2. Bolševikų įsigalėjimas Rusijoje

Bolševikų atėjimas į valdžią ir jų politika

1917 m. spalio mėn. Petrograde RSDDP(b) suorganizavo sukilimą prieš Laikinąją vyriausybę. Valdžią sostinėje, vėliau ir kitose centrinės Rusijos vietose perėmė bolševikai. Tai nebuvo sudėtinga padaryti, nes Vyriausybė neturėjo paramos. Bolševikai kūrė savo valdžios aparatą. Jie įsteigė „darbininkų ir valstiečių miliciją“. Kovai su priešininkais 1917 m. gruodį buvo sukurta Rusijos ypatingoji komisija – ČK – vėlesnių GPU, NKVD, MGB, KGB pirmtakė. Bolševikai ir jų vadovas Leninas, rengdami Rusijoje perversmą, svajojo sukurti komunizmą – santvarką, kurioje neišnaudojami žmonės. Žmonių išnaudojimo priežastis esanti privati fabrikų, transporto, prekybos įmonių, žemės nuosavybė, todėl visa tai turi būti nacionalizuota, t. y. atitekti valstybei. Paėmus valdžią šios teorijos buvo pradėtos įgyvendinti. 1917 m. pabaigoje pradėta nacionalizacija, t. y. turto atėmimas iš savininkų ir perdavimas valstybei. Bolševikai nacionalizavo visus bankus, o 1918 m. – geležinkelius, vandens transportą, fabrikus. Pinigų sistema buvo sužlugdyta, todėl atlyginimai pakeisti maisto daviniu. Visa tai sugriovė buvusią tvarką. Smuko darbo našumas, paplito pravaikštos, vagystės. 1918 m. vienas iš bolševikų rašė: „Gamybos našumo kritimas pasiekė kritinę ribą, už kurios visiška suirutė ir krachas.“ Bolševikai išdalijo dvarininkų valdas, valstiečius atleido nuo mokesčių dvarininkams, panaikino jų skolas Žemės bankui. Bet neilgai džiaugėsi valstiečiai. 1918 m. viduryje buvo įvesta „maisto produktų diktatūra“. Valstiečiams buvo uždrausta prekiauti užauginta produkcija. Jie privalėjo maistą nustatyta kaina parduoti valstybei. Iš šios „prekybos“ nieko neišėjo: kas norės produktus atiduoti pusvelčiui. 1919 m. buvo priimtas Maisto pertekliaus nusavinimo dekretas. Iš tikrųjų dažnai valdžia nusavindavo ne tik „perteklių“, bet viską, ką pavykdavo rasti ūkyje. Valstietis už produktus nebegaudavo nieko. Juos rinkdavo ginkluoti būriai, už pasipriešinimą valstiečiai buvo šaudomi. 1918 m. pradėtos kurti komunos. Valstiečiai šalinosi šios naujovės, norėjo likti savo žemės šeimininkais.

Bolševikų reformos apėmė ir kitas visuomenės gyvenimo sritis. Religija buvo paskelbta „išnaudotojų tarnaite“. 1918 m. sausio mėn. priimtas Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės dekretas. Paskelbta, kad Bažnyčia netenka turto. Dvasininkus imta persekioti už „religinę propagandą“. Daug cerkvių buvo išniekinta, apiplėšta, jose esančios relikvijos, meno kūriniai sunaikinti.

Pilietinis karas

Bolševikų politika kėlė nemažos Rusijos gyventojų dalies pasipiktinimą ir pasipriešinimą. Prasidėjo ginkluota kova. Bolševikai buvo vadinami „raudonaisiais“, o jų priešai – „baltaisiais“. Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Pietuose kovojo generolo P. Krasnovo vadovaujami Dono kazokai. 1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose. Bolševikai stengėsi žūtbūt išsilaikyti. Jie įvedė privalomą karinę tarnybą 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija augo, ginklavosi. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus. Armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras L. Trockis. Norint įbauginti gyventojus, kad nedrįstų priešintis, imtasi represijų, pradėta steigti koncentracijos stovyklas. Tenai dažniausiai pakliūdavo baltagvardiečių šeimų nariai, buvę karininkai, neatlikę prievolių ar kokių nors įsakymų (pvz., valyti sniegą nuo geležinkelių) valstiečiai, įtariamieji, simpatizuoją baltiesiems. Daugelyje raudonųjų užimtų miestų buvo surengtos žudynės. 1918 m. liepos mėn. bolševikai, užėmę Jaroslavlį, sušaudė apie 400 žmonių. Panašiai atsitiko ir Kazanėje, Samaroje. Bolševikų kontroliuojamoje teritorijoje kalėjimai buvo prigrūsti įkaitų – turtingų, žinomų, gerbiamų žmonių. Gyventojams bandant sukilti, pasipriešinti, įkaitai buvo žudomi. 1918 m. antrąjį pusmetį buvo sušaudyta mažiausiai 6 tūkst. žmonių. 1918 m. liepos 16 d. nužudytas paskutinis Rusijos caras Nikolajus II, jo šeima, gydytojas, tarnas. Už nusižengimus, dezertyravimą, traukimąsi be leidimo kareiviai ir karininkai buvo šaudomi. Šaudydavo tam tikri patikimų komunistų daliniai. Pats didžiausias pavojus bolševikų valdžiai kilo 1919 m., kai į kovą su jais stojo stiprios buvusios caro kariuomenės generolų armijos. Kovo mėnesį puolimą pradėjo admirolo A. Kolčiako armija. “Vyriausiasis Rusijos valdovas”, taip jis buvo tituluojamas, Sibire turėjo subūręs daugiau kaip 130 tūkst. vyrų kariuomenę. Ginklais jį rėmė užsienio šalys. Kolčiakas, užėmęs visą Uralą, puolė Centrinės Rusijos rajonų kryptimi ir priartėjo prie Volgos.

