1. Absoliutizmo krizė

Prancūzija XVIII a. antroje pusėje

Revoliucijos išvakarėse Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 25 mln. žmonių. Kaimo gyventojai sudarė 85% visų prancūzų – tuo Prancūzija nesiskyrė nuo kitų tuometinės Europos šalių. Tačiau miestiečių skaičiumi ji pirmavo Europo­je. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyveno apie 550 tūkst. žmonių. Paryžius bu­vo didžiausias Europos miestas.

Žemės ūkis ir toliau liko pagrindinė Prancūzijos ekonomikos šaka. Senjo­rams priklausė daugiau kaip pusė karalystės žemių. XIV-XV a. daliai valstie­čių buvo suteikta asmens laisvė, tačiau žemės šeimininkais jie netapo. Bajorai už žemę, kuria naudojosi valstiečiai, reikalavo duoklės pinigais ir produktais. Valstiečiai turėjo mokėti papildomus mokesčius už naudojimąsi malūnu, vy­nuogių spaudyklomis, duonos kepyklomis. Jie ypač nekentė “druskos” mokes­čio, kurį reikėjo mokėti už kiekvieną šeimos narį, sulaukusį aštuonerių metų. Be to, valstiečiai Katalikų bažnyčiai privalėjo mokėti dešimtinę, kuri atitiko dešimtąją derliaus vertės dalį. Valstiečių ūkio derlius buvo skurdus, todėl daž­nai grėsdavo badas, ypač nederliaus metais.

Nors Prancūzija buvo agrarinė šalis, tačiau jos ekonomikoje pramonė vaidi­no svarbų vaidmenį. Manufaktūrose buvo gaminami brangūs įvairių rūšių audi­niai, stiklo ir metalo dirbiniai, ginklai bei daugybė prabangos reikmenų. Padi­dėjo anglių gavyba, geležies lydymas, tačiau lyginamasis šių šakų svoris šalies ekonomikoje tebebuvo menkas.

Karaliaus valdžia

Karalius turėjo neribotą valdžią ir valdė padedant ministrams. Luomų atstovų susirinkimas – Generaliniai luomai – nebuvo susirinkę nuo pat 1614 m. Valdant Liudvikui XIV labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Jis, norėdamas pabrėžti savo absoliučią valdžią, kartą pasakė: “Valstybė – tai aš”. Didelę reikšmę šalies val­dyme įgijo dvariškiai, kurie Liudviką XIV praminė “Karaliumi-Saule”.

Tačiau XVIII a. pr. karaliaus valdžia dėl nuolatinių karų, milžiniškų lėšų švaistymo dvaro prabangai, valstie­čių sukilimų ėmė silpnėti.

Atėjus į valdžią Liudvikui XV, valstybės reika­lams buvo skiriama mažiausiai dėmesio. Liudviko XV valdymą geriausiai apibūdina jo ištartas posa­kis: “Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tva­nas”. Karalius laiką leido medžiodamas, iškylauda­mas ir puotaudamas su favoritėmis. Garsiausia iš jų – markizė de Pompadūr – kurį laiką faktiškai valdė Prancūziją. Didžiulės išlaidos karaliaus dvarui ir pramogoms didino valstybės finansų krizę.

Po Liudviko XV mirties 1774 m. Prancūzijos karaliumi tapo jo anūkas Liudvikas XVI. Kitaip nei jo pirmtakai, naujasis karalius nesižavėjo lengvabūdišku gyvenimu. Vienas mėgstamiau­sių Liudviko XVI užsiėmimų buvo šaltkalvystė. Didelę įtaką karaliui darė jo žmona – Austri­jos imperatoriaus Pranciškaus I duktė Marija Antuanetė. Graži ir aikštinga Marija Antuanetė buvo priešingybė savo vyrui. Ji mėgo pramo­gas, aktyvų gyvenimą ir siekė dalyvauti valsty­bės valdyme.

Trys luomai

Prancūzijos visuomenę sudarė trys luomai: dva­sininkija, bajorija ir trečiasis luomas. Pirmojo ir antrojo luomo atstovai buvo privilegijuoti ir at­leisti nuo visų mokesčių. Tik dvasininkija ir ba­jorija galėjo užimti aukštas pareigas valstybėje ir dalyvauti jos valdyme. Šių luomų atstovai su­darė truputį mažiau nei 2% visų šalies gyventojų.

Trečiajam luomui priklausė visi Prancūzijos gyventojai nuo valstiečio iki stambaus bankininko ir manufaktūrų savininko. Kitaip nei pirmieji du luomai, trečiasis turėjo mokėti mokesčius. Pagrindinį vaidmenį trečiajame luome vaidi­no buržuazija, kuri buvo nepatenkinta esama santvarka Prancūzijoje.

Karaliaus valdžios ir visuomenės konfliktas

Iškilusi buržuazija siekė verslo laisvės ir galimybės dalyvauti valstybės valdy­me. Susidariusia padėtimi buvo nepatenkinti ir miestiečiai. Trečdalį miesto gy­ventojų sudarė nevienalytė smulkioji buržuazija: amatininkai, cechų meistrai, nedidelių dirbtuvėlių savininkai. Tačiau miestų gyventojų daugumą sudarė lais­vai samdomi darbininkai.

