§ 34. 1848 m. Prancūzijos revoliucija

Po Vienos kongreso daugumoje Europos valstybių vėl įsiviešpatavo absoliutizmas. Imperatorių, karalių ar kunigaikščių valdžios nevaržė konstitucijos ir tautos atstovų susirinkimai. Daugelio šalių tautos tokią tvarką mėgino pakeisti sukilimais bei revoliucijomis. Didžiausios revoliucijos vyko 1848—1849 m. Kai kuriose šalyse jos buvo nukreiptos ne tik prieš absoliutizmą ir feodalizmą. Italijos ir Vokietijos sukilėliai kovojo ir dėl savo šalių suvienijimo, Vengrijos —  dėl atsiskyrimo nuo Austrijos ir nepriklausomos valstybės atkūrimo. Bruzdėjo Austrijos imperijos slavai, Prūsijos karalystės lenkai. Todėl 1848—1849 m. revoliucijos dar vadinamos „Tautų pavasariu”.

Revoliucijos priežastys

Pirmiausia revoliucija kilo Prancūzijoje, kurios vidaus padėtis labai skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Prancūzijoje, pergyvenusioje dvi revoliucijas — XVIII a. pabaigos Didžiąją ir 1830 m. Liepos, — veikė konstitucija, parlamentas, galiojo žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvė. Tačiau 1830— 1848 m. šalyje augo politiniai bei socialiniai prieštaravimai.

Įvairių sluoksnių nepasitenkinimą kėlė rinkimų sistema, labiausiai didžiulis turto cenzas. Pagal 1831 m. rinkimų įstatymą balsuoti galėjo tik vyrai, sulaukę 25 metų amžiaus ir mokantys ne mažiau kaip 200 frankų mokesčių. Tokių piliečių šalyje buvo apie 250 tūkst., t. y. deputatus galėjo rinkti tik kas keturiasdešimtas suaugęs vyras.

Tiesa, tais laikais visuotinė rinkimų teisė nebuvo paplitusi. Šią teisę paskelbė jakobinai, bet, pašalinus ir nužudžius M. Robespjerą, ji buvo panaikinta. Vienas iš įtakingų prancūzų politikų 1795 m. taip aiškino turto cenzo būtinumą: „Mus turi valdyti labiausiai apsišvietę ir labiausiai suinteresuoti laikytis įstatymų žmonės. Tačiau, išskyrus nepaprastai retas išimtis, tokių žmonių galima rasti tik tarp turinčiųjų nuosavybę, nes nuosavybė leidžia jiems įgyti išsilavinimą, padedantį deramai ir įžvalgiai taikyti įstatymus”.

Tačiau XIX a. pirmoje pusėje Prancūzijoje rinkimų teisės neturėjo ir daugelis pasiturinčiųjų, taip pat beveik niekas iš inteligentų. Parlamentą rinko saujelė turtuolių. „Pinigų maišo” valdžios įvaizdis atrodė nekeliantis abejonių. Siūlomiems rinkimų įstatymo pakeitimo projektams priešinosi karalius Liudvikas Pilypas (1830—1848) ir jo ministrai. Vienas iš ministrų, žymus istorikas F. Gizo atkakliai nesutiko net su siūlymais panaikinti turto cenzą asmenims su aukštuoju išsilavinimu. Universiteto profesoriams jis sakė: „Praturtėkite, ponai, ir jūs tapsite rinkėjais”. Todėl inteligentija ir daugelis pasiturinčiųjų miestiečių (buržua) nejautė didelio prieraišumo esamai santvarkai, nors respublikos šalininkų tarp jų buvo mažai.

Rinkimų teisės neturėjo taip pat milijonai valstiečių ir miestų prastuomenė — smulkūs prekybininkai, amatininkai, samdomieji darbininkai. Valstiečiai politika visiškai nesidomėjo, gyveno tarsi už jos ribų. Tačiau miestų prastuomenė — sankiulotai, pirmiausia Paryžiaus, nuo 1789 m., nuo Didžiosios revoliucijos pradžios, pasižymėjo nepaprastu visuomeniniu aktyvumu, o susidarius palankioms sąlygoms griebdavosi ginklo.

