47. Buities ir tradicijų pokyčiai

Miestų augimas ir jų architektūra

XIX a. antroje pusėje Europoje sparčiai augo miestų gyventojų skaičius. Šis augimas buvo susijęs su plieno ir anglies pramonės raida. Miestai tapo pramo­nės, finansų ir kultūros centrais. XIX a. pab. jie pastebimai ėmė keistis. 1850-1870 m. Paryžius buvo iš esmės perstatytas. Siauros, kreivos Paryžiaus gatve­lės pavirto tiesiomis, plačiomis gatvėmis. Miestų gatves buvo pradėta grįsti ak­menimis, atsirado visuomeninis transportas. Ypač sparčiai augo Londonas, ku­riame XX a. pr. gyveno 7 mln. žmonių. Nuo XIX a. vid. miestų architektūra neteko stilistinio vieningumo. Įsivyravo eklektika, kuriai būdingas laisvas įvai­rių stilių derinimas. Architektai savo kūryboje jungė gotikos, klasicizmo, baro­ko elementus. Ryškiausias tokio derinimo pavyzdys – Parlamento rūmai Lon­done. Plečiantis miestams buvo statoma daug visuomeninės paskirties pastatų: geležinkelio stotys, bankai, parduotuvės, viešbučiai, daugiaaukščiai gyvena­mieji namai. XIX a. pab. statyboje pradėtas plačiai naudoti plienas ir gelžbeto­nio konstrukcijos. Šių medžiagų naudojimas statybose sudarė prie­laidas pastatyti pirmuo­sius dangoraižius, kurie iškilo Čikagoje ir Niu­jorke. Pažymint šimtą­sias Prancūzijos revo­liucijos metines 1889 m. Paryžiuje buvo pa­statytas Eifelio bokš­tas. 300 m. aukščio me­talinės konstrukcijos statinį suprojektavo Giustavas Eifelis. Įdo­mu tai, kad iki Eifelio bokšto atsiradimo be­veik penkis tūkstančius metų aukščiausias stati­nys žemėje buvo Cheopso piramidė.

Gyvenimo sąlygų pasikeitimas

Augant miestams ir tobulėjant technikai, keitėsi varguomenės buitis. XIX a. pr. darbininkai gyveno po 7-8 žmones viename kambaryje. Butuose trūko erdvės ir šviesos. Nebuvo sutvarkyta vandentiekio ir kanalizacijos sistema. Atliekos dažniausiai buvo metamos į artimiausią upę. Stigo švaraus geriamo vandens, todėl dažnai kildavo epidemijos. Tačiau XIX a. pab. gyvenimo sąlygos mies­tuose ėmė akivaizdžiai gerėti. Pradėta statyti erdvesnius namus, sutvarkytas vandens tiekimas. Darbininkai galėjo dažniau praustis ir skalbti. Tačiau vonia vis dar buvo prabangos dalykas. Anglijos ministro pirmininko rezidencijoje vo­nios kambarys buvo įrengtas tik 1914 m. Nuolatos gerėjo darbininkų mityba. Dauguma galėjo reguliariai pirkti mėsos ir kiaušinių. Išaugo cukraus, arbatos, kavos vartojimas. Pagerėjus darbininkų mitybai ir higienos sąlygoms, sumažėjo vaikų mirtingumas, ilgėjo vidutinė gyvenimo trukmė, miestuose nebekildavo epidemijų. Paskutinė choleros epidemija Paryžiuje kilo 1884 m. Augant darbo užmokesčiui, darbininkai ėmė pirkti daugiau plataus vartojimo prekių: drabu­žių, avalynės. Darbo diena sutrumpėjo iki 10 valandų, o šeštadieniais buvo įvesta sutrumpinta darbo diena. Gerėjo ir darbo sąlygos. Darbdaviai daugiau rūpinosi darbo saugumu, todėl dirbant sumažėjo nelaimingų atsitikimų. Pradė­tos skirti pašalpos nelaimės, ligos atveju, mokamos senatvės pensijos. Miestuo­se atsirado visuomeninis transportas. XIX a. pab. miesto gatvėse arkliais veža­mus tramvajus pa­keitė elektriniai. Londone 1863 m. buvo nutiesta pir­moji metropoliteno linija. Gerėjant gy­venimo sąlygoms, atsirado daugiau laisvo laiko. Darbi­ninkų gyvenimas tapo įdomesnis, įvairesnis. Laisva­laikį buvo galima skirti sportui, teat­rui, kinui, koncertams, savišvietai. Miestuose duris atvėrė bibliotekos, muzie­jai, kino salės. Ypač žmonės mėgo cirką, kuris tuo metu išgyveno savo klestėji­mo laikotarpį.

Švietimo raida ir spaudos plitimas

XIX a. pab. daug dėmesio pradėta skirti švietimui. Pramonės įmonėms vis labiau reikėjo išsilavinusių darbininkų, kurie galėtų dirbti su nauja technika. Daugelyje Europos valstybių buvo įvestas pradinis mokymas. Sumažėjo žmo­nių neraštingumo lygis. XIX a. pab. žymiai padaugėjo žmonių, mokančių skaityti ir rašyti. Tačiau dauguma vaikų mokyklą lankė iki 11-12 metų. Su­laukę tokio amžiaus, vaikai dažniausiai eidavo dirbti. Tik viduriniosios ir aukštesniosios visuomenės klasės tėvai galėdavo leisti vaikus tęsti mokslą vi­durinėje mokykloje. Pavyzdžiui, Vokietijoje net 92% vaikų lankė pradinę mo­kyklą, tačiau tik 8% iš jų mokėsi vidurinėje. Suprantama, jog mokytis aukšto šiose mokyklose galėjo tik nedaugelis.

