§ 2. Anglijos revoliucijos priežastys. Pilietinis karas

Anglijos revoliucijos konspektas - asmenybės, datos, sąvokos, santrauka

Esminiai Anglijos revoliucijos faktai

SąvokosAsmenybėsDatos

Absoliutizmas – valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui) ir jo valdžios niekas neriboja.
Anglijos Teisių bilis – dokumentas, kuriuo įtvirtinta Konstitucinė monarchija Anglijoje 1689 m.
Anglikonai  – protestantai, oficiali Anglijos Bažnyčia.
Anglikonybė – viena iš protestantizmo krypčių, atsiradusi 1534 m. Anglijoje, valdant Henrikui VII Tiudorui.
Aptvėrimai – bendruomeninių žemių likvidavimas ir prievartinis žemės nuomotojų nuvarymas nuo žemės, prasidėjęs Anglijoje XIII a., siekiant ariamus žemės plotus paversti avių ganyklomis ir auginti aukštos kokybės vilną teikiančias avių veisles.
Habeas corpus act – asmens teises Anglijoje įtvirtinantis dokumentas.
Kapitalas – (lot. capitalis – pagrindinis) – vertė, duodanti kapitalistui, pridedamąją vertę pelno, palūkanų arba rentos pavidalu.
Kapitalistas – asmuo, disponuojantis kapitalu, ypač investuotu į verslą; asmuo, gyvenantis iš kapitalo.
Kapitalizmas – socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Konstitucinė monarchija  – monarchijos tipas, kai karaliaus valdžią riboja konstitucija.
Manufaktūra  – gamybos būdas,  įmonė, kuriai būdingas darbo pasidalijimas ir rankinė amatinė gamyba.
Pasaulinė prekyba – prekyba, apimanti įvairius regionus įvairiuose žemynuose.
Perversmas – valdžios ir piliečių konfliktas, kai grupuotė asmenų neteisėtu būdu įvykdo valdžios pakeitimą.
Pilietinis karas – valdžios ir piliečių konfliktas, pasireiškiantis piliečių tarpusavio karu dėl kiekvienos kariaujančios pusės politinių siekių įtvirtinimo valstybėje.
Proletariatas – socialinė klasė (grupė), neturinti gamybos priemonių, ir kurios atstovų pagrindinis pragyvenimo būdas – savo darbo jėgos pardavimas.
Puritonai – griežtos protestantizmo atmainos XVI-XVII a. Anglijoje šalininkai. Kovojo su absoliutizmu ir Anglikonų bažnyčia, reikalavo griežtos moralės, kuo paprastesnių pamaldų.
Revoliucija – smarkus visuomenės, kultūros pasikeitimas, vykstantis daugumos visuomenės pritarimu ar dalyvaujant didžiajai daliai visuomenės. Taip pat – valdžios ir piliečių konfliktas, kurio metu visuomenės didžioji dalis siekia pakeisti šalies valdymo formą.
Rinkos ekonomika – ekonomika, paremta pasiūlos ir paklausos dėsniu, laisva konkurencija bei laisvu kapitalo kaupimu ir judėjimu.
Samdomas darbas – darbas, kai dirbančiojo ir darbdavio santykius reguliuoja finansiniai susitarimai.

Henrikas VII (Tiudoras) (1457–1509) – Anglijos karalius ir Airijos lordas, sutaikęs rožes
Viljamas Šekspyras (1564-1616) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas.
Oliveris Kromvelis (1599-1658) – Anglijos parlamento veikėjas, vadovavęs parlamento šalininkų kariuomenei pilietinio karo metu; vėliau įvedęs savo diktatūrą – Kromvelio protektoratą.
Karolis I (1600-1649) – Anglijos, Airijos ir Škotijos karalius (1625-1649) iš Stiuartų dinastijos. Vykdydamas buržuazijai ir naujajai dvarininkijai nepalankią politiką, 1640 metais sukėlė Anglijos revoliuciją. 1642-1646 ir 1648 m. pilietinius karus Karolio I kariuomenė pralaimėjo. Jis buvo suimtas, parlamento įsteigto tribunolo pripažintas kaltu dėl tautos kraujo praliejimo, nukirsdintas.

…
Konspektas dar nebaigtas, tačiau netrukus galėsite prisidėti prie jo kūrimo.

