1 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Apie Romos imperijos gynybą ir prekinius mainus)
Reiną ir Dunojų saugojo romėnų sargybos laivai. <…> Gamtinė pasienio geografija buvo sustiprinta gynybiniais įrengimais – pirmiausia proskynomis ir stebėjimo bokštais, paskui palengva papildyta grioviais, palisadais*, akmeninėmis sienomis ir bokštais. <…> Romėnų galia nesustojo pasienyje. Kitapus gyvenančios tautos dažnai būdavo įtraukiamos į Romos politinę, diplomatinę ir ekonominę orbitą. Jos prekiaudavo gintaru, dažais, grūdais ir žąsų plunksnomis pagalvėms kimšti, taip pat romėnų legionams parūpindavo karių ir net karžygių, o jų vyresniesiems būdavo atsimokama prabangiomis dovanomis ir karine apsauga.
Įrengimais – įrenginiais. * Palisadas – gynybinė tvora iš vertikaliai be tarpų įkastų nusmailintų storų rąstų.
B šaltinis (Apie Romos imperijos plėtrą I a.)
Valdant pirmajam Augustui imperijos plėtra staiga sustojo 9 m. po Kr., kai tvirtindamas romėnų pozicijas užkariautose Germanijos žemėse karvedys Publijus Kvinktilijus Varas Teutoburgo Miško mūšyje kiek šiauriau dabartinio Osnabriuko beveik visai prarado tris legionus. Šis pralaimėjimas romėnų vaizduotėje prilygo mūšio prie Kanų tragedijai kare su Hanibalu, pasakotos kraupios istorijos, kaip patekę į nelaisvę kariai buvo aukojami per barbariškas apeigas, o vėtra ir liūtis tik didino žudynių mastą. <…> Hadriano siena, kaip mes ją vadiname, tęsėsi 70 su viršum mylių kirsdama salą nuo vienos pakrantės iki kitos. <…> O kam ji išties tinka – tai Romos galios dominavimui kraštovaizdyje pabrėžti, ir kartu susidaro įspūdis, kad čia imperija baigiasi. Turbūt ne atsitiktinumas, jog maždaug tuo pat metu panašių, nors ne tokių įspūdingų, sienų, pylimų ir įtvirtinimų radosi kitose pasienio zonose, tarytum Romos galios ribos būtų ėmusios darytis vis labiau apčiuopiamos.
118 km ilgio Hadriano siena (Jungtinėje Karalystėje) buvo pastatyta Hadriano įsakymu apie 122 m. ties šiauriausios Romos imperijos provincijos Britanijos riba. Tai įspūdingas karinės zonos įrengimo pavyzdys, atskleidžiantis senovės Romos gynybos technikas ir geopolitines strategijas. Antonino sieną – 60 km ilgio įtvirtinimų liniją Škotijoje – pradėjo statyti Antoninas Pijus 142 m., gindamasis nuo šiaurės barbarų. Tai buvo labiausiai į šiaurės vakarus nutolusi Romos pasienio įtvirtinimų dalis. 550 km ilgio Aukštutinės Germanijos ir Retijos pasienio įtvirtinimai, kurie buvo statomi etapais II a., driekėsi tarp Reinbrolio prie Reino ir Einingo prie Dunojaus. Išlikusios Germanijos pasienio įtvirtinimo, Hadriano sienos ir Antonino sienos liekanos – reikšmingi Romos imperijos sienų Europoje paminklai. Su savo fortais, mažaisiais fortais, sienomis, grioviais, infrastruktūra, civilių gyvenvietėmis šie įtvirtinimai liudija svarbius žmogiškuosius ir kultūros vertybių mainus Romos imperijos klestėjimo laikotarpiu, pasiekusius toliausius imperijos pakraščius. Išlikę pasienio įtvirtinimai atskleidžia romėnų karinės architektūros raidą, techninių statybos ir valdymo žinių sklaidą. Šios sienos rodo, jog šiaurės vakarinėje imperijos dalyje buvo įdiegta sudėtinga pasienio sistema, pirmą kartą sukurti kariniai įrenginiai, susieti su juos aptarnaujančiomis civilių gyvenvietėmis. Kontroliuojamos sienos
nebuvo neįveikiama kliūtis – pro jas buvo leidžiama judėti kariams ir iš įvairių regionų atvykusiems civiliams. Tai atvėrė galimybes kultūros vertybių mainams ir paskatino reikšmingus gyvenviečių struktūros, architektūros, kraštovaizdžio pokyčius.