Viešpataujant Liudvikui Pilypui, pradėjo kelti savo reikalavimus samdomieji darbininkai, kurių gyvenimo bei darbo sąlygos tuometinėje Prancūzijoje, kaip ir kitose šalyse, buvo labai vargingos. Valdžią turintys liberalai visiškai nepaisė jų reikalavimų. Jie manė, kad valstybės valdžia neturi reguliuoti darbdavių ir darbininkų santykių. Darbininkas esąs laisvas žmogus: jeigu jam netinkančios samdos sąlygos, jis galįs ieškoti kito darbdavio. Liberalai nenorėjo pripažinti, kad darbininkai dažniausiai neturėdavo pasirinkimo, o kai kada ilgesnį ar trumpesnį laiką išvis negaudavo darbo.

Valdžia ir turtuoliai pagrįstai bijojo Paryžiaus prastuomenės, nes ši buvo ne tik maištinga, bet ir imli revoliucinėms, socialistinėms idėjoms. Vis aktyvesni darėsi įvairių krypčių socialistai. Apie pavojų „tvarkai Europoje”, keliamą Paryžiaus revoliucionierių, nuolat perspėdavo reakcijos šulai — Rusijos imperatorius Nikolajus I ir Austrijos kancleris K. Meternichas. Nuojauta jų neapgavo. 1848 m. pradžios Paryžiaus sukilimas pažadino revoliucijas daugelyje šalių.

Revoliucijos pradžia

Prancūzijoje didėjo nepasitenkinimas, vis platesni gyventojų sluoksniai reikalavo suteikti rinkimų teisę. Susirinkimai bei mitingai dėl rinkimų teisės išplėtimo sutraukdavo gausias minias. Kai Paryžiaus valdžia uždraudė vieną iš tokių susirinkimų, turėjusį įvykti 1848 m. vasario 22 d., į gatves išėjo sankiulotai ir studentai. Girdėjosi šūviai, buvp statomos barikados. Žmonės ardė grindinį ir iš jo akmenų krovė gatvėse užtvaras. Sudaužytų butelių šukių ruožas prieš barikadas gynė jas nuo kavalerijos atakų, nes arkliai susižalodavo į duženas kanopas, ir labai sunkino pėsčiųjų tvarkos saugotojų veiksmus.

Valdžia mėgino išsklaidyti demonstracijas. Ji sutelkė kariuomenės ir pašauktinių milicijos, vadinamos Nacionaline gvardija, būrius. Tačiau kariuomenės Paryžiuje buvo nedaug, o Nacionalinę gvardiją sudarantys buržua patys pritarė demonstrantų reikalavimams išplėsti rinkimų teises ir nušalinti nuo valdžios Gizo.

 

Maištas Paryžiuje, nors ir neturintis vadovaujamo centro, plėtėsi. Vasario 23 d. po pietų Gizo atsistatydino iš ministro pirmininko posto. Demonstrantai visame mieste triukšmingai džiūgavo. Atrodė, kad viskas baigsis vyriausybės pakeitimu ir rinkimų teisių išplėtimu. Tačiau vakare kareiviai netyčia atidengė ugnį i beveik beginklius žmones. Keliasdešimt iš jų buvo užmušti, dar daugiau sužeista. Šios žudynės maištą pavertė revoliucija — kiaurą naktį buvo statomos naujos barikados, girdėjosi šūkiai: „Šalin karalių!” ir „Tegyvuoja respublika!” Beveik visą Paryžių užėmė sukilėliai, su jais broliavosi Nacionalinė gvardija. Kariuomenė buvo išsklaidyta.