1534 – Anglijos parlamentas, liepiamas karaliaus Henriko VIII, priėmė aktą, kad Anglijos bažnyčia priklauso ne nuo popiežiaus, o nuo karaliaus, ir valstybine religija tampa anglikonybė
1577-1580 – anglas Francis Dreikas antrą kartą apiplaukia Žemę
1640 – karalius buvo priverstas sušaukti Parlamentą, prasideda sukilimas
1642-1646 – pilietinis karaliaus ir Parlamento šalininkų karas
1645 – mūšyje prie Neisbio kaimo karaliaus šalininkai buvo sumušti, o karalius suimtas.
1649 – Anglijos karaliui Karoliui I „už nusikaltimus tautai“ buvo įvykdyta mirties bausmė
1649-1653 – Anglijos Respublika (respublika nebuvo demokratinė, ji išlaikė iki tol buvusią valdžios struktūrą, tik be karaliaus)
1651 – priimtas Navigacijos aktas (laivybos įstatymas), pagal jį prekės į Angliją galima buvo įvežti tik anglų arba tas prekes pagaminusių šalių laivais
1652-1654 – Olandijos ir Anglijos karas dėl Navigacijos akto, kurį Anglija laimėjo. Anglija įsitvirtino pasaulinėje prekyboje.
1653-1658 – Kromvelio protektoratas
1660 – monarchijos atkūrimas (restauracija).
1679 – Anglijos Parlamentas priėmė Habeas corpus act  (asmens neliečiamybės įstatymą) – suimtajam per 24 valandas turi būti pateikti kaltinimai; be raštiško įsakymo žmogaus negalima uždaryti į kalėjimą; kalinti žmogų be teismo galima ne ilgiau kaip 20 dienų; leidžiama sustabdyti bylos nagrinėjimą ir paleisti suimtąjį už piniginį užstatą.
1688 – Anglijos valstybės perversmas, kai Vilhelmas Oranietis be pasipriešinimo Anglijos žemvaldžių ir miestiečių kvietimu užėma Londoną.
1689 – Anglijos Teisių bilis – karalius negali sustabdyti įstatymo galiojimo, rinkti kariuomenės ir įvesti mokesčių be Parlamento sutikimo. 

Konspektai – pasirinkite vieną iš dviejų

• 1
• 2

ANGLIJOS REVOLIUCIJA Padėtis Anglijoje XVII amžiaus pradžioje. Ekonominės raidos ypatumai: XV a. pabaigoje baudžiava Anglijoje jau buvo beveik išnykusi, valstiečiai mokėjo žemvaldžiams (džentelmenams) piniginę duoklę; plito aptvėrimai; žemvaldžiai ėmė steigti manufaktūras, nemažai jų tapo prekybos kompanijų dalininkais; plėtėsi užsienio prekyba. Valstybinės santvarkos ypatumai: Anglijos karalius valdė atsiklausdamas Parlamento, be Parlamento pritarimo negalėjo įsigalioti joks įstatymas, negalėjo būti įvestas joks mokestis, tai rodė, kad karaliaus valdžia nebuvo tokia stipri kaip kitose Europos valstybėse; karalius vadovavo Anglikonų bažnyčiai; kalvinai, Anglijoje vadinami puritonais, reikalavo supaprastinti Anglikonų bažnyčią, stojo už asketizmą, taupumą, darbštumą, smerkė prabangą; tai kėlė įtampą visuomenėje. Revoliucijos priežastys:

1. valdančiosios Stiuartų dinastijos siekis apriboti Parlamento galias ar net visai jį panaikinti;
2. Anglikonų bažnyčios viešpatavimas ir puritonų persekiojimas;
3. feodalinės santvarkos liekanos (karalius – vyriausiasis Anglijos žemių valdytojas, o džentelmenai  – jo vasalai).

Revoliucijos eiga.

1. 1640 m. karalius buvo priverstas sušaukti Parlamentą, šis gavo Ilgojo parlamento pavadinimą, nes posėdžiavo 13 metų. Prasidėjo sukilimas.
2. 1642-1646 m. – pilietinis karaliaus ir Parlamento šalininkų karas. Kova vyko permainingai, kol Parlamento kariuomenei pradėjo vadovauti Oliveris Kromvelis. 1645 m. mūšyje prie Neisbio kaimo karaliaus šalininkai buvo sumušti, o karalius suimtas.
3. 1649m. Anglijos karaliui Karoliui I „už nusikaltimus tautai“ buvo įvykdyta mirties bausmė. Pirmą kartą pasaulio istorijoje karalius buvo nuteistas ir nubaustas tautos vardu, tai sukėlė didelį Europos valdovų pasipiktinimą.
4. 1649-1653 m. – Anglijos Respublika. Ši respublika nebuvo demokratinė, ji išlaikė iki tol buvusią valdžios struktūrą, tik be karaliaus. Parlamentas sutriuškino visus judėjimus, kurie mėgino pakeisti esamą santvarką.

