§ 35. 1848-1849 m. revoliucijos Vokietijoje, Italijoje ir Austrijos imperijoje

Revoliucijos Vokietijoje pradžia

Sujudo ir vokiečių žemės. Žinios apie Vasario revoliuciją Paryžiuje anksčiausiai pasiekė Badeno kunigaikštystę. Jos kunigaikštis sudarė liberalų vyriausybę, paskelbė, kad panaikinamos dar esamos feodalinės valstiečių prievolės, pažadėjo padaryti kitų pertvarkymų. Taip pat klostėsi įvykiai ir Viurtemberge, Bavarijoje bei kitose Pietų Vokietijos valstybėse. Netrukus revoliucinis judėjimas persimetė ir į Prūsiją.

Berlyne prasidėjo demonstracijos ir susidūrimai su kariuomene. Gatvėse buvo statomos barikados, vyko gatvių mūšiai. Visad paklusnūs valdžiai Prūsijos sostinės gyventojai netikėtai parodė savo maištingą prigimtį. Karalius Frydrichas Vilhelmas IV (nuo 1840) nesiryžo surengti „kruvinos pirties” — ginklu žūtbūt nuslopinti neramumų. Juo labiau kad maištininkai nesikėsino panaikinti monarchijos, o tik reikalavo sušaukti tautos atstovybę ir priimti konstituciją. Tad Frydrichas Vilhelmas IV įsakė išvesti iš sostinės kariuomenę, paskyrė naujus ministrus, leido surengti rinkimus į Tautos susirinkimą, kuris turėjo parengti konstituciją. Tuo tarpu visi senieji valdininkai ir kariuomenės vadai liko savo vietose ir buvo pasirengę vykdyti bet kurį karaliaus nurodymą.

“Frankfurto parlamentas“

Revoliucija norėta ne tik įvesti konstitucinę tvarką Vokietijos monarchijose, bet ir suvienyti šalį. Suvienytos Vokietijos konstitucijai parengti buvo sušauktas visų vokiečių Tautos susirinkimas. Jo atstovus rinko ir Austrijos imperijos gyventojai. Susirinkimas posėdžiavo Frankfurte prie Maino, tad jis dar vadinamas „Frankfurtą parlamentu”. Jo atstovai ilgai svarstė konstitucijų projektus, pasakė daugybę kalbų. Parlamente vyko karšti ginčai dėlto, ar į suvienytą Vokietijos valstybę įeis ir Austrijos imperija. Laimėjo „Mažosios Vokietijos” šalininkai, kurie norėjo matyti Prūsijos vadovaujamą Vokietiją be Austrijos.

1849 m. kovo mėn. „Frankfurto parlamentas” patvirtino suvienytos Vokietijos konstituciją. Ji numatė politines laisves, bajorijos luominių privilegijų panaikinimą, privalomą pradinį mokymą ir kitus pažangius pertvarkymus. Vokietijai buvo skirta tapti konstitucine monarchija — imperija su dvejų rūmų parlamentu. Visos vokiečių valstybės, susijungiančios į imperiją, turėjo gauti didelę savivaldą.

Revoliucijos pabaiga ir rezultatai

„Frankfurto parlamentas” pasiūlė imperatoriaus karūną Frydrichui Vilhelmui IV, bet šis jos atsisakė. Pirma, karalius bijojo, kad Prūsijos įsigalėjimui Vokietijoje priešinsis, net ginklu, Austrija, kurią parems Rusija. Antra, jis nenorėjo valdyti imperijos laikydamasis demokratinės konstitucijos normų. Absoliutus monarchas negalėjo virsti demokratu. Pačioje Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas IV paleido Tautos susirinkimą jau 1848 m. pabaigoje ir „dovanojo” valdiniams konstituciją. Ji pripažino gyventojų politines teises, įstatymų leidžiamąją valdžią pavedė dvejų rūmų parlamentui, bet paliko bajorų privilegijas ir labai didelius karaliaus įgaliojimus. Karalius skyrė ministrus, kurie buvo atsakingi tik jam, o ne parlamentui.

„Frankfurto parlamentas” nepajėgė įgyvendinti savo nutarimų ir priversti vokiečių monarchų priimti jo patvirtintos imperijos konstitucijos. 1849 m. pavasarį bei vasarą kai kuriose vokiečių valstybėse atsinaujino bruzdėjimai ir sukilimai, bet monarchų armijos lengvai juos numalšino.