D šaltinis (Europos žemėlapis)

2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Iš 1387 m. LDK didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegijos)
Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajoras ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti, perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus, namus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, nors juos jungia tai, kad jie yra vienos karūnos pavaldiniai. <…> Pagal senąjį paprotį karo žygis pasilieka kiekvieno pareiga, kuri vykdoma savo nuostoliais ir išlaidomis. <…> Kiekvienas, kuris, priėmęs šventąjį katalikų tikėjimą, gėdingai nuo jo pasitrauks arba kuris atsisakys jį priimti, neprivalo naudotis jokiomis šių teisių...
B šaltinis (Iš 1447 m. LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijos)
1. Taigi pirmiausia Lietuvos, Rusios, Žemaitijos ir <…> didžiosios kunigaikštystės minėtųjų žemių prelatams, kunigaikščiams, ponams, kilmingiesiems ir miestams esame davę, suteikę ir neatšaukiamai dovanoję ir šio rašto galia duodame, perleidžiame, dovanojame ir amžiniems laikams, bendrai ir pilnai, suteikiame tas teises, laisves ir imunitetus, kaip turi Lenkijos karalystės prelatai, kunigaikščiai, ponai, kilmingieji ir miestai. Bet, kad šis bendras posakis kuriuo nors būdu negalėtų sukelti ateityje dviprasmiškumų arba abejojimų, mes nusprendėme tas laisves arba kai kurias iš jų čia aiškiai išreikšti. <…> 5. Taip pat suteikiame, kad aukščiau minėti kunigaikščiai, kilmingieji, ponai ir bajorai turėtų laisvą galimybę išvykti iš mūsų didžiosios kunigaikštystės ir <…> įsigyti didesnių turtų ir atlikti karo žygių, ir vykti į bet kuriuos svetimus kraštus, išskyrus tiktai mūsų priešų šalis, tačiau tokiu būdu, kad išvykstančių iš krašto mums atliekamos nuo jų turto prievolės nebūtų pažeistos, bet mums ir mūsų įpėdiniams tiek, kiek bus reikalinga, prievolės būtų vykdomos ir atliekamos, tarsi jie patys būtų krašte. <…>
C šaltinis (Lietuvos kraštovaizdis XVI a. pirmojoje pusėje ir XVI a. antrojoje pusėje)

XVI a. pirmojoje pusėje

XVI a. antrojoje pusėje
Valakų reforma galutinai įvedė griežtą administracijos kontrolę kiekvienam valstiečių ūkiui, leido išlaikyti atliekamas prievoles akylai stebintį tijūnų ir prievaizdų mechanizmą, <…> norint efektyviai vykdyti lažo darbus. Valstiečių pritvirtinimas prie žemės skrupulingai reglamentavo visą jų gyvenimą. Baudžiava tapo gyvenimo norma. Senos prievolinės kategorijos buvo pakeistos lažininkų, činšininkų <…> kategorijomis. Išeivystę išlaikiusieji asmeniškai laisvi valstiečiai galėjo pasitraukti iš savo ūkių, bet visur jų laukė tokios pat sąlygos. Teisiniu požiūriu Valakų reforma galutinai nubrėžė neperžengiamą ribą tarp bajorų ir valstiečių <…>. Dvarų valdytojai gaudavo teisę steigti savo palivarkus nuvarant valstiečius nuo įdirbtos žemės <…>. Valakų reforma atvedė Lietuvą į Vidurio Europos tipo baudžiavą. Ji vis dėlto fiksavo individualų valstiečio ūkį. Tačiau šis ūkis jau nebebuvo padalyta valstiečio ir žemvaldžio nuosavybė, nors nebeliko ir giminės varžymų atskirai valstiečio šeimai. Dabar šios valstiečio šeimos naudojimąsi ūkiu reglamentavo prievolių atlikimas. Prievolės buvo susietos su visu ūkiu, o ne taikomos kiekvienam asmeniui atskirai. Tai buvo tipiška europietiškoji baudžiava. <…> Lietuvos žemėtvarka XVI a. trečią ketvirtį iš esmės jau nebesiskyrė nuo kitų Vidurio Europos šalių.
3 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Generolas Silvestras Žukauskas apie Nepriklausomybės karą)
Iš jų pirmųjų žygių man aišku buvo, kad morališkai mes daug aukščiau stovime negu bolševikai ir kad mūsų improvizuotajai kariuomenei drąsos netrūksta. Reikia tik pasiryžimo ir aukų – jėga yra. Visuomenės plati pagalba, visuomenės ir kariuomenės vienybė – taip pat jėga. Viltis neapvylė. Rugpjūčio mėn. mums pasisekė bolševikus atstumti už Dauguvos. Nemanykite, kad tai buvo lengvas žygis. Tai buvo sunkus darbas. Ne kartą jau buvo kalbėta ir rašyta, kokių sunkumų turėjome. <…> Turbūt, kol gyvas būsiu, mano širdis ir siela bus su kariuomene. Man tenka tik džiaugtis žiūrint į mūsų kariuomenę, su kuria aš iki šiol dar nenutraukiau širdingų santykių. Aš senas karys. Matau, kokia pažanga yra padaryta šioje srityje. Aš matau daug karininkų su aukštuoju karo mokslu. Jų vadovaujama mūsų kariuomenė stovi tokiame aukštyje, kaip ir bet kuri sena kariuomenė. Garbė jiems. Pasilieka tik palinkėti, kad darbas tuo pačiu spartumu eitų ir toliau ir nuvestų mus į mūsų senąją sostinę, Vilnių. Kiekvienas turi nepamiršti šio dalyko.