Pagrindiniai judėjimai:

• leveriai (lygintojai), vadovas – puritonas Džonas Lilbernas; pagrindiniai reikalavimai: panaikinti monarchiją (būtent leverių reikalavimu Karoliui I buvo įvykdyta mirties bausmė) ir Lordų rūmus, visiems suaugusiems vyrams suteikti rinkimų teises, visų piliečių lygybė prieš įstatymus, priimti pagalbos neturtingiems įstatymus; iš pradžių, kol reikėjo pagalbos kovojant su karaliumi, O.Kromvelis juos rėmė, vėliau ėmė persekioti;
• digeriai (kasėjai) – taikiomis priemonėmis siekė padėti skurstantiems, panaikinti privatinę nuosavybę; neturtingi valstiečiai užimdavo ir įdirbdavo dirvonuojančius dvarininkų laukus, valdžia juos nuvarydavo nuo žemės.

Respublikos laikotarpiu O.Kromvelis toliau vykdė užkariavimus. Buvo prijungtos Airija ir Škotija, pirmą kartą istorijoje jos kartu su Anglija sudarė vieną valstybę.

1. 1653-1658 m. Kromvelio protektoratas. Jo ėsmė: O.Kromvelis, padedamas armijos, išvaiko Ilgąjį parlamentą ir pasiskelbia respublikos valdytoju – lordu protektoriumi. Faktiškai tai reiškė, jog įvedama karinė diktatūra. 1651 m. buvo priimtas Navigacijos aktas (laivybos įstatymas), pagal jį prekės į Angliją galima buvo įvežti tik anglų arba tas prekes pagaminusių šalių laivais. Dėl šio akto 1652-1654 m. kilo karas su Olandija, Olandija jį pralaimėjo, o Anglija įsitvirtino pasaulinėje prekyboje. Taip pat ji gana sėkmingai kariavo su Ispanija. Neigiami šių karų padariniai; didėjo mokesčiai, smuko ūkis, augo nepasitenkinimas O.Kromvelio politika ir griežtos puritoniškos tvarkos visuomenei primetimu.
2. 1660 m. – monarchijos atkūrimas (restauracija).

Priežastys:

1. Kromveliui mirus jo sūnus nesugebėjo išlaikyti valdžios;
2. prasidėjo nesutarimai armijoje, sukilimai;
3. turtingieji norėjo ramybės, kurią galėjo užtikrinti tik įprasta valstybinė santvarka – monarchija. Į Anglijos sostą buvo pakviestas Stiuartų dinastijos princas – Karolis II. Kadangi tada vėl atsinaujino karaliaus nesutarimai su Parlamentu ir puritonų persekiojimais, 1679 m. Parlamentas priėmė Habeas corpus act (Asmens neliečiamybės įstatymą). Jo esmė:
   1. suimtajam per 24 valandas turi būti pateikti kaltinimai;
   2. be raštiško įsakymo žmogaus negalima uždaryti į kalėjimą;
   3. kalinti žmogų be teismo galima ne ilgiau kaip 20 dienų;
   4. leidžiama sustabdyti bylos nagrinėjimą ir paleisti suimtąjį už piniginį užstatą.

Kadangi karaliui šis aktas buvo neparankus, jis nelabai jo paisė. Nepasitenkinimą šalyje kėlė ir Karolio II užsienio politika. Ypač anglams nepatiko jo suartėjimas su katalikiška Prancūzija, nes baimintasi, kad karalius sugrąžins katalikybę.

1. 1688 m. valstybės perversmas. Anglijos žemvaldžių ir miestiečių kvietimu Olandijos valdytojas Vilhelmas Oranietis (Anglijos karaliaus žentas) išsikėlė Anglijoje ir beveik be pasipriešinimo užėmė Londoną. Parlamentas jam pasiūlė sostą. Už tai Vilhelmas Oranietis 1689 m. pasirašė Teisių bilį. Jo ėsmė: karalius negali sustabdyti įstatymo galiojimo, rinkti kariuomenės ir įvesti mokesčių be Parlamento sutikimo. Tai buvo pagrindinė karaliaus įžengimo į sostą sąlyga.