1848—1849 m. revoliucija nęsuvienįjo Vokietijos, tačiau privertė valdovus, tarp jų galingos Prūsijos karalių, atsisakyti absoliutizmo, įvesti konstitucijas ir sušaukti parlamentus. Tiesa, netrukus daugelio vokiečių valstybių monarchai kai kurias nuolaidas vėl atšaukė.

Revoliucijos Italijoje prielaidos

1820—1831 m. Italijoje vyko revoliuciniai bruzdėjimai bei sukilimai, veikė slaptos draugijos, siekiančios išvaduoti šalies šiaurinę dalį iš Austrijos valdžios ir sukurti vieningą valstybę. Žymiausia iš tokių draugijų buvo karšto patrioto, respublikono Džiuzepės Madzinio (1805—1872) vadovaujama „Jaunoji Italija”. Ji rengė sąmokslus ir sukilimus, kurie paprastai baigdavosi nesėkme. Todėl italų liberalai siekė, kad konstitucinį valdymą įvestų ir šalies suvienijimui vadovautų Italijos monarchai.

Vieniems liberalams rūpėjo, kad šalies suvienijimui vadovautų Sardinijos karalius, kitiems — kad popiežius Pijus IX. Šis, išrinktas popiežiumi 1846 m., paskelbė amnestiją politiniams kaliniams, suteikė valdiniams spaudos ir susirinkimų laisvę, įsteigė Patariamąjį susirinkimą, kurio nariais paskyrė daugelį liberalių veikėjų. Tačiau Pijus IX negalėjo ir nenorėjo vadovauti kovai dėl tautinės valstybės sukūrimo. Pirma, tai buvo nesuderinama su popiežiaus, kaip viso pasaulio katalikų vadovo, padėtimi. Antra, suvienijus Italiją, būtų buvusi neišvengiamai panaikinta bažnytinė valstybė ir kartu pasaulietinė popiežiaus valdžia. Su tuo Pijus IX ir jo aplinka niekaip negalėjo sutikti.

Revoliucijos pradžia

Revoliucija pirmiausia prasidėjo Neapolio karalystei priklausančioje Sicilijos saloje. Palermo ir kitų miestų gyventojai stojo į kovą su kariuomene ir ją nugalėjo. Sukilimas persimetė į Apeninų pusiasalį. Išsigandęs Neapolio karalius sudarė naują vyriausybę ir „dovanojo” konstituciją. Įvykiai Neapolio karalystėje paskatino, tiksliau, privertė ir kitus italų monarchus, išsigandusius revoliucijos bei bijančius prarasti sostą, pakeisti vyriausybes ir paskelbti konstitucijas.

Visos šios permainos, kaip ir žinios apie monarchijos nuvertimą Prancūzijoje, paskatino Lombardijos ir Venecijos sričių gyventojus sukilti prieš Austrijos valdžią. 1849 m. kovo mėn. sukilėliai išvijo austrų dalinius iš Milano, Venecijos ir kitų didesnių Šiaurės Italijos miestų. Tačiau austrai išlaikė keletą tvirtovių, iš kurių grasino išvaduotoms teritorijoms. Į pagalbą sukilėliams atėjo Sardinijos karalius. Jis pasiuntė kariuomenę prieš austrus. Lombardijos gyventojai referendume stojo už susijungimą su Sardinijos karalyste. Netrukus prie Sardinijos karalystės nutarė prisijungti ir Venecijos sritis.

Karas su Austrija

Visoje šalyje nuo Alpių priekalnių ligi Sicilijos skambėjo šūkis: „Italai patys lems savo likimą!” Iš emigracijos į tėvynę grįžo Dž. Madzinis ir jau pagarsėjęs laisvės kovose Džuzepė Garibaldis (1807—1882), kuris ėmėsi kurti savanorių būrius. Tačiau italų patriotai neįvertino gerai ginkluotos ir apmokytos Austrijos armijos galios. Jau liepos mėnesį Sardinijos kariuomenė skaudžiai pralaimėjo ir pasitraukė iš Lombardijos. Neapolio karalius atšaukė konstituciją ir pradėjo persekioti revoliucionierius. Popiežius taip pat vis atviriau stojo prieš revoliuciją, kuri grasino atimti iš jo pasaulietinę valdžią. Taip, beje, ir atsitiko. 1849 m. pradžioje buvo paskelbta Romos respublika.

