JAV prezidento V. Vilsono taikos programa
Skirsniai
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, JAV vyriausybė ne kartą mėgino tarpininkauti ir paskatinti kariaujančias puses sudaryti taiką. 1916 m. gruodžio mėn. JAV prezidentas kreipėsi į kariaujančias ir neutralias valstybes apsvarstyti galimas taikos sąlygas. Vokietija atsiliepė į šį kvietimą, tačiau vėliau pradėjo povandeninių laivų karą.
1918 m. sausio 8 d. JAV prezidentas V. Vilsonas Kongresui svarstyti pristatė naują taikos planą. Jį sudarė 14 punktų.
Antantės šalys pritarė V. Vilsono taikos programai. Vokietija, priešingai, delsė ir pareiškė sutinkanti su planu tik po nesėkmingo 1918 m. puolimo. Tačiau po karo sudarant taiką, buvo įgyvendinti tik keli taikos programos punktai. Buvo atkurta Lenkijos nepriklausomybė, pritarta išsivadavusių Habsburgų imperijos tautų nepriklausomybei ir įkurta Tautų Sąjunga. Už šį taikos planą 1920 m. V. Vilsonui buvo suteikta Nobelio taikos premija.
Bresto taika
1917 m. pab., po bolševikinio perversmo Rusijoje, Vokietija su Rusija stengėsi sudaryti separatinę taikos sutartį. Jau 1917 m. lapkričio 22 d. tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos buvo pasirašyta paliaubų sutartis, o gruodžio mėn. Brest-Litovske prasidėjo taikos derybos. Jose Vokietija pareikalavo, kad Rusija atsisakytų Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijų. Nesutikdamas su tokiomis sąlygomis, Rusijos delegacijos vadovas L. Trockis 1918 m. sausio 28 d. nutraukė derybas. Tada vokiečiai bei jų sąjungininkai atnaujino puolimą ir užėmė nemažai naujų teritorijų. Bolševikai buvo priversti priimti vokiečių taikos sąlygas..1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske buvo pasirašyta Vokietijos ir bolševikinės Rusijos sutartis. Rusija turėjo pripažinti Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę, atsisakyti pretenzijų į Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos teritorijas. Armėnijos teritorija atiteko Turkijai.
Taip bolševikinė Rusija neteko 1,2 mln. km2 teritorijos, kurioje gyveno 60 mln. žmonių. Ypač skaudus Rusijai buvo Ukrainos praradimas, nes ji aprūpindavo Rusiją grūdais ir akmens anglimi.
Vokietijos karinis ir ekonominis išsekimas
Sudariusi Bresto taiką su Rusija, Vokietija kaupė paskutiniąsias jėgas sumušti prancūzų ir anglų kariuomenes, joms į pagalbą atskubėjo didesnės amerikiečių pajėgos. Vokietija pasisavino visus naujai užgrobtų Baltijos, Ukrainos kraštų išteklius, gyventojus apdėjo nepakeliamomis duoklėmis. Patrankoms ir sviediniams gaminti buvo sulydomi net bažnyčių varpai ir žalvariniai stogai. Rytų fronte kariavusios divizijos buvo permestos į Vakarus.
1918 m. kovo 21 d., po kelių valandų patrankų šaudymo į anglų ir prancūzų pozicijas, Vokietija, siekdama priversti sąjungininkus pasiduoti, pradėjo naują puolimą. Iš pradžių vokiečių puolimas 80 km ruože buvo sėkmingas, sąjungininkai traukėsi. Tačiau po keliasdešimties nužygiuotų kilometrų, puolimas buvo nutrauktas. Vokiečių kariuomenei trūko kareivių, nebuvo arklių, kurie galėtų traukti patrankas. Nebuvo galima pakeisti fronte besikaunančių kareivių, nes trūko rezervų, stigo maisto, amunicijos. 1918 m. liepos mėn. sąjungininkų kariuomenė, panaudodama tankus, aviaciją, perėjo į kontrpuolimą ir nustūmė vokiečius atgal. Anglus ir prancūzus labai parėmė JAV kariuomenė, kurios karių skaičius 1918 m. Prancūzijos fronte buvo per 800 tūkst. Šios jungtinės pajėgos pradėjo triuškinti vokiečių kariuomenę.
Kompjeno paliaubos
Prancūzams, anglams ir amerikiečiams perėjus į kontrpuolimą, vokiečių kariuomenė 1918 m. rudenį ėmė trauktis. Rugsėjo 29 d. vokiečių kariuomenės vadas P. Hindenburgas pripažino, kad Vokietija karą pralaimėjo ir kreipėsi į Vyriausybę, kad pradėtų su sąjungininkais derėtis dėl paliaubų. Vokiečių delegacijai derybose vadovavo Centro partijos lyderis Matijas Ercbergeris, o sąjungininkų maršalas Ferdinandas Fošas. Baimindamasis, kad vokiečiai, pasinaudoję atokvėpiu, gali atnaujinti puolimą maršalas Fošas atsisakė derėtis ir lapkričio 8 d. vokiečiams įteikė ultimatyvias sąlygas. Buvo reikalaujama tuoj pat išvesti vokiečių kariuomenę iš užimtų teritorijų, visų pirma iš Elzaso bei Lotaringijos. Dešiniajame Reino krante pareikalauta sukurti demilitarizuotą saugumo zoną. Sąjungininkai taip pat pareikalavo, kad vokiečiai jiems atiduotų visus povandeninius laivus, didžiąją dalį jūrų laivyno, transporto ir karo priemonių. Brest-Litovsko taika paskelbta negaliojančia.
