37. Antroji Lietuvos sovietizacija

Antroji Lietuvos sovietizacija. Raudonoji armija „išvaduoja“ Lietuvą

Mūšiai dėl Lietuvos vyko nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. sausio mėn. Bijodami raudonojo teroro, į Vokietiją pasitraukė per 64 tūkst. lietuvių, tarp jų daug inteligentų: 60 proc. visų Lietuvos rašytojų draugijos narių, bent pusė dailininkų, muzikų, kitų meno šakų atstovų, taip pat didesnė dalis mokslininkų, maždaug 600 mokytojų, beveik 300 gydytojų, apie 550 karininkų, 250 kunigų. Tiek besitraukiantieji, tiek pasiliekantieji tikėjosi, kad komunistų šeimininkavimas mūsų šalyje bus laikinas, o Tėvynės nepriklausomybė po karo bus atkurta. Tuo metu sąjungininkai skelbė, kad visos šalys, netekusios laisvės karo metais, ją atgaus.

Sovietai, užėmę Lietuvą, paskelbė mobilizaciją. Kadangi daugelis Lietuvos vyrų vengė tarnauti svetimoje kariuomenėje ir kovoti drauge su okupantais, buvo griebtasi represijų, besislapstančiųjų žudynių, sodybų deginimo. Į Raudonąją armiją, dažniausiai prievarta, paimta apie 83 tūkst. vyrų, iš kurių apie 25 tūkst. žuvo.

Pokario sovietizacija Lietuvoje

Lietuvos gyventojai buvo priešiškai nusiteikę SSRS ir komunizmo atžvilgiu. 1945 m. LKP priklausė 3 536 žmonės, iš kurių tik 1127 buvo lietuviai. Maskva nepasitikėjo net ir lietuviais komunistais, todėl dar iki karo pabaigos į Lietuvą buvo atsiųsta per 6 tūkst. „kadrų“ iš Rusijos. Jie dominavo visose reikšmingesnėse įstaigose. Represinio pobūdžio institucijose vadovaujamose pareigose lietuvių beveik nebuvo.

Lietuvoje veikė Aukščiausioji Taryba, Liaudies komisarų taryba, LKP(b) CK, bet sprendimai kiek reikšmingesniais klausimais būdavo priimami Kremliuje. Lietuvos valdžios ir partinių institucijų paskirtis buvo vykdyti nurodymus, gaunamus iš Maskvos. Visas legalias masinės informacijos priemones, visuomenines organizacijas valdžia suėmė į savo rankas. Mokymo, mokslo įstaigos griežtai kontroliuotos. Iš bibliotekų pašalintos, komunistų nuomone, kenksmingos knygos. Kūrybą, pagal tai, kiek ji atitinka partijos keliamus uždavinius, vertino partiniai veikėjai. Neįtikę menininkai būdavo gąsdinami, „mokomi“, negalėdavo rodyti savo kūrinių, neretai būdavo įkalinami arba ištremiami.

Sovietinant kraštą, iki 1948 m. nacionalizuotos visos privačios įmonės. Pokariu vyko intensyvūs sugriautų įmonių atstatomieji ir naujų įmonių statybos darbai. Statant pramonės įmones, į Lietuvos didžiuosius miestus vyko darbininkai iš SSRS. Lietuvos žemės ūkis, pagrįstas privačia gamyba, lyginant su SSRS, buvo efektyvus. Tačiau 1947 m. komunistai ėmėsi kurti kolūkius. Dar iki kolektyvizacijos pradžios ūkininkai buvo žlugdomi ekonomiškai, nustatant didelius mokesčius ir įvairius apribojimus. Kad valstiečiai nesumanytų priešintis valdžios norui atimti jų turtą, 1948 m. buvo suorganizuotas pats didžiausias pokario metais trėmimas. Į Sibirą buvo išvežta 40 000 lietuvių. Besipriešinančiųjų šeimos ir turtingiausieji valstiečiai pirmieji patekdavo į tremtinių sąrašus. Teroru, trėmimais, mokesčių didinimu valdžia pasiekė norimą rezultatą.