Revoliucijos pralaimėjimas

Į Romą atvyko Madzinis ir Garibaldis. Šis antrasis ėmė vadovauti respublikos ginkluotosioms pajėgoms. Popiežius, pabėgęs į Neapolio karalystę, prašė Europos valstybių pagalbos savo valdžiai atkurti. Prancūzijos prezidentas Luji Napoleonas Bonapartas, norintis sustiprinti prancūzų įtaką Italijoje ir neleisti ten visiškai įsigalėti Austrijai, pasiuntė į Italiją kariuomenės dalinius. Jie išsikėlė netoli Romos ir po ilgų derybų ginklo jėga užėmė miestą. Madzinis ir Garibaldis vėl išvyko užsienin: pirmasis į Angliją, o antrasis — į Jungtines Amerikos Valstijas.

Grįžęs į Romą, popiežius nesiėmė žiaurių represijų. Kitaip elgėsi austrų valdžia, kuri 1849 m. rudenį pagaliau nuslopino revoliuciją Italijos šiaurinėje dalyje.

Revoliucija pralaimėjo dėl daugelio priežasčių. Su austrais kovojo beveik tik miestų gyventojai. Valstiečiai liko gana abejingi, nes revoliucija jiems nieko nedavė. Žemė kaip ir anksčiau buvo dvarininkų nuosavybė, o valstiečiai — jos nuomininkai. 1849 m. pavasarį Sardinija atnaujino karą su Austrija, bet vėl pralaimėjo. Tik Prancūzijos diplomatų dėka Sardinija pagal taikos sutartį neprarado dalies savo žemių. Tačiau jai teko sumokėti didelę kontribuciją ir pasižadėt neremti revoliucinių judėjimų.

Revoliucija Italijoje pralaimėjo: Austrija toliau valdė Lombardiją ir Venecijos sritį, nepriklausomose italų valstybėse buvo panaikintos konstitucijos ir vėl atkurtas absoliutizmas. Tik Sardinijoje liko galioti konstitucija, veikė parlamentas.

Revoliucija Austrijoje

Austrijos imperijoje gyveno daug tautų, bet viešpatavo vokiečiai, tiksliau, vokiečių arba suvokietėję bajorai. Vengrija buvo laikoma atskira karalyste, tačiau iš tikrųjų ji turėjo tik savivaldos regimybę. Beje, vengrai valstybinėse įstaigose galėjo vartoti gimtąją kalbą, o slavų tautos — čekai; lenkai ir kiti — šios teisės neturėjo. Tokios padėties ypač nepakentė čekai, išgyvenantys tautinį atgimimą. Didėjo čekų susidomėjimas savo tėvynės istorija ir gimtąja kalba, kurią anksčiau buvo beveik išstūmusi vokiečių kalba.

Visų Austrijos imperijos tautų pažangiems žmonėms kėlė nepasitenkinimą absoliutizmas ir politinių laisvių nebuvimas, griežta cenzūra. Kai Vieną pasiekė pirmosios žinios apie sukilimą ir respublikos paskelbimą Prancūzijoje, Austrijos kancleris Klemensas Meternichas (1773—1859) pakvietė Europos valstybių monarchus tartis dėl bendrų ginkluotų veiksmų revoliucijai slopinti. Tačiau „Šventosios sąjungos” laikai jau buvo praėję, ir revoliucijos bangos ritosi per vokiečių ir italų žemes.

1848 m. kovo 13 d. Vienoje prasidėjo demonstracijos, žmonės reikalavo pašalinti Meternichą. Jis manė, kad Vienos gyventojai nepajėgs sukelti revoliucijos, ir nedarė jokių nuolaidų. Tačiau šį kartą senas reakcionierius apsiriko. Jauni pasiturintys miestiečiai, studentai, darbininkai ginklavosi, miesto centre statė barikadas. Netoli imperatoriaus rūmų vyko kruvini susirėmimai. Valdžia buvo priversta nusileisti. Ji suteikė spaudos laisvę, pažadėjo paskelbti konstituciją, atleido iš pareigų kai kuriuos labiausiai nekenčiamus ministrus ir kitus valdininkus. Meternichas, bijodamas dėl savo gyvybės, persirengęs moteriškais drabužiais pabėgo iš Vienos į Angliją.

Austrijos imperatorius ir jo patarėjai stengėsi nuslopinti revoliuciją Vienoje ir išlaikyti nevokiečių žemes. 1848 m. pavasarį ir vasarą revoliucinis judėjimas apėmė Čekiją ir Austrijai priklausančias lenkų žemes (Galiciją). Sukilimus Prahoje, Krokuvoje ir Lvove nuslopino kariuomenė. Nei čekai, nei lenkai negavo savivaldos ar kitų lengvatų.

