Generalinių luomų veikla
Skirsniai
Generaliniai luomai iškilmingai buvo atidaryti 1789 m. gegužės 5 d. Versalyje. Liudvikas XVI pasakė kalbą, kuri nuvylė trečiojo luomo atstovus. Karalius skundėsi sunkia Prancūzijos finansine padėtimi, liaudies bruzdėjimais, ragino užkirsti kelią pavojingoms naujovėms. Jis teigė, kad pagrindinis Generalinių luomų uždavinys – rasti išeitį iš šalį ištikusios finansų krizės. Tačiau Liudvikas XVI nieko neužsiminė apie konstituciją ir esminius valstybės pertvarkymus. Baigęs kalbėti, karalius užsidėjo skrybėlę, kaip to reikalavo paprotys. Dvasininkų ir bajorų deputatai, naudodamiesi privilegija, padarė tą patį, tačiau, didelei pastarųjų nuostabai ir pasipiktinimui, trečiojo luomo deputatai, kurie toliau turėjo klausytis karaliaus vienplaukiai, pasielgė taip pat. Tuomet karalius, siekdamas sumažinti įtampą, vėl nusiėmė skrybėlę. Kitomis dienomis Generaliniai luomai posėdžiavo apsupti paryžiečių minios, kuri ragino deputatus stoti prieš karaliaus valdžią. Jausdami visuomenės paramą, trečiojo luomo atstovai birželio 17d. pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu, t.y. aukščiausia šalies valdžia. Birželio 20 d., karaliaus nurodymu patalpa, kurioje posėdžiavo Nacionalinis susirinkimas, buvo uždaryta remontuoti. Tada deputatai susibūrė didelėje salėje, kurioje paprastai buvo žaidžiama kamuoliu. Advokatas Munjė visiems pasiūlė prisiekti ir neišsiskirstyti iki tol, kol nebus parengta šalies konstitucija. Deputatai pritardami pakėlė rankas ir pasirašė priesaikos tekstą. Garsas apie įvykius Versalyje pasklido po visą Prancūziją. Liudvikas XVI trečiojo luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Versalyje buvo sutelkta kariuomenė, tačiau Liudvikas XVI neišdrįso panaudoti jėgos. Daliai dvasininkijos ir bajorijos deputatų prisijungus prie trečiojo luomo, Nacionalinis susirinkimas liepos 9 d. pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio pagrindinis tikslas buvo parengti ir priimti konstituciją.
Politinė krizė ir sukilimas Paryžiuje
Liudvikas XVI, spaudžiamas rūmų diduomenės, ryžosi perversmui. Apie Paryžių ir Versalį vėl buvo pradėta telkti kariuomenė, turėjusi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą. Įtampą Paryžiuje sukėlė ir populiaraus finansų kontrolieriaus Z. Nekero atleidimas iš užimamų pareigų. Gatvėse prasidėjo susirėmimai su kariuomene. Trečiojo luomo atstovai kreipėsi pagalbos į miesto varguomenę, kuri buvo pravardžiuojama “sankiulotais”. Liepos 14 d. ryte, pasklidus gandui, kad nemažai ginklų nugabenta į Bastilijos tvirtovę, didžiulė minia puolė prie Bastilijos. Ši tvirtovė-kalėjimas buvo karaliaus savivalės ir absoliutizmo simbolis. Apsupusi Bastiliją, minia pradėjo derybas su tvirtovės komendantu de Lone, tačiau jos buvo nesėkmingos. Po trumpos kovos Bastiliją pavyko užimti. Tai nebuvo ypatingas kovinis žygdarbis, nes tvirtovės įgulą sudarė 82 seni invalidai ir 32 jauni šveicarai. Tačiau šis įvykis turėjo milžinišką politinę reikšmę – skelbė revoliucijos pradžią ir absoliutizmo pabaigą. Kai vakare hercogas Liankuras karaliui pranešė žinią apie Bastilijos paėmimą, Liudvikas XVI pareiškė: “Bet juk tai maištas”. “Tai ne maištas, jūsų didenybe, – tai revoliucija,” – atsakė hercogas. Užėmę Bastiliją, sukilėliai sugriovė tvirtovę iki pamatų. Kiek vėliau į kiekvieną Prancūzijos departamentą buvo nusiųsta po Bastilijos sienų luitą. Liepos 14 d. tapo prancūzų nacionalinė šventė, minima Prancūzijoje ir šiandien.
Revoliucijos plitimas
Paryžiaus įvykiai sukėlė atgarsį visoje šalyje. Miestuose buvo šalinama anksčiau karaliaus paskirta miestų valdžia, kūrėsi Nacionalinės gvardijos būriai. Sankiulotai reikalavo ne tik miestų valdymo reformos, bet ir duonos. Alkani beturčiai plėšė grūdų bei miltų sandėlius, neretai užpuldavo ir nusiaubdavo turtuolių namus. Riaušės apėmė ir daugelį kaimų. Valstiečiai griebėsi dalgių, šakių, spragilų. Jie užpuldavo senjorų pilis ir vienuolynus. Dokumentai, kuriuose buvo surašytos feodalinės valstiečių prievolės, buvo deginami laužuose. Dideli valstiečių maištai įsiliepsnojo Rytų Prancūzijoje ir šiaurinėje šalies dalyje. Dvarininkams prasidėjo “didžiosios baimės” dienos. Liaudies veiksmai Steigiamąjį susirinkimą privertė imtis ryžtingų veiksmų. 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamasis susirinkimas panaikino senjorų medžioklės, teismo bei kai kurių prievolių rinkliavų teises. Dvasininkija atsisakė dešimtinės, o trečiajam luomui buvo panaikinti apribojimai užimti pareigas valstybės administracijoje ir kariuomenėje. Tačiau pagrindinės senjorų prievolės išliko. Valstiečiai turėjo senjorui mokėti duoklę už naudojimąsi žeme, kuri galėjo būti išpirkta, tačiau išpirkimo sąlygos valstiečiui buvo nepalankios.
“Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“. Steigiamojo susirinkimo reformos
1789 m. rugpjūčio 26 d. Steigiamasis susirinkimas “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” suformulavo pagrindinius būsimosios konstitucijos principus. Ši “Deklaracija” skelbė luomų lygybę. Socialiniai skirtumai buvo laikomi natūraliu dalyku, kaip ir privatinė nuosavybė. “Deklaracijoje” buvo teigiama, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta, tačiau įstatymai yra visiems vienodi. Buvo paskelbta žodžio, spaudos bei religinių nuomonių laisvė. “Deklaracijos” idėjos trumpai buvo išreikštos šūkiu “Laisvė, lygybė, brolybė”, atsiradusiu netrukus po jos priėmimo. Steigiamasis susirinkimas, priėmęs “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”, tęsė šalyje pradėtus pertvarkymus. Bažnyčios žemės buvo paskelbtos valstybės nuosavybe, jas pradėta pardavinėti. Tai išgelbėjo šalį nuo finansinio bankroto. Ši reforma sudavė galingą smūgį Katalikų bažnyčiai. Be to, buvo sulygintos protestantų, žydų bei katalikų teisės. Ankstesnis Prancūzijos suskirstymas į provincijas buvo panaikintas. Dabar šalis buvo suskirstyta į 83 departamentus, pavadintus arčiausiai esančių upių ir kalnų vardais. Buvo panaikintos vidaus muitinės, kuriose buvo renkamas mokestis už gabenamus produktus. Miestuose buvo likviduojami viduramžiški amatininkų cechai. Senjoro teismą pakeitė prisiekusiųjų teismas – gyventojų išrinkti prisiekusieji spręsdavo, ar teisiamasis kaltas, ar ne. Vadovaujantis “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, buvo įtvirtinta laisvės ir lygybės dvasia, panaikinta paveldima bajorystė ir visi aristokratiniai titulai (kunigaikštis, markizas, hercogas, grafas ir kt.), sukurta nauja metrinė matų sistema, turėjusi pakeisti daugelį vietinių senovinių matų.
Karalius ir revoliucija
Liudvikas XVI delsė pripažinti rugpjūčio 4 d. nutarimus bei “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”. Jis pareiškė: “Aš niekuomet nesutiksiu apiplėšti savo dvasininkijos ir savo bajorijos”. Toks karaliaus elgesys, maisto produktų trūkumas Paryžiuje kėlė vis didėjantį visuomenės nepasitenkinimą. Mieste sklido gandai, jog aristokratai supirkinėja grūdus ir juos slepia, siekdami badu išmarinti liaudį. Nerimą kėlė ir į Versalį surinkti ištikimi karaliaus kariuomenės daliniai. Spalio 1-ają, per Versalio rūmuose iškeltą puotą, salėje esant karaliui ir karalienei, karininkai nuo kepurių plėšė trispalves kokardas ir mėtė jas ant grindų. Šiai žiniai pasiekus Paryžių, pasigirdo raginimų žygiuoti į Versalį. Spalio 5 d. dešimties tūkstančių minia, kurios didelę dalį sudarė moterys, lydima 20 tūkst. Nacionalinės gvardijos karių, patraukė į Versalį. Minia, eidama į Versalį, šaukė: “Duonos, duonos!” ir “Karalių į Paryžių!” Išsigandęs Liudvikas XVI spalio 6 d. patvirtino Steigiamojo susirinkimo nutarimus ir sutiko nedelsiant persikelti į Paryžių. Paskui karališkąją šeimą į Paryžių buvo gabenami ir vežimai su miltais, o minia džiaugsmingai šaukė: “Nenusiminkite, draugai. Dabar mums nebestigs duonos – mes vežame jums duonkepį su pačia ir mažuoju pameistriu”. Kartu su Liudviku XVI į Paryžių persikėlė ir Steigiamasis susirinkimas. Spalio įvykiai parodė, jog karalius prieš ginkluotą liaudį yra visiškai bejėgis.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789 m.)
1 straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.
2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.
3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos.
5 straipsnis, įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo.
9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius jo kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirsti tam kelią.
10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas.
12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta.
Klausimai
- Kodėl Liudviko XVI kalba Generaliniuose luomuose nuvylė trečiojo luomo deputatus?
- Kodėl po 1789 m. rugpjūčio 4 d. Steigiamojo susirinkimo nutarimų ir toliau tęsėsi valstiečių bruzdėjimai?
- Kokias reformas, griovusias feodalinę santvarką, vykdė Steigiamasis susirinkimas?
- Apibūdinkite Liudviko XVI poziciją revoliucijos pradžioje.
0 atsakymų (-ai) į temą "2. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžia. Liudvikas XVI"