Revoliucijos rezultatai:

1. Anglija tapo konstitucine monarchija;
2. Parlamentas pasidarė lygi su karaliumi ir jo valdžią ribojanti institucija (Teisių bilis);
3. buvo pripažinta, kad karaliui valdžią duoda ne Dievas, o tauta (Parlamentas);
4. Anglijos žemvaldžiai atsikratė vasalinės priklausomybės nuo karaliaus;
5. Anglija prisijungė Airiją ir Škotiją;
6. Anglija tapo stipriausia pasaulyje jūrų valstybė ir įsiviešpatavo pasaulio prekyboje
7. buvo priimti įstatymai, ginantys laisvųjų piliečių teises (Habeas corpus act).

Anglijos revoliucija XVII Anglijai būdinga:

• Baudžiavos nebuvimas;
• Aptvėrimai;
• Bajorų bendravimas su miestiečiais ir atvirkščiai;
• Karalius valdo su Parlementu. Jo valdžia buvo silpnesnė nei kt. Europos valstybėse;
• Problemos su Airija, Škotija;

Anglijos revoliucija XVII a. (1640 – 1688 m.):

1. priežastys:

• Absoliutinė karaliaus valdžia;
• Feodalinė santvarka;
• Anglikonų bažnyčios viešpatavimas;

2. 1640 m. sušauktas Parlamentas, posėdžiavęs 13 m., todėl pramintas Ilguoju. Šio parlamento sušaukimas tapo revoliucijos pradžia;
3. Pilietinis karas 1642 – 1649 m.:

• Karaliaus šalininkai (kavalieriai) – š. Ir v. grafysčių bajorai, anglikonai ir katalikai, tų grafysčių valstiečiai;
• Parlamento šalininkai – r. Ir p. Grafysčių naujieji bajorai; puritoniška buržuazija; miestiečiai ir dalis valstiečių;
• Pirmaisiais metais nei viena pusė nepasiekė persvaros: parlamentas turėjo daugiau lėšų ir gausesnę armiją, o kavalieriai buvo labiau patyrę kariai;
• Kromvelis (Bendruomenių rūmų deputatas) sudarė naujo tipo kariuomenę iš puritonų ir paskelbė Šventąjį karą prieš anglikonus – kare įvyksta persilaužimas;
• 1645 m. karaliaus armija patyrė sutriuškinimą;
• parlamentas įvykdė daug svarbių reformų (nusavino anglikonų Bažnyčiai priklaususias žemes, bajorai nustojo buvę karaliaus vasalais);
• 1649 m. Kromvelis su savo šalininkais pašalino iš Parlamento savo priešininkus, nukirsdino Karolį I, panaikino Lordų rūmus ir Angliją paskelbė respublika.

4. Kromvelio vidaus ir užsienio politika 1649 – 1658 m.:

• vidaus: išvaikė Ilgąjį parlementą ir pasiskelbė lordu protektoriumi (įvedė karinę diktatūrą); didino mokesčius, o tai smukdė šalies ūkį ir didino Kromvelio šalininkų nepasitenkinimą; griežtos puritoniškos tvarkos, papročių įvedimas;
• užsienio: stengėsi paverst Angliją galingiausia valstybe; 1652 – 1654 m. karas tarp Olandijos ir Anglijos, po kurio Anglija įsiviešpatavo pasaulinėj prekyboj; kariavo su Ispanija (atėmė Jamaiką);

5. Monarchijos atkūrimas 1660 – 1688 m.:

• protektorato žlugimas;
• 1660 m. į sostą pakviečiamas Stiuartų dinastijos princas Karolis II;
• Karolio II valdymas kėlė visuomenės nepasitenkinimą;

6. 1688 m. perversmas:

• Stiuartų dinastijos nuvertimas (turtingi miestiečiai ir bajorai protestantai pasikvietė Olandijos valdytoją Vilhelmą Iranietį “atkurti laisvę”, ginti protestantizmą; karalius Jokūbas II pabėgo į Prancūziją);
• Konstitucinės monarchijos sukūrimas: parlamentas pasiūlė sostą Vilhelmui; Vilhelmas patvirtino Teisių bilį (jis draudė didint mokesčius, stabdyti karaliui įstatymus, rinkti kariuomenę be parlamento sutikimo); Teisių bilis buvo įžengimo į sostą sąlyga, tai reiškė, kad karaliui valdžią duoda tauta, su kuria jis sudaro sutartį;

