Arabų ir Izraelio konfliktas
Skirsniai
Po Antrojo pasaulinio karo ir arabai, ir žydai reikalavo, kad anglai pasitrauktų iš Palestinos. Arabai ir žydai Palestinoje siekė sukurti savo nepriklausomas valstybes. 1947 m. lapkričio mėn. JTO Generalinė Asamblėja balsų dauguma patvirtino rezoliuciją dėl Palestinos. Ji numatė sukurti atskiras žydų ir arabų valstybes. Žydams atiteko 56 proc. Palestinos teritorijos. Jeruzalei turėjo būti suteiktas specialus tarptautinis statusas. Arabai labai priešiškai sutiko žinią apie Izraelio valstybės istorinėje žydų tėvynėje atkūrimą. Jie buvo įsitikinę, kad tai jų žemės, ir paskelbė kovą prieš žydų pastangas sukurti valstybę. 1948 m. ką tik įkurtą Izraelio valstybę užpuolė gretimų arabų šalių – Egipto, Sirijos, Libano ir Jordanijos armijos. Izraelis ne tik atrėmė puolimą, bet ir 6,7 tūkst. kvadratinių kilometrų praplėtė savo teritoriją. Iš Izraelio užimtų žemių pasitraukė beveik milijonas palestiniečių, kurie įsikūrė pabėgėlių stovyklose gretimose arabų šalyse. Jie tikėjosi greitai sugrįžti į tėvynę. Tuo tarpu Izraelis sparčiai plėtojosi. Į jį vyko žydai iš viso pasaulio, buvo investuojama daug lėšų, sparčiai augo pramonės ir žemės ūkio gamyba, stiprėjo armija.
Didžiausią karinę grėsmę Izraeliui kėlė viena stipriausių regiono valstybių – Egiptas. Todėl Izraelis siekė sumažinti šios šalies karinę galią. Tokia proga pasitaikė 1956 m., kai Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą, priklausiusį Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. Izraelis užpuolė Egiptą. Norėdamos atgauti savo teises, Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie agresijos, motyvuodamos laivybai Sueco kanale iškilusia grėsme. Pasaulyje kilo visuomenės pasipiktinimas ir protestai, todėl karas buvo greitai nutrauktas. Bet konfliktas ir palestiniečių pabėgėlių problema išliko.
1964 m. palestiniečiai sukūrė Palestinos išsivadavimo organizaciją (PIO). Nuo 1969 m. PIO vadovauja J. Arafatas. Palestiniečiai prieš Izraelį pradėjo partizaninį karą. Jų vykdomi teroristiniai aktai nuolat priminė apie egzistuojančią problemą. Izraelis už išpuolius keršydavo atakuodamas palestiniečių stovyklas, griaudamas teroru kaltinamų žmonių namus.
Konfliktas aštrėjo ir užsitęsė. Prie to netiesiogiai prisidėjo supervalstybės, siekusios šiame regione sustiprinti savo įtaką. SSRS rėmė arabų šalis, o JAV – Izraelį.
1967 m. vėl išaugo įtampa tarp Izraelio ir kariškai stipriausių jo kaimynų Sirijos ir Egipto. Kilo naujo karo grėsmė. Egiptas blokavo Raudonosios jūros uostus ir taip trukdė Izraeliui apsirūpinti nafta. 1967 m. birželio 5 d. pirmasis smogė Izraelis. Didžiulė Egipto kariuomenė buvo sutriuškinta per keletą dienų, neparodžiusi reikšmingesnio pasipriešinimo. Aviacija sunaikinta oro uostuose. Pralaimėjimą taip pat patyrė Sirija ir Jordanija. JTO Saugumo Tarybai reikalaujant birželio 10 d. Izraelis nutraukė puolimą. Per šį trumpą karą Izraelis sunaikino pagrindinių savo priešininkų karinę galią ir okupavo naujas teritorijas: Sinajaus pusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golano aukštumas.