Liudvikas Pilypas atsisako sosto

Karalius turėjo dar daug kariuomenės, bet reikėjo laiko jai sutraukti į sostinę, o kita vertus, tai būtų reiškę vidaus karą dėl valdžios. Liudvikas Pilypas tam nesiryžo. Vasario 24 d. jis atsisakė sosto mažamečio vaikaičio naudai ir išvyko į Angliją. Tačiau pasodinti į sostą naujo karaliaus nepasisekė. Beje, neliko ir sosto. Ginkluoti sukilėliai užėmė ir nusiaubė karališkuosius Tiuilri rūmus, o sostą iškilmingai sudegino aikštėje. Minia įsiveržė į parlamentą ir privertė jį sudaryti laikinąją vyriausybę. Daugiausia joje buvo nuosaikiųjų respublikos šalininkų, tačiau netrukus prisidėjo keturi kraštutiniai respublikonai ir socialistai.

Respublikos paskelbimas

Vasario 25 d. naujoji vyriausybė paskelbė Prancūziją respublika. Visa šalis nesipriešindama pripažino naująją santvarką. Paryžiaus liaudis vėl pakeitė istorijos eigą. Europos monarchai, visi senosios santvarkos gynėjai bijojo, kad Prancūzijos respublikos armijos įsiverš į gretimas valstybes, su ginklu nešdamos „laisvę, lygybę, brolybę”, kaip ir Didžiosios revoliucijos metais. Tačiau tokie nuogąstavimai buvo perdėti — įvykiai nepasikartojo. Paryžiuje daug buvo kalbama apie paramą pavergtų tautų išsivadavimo kovai, bet visos kalbos nesulaukė visuomenės nuosaikiosios daugumos ir vyriausybės pritarimo.

Politiniai ir ekonominiai pertvarkymai

Užtat šalies viduje vyko vis nauji pertvarkymai. Kovo pradžioje vyriausybė paskelbė, kad panaikinamas turto cenzas ir kiti rinkimų teisės suvaržymai. Teisę balsuoti gavo vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus. Rinkėjų padaugėjo nuo 250 tūkst. Iki 9 mln. 400 tūkst. Vyriausybė taip pat įsipareigojo „duoti darbo visiems piliečiams“, t.y. pripažino teisę į darbą. Tačiau įgyvendinti šią teisę tada buvo neįmanoma. Bedarbių Paryžiuje buvo daug. Bijojama jų riaušių vyriausybė ėmė organizuoti viešuosius darbus, steigti vadinamąsias nacionalines dirbtuves.

Priimti į „nacionalines dirbtuves“ bedarbiai gaudavo atlyginimą ir pašalpas, kurių dydis priklausė nuo šeimos narių skaičiaus. Į dirbtuves ėjo vis daugiau bedarbių ir net mažą atlyginimą gaunančių darbininkų bei tarnautojų. 1848 m. birželio viduryje „nacionalinėse dirbtuvėse“ dirbo jau beveik 120 tūkst. žmonių. Jie, kad ir kokios būdami specialybės, sostinėje ir jos apylinkėse grindė gatves, taisė kelius ir geležinkelius, sodino medžius.

Socialistai, kurie tikėjosi, kad „nacionalinės dirbtuvės“ virs visuomenės pertvarkymo pradžia, skaudžiai nusivylė. Mat buržua viešuosius darbus laikė valstybės lėšų švaistymu, o darbininkus – pavojinga jėga. 1848 m. pavasarį Paryžiuje virte virė politinis gyvenimas: kūrėsi organizacijos. Tuo tarpu provincijoje revoliucinio pakilimo nesijautė. Valstiečiai buvo nepatenkinti tik vyriausybės smarkiai padidintais mokesčiais. Vyriausybė, iš kurios nuosaikieji išstumė socialistus, skubėjo surengti rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą, būgštaudama, kad ilgai delsiant sustiprės radikalų įtaka.

Rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą

Rinkimai vyko balandžio pabaigoje. Jų rezultatai buvo netikėti. Iš 880 deputatų absoliučią daugumą sudarė nuosaikieji respublikonai arba formaliai pripažinę respubliką monarchistai, planuojantys susiklosčius palankioms aplinkybėms atkurti karaliaus valdžią. Vos keletą vietų gavo įvairių krypčių socialistai (bet ne marksistai – apie K. Markso teoriją tuomet Prancūzijoje beveik niekas nebuvo girdėjęs).