7. Anglijos revoliucijos rezultatai:

• Anglija tapo konstitucine monarchija;
• Buvo paspartintas senos luominės santvarkos irimas ir naujos – demokratinės formavimas;

8. Anglijos politinė raida XVII a.:

• 1603 m. Jokūbas I;
• 1625 m. Karolis I;
• 1640 m. revoliucija;
• 1649 m. respublika;
• 1660 m. monarchijos atkūrimas;
• 1688 m. perversmas;

Sąvokos: Aptvėrimai – valstiečių nuvarymas nuo Naujieji bajorai – naujai auganti buržuazija, ėmę ūkininkaut naujoviškai; Senieji bajorai – seni feodalai; Protektoratas – karinė diktatūra; Džentelmenai – stambūs žemvaldžiai; Kavalieriai – karaliaus šalininkai; Apskritagalviai – parlamento šalininkai; 1649 – 1653 m. Anglijos respublika 1653 – 1658 m. Kromvelio protektoratas 1660 m. Stiuartų dinastijos restauracija 1688 m. valstybinis perversmas, parlamentinės monarchijos įsigalėjimas Lygintojų sąjūdis Anglijoje XVII a.:

• Lygintojai – leveleriai, jiems vadovavo Libertas. Reikalavo visų žmonių lygybės, respublikos Anglijoje įkūrimo, gynė privatinę nuosavybę;
• Tikrieji lygintojai – digeriai – kasėjai (turtingi miestiečiai), vadovaujami Vinstenlio pasisakė už politinių teisių sulyginimą, turto lygybę, privatinės nuosavybės panaikinimą, monarchijos išlikimą.

• Anglijos revoliucijos priežastys trumpai

Anglijos revoliucijos priežastys trumpai:

1. Stiprėjo prieštaravimai tarp karaliaus ir parlamento:

•  tuo metu valdančioji Stiuartų dinastija siekė paversti Angliją absoliutine monarchija (paleisti parlamentą arba jį visiškai apriboti);
• parlamentas visaip stengėsi apriboti karaliaus valdžią (ypatingai priešinosi jo įsakymams dėl mokesčių padidinimo ir dėl samdomos kariuomenės išlaikymo).

2. Stiprėjo prieštaravimai tarp karaliaus ir visuomenės:

• nauji mokesčiai, muitų padidinimas kėlė pasiturinčių (prekybininkų, pramonininkų ir naujųjų bajorų – džentelmenų) bei vidutinių (jomenų – laisvųjų valstiečių, amatininkų) visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą;
• džentelmenai norėjo tapti pilnateisiais žemės savininkais ir nepriklausyti nuo karaliaus malonės (nes karalius kaip ir anksčiau buvo aukščiausias žemės valdytojas, ir be jo sutikimo bajorai negalėdavo nei parduoti, nei paveldėti savo žemių)

3. Stiprėjo prieštaravimai tarp anglikonų ir puritonų (nes karalius, kaip Anglikonų bažnyčios galva, sustiprino puritonų persekiojimus, o pastarieji vis smarkiau smerkė anglikonų bažnyčia ir karalių, kaip jos valdovą).

4. Stiprėjo prieštaravimai tarp Anglijos ir Škotijos, kurias jungė tik bendras valdovas – Škotijos karalius Jokūbas II (Stiuartas) (Škotija norėjo išlaikyti visiška savarankiškumą ir kalvinistų tikėjimą).

5. Stiprėjo prieštaravimai tarp Anglijos ir Airijos, kurią Angliją galutinai kolonizavo XVI a. (karalius vertė atsisakyti airius katalikybės; atiminėjo žemes; žiauriai slopino bet kokį pasipriešinimą Olsteryje – Airijos šiaurės rytuose – vietiniai gyventojai buvo išvaromi, o jų vietoje kūrėsi persikelėliai iš Anglijos ir Škotijos).