XIX a. pab. vis daugiau pradėta spausdinti knygų, žurnalų, laikraščių. Tai lėmė keletas priežasčių. 1884 m. išrasta nauja teksto eilučių rinkimo ir liejimo spaudai mašina – linotipas, atpigo popierius, išaugo raštingumo lygis. Versli­ninkams buvo reikalinga prekes reklamuoti laikraščiuose, kad jas galėtų grei­čiau ir efektyviau parduoti vartotojams. Spausdinimas tapo svarbia pramonės šaka. Atsirado savaitraščiai ir dienraščiai. Leidėjai, norėdami padidinti laikraš­čių tiražus, stengėsi sudominti skaitytojus įvairiausiomis temomis. Laikraš­čiuose buvo spausdinamos kriminalinės kronikos, sporto naujienos, politinės apžvalgos, ekonomikos žinios. Pasirodė ir “geltonosios” spaudos (terminas kilo dėl geltono rašalo, kurį naudojo vienas Niujorko laikraštis) leidinių. Šiuose leidiniuose buvo publikuojamos sensacingos žinios, išgalvoti ir nepatikrinti faktai, dažnai kompromituojantys garsius žmones.

Kinas

1895 m. gruodžio mėn. 28 d. Paryžiaus gyven­tojai rinkosi Kapucinų bulvaro kavinėje į pir­mąjį kino seansą. Bro­liai Luji ir Ogiustas Liumjerai demonstravo kelių minučių trumpametražius kinofilmus “Darbininkų išėjimas iš Liumjero fabriko”, “Kū­dikio pusryčiai”, “Ap­lietas laistytojas” ir kt. Didžiausią įspūdį pada­rė kinofilmas “Trauki­nio atvykimas į geležinkelio stotį”, kuriame lokomotyvas rieda tiesiai link kameros, t. y. tiesiai į žiūro­vus. Per pusę metų “gyvieji paveikslėliai” (taip pradžioje buvo vadinami kino filmai) pavergė visą pasaulį. Minios žmonių plūdo į pirmuosius kino seansus, nes bilieto kainos buvo prieinamos net labai neturtingiems žmonėms. Jau XX a. pr. Europoje ir Amerikoje imta statyti pirmuosius nedidelius kino teatrus. JAV kinoteatrai buvo vadinami nikelodeonais, nes bilietas kainavo tik penkis centus (vieną nikelį).

1897 m. Liumjerų kinematografas pasiekė ir Vilnių. Botanikos sodo koncer­tų salė per kinoseansus nuolatos buvo pilna. 1905 m. Vilniuje Didžiojoje gatvė­je atsidarė pirmasis Lietuvoje kinoteatras “Iliuzija”. Kinas tapo viduriniojo ir žemesniojo sluoksnio žmonių pigiu laisvalaikio praleidimo būdu, nes patekti į koncertų ir teatrų sales jiems buvo per brangu.

Sportas. Olimpinių žaidynių atgaivinimas

Dauguma pasaulyje paplitusių sporto šakų turinys, taisyklės susiformavo XIX a. ant­roje pusėje ir XX a. pr. Tuo metu įvairiose pasaulio šalyse buvo pradėta rengti sporto varžybas, buvo įkurtos nacionalinės ir tarptautinės sporto organizacijos. Anglijo­je pradedamas žaisti futbolas, regbis, bad­mintonas, lauko tenisas. JAV sukuriamos beisbolo, krepšinio, tinklinio taisyklės. Danai sukūrė rankinį, kanadiečiai – ledo ritulį. 1851 m. Londone įvyko pirmasis tarptautinis šachmatų turnyras. XIX a. vid. įkuriami alpinistų klubai, pradedamas plėtoti turizmas. 1894 m. Paryžiaus-Ruano kelyje įvyko pirmosios automobilių lenk­tynės. Didžiausias automobilių greitis šio­se lenktynėse buvo 17 km/h.

Siekiant išplėsti tarptautinį sportinį ju­dėjimą, XIX a. pab. Pjero de Kuberteno iniciatyva tarptautiniame Pa­ryžiaus kongrese buvo priim­tas nutarimas atgaivinti olim­pines žaidynes. P. de Kubertenas parengė olimpinių žaidy­nių taisykles, parašė olimpie­čių priesaikos tekstą. Olimpi­nės žaidynės buvo surengtos 1896 m. Atėnuose, kurie pasi­rinkti ne atsitiktinai, o norint pabrėžti, kad pirmosios olim­piados prasidėjo būtent seno­vės Graikijoje. Lietuviai pirmą kartą olimpinėse žaidynėse da­lyvavo 1924 m.

Klausimai

1. Kokie būdingi miestų architektūros raidos bruožai išryškėjo XIXa. vid.?
2. Kaip pasikeitė darbininkų gyvenimo ir darbo sąlygos XIX a. pab. ?
3. Kodėl XIX a. pab. išaugo laikraščių ir žurnalų tiražai?
4. Kodėl XIX a. pab. plačiai paplito kinas ?
5. Kokios sporto šakos XIX a. buvo sukurtos Anglijoje ir JAV?