pramonės gaminių?
3. Kaip europiečiai įsitvirtindavo Azijos ir Afrikos šalyse?
4. Kokie buvo europiečių kolonizacijos Azijos šalyse padariniai?
5. Kodėl Mogolų valstybė buvo nepatvari?
6. Kodėl anglams pavyko užkariauti Indiją?
7. Kokios buvo 1857—1859 m. Sukilimo pralaimėjimo priežastys?