1973 m. karas vėl atsinaujino: Egiptas ir Sirija smogė Izraeliui. Ir šį sykį, po nemažų laimėjimų karo pradžioje, arabai patyrė pralaimėjimą. Reikalaujant JAV, SSRS ir kitoms valstybėms, karo veiksmai buvo sustabdyti. Į konflikto zoną buvo nusiųsti JTO stebėtojai.
Dešimtmečius užsitęsęs konfliktas akivaizdžiai parodė, jog karinėmis priemonėmis problema nebus išspręsta, kad arabų šalims nepavyks sunaikinti Izraelio valstybės. Pirmasis tai suprato Egipto prezidentas M. Sadatas. Jis žengė tarp arabų labai nepopuliarų žingsnį: pradėjo derybas su Izraeliu. 1979 m. tarpininkaujant JAV buvo pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo visas okupuotas teritorijas. Antiizraeliškas arabų šalių frontas labai nusilpo. Visos arabų valstybės Sadatą laikė išdaviku ir nutraukė su Egiptu santykius. 1981 m. karinio parado metu Sadatą nužudė jo armijos kariškiai – musulmonai fanatikai. Po Sadato mirties Egiptas savo politikos Izraelio atžvilgiu nepakeitė.
Kitos gretimos arabų šalys ir toliau vykdė priešišką Izraeliui politiką. PIO kovotojai užpuldinėjo žydus užsienyje, vykdė išpuolius Izraelyje iš gretimame Libane esančių stovyklų. 1982 m. Izraelio armija užėmė Libaną ir sutriuškino palestiniečių pajėgas. Dalis PIO kovotojų pasitraukė iš Libano į kitas arabų šalis.
Pasibaigus šaltajam karui, arabų ir Izraelio konfliktas sušvelnėjo. Supervalstybės skatino konflikto puses ieškoti taikių sprendimų ir nerėmė karingų politikų. Tai taip pat prisidėjo prie žydų ir arabų santykių gerėjimo.
1993 m. J. Arafatas ir Izraelio, ministras pirmininkas I. Rabinas Osle pasirašė susitarimą, kuris gali užbaigti vieną ilgiausių ir sudėtingiausių konfliktų. Palestinos išsivadavimo organizacija pripažino žydų valstybę, o Izraelis pasižadėjo leisti sukurti palestiniečių savivaldą Gazos sektoriuje ir Vakarų kranto teritorijose, t. y. ten, kur palestiniečiai sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Autonominėse srityse valdymas perduotas palestiniečiams. Jie sukūrė savo valdžios institucijas. Bet ne visos problemos išspręstos. I. Rabiną nužudė žydas fanatikas. Kraštutiniai radikalai palestiniečiai, priklausantys karinėms „Hamas“, „Hezbollah“, „Amai“ ir panašioms organizacijoms, toliau vykdo teroro aktus. Dėl to Izraelyje auga priešiškumas palestiniečių savivaldai, prieš ją nuolat imamasi sankcijų, ribojami jų ryšiai, palestiniečių judėjimas šalies viduje. Dalis žydų taip pat nepatenkinti tokia taika ir vengia išsikraustyti iš palestiniečiams perduotų teritorijų, neteisėtai, pažeisdami susitarimus ten stato namus, kuria ūkius, sodina sodus. Konfliktas tęsiasi.
Karibų krizė
Karibų krizė – vienas pavojingiausių šaltojo karo epizodų kada iškilo tiesioginė JAV ir SSRS karo grėsmė. 1959 m., po kelerius metus trukusios partizaninės kovos, Kuboje į valdžią atėjo revoliucinė Fidelio Kastro vyriausybė.