1950 m. Lietuva buvo galutinai kolektyvizuota. Iš kaimo gyventojų valdžia atėmė žemę, jų ir jų tėvų užgyventą turtą, o juos pačius pavertė beteisiais darbininkais. Už darbadienį kolūkyje žmogus vidutiniškai gaudavo 1,5-2 kilogramus grūdų. Tuo pat metu pradėta vykdyti vienkiemių naikinimo politika. Įvairiais pretekstais vienkiemių gyventojai buvo verčiami keltis į kolūkines gyvenvietes.

Valdžia, pasiremdama negausia Lietuvoje pasilikusia inteligentija ir iš SSRS atvykusiais specialistais, atkūrė aukštąsias mokyklas, kuriose, nors ir griežtai politiškai prižiūrima, išaugo nauja inteligentų karta. Valdžios tikslas buvo ugdyti išsilavinusių, ištikimų Maskvai ir komunistinei santvarkai gyventojų sluoksnį. Tai pavyko tik iš dalies: dauguma inteligentų prisitaikė prie politinės tikrovės, nesipriešino jai, bet ir netapo nemąstančiais, besąlygiškai paklūstančiais nurodymų vykdytojais. Pokario metais labai išplėstas ir bendrojo lavinimo mokyklų tinklas. Lietuvos mokyklose visi vaikai (išskyrus, suprantama, atsidūrusius Sibire) galėjo gauti išsilavinimą.

Teroras prieš Lietuvos gyventojus

Svarbiausia sovietų valdžios politikos įgyvendinimo priemonė buvo teroras. Nežudydami, nemėtydami gatvėse nukautų partizanų lavonų, nesiųsdami į lagerius, netremdami iš Lietuvos, negrasindami sovietai nebūtų galėję įgyvendinti nei kolektyvizacijos, nei nuslopinti partizanų pasipriešinimo, nei pasiekti kitų savo tikslų.

Šiurpus teroras užgriuvo likusius Tėvynėje iš karto po Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą. Vien per 1944 m. gruodį baudėjai nužudė 2 489, o iki 1945 m. pabaigos – 12 tūkst. žmonių, iš kurių 5 tūkst. buvo civiliai. Tuo pat metu suimta 54tūkst. asmenų. 1945 m. sausio 1 d. Lietuvos kalėjimuose jau buvo 253 mirties bausme nuteisti asmenys. 1944-1947 m. buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti apie 800 žmonių. Kaip dirbo karo tribunolai, rodo faktas, kad 1945 m. per mėnesį mirties bausme buvo nuteisiami vidutiniškai 28 žmonės.

Baudžiamųjų operacijų metu buvo deginami kaimai. Merkinės apylinkėse baudėjai sudegino 48 sodybas, nužudė 37 žmones, 120 suėmė. Panašios akcijos vyko ir kitur. Didelė dalis nužudytų žmonių buvo niekuo sovietų valdžiai nenusikaltę. Represijos, žudymai turėjo įbauginti kitus. Tik labai retai kareiviams ar stribams nušovus ar užmušus nekaltą žmogų buvo aiškinamasi, kas kaltas. Paprastai būdavo paskelbiama, kad nužudytasis „banditas“ ar jų talkininkas. Žmonės dėl valdžios savivalės bijodavo skųstis, nes galėjo ir patys būti apkaltinti nebūtais dalykais. Pirmaisiais sovietų okupacijos metais įvarytos baimės užteko keliems dešimtmečiams. Siekiant įbauginti išvengūsius areštų ir tremties, miestų ir miestelių aikštėse po keletą dienų būdavo laikomi nukautų pasipriešinimo judėjimo kovotojų kūnai.