Karaliaus valdžia – “Dievo duota”

XVII a. pirmoje pusėje padidėjo monarchijos ir anglų visuomenės prieštaravimai. Jokūbas Stiuartas, arba Jokūbas I (1603-1625), stengėsi paversti parlamentą savo įrankiu arba visai jį panaikinti. Karaliaus teisininkai aiškino, jog parlamentas esąs tolimos senovės liekana, kurios jai reikėtų atsisakyti. Kaip sektiną pavyzdį jie nurodydavo Prancūzijos ir Ispanijos absoliutines monarchijas.

Pats karalius Jokūbas I – didžiai išsilavinęs žmogus – buvo labai geros nuomonės apie savo valdžią. Jis rašė: “monarchija yra tapati Dievo valdžiai. Pirma, jos pagrindai paremti Šventuoju raštu. Antra, ji pagrįsta senąja mūsų karalystės teise ir, trečia, ji išplaukia iš gamtos dėsnių. Karaliaus valdžia yra dieviškos kilmės, nes karaliai paskirti Dievo ir tik jam atsako už savo Veiksmus. Taigi karūnuotas valdovas pagal gamtos dėsnius — savo valdinių tėvas, o valdinių pareiga būti ištikimiems karaliui… Tad kodėl riaušininkai ir maištininkai krikščioniškose valstybėse reikalauja sau laisvės, kurios Dievas liaudžiai nesuteikė?”

Karolio I valdymo pradžia

Jokūbo I sūnus, 1625 m. pradėjęs valdyti Karolis I, nepasižymėjo tokiu mokslingumu, tačiau su parlamentu kovojo ryžtingiau už tėvą. Jis reikalavo, kad parlamentas patvirtintų naujus mokesčius, o šiam atsisakius – jį paleido ir vienuolika metų nešaukė. Devyni Bendruomenių rūmų deputatai buvo uždaryti į kalėjimą, vienas jų ten ir mirė. Valdžia įvesdavo naujus mokesčius ir grąžindavo senus, jau užmirštus, didino įvežamų ir išvežamų prekių muitus. Visa tai kėlė buržuazijos ir naujosios bajorijos nepasitenkinimą.

Tačiau Anglijos pasiturinčiųjų sluoksniai piktinosi ne tik mokesčiais. Džentelmenai norėjo tapti visiškais savo žemių savininkais ir nepriklausyti nuo karaliaus valdininkų malonės. Mat monarchas vis dar buvo vyriausias žemės valdytojas, o džentelmenai – jo vasalai. Paveldint ir parduodant dvarus reikėdavo gauti karaliaus leidimą ir mokėti didelę piniginę rinkliavą. Tas pat vyko ir su „aptvėrimais”, kuriuos valdžia ne kartą buvo uždraudusi, neva gindama valstiečius. Tačiau, sumokėjus baudas karaliui ir kyšius jo valdininkams, „aptvėrimai” visada būdavo įteisinami.

Puritonų persekiojimas

Valdant Karoliui I sustiprėjo puritonų persekiojimas, buvo stengiamasi visus gyventojus paversti anglikonais. Nemažai puritonų dvasininkų pateko į kalėjimus, kai kuriuos jų plakdavo rimbais, kitiems net nukirsdavo ausis. Tačiau tokios priemonės norimu rezultatų nedavė. Puritonizmas plito jau ne tik tarp pasiturinčiųjų, bet ir tarp miesto prastuomenės. Puritonų dvasininkai ir keliaujantieji pamokslininkai vis ryžtingiau smerkė Anglikonų bažnyčią ir karalių kaip jos galvą. Vyskupus puritonai vadino „nepasotinamais vilkais, šėtono tarnais”, reikalavo atimti iš Anglikonų bažnyčios jos valdomas žemes.

Parlamento sušaukimas ir pirmosios reformos

Karolis I mėgino išgyvendinti kalvinizmą ir Škotijoje. Tada škotai sukilo, išvijo karaliaus valdininkus ir įsiveržė Šiaurės Angliją. Jiems sutramdyti Karolis I neturėjo pakankamai kariuomenės ir pinigų jai pasamdyti. Įvesti naujų mokesčių be parlamento pritarimo karalius jau nedrįso. 1640 m. teko pagaliau surengti Bendruomenių rūmų rinkimus ir sušaukti parlamentą. Jis posėdžiavo beveik 13 metų, tad buvo pramintas Ilguoju parlamentu. Jo sušaukimas virto revoliucijos pradžia.