Nevienalytis buvo ir bajorų luomas. Kai kurie iš jų steigė manufaktūras ir kasyklas, užsiimdavo finansinėmis operacijomis. Šie bajorai drauge su trečiuo­ju luomu siekė permainų visuomenėje. Tačiau jų buvo mažai, nes kilmingieji bajorai pramoninę ir prekybinę veiklą tebelaikė negarbinga. Dauguma bajorų priešinosi pažangioms permainoms ir siekė išsaugoti savo privilegijas.

Katalikų bažnyčiai ir vienuolynams priklausė daugiau kaip dešimtadalis Prancūzijos žemių, kurias ji išnuomodavo už pinigų mokestį. Dvasininkijos rankose susikaupė didžiuliai turtai, tačiau mokesčių ji nemokėjo. Tokia padėtis nereiškė, kad visi dvasininkai gyveno labai gerai. Pagrindinė pajamų dalis ati­tekdavo aukštiesiems bajorų kilmės dvasininkams: vyskupams, prelatams, aba­tams. Tuo tarpu parapijų kunigai – miestiečių ir valstiečių sūnūs – gaudavo kuklias, netgi menkas pajamas. Dalis bajorijos ir dvasininkijos revoliucijos iš­vakarėse palaikė trečiąjį luomą.

Ūkio ir finansų krizė

XVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę. Liudviko XVI valdymo pradžioje generalinis finansų kontrolierius A. Tiurgo parengė plačią reformų programą, kuri turėjo pagerinti ūkio būklę ir sustiprinti finansinę valstybės pa­dėtį. A. Tiurgo tarp provincijų įvedė laisvą prekybą grūdais, panaikino vidu­ramžiškas cechų privilegijas, sumažino valstybėje gerai apmokamų pareigybių skaičių, palengvino valstiečių prievoles. A. Tiurgo pradėtos reformos sukėlė dvasininkijos ir bajorijos pasipriešinimą. Išsigandusi reformos pasekmių, val­dančioji viršūnė privertė karalių pašalinti A. Tiurgo iš užimamų pareigų. Be to, reformoms buvo pasirinktas netinkamas laikas. Tais metais šalyje užderėjo menkas derlius. Pavasarį Paryžiuje minios žmonių pradėjo plėšti sandėlius ir kepyklas. Valstybės padėtį bandė gerinti generalinis finansų kontrolierius Ž. Nekeras. Jis siūlė karaliui sumažinti dvaro išlaidas, sukurti provincijų susirin­kimus, sumažinti valstiečių mokesčius. Tačiau Ž. Nekero reformoms aktyviai pasipriešino Marija Antuanetė, karaliaus broliai ir bajorija.

Revoliucijos išvakarėse ypač sunki padėtis susidarė dėl menko derliaus. Ša­lyje trūko grūdų, pakilo duonos kainos. Tokioje situacijoje tapo nebeįmanoma iš valstiečių išspausti didesnių mokesčių, o bankininkai nebedavė karaliui nau­jų paskolų. 1788 m. rugpjūčio mėn. Liudvikas XVI paskelbė nutarimą dėl Ge­neralinių luomų sušaukimo.

Rinkimai į Generalinius luomus

1789 m. pavasarį vyko rinkimai į Generalinius luomus. Anksčiau kiekvieno luomo deputatai sudarydavo trečdalį bendro deputatų skaičiaus. Tokia Genera­linių luomų tvarka neatitiko trečiojo luomo interesų, nes dvasininkija ir bajorija reformoms galėjo pasipriešinti. Rinkimų išvakarėse buvo patenkintas trečiojo luomo reikalavimas duoti jam tiek deputatų vietų, kiek jų turėjo privilegijuotie­ji luomai.

Per rinkimus į Generalinius luomus Prancūzijos miestuose ir miesteliuose kilo badaujančių beturčių riaušės. Kaimuose valstiečiai užpuldavo senjorų pi­lis, atsisakydavo mokėti mokesčius. Trečiojo luomo atstovai reikalavo apriboti karaliaus valdžią, panaikinti feodalines prievoles, skirti mokesčius privilegi­juotiems luomams.

Klausimai

1. Kokia buvo valstiečių padėtis XVIII a. Prancūzijoje?
2. Kokie luomai sudarė Prancūzijos visuomenę?
3. Kodėl trečiasis luomas ir dalis privilegijuotų luomų atstovų buvo nepatenkinti
   esama santvarka Prancūzijoje?
4. Kokios priežastys sąlygojo ūkio ir finansų krizę šalyje?

Prancūzijos luominė visuomenė 1789 m.

Prancūzijos visuomenė prieš Didžiąją Prancūzijos revoliuciją išgyveno absoliutizmo krizę. Absoliutizmo krizę įtakojo luominė visuominė, nederlius, trečias luomas (valstiečiai) išlaikantys kone visą valstybę, buržuazija neturinti teisių, valstybės muitai ir monopoliai trukdę verslo plėtojimuisi.