Krizė kilo 1962 m. spalio mėn., kai JAV žvalgyba sužinojo, jog Kuboje, prie pat Floridos, SSRS kariniai specialistai įrengė raketų paleidimo aikšteles ir sumontavo vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais. Jas saugojo apie 40 tūkst. sovietų karių. Tai kėlė tiesioginę grėsmę JAV saugumui. Amerikiečiai sunerimo, o kariuomenės vadovybė siūlė atakuoti Kubą ir Sovietų bazes. JAV prezidentas Dž. Kenedis, bijodamas karo, atsisakė minties pulti ir sunaikinti raketas, bet įsakė karo laivams blokuoti salą ir nepraleisti sovietų laivų su naujomis raketomis. SSRS vadovui N. Chruščiovui reikėjo rinktis: atakuoti JAV laivus, t. y. pradėti karą, ar nusileisti JAV reikalavimams. Nugalėjp sveikas protas. 1962 m. lapkričio mėn. abi supervalstybės susitarė, kad SSRS išsigabens raketas, o JAV nepuls Kubos.
Karas Afganistane
1978 m. karininkai komunistai, baigę karinius mokslus Sovietų Sąjungoje, įvykdė perversmą Afganistane. Naujoji valdžia ėmėsi reformuoti ūkinį, visuomeninį gyvenimą. Ji atėmė iš dvarininkų žemes ir dalijo valstiečiams, apribojo musulmonų dvasininkijos įtaką, pagerino moterų padėtį, supasaulietino švietimą. Bet visa tai atsilikusioje, senų musulmoniškų tradicijų šalyje sukėlė nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Pamažu šalyje įsiliepsnojo tarpusavio karas. Dėl ne visai aiškių priežasčių į šį konfliktą karine jėga nutarė įsikišti SSRS vadovybė. 1979 m. gruodžio mėn. į Afganistaną įsiveržė šimtatūkstantinė Sovietų armija. Afganistano vadovas H. Aminas buvo nužudytas kaip nepatikimas, susikompromitavęs ir todėl nereikalingas žmogus, o jo vietą užėmė SSRS statytinis B. Karmalis. Nors SSRS kariuomenė įkūrė bazių visoje šalyje, pergalės ji nepasiekė. Šimtai tūkstančių Afganistano gyventojų žuvo, apie 4 mln. pabėgo į Pakistaną ir Iraną, bet pasipriešinimo judėjimas net nemanė kapituliuoti. Prieš interventus kovojo karinės grupuotės, sudarytos tautiniu ir religiniu pagrindu, vadovaujamos didelį autoritetą ir patyrimą turinčių vadų. Remiami Pakistano, JAV, Kinijos, Irano, kai kurių arabų šalių, partizanai – modžachedai galėjo tęsti kovą dešimtmečius. Amerikiečiai modžachedams tiekė ginklus, tarp jų „Stinger“ raketas. Sovietai prarado apie 1300 malūnsparnių ir lėktuvų. SSRS karinė vadovybė kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, bet garsėjančioje fanatizmu, gyventojų karingumu šalyje negalėjo išnaudoti karinės technikos pranašumo ir pasiekti pergalės. Afganistano okupacija sumenkino ir taip jau menką SSRS autoritetą pasaulio, net neprisijungusių šalių visuomenės akyse. Daugelis šalių boikotavo 1980 m. Maskvos olimpines žaidynes. SSRS pasmerkė įvairios tarptautinės organizacijos. JAV ir kitos pažengusios šalys apribojo ekonominius ryšius su Sovietų Sąjunga.
Afganistanas tapo reikšmingiausia SSRS užsienio, o dėl išlaidų ir kritikos – vidaus politikos problema. Kare, oficialiais, aiškiai sumažintais duomenimis, žuvo per 12 tūkst. (kitais duomenimis, 15 tūkst.) kareivių ir karininkų, tarp jų kelios dešimtys lietuvių. Tūkstančiai tapo invalidais. Į valdžią atėjus M. Gorbačiovui, pakeitusiam SSRS vidaus ir užsienio politiką, pradėta ieškoti galimybių pasitraukti iš Afganistano. SSRS, JAV, Pakistanas ir Afganistano vyriausybė pradėjo derybas. 1988 m. Ženevoje buvo pasirašytas susitarimas. Kitų metų vasario viduryje Sovietų armija pasitraukė iš Afganistano.