Vokiečių delegacijai neliko nieko kito kaip priimti iškeltas sąlygas, nes prasidėjus revoliucijai, priešintis ir kariauti Vokietija nebegalėjo. 1918 m. lapkričio lld. maršalo F. Fošo vagone-salone, Kompjeno miške, paliaubos buvo pasirašytos. Jau prieš tai paliaubas buvo pasirašę Vokietijos sąjungininkai: Austrija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija.
Revoliucija Vokietijoje
Nepasisekus pasiekti pergalės Vakarų fronte, ir Vokietijoje, ir Austrijoje-Vengrijoje prasidėjo bruzdėjimai. Habsburgų monarchijos tautos reikalavo nepriklausomybės. Matydamos, kad imperija gali sugriūti, 1918 m. spalio mėn. imperatorius Karlas I paskelbė deklaraciją, kuria suteikė plačias autonomines teises Austrijos tautoms. Tačiau buvo per vėlu. 1918 m. spalio 28 d. Prahoje buvo paskelbta Čekoslovakijos Respublikos Nepriklausomybės deklaracija. Nuo Austrijos atsiskyrė Vengrija, lapkričio l d. paskelbusi savo nepriklausomybę. Austrijai nieko kito neliko, kaip lapkričio 3 d. pasirašyti paliaubas su Antantės šalimis ir pripažinti imperijos žlugimą. Lapkričio 12 d. buvo paskelbta apie Austrijos Respublikos sukūrimą ir monarchijos nuvertimą.
Panašūs įvykiai klostėsi Vokietijoje. 1918 m. spalio pab. vokiečių karinio jūrų laivyno vadovybė kariniams laivams įsakė plaukti į atvirą jūrą ir atakuoti anglų laivus. Šiam įsakymui pasipriešino jūreiviai, laivuose kilo maištai. Greitai jie persimetė ir į sausumos kariuomenės dalinius. Sukilę kareiviai, jūreiviai ir darbininkai 1918 m. lapkričio 3 d. užėmė Kylio miestą. Tokie pat sukilimai apėmė ir kitus miestus. Lapkričio 7 d. sukilėlių rankose atsidūrė Miunchenas, o Bavarija buvo paskelbta respublika. Lapkričio 9 d. prasidėjo masinės demonstracijos Vokietijos imperijos sostinėje Berlyne. Vilhelmas II buvo priverstas atsisakyti sosto ir emigruoti iš šalies. Šalį pradėjo valdyti revoliucijai vadovavusios Socialdemokratų partijos lyderis Frydrichas Ebertas.
JAV prezidento Vudro Vilsono 1918 m. sausio 8 d. JAV Kongrese paskelbta Taikos programa
- Atsisakyti slaptosios diplomatijos. Tarptautiniai susitarimai ir sutartys turi būti visiems žinomi.
- Laisvai leidžiama plaukioti jūromis ir vandenynais.
- Sumažinti muitinių barjerus.
- Mažinti ginklavimąsi.
- Teisingai išspręsti kolonijų problemas.
- Rusija: išvedus užsienio kariuomenę, rusų tauta pati laisvai apsispręs.
- Visiškai atkurti Belgijos nepriklausomybę.
- Elzasą-Lotaringiją reikia sugrąžinti Prancūzijai.
- Italijos sienas nustatyti nacionaliniu principu.
- Austrijos-Vengrijos tautoms suteikti autonomiją.
- Išspręsti Balkanų problemas: Rumunija, Serbija ir Juodkalnija turi būti nepriklausomos.
- Osmanų imperijoje turkų ir neturkų gyvenamos sritys turi gauti nepriklausomybę.
- Lenkija sudarys nepriklausomą, lenkiškai kalbančius gyventojus jungiančią valstybę.
- Sukurti Tautų Sąjungą.
23 str. Antvandeniai Vokietijos karo laivai <…> bus tučtuojau nuginkluoti, paskui internuoti.
- Kokias pasekmes bolševikinei Rusijai turėjo Bresto taikos pasirašymas?
- Kodėl Vokietijai po Bresto taikos nepavyko pakreipti karo sau palankia linkme?
- Kokios priežastys lėmė revoliucijų pradžią Austrijoje-Vengrijoje ir Vokietijoje?
- Kokias sąlygas, prieš pasirašant paliaubas, sąjungininkai iškėlė Vokietijai?
0 atsakymų (-ai) į temą "43. Nuo Bresto taikos iki Kompjeno paliaubų"