B šaltinis (Apie generolo Silvestro Žukausko vaidmenį Nepriklausomybės kare)
Rugpjūčio 22 d. gen. S. Žukauskas, parengęs naują puolimo planą, įsako Lietuvos kariuomenei žūtbūt išstumti raudonarmiečius už Dauguvos. <…> Karinių operacijų metu gen. S. Žukauskas dažnai būdavo veikiančiojoje kariuomenėje ir tiesiogiai jai vadovavo. Patyrusi akis greitai pastebėdavo trūkumus, kurie nedelsiant būdavo nurodomi jo, vyriausiojo kariuomenės vado, įsakymuose. Karininkai ir kariai bemat sužinodavo, kad į frontą atvyko S. Žukauskas. <…> Jo balsas buvo stiprus, griausmingas. Atvažiuos, pamatys ką nors blogo, tai kad suriks, tartum žemė drebėtų ar dangus griūtų. Tačiau svarbiausia, jog kariuomenė, eidama į kautynes, generolu tikėjo. O ką reiškia per kautynes pasitikėti vadu, žino tik tie, kuriems teko tai išgyventi. Kai tik S. Žukauskas atvykdavo į frontą, tuojau viskas pagyvėdavo, pakildavo nuotaika. Generolas mokėjo prisiliesti prie kareivio sielos nedarydamas nuolaidų nei kariniams principams, nei viršininko autoritetui.
C šaltinis (Apie generolo Jono Žemaičio-Vytauto kovą partizanų kare)
1947 m. kovo, liepos ir spalio mėn. J. Žemaitis dalyvavo trijuose trumpuose susišaudymuose su vidaus kariuomene ir stribais. Tai buvo atsitiktiniai, netikėti, trumpi susirėmimai. Per du susišaudymus žuvo po vieną sovietų kareivį. Iš vienų kautynių J. Žemaitis padėjo išnešti sužeistą kovotoją. Koviniams veiksmams neteikdami pirmenybės, J. Žemaitis ir kiti akcentavo pogrindinės spaudos reikšmę, kuri daugeliu atvejų buvo pranašesnė negu ginkluotas miestelio, parduotuvės ar pieninės užpuolimas, pasala prieš sovietinius aktyvistus, agitatorius. Reikėjo kovos už žmonių sąmonę, kaip atsako prieš sparčiai vykdomą sovietizaciją Lietuvoje, reikėjo stabdyti infocidą – gyventojų blokavimą nuo pasaulio žinių ir įvykių. Apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ tiražas pasiekdavo 600–800 egzempliorių, tai palyginti dideli skaičiai, nes iš štabo į rinktines persiųsti keli leidiniai dar buvo dauginami vietoje. Pradžioje jame spausdintos žinios iš Lietuvos ir pasaulio (remiantis užsienio radijo laidomis), partizanų kūryba.
D šaltinis (Ištrauka iš generolo Jono Žemaičio-Vytauto kalbos, pasakytos uždarame tribunolo posėdyje 1954 m.)
Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. <…> Šį sovietų vyriausybės žingsnį aš laikau neteisėtu <…>. Visus pogrindžio, kurio dalyviu buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš manau esant teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.
4 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atlikite užduotis.
A šaltinis (Britų istorikas Erikas Hobsbomas (Eric Hobsbawm) apie Džono Meinardo Keinso (Johan Maynard Keynes) šalininkų ir neoliberalų pažiūras į ekonomiką XX a. antrojoje pusėje)
Tai buvo nesutaikomų ideologijų kova. Keyneso šalininkai pasisakė už didelius atlyginimus, visišką užimtumą ir visuotinės gerovės valstybę, nes tai sukuria vartotojų paklausą, kuri ir skatina plėtrą. Jie tvirtino, kad paklausos didinimas yra geriausias būdas įveikti ekonomikos depresijas. O neoliberalai sakė, jog aukso amžiaus** ekonomika ir politika trukdė kontroliuoti infliaciją ir siekti išlaidų mažinimo tiek valstybinėje sferoje, tiek privačiame versle, nes būtent tai ir leidžia didinti pelną – tą tikrąjį kapitalizmo ekonomikos augimo variklį. Bet kokiu atveju, manė jie, „nematoma“ Adamo Smitho laisvosios rinkos ranka turėtų užtikrinti didesnį „tautų turto“ augimą ir geresnį turto ir pajamų paskirstymą <…>.