Sušaukus Steigiamąjį susirinkimą, įtampa neatslūgo, Paryžiuje vis dar didelę įtaką turėjo socialistai. Darbininkai siekė, kad darbdaviai patenkintų jų ekonominius reikalavimus, o deputatai paskelbtų vadinamąją socialinę respubliką. Steigiamasis susirinkimas tokių reikalavimų patenkinti nenorėjo ir negalėjo. Daugiatūkstantinės minios įsiveržė į Steigiamojo susirinkimo posėdį, bet buvo Nacionalinės gvardijos būrių išstumtos. L. O. Blanki ir keletą kitų demonstracijos vadovų Paryžiaus valdžia suėmė ir uždarė į kalėjimą. Ji ryžosi panaikinti „nacionalines dirbtuves“, kaip galima maišto židinį.

1848 m. Birželio sukilimas

Išgirdusi tokį nutarimą, birželio 22d. sukilo Paryžiaus liaudis. Sukilėliai užėmė visą rytinę miesto dalį, tačiau jie neturėjo nei kovos plano, nei vadovybės. O vyriausybė, kitaip nei 1848 m. vasario mėn., veikė ryžtingai ir greitai. Po nepaprastai atkaklių gatvių mūšių sukilimas jau birželio 26 d. buvo nuslopintas. Beveik tūkstantį sukilėlių, paimtų į nelaisvę, valdžia sušaudė be teismo, keturis tūkstančius nuteisė kalėti arba ištremti į Prancūzijos koloniją — Alžyrą. Birželio įvykiai Paryžiuje parodė, kad respublika ir demokratija esant sunkiai liaudies padėčiai neužtikrina politinio stabilumo.

Antroji imperija

Nuslopinus Birželio sukilimą, Steigiamasis susirinkimas baigė rengti ir patvirtino respublikos konstituciją. Ji numatė visuotinę rinkimų teisę suaugusiems vyrams, vienerių rūmų Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą. Respublikos prezidentas, renkamas šalies gyventojų ketveriems metams, vadovavo vykdomajai valdžiai ir turėjo labai didelius įgaliojimus.

1848 m. gruodžio mėn. prezidento rinkimus nelauktai didžiule balsų persvara laimėjo Napoleono I brolėnas Luji Napoleonas Bonapartas. Tai buvo gabus politikas ir išsilavinęs žmogus, kuris jau jaunystėje tikėjo, kad jam lemta tapti Prancūzijos valdovu. Išrinktas prezidentu, jis telkė savo šalininkus ir laukė progos įvesti diktatūrą.

1851 m. gruodžio mėn. L. N. Bonapartas, remiamas kariuomenės, įvykdė perversmą, paleido Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą ir tapo diktatoriumi. 1852 m. Prancūzija buvo paskelbta imperija, o Luji Napoleonas Bonapartas — imperatoriumi Napoleonu III (1852—1870). Taigi po 1848 m. revoliucijos, kaip ir XVIII a. pabaigoje, Prancūzijoje įsiviešpatavo vienas asmuo, kuris panaikino neseniai iškovotą demokratiją ir suvaržė piliečių teises. Tačiau dauguma prancūzų, trokšdami tvarkos ir ramybės, tam pritarė. Napoleono III valdymo laikotarpis kartais dar vadinamas Antrąja imperija.

Klausimai

1. Kodėl 1848—1849 m. revoliucijos Europoje vadinamos „Tautų pavasariu”?
2. Kokios buvo 1848 m. revoliucijos Prancūzijoje priežastys? Kuo jos skyrėsi nuo XVIII a. Prancūzijos Didžiosios revoliucijos priežasčių?
3. Kokie pertvarkymai buvo įvykdyti paskelbus respubliką?
4. Kokios buvo 1848 m. Birželio sukilimo Paryžiuje priežastys?
5. Kodėl imperijos laikotarpiu daugelis prancūzų pritarė demokratinių piliečių teisių apribojimui?