Prieš Kolčiaką stojo didelė dalis Raudonosios armijos, nusiųsti šarvuoti traukiniai. Į Raudonąją armiją buvo pašaukti buvę caro armijos karininkai. Daugelio jų šeimos buvo laikomos įkaitais. Armijoje įvesta griežta drausmė. Kolčiako armija pralaimėdavo vieną mūšį po kito ir traukėsi, 1920 m. jos nebeliko. Patį admirolą raudonieji sušaudė. 1919 m. birželio mėn., jau traukiantis Kolčiakui, prasidėjo smarkus kitų baltagvardiečių dalinių puolimas iš pietų. Jam vadovavo generolas A. Denikinas. 100 tūkst. karių armija puolė plačiu frontu – nuo Volgos iki Dnepro. 1919 m. priartėta prie Maskvos. Sutelkę pajėgas, didesnes už Denikino armiją, bolševikai ją atstūmė ir 1920 m. pavasarį galutinai sutriuškino. Armijos likučiai pasitraukė į Krymą, kur jiems toliau vadovavo generolas P. Vrangelis. 1920 m. rudenį ir ši kariuomenė buvo sutriuškinta. Stiprių, gerai organizuotų karinių antibolševikinių pajėgų po Vrangelio pralaimėjimo nebeliko. Sudedamoji pilietinio karo dalis buvo antisovietiniai sukilimai miestuose ir kaimuose. Dažnai prieš bolševikus stodavo ir didžiųjų pramonės centrų darbininkai. 1918 m. viduryje įvyko sukilimas Iževske. Vien tik dvidešimtyje Centrinės Rusijos gubernijų įvyko 245 dideli antisovietiniai maištai. Tie rajonai dažniau už kitus patirdavo maisto nusavintojų „žygius“. Ukrainoje veikė valstiečių armija, vadovaujama „batiūškos“ Machno. Valstiečių sukilimai nesiliovė ir 1920-1921 m. Jie apimdavo didelius rajonus, bet nebuvo gerai organizuoti, neturėjo vienos vadovybės. Valstiečiai buvo prastai ginkluoti. Šiuos sukilimus Raudonoji armija žiauriai nuslopino. Pilietinis karas baigėsi 1920 m. bolševikų pergale. Baltieji pralaimėjo, nes generolai kovojo nederindami savo veiksmų. Jie neturėjo patrauklios politinės programos. Valstiečiai, nerusiškos imperijos tautos jų nerėmė, nes nenorėjo dvarininkų žemėvaldos atkūrimo ir carų valdžios sugrįžimo. Visi baltieji svajojo po pergalės ir toliau valdyti carų pavergtas tautas: lietuvius, latvius, estus, suomius, o kai kurie net lenkus. Vakarų valstybių vyriausybės rėmė baltuosius generolus ginklais. Bet jos, nors ir nekentė bolševikų, nesiėmė prieš raudonuosius ryžtingų veiksmų, tikėdamosi, kad bolševikų režimas savaime sužlugs. Prie bolševikų pergalės prisidėjo ir jų fanatizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su priemonėmis, tarp gyventojų pasklidusios iliuzijos, kad bolševikai sukurs tobulesnę visuomenę. Šaliai buvo padaryta milžiniškų nuostolių. Daugybė žmonių žuvo frontuose, buvo sušaudyti – raudonųjų ar baltųjų, emigravo. Iš viso 1918-1920 m. Rusija neteko apie 12 mln. gyventojų.