Sovietų valdžia negalėjo pakęsti Katalikų bažnyčios įtakos, jaunimo auklėjimo krikščioniška dvasia ir to, kad dalis kunigų palaikė partizanus. Todėl prieš dvasininkus griebtasi sovietų valdžiai būdingo teroro: trėmimų, įkalinimų, žudymų. Iš viso pirmaisiais pokario metais buvo nuteisti išsiųsti į lagerius ar nužudyti apie 200 dvasininkų, tarp jų ir vyskupai. Valdžia iš tikinčiųjų atėmė daug bažnyčių.

Tremtis

Svarbi okupantų kovos prieš Lietuvos gyventojus priemonė buvo masiniai trėmimai, kurie tęsėsi nuo 1945 iki Stalino mirties 1953 m. Per juos iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą ištremta ne mažiau 119 tūkst. asmenų. Iš jų apie 50 tūkst. moterų ir apie 39 tūkst. vaikų. Į Sibirą žmonės buvo vežami šeimomis, dažniausiai nepateikiant jokio kaltinimo. Sibire mirė apie 30 tūkst. ištremtų Lietuvos gyventojų. Dėl įvairių priežasčių į Lietuvą negrįžo apie 50 tūkst. tremtinių.

Į tremiamųjų sąrašus žmonės papuldavo nežinodami priežasties. Dažnai jokios priežasties ir nebuvo. Iš Maskvos ateidavo nurodymai, kad tais metais reikia ištremti 4 ar 40 tūkst. žmonių. Tuomet vietos valdžia dirbdama ypatingai slaptai sudarydavo tremtinių sąrašus. Pirmiausia į juos patekdavo turtingesni valstiečiai, partizanų artimieji, giminės, jų rėmėjai ar šiaip nepakankamai valdžiai nuolankūs žmonės. Kai tokių neužtekdavo, įtraukdavo eilinius žmones. Tik ištikimiausi valdžiai asmenys jautėsi pakankamai saugiai Kiti dažnai turėjo prisidžiovinę džiūvėsių maišelį, prisiruošę šiltos aprangos, susidėję geriausius įrankius, kad atėjus momentui nebereikėtų nieko ieškoti. Buvo ir tokių, kurie iš anksto sužinoję apie vežimą pasislėpdavo. Tokius žmones valdžia ilgai persekiodavo, o kartais vietoj jų būdavo išvežami kaimynai. Priešintis ar bėgti buvo labai pavojinga, nes tai grėsė mirtimi. Trėmimai dažnai prasidėdavo naktį visoje Lietuvoje vienu metu. Po kaimus pasklisdavo kareivių ir jų vietos talkininkų grupės, kurios pagal iš anksto nustatytus sąrašus ir maršrutus surinkdavo tremiamuosius ir veždavo į geležinkelio stotis, kur jų laukdavo gyvuliniai vagonai. Visas išvežamo žmogaus turtas, išskyrus asmeninio naudojimo daiktus, kuriuos būdavo leidžiama pasiimti, likdavo valdžiai. Kartais vertingesnius daiktus pasisavindavo valdžios atstovai. Tremdavo visus šeimos narius, patekusius į sąrašą. Kartais kareiviams ar jų talkininkams tekdavo tempti į sunkvežimį jau mirštantį senelį, bekojį invalidą ar nėščią moterį, nes ir jie buvo sąraše. Jeigu senelis mirdavo traukinyje, tai lavoną kareiviai vaikų ir vaikaičių akivaizdoje be jokių ceremonijų išmesdavo lauk. Suprantama, kad retas vaikas, gimęs gyvuliniame vagone, išgyvendavo.