Džonas Meinardas Keinsas – XX a. britų ekonomistas, plėtojęs ekonomikos teoriją apie valstybinio reguliavimo būtinybę ekonomikoje. * Aukso amžius – čia Europos istorijos laikotarpis nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio pradžios.
Tečerizmas reiškė daugybę dalykų: sumažintus mokesčius, laisvąją rinką, nesuvaržytą privatų verslą, pramonės ir paslaugų sektoriaus privatizavimą, Viktorijos vertybes, patriotizmą, individą. Kai kurie jų, ypač ekonominė politika, buvo ankstesnių ir konservatorių, ir liberalų siūlymų tąsa. Kiti, ypač moraliniai klausimai, buvo populiaresni tarp ištikimų konservatorių partijos aktyvistų kaimo apylinkėse, o ne tarp rinkėjų apskritai. <…>
Be jokios abejonės, Britanijos ekonomikos rodikliai Thatcher valdymo metais (po pradinio nuosmukio 1979–1981 metais) pagerėjo. Pertvarkius nepelningai dirbusias įmones, sustiprinus konkurenciją, uždusinus profsąjungas, verslo efektyvumas ir pelnas smarkiai padidėjo. Pardavus valstybės nuosavybėje buvusį turtą, valstybės iždas buvo papildytas (aišku, neilgam).
C šaltinis (Istorikas Valteris Lakeras (Walter Laqueur) apie gerovės valstybę)
Gerovės valstybė panaikino kai kuriuos iš slogiausių ankstyvosios industrinės visuomenės bruožų, bet negalėjo, kaip ne vienas aiškiai vylėsi, radikaliai pakeisti žmogaus būvį. Išskyrus toliausiai pažengusius Šiaurės Europos kraštus, skurdo likviduoti nepasisekė; ligų ir senatvės sunkumai bei kančios palengvėjo, bet visiškai neišnyko. Nors gerovės valstybė padarė žmones sveikesnius, jie netapo laimingesni. Atvirkščiai, sumažėjus materialiniams nepritekliams, skaudžiau ėmė slėgti kiti negerumai – gyvenimo dideliuose miestuose nuobodumas ir anonimiškumas, arba, kaip buvo madinga sakyti septintąjį dešimtmetį, susvetimėjimas. Narkomanijos, savižudybių ir jaunimo nusikalstamumo kreivės kilo vis aukštyn. Vis dėlto, nors gerovės valstybės poveikis žmogaus gyvenimui ir nebuvo toks didelis, kaip kai kurių tikėtasi, jos materialinė nauda nekelia abejonių. Visuotinai pripažinus, kad niekas neturėtų badauti, kad visi turi teisę į pastogę ir kad pinigų stygius neturėtų būti kliūtis sveikatai, pranyko baisus nesaugumo jausmas, tiek ilgai kamavęs daugybę žmonių Europoje.
D šaltinis (Švedų istorikas Čelas Estbergas (Kjell Östberg) apie Ulofą Palmę (Olof Palme) ir gerovės valstybės kūrimą)
U. Palmės laikais Švedija dažnai buvo laikoma socialdemokratijos pavyzdžiu: aukštas gyvenimo lygis ir palyginti nedidelis pajamų atotrūkis; mažas nedarbas; pažangi socialinės apsaugos sistema, finansuojama iš progresinių mokesčių, pasižymėjusi dosniomis pensijomis ir sveikatos draudimu, apmokamomis tėvystės atostogomis bei visuotine vaikų priežiūra. <…> 1969 m. pradėjęs eiti ministro pirmininko pareigas, U. Palmė nedelsdamas ėmėsi įgyvendinti reformų paketą, apėmusį pagrindinius socialinės ir ekonominės politikos aspektus. Iš tiesų daugelis reiškinių, paprastai siejamų su Švedijos gerovės valstybe, buvo įdiegti arba iš esmės pertvarkyti per pirmuosius septynerius Palmės kadencijos metus. Valstybės išlaidos, palyginti su BVP – nors ir apytikslis, tačiau informatyvus jo pasiekimų rodiklis, – padidėjo nuo 26 iki 38 procentų. <…> Įspūdingas reformų skaičius buvo susijęs su šeimos politika, o daugelis jų buvo pažymėtos lygybės ženklu: būsto pašalpos pensininkams ir šeimoms su mažais vaikais, tėvystės draudimas, gerokai padidintos vaiko pašalpos, valstybės subsidijuojama visuotinė vaikų priežiūra <…>.