NEP’as

Pilietinis karas ir bolševikų politika Sovietų Rusijai atnešė didžiulių nuostolių. Milijonai žuvusių, emigravusių, tušti sudegę kaimai, nekūrenami, nušiurę, apgriuvę miestai, neveikiančios gamyklos, sutrikęs transportas, tūkstančiai valkataujančių, beglobių vaikų, siaučiančios ligos – toks buvo šalies vaizdas 1920 m. Įvairiose vietose vyko valstiečių sukilimai. 1921 m. pradžioje streikavo Maskvos, Petrogrado ir kitų miestų darbininkai. Maskva badavo. Petrograde vyko didžiuliai streikai ir neramumai. Darbininkus palaikė ir Kronštato tvirtovės įgula, jūreiviai. Kronštato jūreiviai reikalavo slaptais rinkimais perrinkti tarybas, suteikti žodžio ir spaudos laisvę darbininkams ir valstiečiams, anarchistams, paleisti politinius kalinius, priklausančius socialistinėms partijoms, leisti valstiečiams laisvai dirbti žemę, peržiūrėti kalėjimuose arba lageriuose uždarytų politinių kalinių bylas. Jūreivių delegacijos nariai, nunešę reikalavimus valdžiai, buvo suimti. Tuomet prasidėjo Kronštato įgulos sukilimas. Kronštato įguloje buvo 3-5,5 tūkst. vyrų. Prieš juos mesta apie 50 tūkst. karių armija sukilimą nuslopino. Likę gyvi sukilėliai buvo sušaudyti arba išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Bolševikai užgniaužė neramumus, bet norint išlaikyti valdžią, reikėjo pagerinti gyventojų padėtį, atgaivinti pramonę, žemės ūkį.

1921 m. nuspręsta keisti ekonominę politiką. Naujoji ekonominė politika – NEP’as – leido atgaivinti rinkos ekonomiką. Maisto atsargų nusavinimas pakeistas mokesčiu maisto produktais. Valstiečiai galėjo nuomoti žemę, samdyti darbininkus, parduoti produktus. Jau 1925 m. pasiektas prieškario pasėlių plotas bei gyvulių skaičius. Šalyje vėl leista laisvai prekiauti. 83 proc. mažmeninės prekybos atsidūrė privatininkų rankose. NEP’as leido privačią pramonės gamybą. Dalis nedidelių įmonių grąžinta savininkams. Pavieniai asmenys, net užsieniečiai, galėjo nuomoti didžiąsias gamyklas. Kūrėsi bendros su užsieniečiais įmonės, kurios dažniausiai vertėsi importu ir eksportu. Atgijo miestai, transportas. 1925 m. buvo pasiektas ikikarinis gamybos lygis. Geriau naujomis sąlygomis veikė ir valstybinės įmonės. Valstybės rankose liko dauguma nusavintų didžiųjų ir vidutinių įmonių, bankai, transportas, užsienio prekyba. Kitose gyvenimo srityse pokyčiai buvo menki. 1922 m. išleistas visų bažnytinių vertybių, taip pat šventų, apeigoms naudojamų reikmenų, nusavinimo dekretas. Tarp kareivių, vykdančių bažnyčių turto nacionalizavimą, ir žmonių, ginančių cerkves, kildavo kruvinų susidūrimų. 1922 m. buvo surengti dvasininkų teismai, taip pat buvusių socialistų revoliucionierių (eserų) partijos narių procesas. Bausmės ir NEP’o laikais buvo labai griežtos. Dažnai taikyta mirties bausmė. Įstatymai buvo fiktyvūs. Valdžiai norint buvo galima apkaltinti ir nuteisti bet kurį žmogų. Pusantro šimto žymių mokslininkų – filosofų, istorikų, gamtininkų – Peterburgo ir Maskvos universitetų profesorių – atsidūrė tremtyje užsienyje. Tarp jų buvo Peterburgo universiteto rektorius, filosofas ir istorikas L. Karsavinas. Jis vėliau dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Po Lietuvos okupacijos Karsaviną sovietinė valdžia suėmė ir uždarė į lagerį, kur jis mirė.

SSRS įkūrimas

Po pilietinio karo buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje susikūrė sovietinės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikos. Bolševikai manė, kad tikslinga turėti kuo didesnius valstybinius junginius. 1922 m. gruodžio 30 d. Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų federacijos atstovai pasirašė „SSRS įkūrimo deklaraciją“. Deklaracijoje buvo sakoma, kad respublikos vienijasi savanoriškai ir turi teisę nevaržomos išstoti iš SSRS. Nors ir buvo deklaruojamas respublikų lygiateisiškumas, jos Sąjungoje teturėjo formalias teises. SSRS buvo labai centralizuota, unitarinė valstybė.

Klausimai

1. Kokias reformas sovietų valdžia vykdė kurdama komunizmą?
2. Kodėl Rusijoje kilo pilietinis karas?
3. Kokie pilietinio karo rezultatai?
4. Kas lėmė bolševiku ekonominės politikos pasikeitimą?
5. Kokie NEP’o rezultatai?
6. Kada sukurta Sovietų Sąjunga? Paaiškinkite „unitarinės valstybės” sąvoką.