Užtat Austrijos valdžiai pavyko prieš revoliuciją nuteikti chorvatus (kroatus), iš kurių sudaryti kariniai daliniai daug prisidėjo malšinant naują sukilimą Vienoje, kilusį 1848 m. spalio mėn. Tada ten įsiliepsnojo didžiausi Europos „Tautų pavasario” gatvių mūšiai, kuriuose žuvo beveik 5 tūkst. miesto gynėjų, nemažai jų pateko į nelaisvę ir buvo sušaudyti. Imperatoriaus valdžia „nuramino” sostinę ir daugumą nevokiečių žemių. Kovos dar tęsėsi Vengrijoje ir Šiaurės Italijoje.

Vengrų kova dėl nepriklausomybės

Revoliucijos pradžioje vengrai paskelbė savivaldą, bet neatsiskyrė nuo Austrijos. Imperatorius buvo priverstas pripažinti sudarytą Vengrijos vyriausybę. Ši vyriausybė, kurios ministrai buvo tik bajorai, panaikino baudžiavą, įvedė mokesčius visiems piliečiams (ligi tol bajorai būdavo nuo jų atleidžiami), pripažino vengrų kalbą valstybine, įvedė visuotinę rinkimų teisę vyrams.

Sušauktas Tautos susirinkimas Austrijos grasinimų akivaizdoje sudarė Tėvynės gynimo komitetą, kuris ėmėsi kurti armiją. Komitetui vadovavo žymiausias vengrų išsivadavimo kovos veikėjas Lajošas Košutas (1802—1894), kilęs iš vidutinių bajorų. Tai buvo labai talentingas žmogus, gabus politikas, teisininkas, publicistas. Karštas patriotas Košutas jau XIX a. 4-o dešimtmečio pradžioje dalyvavo visuomeninėje veikloje, nors tada dar atvirai nekovojo dėl Vengrijos nepriklausomybės.

Austrijos imperatoriaus valdžios politika privertė vengrus 1848 m. siekti visiškos nepriklausomybės. Rugsėjo mėnesį į Vengriją įsiveržė chorvatų ir kitos imperatoriaus armijos. Karo eiga buvo permaininga, bet 1849 m. pavasarį vengrų kariuomenė išvijo priešus beveik iš visos šalies. Gegužės mėnesį Tautos susirinkimas paskelbė Vengrijos nepriklausomybę. Naujos savarankiškos valstybės valdytoju buvo išrinktas L. Košutas. Austrijos imperatorius Pranas Juozapas paprašė Rusijos carą Nikolajų I pagalbos. Caras tokią pagalbą suteikė, nes manė, kad vengrų revoliucionieriai yra „tvarkos bei ramybės visame pasaulyje priešai”.

Vengrijos revoliucijos sutriuškinimas

Į Vengriją įžengusi rusų armija turėjo 140 ,tūkst. karių, o Austrija sutelkė 127 tūkst. Prieš tokias armijas vengrai galėjo pasiųsti tik apie 170 tūkst. kur kas prasčiau apmokytų ir ginkluotų karių. Vengrai pralaimėjo keletą svarbių mūšių, ir pagrindinės jų jėgos rugpjūčio mėnesį pasidavė rusams. Košutas spėjo pasitraukti į užsienį, bet daugelį kitų žymių revoliucijos vadovų, tarp jų 13 vengrų armijos generolų, Austrijos valdžia nužudė. Iš viso buvo nubausta mirtimi keli šimtai žmonių, keliolika tūkstančių uždaryta į kalėjimus.

Vengrams nepavyko išsikovoti nepriklausomybės, tačiau 1848—1849 m. revoliucija sudavė stiprų smūgį Austrijos imperijos feodalizmui ir absoliutizmui. Šalyje buvo panaikinta baudžiava, išliko kai kurios iškovotos pilietinės laisvės; Austrijos valdžia jau nepajėgė visiškai atkurti absoliutizmo.

Klausimai

1. Kokios buvo Vokietijos revoliucijos priežastys?
2. Kodėl Frydrichas Vilhelmas IV atsisakė „Frankfurto parlamento” pasiūlytos imperatoriaus karūnos?
3. Kodėl pralaimėjo revoliucija Italijoje?
4. Kuo skyrėsi revoliucijos Austrijos imperijoje ir Vokietijoje?
5. Pagalvokite, kodėl pralaimėjo Vengrijos revoliucija.
6. Dėl ko kilo revoliucija Prancūzijoje? Kuo skyrėsi jos ir kitų Europos šalių revoliucijų priežastys?
7. Kodėl Europos šalių revoliucijos pralaimėjo?