Po sovietų pasitraukimo karas Afganistane tęsėsi. 1992 m. modžachedų pajėgos užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė sovietų paliktą vyriausybę. Bet ir tai neišsprendė problemų. Karinių grupuočių vadai toliau kovojo vieni su kitais. Galiausiai Afganistane įsitvirtino talibų režimas. Talibus 2001 m. pabaigoje sutriuškino JAV karinės pajėgos, remiamos režimo priešų. Šiuo metu Afganistane bandoma sukurti stabilią valdžią ir atkurti kelis dešimtmečius vykusio karo sugriautą šalį.
Klausimai
- Kuo Karibų krizė skyrėsi nuo kitų šaltojo karo konfliktų?
- Išvardykite arabų ir Izraelio nesutarimų priežastis.
- Išvardykite svarbiausias SSRS nesėkmės Afganistane priežastis.
- Remdamiesi spauda parenkite pranešimą apie paragrafe minimų konfliktų atgarsius mūsų dienomis.
- Sudarykite chronologinę lentelę „Svarbiausi šaltojo karo konfliktai“.
Afganistano karas: faktai ir įspūdžiai
Negalutiniais duomenimis, Afganistane tarnavo 4 670 būtinosios tarnybos jaunuolių iš Lietuvos. 89 žuvo, 98 tapo invalidais. Kiek buvo sužeistų, vienaip ar kitaip suluošintų, žinių nėra.
Afganistane kariavusio lietuvio įspūdžiai sutikus suluošintus likimo brolius
Būdami Taškente nuvažiavome į garsųjį protezų fabriką, iš kurio išeidavo „kvalifikuoti” ir įteisinti invalidai – Afganistane suluošinti vaikinai.
Mūsų uniformos ir medaliai atidarė aukštus vartus, įėjom į izoliuotą nuo pašalinių akių kiemą. Ir nors smarkiai sugrubusios ir surambėjusios buvo mūsų jaunos širdys, bet verkėme, kai mus pamatę iš visų palatų į kiemą ėmė plūsti devyniolikmečiai invalidai. Baisiausiai atrodė jų apnuogintas luošumas: kas be kojų. kas be rankos – vietoj jų tik kažkokios neužbaigtos galūnės.. Paspaudėme kam kairę, kam dešinę, o kitiems paplekšnojome per petį, nes spausti nebuvo ką. Išdalijom visas cigaretes ir traukdamiesi atbuli, ieškojom išėjimo. Visas patirtas pažeminimas ir vargas supaprastėjo pasidarė juokingas, palyginus su tuo gyvenimu, kurį tik pradeda visi šitie vyrukai už tvoros.
Karo šiokiadieniai
Aūle trečiojo bataliono kuopa apsupo 120 dušmanų gaują. Apie 50 likusių gyvų ir sužeistų pasidavė į nelaisvę. Renkant ginklus ir po kruvinus mėsgalius ieškant dokumentų, iš už akmens iššoko dušmanas ir vietoje patiesė kuopos zampolitą, du seržantus ir kelis į nelaisvę pasidavusius saviškius. <…>
Privažiavome prie pamuštos mašinos. Eilinis Sadakovas sėdėjo ant mašinos, ant rytietiškai sukryžiuotų kojų pasiguldęs savo draugo kruviną lavoną ir ramiausiai, nesislėpdamas šaudė. Sadakovas buvo kontūzytas ir nenorėjo atiduoti mums lavono. Gražiuoju išprašėm <…>. Sutiko ir pradėjo verkti Mašinoje sėdėjo Ovsenikovas. Rankomis įsikibęs į kursinio kulkosvaidžio rankenas, tarp pirštų užgesusi cigaretė. Mirtis buvo štai gi – sviedinys šarvuose pramušė skylę ir toje vietoje kabanti dėžė su kulkosvaidžio šovinių juosta nunešė jam visą galvą, palikdama tik vieną ausį.
- Kokias išvadas apie Afganistano karą galite padaryti remdamiesi šiais atsiminimų fragmentais?