Tremtiniai dažniausiai buvo vežami į atšiauriausias, nepalankiausias gyventi, labiausiai nutolusias vietoves, t. y. ten, kur labiausiai trūko darbo jėgos. Trėmimais komunistai pasiekdavo kelių tikslų: silpnino pasipriešinimą jų politikai, įbaugindavo likusius Lietuvoje ir atkampiausias vietoves aprūpindavo beveik nemokama darbo jėga. Tremtinius apgyvendindavo nenaudojamose patalpose, buvusiuose tvartuose, barakuose, žeminėse, kur juos iš pirmų dienų apnikdavo įvairūs parazitai: blakės, blusos, utėlės. Lietuviai tremtyje kentėjo nuo neįprasto klimato, Sibiro vabzdžių, tinkamos aprangos ir maisto trūkumo, vietos administracijos savivalės ar priešiškumo. Prieš atvežant tremtinius vietos gyventojams būdavo „išaiškinama“, kad atitremti žmonės yra banditai, nusikaltėliai ar fašistai. Tai pradžioje tarp lietuvių ir rusų sukurdavo įtampą. Ilgainiui paaiškėdavo, kad „banditai“ yra taikūs, ramūs, iš tėvynės išplėšti ir nekaltai kenčiantys žmonės.

Tremtiniams tekdavo dirbti sunkiausius ir mažiausiai apmokamus darbus: kirsti ir plukdyti mišką, rinkti sakus, dirbti šachtose, tiesti geležinkelius, prižiūrėti kolūkių gyvulius. Tremtiniai nuolat kentėjo nuo maisto trūkumo. Todėl jie kiek įmanoma naudojosi „vietos ištekliais“: rinko uogas, laukinius česnakus, įvairių augalų sėklas, iš balandų ir kitų žolių virė sriubą, kepė „bandeles“ ir t. t. Dėl tinkamo maisto, vitaminų stygiaus žmonės sunkiai sirgdavo Lietuvoje nematytomis ligomis: juos išberdavo baisios votys, pablogėdavo regėjimas, iškrisdavo sveiki dantys. Daugiausiai kančių teko patirti išvežtiesiems 1945-1947 m., kada patys rusai gyveno labai vargingai, kai trūko pačių paprasčiausių dalykų, duonos. Kad tremtiniai nesugalvotų pabėgti, jiems buvo nurodyta kartą ar du per mėnesį prisistatyti komendantui. Už bėgimą tremtiniai buvo teisiami ir siunčiami į lagerius, kur gyvenimo sąlygos buvo gerokai sunkesnės ir žiauresnės. Ilgainiui lietuviai prisitaikė prie tremties sąlygų, pradėjo auginti bulves, įsigijo gyvulių, pasistatė atskirus namelius (Sibire medienos buvo pakankamai), įsirengė tvarkingas katalikiškas kapines.

Po Stalino mirties padėtis pagerėjo ir darbštūs ištremtieji susikūrė žmogaus vertas gyvenimo sąlygas. Jau nuo 1956 m. didžiajai daliai tremtinių buvo leista sugrįžti į tėvynę, bet tas grįžimas buvo gana sudėtingas, nes Lietuvoje jiems buvo trukdoma prisiregistruoti, įsidarbinti, tremtinių vaikai buvo diskriminuojami švietimo įstaigose.

Lietuviai GULAG’e

Komunistų valdomos Rusijos nepalankiausi gyventi rajonai buvo nusėti lagerių, kuriuose kalėjo, dirbo, kentėjo ir mirė milijonai žmonių. Koncentracijos stovyklų (lagerių) sistemą valdė Vyriausioji lagerių valdyba, sutrumpintai – GULAG. Pirmieji lietuviai į komunistines koncentracijos stovyklas pateko pirmosios sovietų okupacijos metais. 1944-1952 m. GULAG’o (lagerių) kančias patyrė 142579 Lietuvos gyventojai. Į lagerius žmogus patekdavo nuteistas už tikrus ar tariamus įstatymų pažeidimus. Valdžia galėjo nuteisti bet kurį jai pasipriešinusį ar nepakankamai nuolankų žmogų. Dažniausi kaltinimai buvo tėvynės (turima mintyje SSRS) išdavimas, kontrrevoliucinė ar ardomoji veikla, antitarybiniai pasisakymai, priklausymas ginkluotoms gaujoms (partizanams) ar talkininkavimas joms, karinės tarnybos vengimas, pavojingi nusikaltimai, nukreipti prieš SSRS valdymo tvarką, bendradarbiavimas (tariamas ar tikras) su vokiečiais, teroras, diversijos, kenkimas ir t.t.. Įstatymai tuo metu buvo labai nekonkretūs ir jais buvo piktnaudžiaujama. Pavyzdžiui, versdami žmogų tapti informatoriumi saugumiečiai grasindavo „baltosiomis meškomis“, o atsisakiusiems šnipinėti kaimynus, bendradarbius ar artimuosius, pritaikydavo tam tikrą straipsnį ir išsiųsdavo į Sibirą. Dažna bausmė – 25, o lengviausia – 5 metai lagerio. Tik labai retais atvejais teisiamasis būdavo išteisinamas.