Iš pat pradžių šis parlamentas nepaisė monarcho: nutarė suimti ir įkalinti jo artimiausius patarėjus, panaikino neteisėtai įvestus mokesčius, paleido iš kalėjimų nuteistus už nusikaltimus valdžiai ir Anglikonų bažnyčiai puritonus. Buvo taip pat priimtas įstatymas, pagal kurį karalius neteko galios savo nuožiūra paleisti Bendruomenių rūmus. Jis galėjo tai padaryti jau tik pritariant deputatų daugumai. Kraštutiniai puritonai siūlė parlamentui panaikinti vyskupų valdžią, bet tada dar pritarimo nesulaukė.

Sukilimas Airijoje

Įtampą ir sumaištį šalyje didino prasidėjęs didysis sukilimas Airijoje. Žiauriai engiami airiai vieningai stojo kovą: užiminėjo anglų tvirtoves, išvarydavo, o kartais ir nužudydavo kolonistus. Londone sklido baisūs gandai, jog „laukiniai” airiai išnaikino 200 tūkst. protestantų, nors žuvusiųjų iš tikrųjų buvo apie 10 tūkst. Ir karalius, ir parlamentas buvo įsitikinę, kad reikia nuslopinti sukilimą ir išlaikyti Airiją anglų valdžioje. Tačiau jie negalėjo sutarti, kaip suformuoti armiją ir kas jai vadovaus. Parlamentas nenorėjo to reikalo patikėti karaliaus parankiniams, o Karolis I puritonams.

Pilietinio karo pradžia

Parlamentas vis labiau ribojo karaliaus valdžią. Anglijoje vyko revoliucija, ir karalius Londone neturėjo jėgų jai priešintis. Londono miestiečių puritonų pašauktinių būriai buvo daug gausesni už karaliaus sargybą. Atrodė, kad Karoliui I teks pripažinti susidariusią padėtį ir valdyti Angliją parlamento nustatytomis sąlygomis. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. 1642 m. sausio mėn. karalius išvyko į Šiaurės Angliją, kur buvo mažai puritonų ir naujųjų dvarininkų, o dauguma bajorijos liko jam ištikima. Čia jis ėmė rinkti kariuomenę kovai su parlamentu ir netrukus paskelbė jam karą.

Karaliaus ir parlamento šalininkai

Tarp karaliaus šalininkų, vadinamų kavalieriais, dau­giausia buvo Šiaurės ir Vakarų Anglijos bajorų — anglikonų ir katalikų. Paskui juos į karaliaus kariuomenę ėjo ir tų sričių valstiečiai. Parlamentą rėmė Rytų ir Pietryčių Angli­jos puritoniška buržuazija ir bajorija, miestų, labiausiai Lon­dono, prastuomenė, taip pat dalis valstiečių — žemės laiky­tojų bei jomenų.

“Naujojo pavyzdžio armija”

Pirmaisiais pilietinio karo metais nei viena šalis negalė­jo pasiekti lemiamos persvaros. Parlamentas turėjo daugiau lėšų ir gausesnę armiją. Tačiau kavalieriai buvo labiau pa­tyrę ir narsesni kariai negu miestiečių pašauktiniai ar pa­skubomis nusamdyti visokie valkatos. Padėtis pasikeitė, kai mažai žinomas Bendruomenių rūmų deputatas Oliveris Kromvelis (1599—1658) sukūrė „naujojo pavyzdžio” armiją iš dievobaimingų puritonų. Jiems karas su kavalieriais, an­glikonais arba katalikais, virto šventuoju, ir jie grūmėsi nė kiek negailėdami gyvybės. „Naujojo pavyzdžio” armijoje Kromvelis įvedė griežčiau­sią drausmę, karininkais skirdavo ne tik bajorus, bet ir raš­tingus neturtinguosius miestiečius. Tad tarp karininkų atsi­rado buvusių jūreivių, vežikų, batsiuvių. 1645 m. vasarą mū­šyje ties Nesbio kaimu karaliaus armija patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Karolis I pasitraukė į Škotiją, bet škotai išda­vė jį parlamentui. Menkai saugomam karaliui pavyko pa­bėgti, jis bandė toliau kariauti, tačiau pralaimėjo ir vėl pateko į nelaisvę. Dėl jo likimo iškilo naujų parlamento armijos nesutarimų.

Tolesnė parlamento veikla

Vykstant pilietiniam karui parlamentas padarė daug svarbių pertvarkymų. Jis panaikino vyskupijas ir nusavino Anglikonų bažnyčiai priklausančias žemes. Dvarininkai nu­stojo buvę karaliaus vasalais, jiems jau nereikėjo gauti lei­dimų ir mokėti rinkliavų paveldint, parduodant ar perkant dvarus. Tačiau valstiečiai — žemės laikytojai — kaip ir anks­čiau privalėjo mokėti piniginę duoklę žemvaldžiams, „aptvė­rimai” nebuvo uždrausti ar bent apriboti. Kita vertus, parlamente vyraujantys turtingi miestiečiai nenorėjo panaikinti monarchijos ir išplėsti rinkimų teisių. Jie nerimavo, kad, nuvertus karalių, aukščiausioji valdžia gali atitekti armijos vadovybei, o suteikus teisę balsuoti ne- pasiturintiesiems, į Bendruomenių rūmus pateks pačių kraš­tutinių pertvarkymų šalininkai, siekiantys iš pagrindų pa­keisti esamą valstybės ir visuomenės santvarką.

Leveleriai ir jų politiniai siekiai

Ypač jie bįjojo levelerių („lygintojų”), vadovaujamų puri­tono Džono Lilbemo (1618—1657). Daugelyje atsišaukimų ir brošiūrų Lilbemas įrodinėjo, kad valdžia turi priklausyti tautai, kuri patiki ją parlamentui. „Turi būti gerai žinoma ir pačiam parlamentui, kad jis privalo daryti ne tai, ką užsi­mano, o tai, kas naudinga tautos gerovei ir nedaro tautai žalos”, — rašė Lilbemas. Leveleriai reikalavo panaikinti mo­narchiją ir Lordų rūmus, suteikti rinkimų teisę visiems suaugusiems vyrams, priimti pagalbos neturtingiesiems bei el­getoms įstatymus, pripažinti visų piliečių lygybę prieš įsta­tymus ir sąžinės laisvę bet kurios religijos tikintiesiems. Va­dinasi, leveleriai, toli pralenkdami savo laikus, siekė sukur­ti Anglijoje demokratinę respubliką. Jie nebuvo vien bejė­giai svajotojai, o turėjo nemažai šalininkų tarp „naujojo pavyzdžio” armijos karininkų ir kareivių.

Karolio I nukirsdinimas

Parlamentas nutarė paleisti armiją, tačiau ji įžengė į Londoną ir pašalino iš Bendruomenių rūmų sau priešiškus deputatus. Kromvelis ir jo šalininkai tuo metų veikė kartu su leveleriais. Šiems reikalaujant buvo nutarta teisti kara­lių už „nusikaltimus tautai”, kaip pilietinio karo kaltininką. 1649 m. sausio mėn. Bendruomenių rūmų paskirtas tribu­nolas pasmerkė Karolį I mirti, ir jis buvo viešai nukirsdin­tas vienoje iš Londono aikščių. Tai turėjo didžiulę istorinę reikšmę. Pati savaime smurtinė valdovo mirtis nebuvo kaž­kas negirdėta. Daug karalių ir kunigaikščių baigė gyvenimą pasmaugti, nušauti, nudurti, prigirdyti ar nunuodyti. Ta­čiau valdovai būdavo nužudomi slapta, žudikai nuoširdžiai ar apsimestinai pasmerkiami, o aukos iškilmingai laidoja­mos. Anglijoje pirmą kartą pasaulyje valdovas buvo nuteis­tas ir nubaustas tautos vardu. Žinia apie Karolio I nukirs­dinimą sukėlė siaubą ir pasipiktinimą Europos valdovų rū­muose. Protestavo Prancūzija, Ispanija ir Austrija. Rusijos caras nutraukė su Anglija visus santykius ir iš savo valsty­bės išvarė anglų pirklius. Po karaliaus nukirsdinimo buvo panaikinti Lordų rūmai, o Anglija paskelbta respublika.

Klausimai

1. Dėl ko kilo Karolio I ir parlamento konfliktas?
2. Kodėl karalių palaikė Šiaurės ir Vakarų, o parlamentą – Rytų ir Pietryčių Anglija?
3. Kodėl parlamento armija nugalėjo karaliaus armiją?
4. Kokie pertvarkymai buvo padaryti Anglijoje pilietinio karo metais?
5. Kokių tikslų siekė leveleriai?