Lageris – tai spygliuota viela aptverta ir kareivių saugoma teritorija, kurioje stovėjo kalinių barakai. Barakuose gyvendavo keli šimtai, o pačiame lageryje keli tūkstančiai nuteistųjų. Lagerių gyventojai kentėjo nuo 40-50 laipsnių šalčio, sunkaus darbo, miego stokos ir ypač bado. Skirtingai nuo tremtinių, lagerių kaliniai turėjo maitintis tik valdišku daviniu, neturėjo jokių galimybių papildomai pasirūpinti maisto. Sunkiai dirbantys, besimaitinantys tik valdiška „norma“ žmonės labai greitai išsekdavo. Jaunas, sveikas vyras dažnai per 3-4 mėnesius virsdavo vos valkstančia, išsekusia klipata. Tūkstančiai žmonių pirmaisiais pokario metais lageriuose mirė nuo išsekimo.

Kiekvieną rytą lagerininkų kolonos, lydimos ginkluotų kareivių, eidavo į sunkiausius darbus. Jie dirbo anglių, vario, nikelio, urano kasyklose, įvairiose statybose, kirtavietėse. Pokarį GULAG’e vienu metu kalėdavo net iki 2,5 milijono žmonių iš visos SSRS ir užsienio šalių. Milijonai vergų nemokamai dirbo juos paniekinusiai komunistų valdžiai. Lageriuose kartu su politiniais buvo laikomi kriminaliniai nusikaltėliai. Tuo metu Rusijoje buvo susiformavusi specifinė nusikaltėlių „kultūra“, ypatingos „vagių“ kastos. Tie žmonės lageriuose buvo padėties šeimininkai, terorizavo visus kitus kalinius, o ypač politinius, jų žodžiais tariant, „fašistus“. Jie visaip engdavo politinius kalinius, versdavo dirbti sunkiausius darbus, atimdavo maistą, siuntinius arba už nepaklusnumą paprasčiausiai nužudydavo. Ilgainiui politiniai kaliniai pradėjo organizuotai priešintis kriminaliniams, kai kuriose vietose kilo net politinių „sukilimų“ ir mūšių su vagimis, kurie baigdavosi kelių ar keliolikos žmonių mirtimi. Todėl valdžia politinius ir kriminalinius kalinius atskyrė.

Po Stalino mirties buvo pradėta peržiūrėti nuteistųjų bylas, ir šimtai tūkstančių lagerininkų atgavo laisvę. Dažnam į laisvę paleistam lietuviui buvo uždrausta grįžti į tėvynę, todėl jie keliaudavo pas ištremtus artimuosius arba net likdavo dirbti tose vietose, kur kalėjo.

Klausimai

1. Kaip komunistai pakeitė Lietuvą 1945-1950 m?
2. Kokiomis teroro priemonėmis įvykdyta sovietizacija?
3. Remdamiesi tremtyje ar lageriuose buvusių kaimynų ar artimųjų pasakojimais parašykite trumpą rašinį apie tremties ir kalinimo sąlygas.