14 Rgs

5. Stalininė diktatūra

Bolševikų įsigalėjimo konspektas1917-1922 metų konspektas  Stalino diktatūros konspektas1922-1953 metų konspektas

SSRS valdymo sistema

Socialistinis realizmasV. Leninas mirė 1924 m. sausio mėn. Bolševikų partija, 1925 m. pavadinta VKP(b), buvo valdančioji. Visos kitos partijos buvo uždraustos. Po Lenino mirties VKP(b) prasidėjo kova tarp žymiausių jos veikėjų. Partijos Generaliniam sekretoriui J. Stalinui (1879-1953) pavyko išstumti iš valdžios L. Trockį, kuris pilietinio karo metais vadovavo Raudonosios armijos kūrimui. Stalinas sugebėjo paskirti sau ištikimus asmenis į aukštus postus, tarp jų ir į saugumą – OGPU.

1926 m. Trockis, Zinovjevas ir Kamenevas, artimi Lenino bendražygiai, buvo pašalinti iš VKP(b) Politinio biuro, o 1927 m. – ir iš partijos. Trockis griežtai atsisakė nusilenkti Stalinui ir buvo ištremtas iš SSRS, o atgailavę Kamenevas ir Zinovjevas vėl grąžinti į partiją. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje išryškėjo nesutarimai tarp Stalino ir kito bolševikų veikėjo N. Bucharino, kuris nepritarė beatodairiškai kolektyvizacijai. Bucharinas buvo pašalintas iš visų atsakingų pareigų.

Partija nuolat „valyta“, šalinti įvairių pakraipų opozicionieriai. „Valymai“ kartojosi iki 1939 m. Svarbiausias jų tikslas buvo užgniaužti kitamintystę. Tačiau didelė VKP(b) narių dalis tada tikėjo komunistinėmis idėjomis, buvo pasiryžusi vardan jų aukotis ir drauge negailestingai sudoroti tikrus ar tariamus priešus. Jie tikėjo, kad Stalinas geriausiai įgyvendins tas idėjas ir vadovaus socializmo statybai. Prasidėjo Stalino garbinimas. Kūrėsi, tiksliau, panaudojant spaudą ir kitas propagandos priemones, buvo kuriamas asmenybės kultas.

Socializmo statyba

Įveikęs savo varžovus, Stalinas, negailėdamas žmonių aukų, ėmėsi statyti socializmą. Norint paversti SSRS galinga valstybe, reikėjo smarkiai padidinti pramonės gamybą, pastatyti naujų gamyklų, elektrinių, nutiesti naujų geležinkelio linijų. NEP’u buvo pasiektas ikikarinis pramonės ir žemės ūkio gamybos lygis, bet tai Stalino netenkino.

Industrializacijos pradžia laikytini 1927 m, kada buvo pradėta statyti keliolika didžiulių gamyklų ir rengti ekonomikos plėtojimo penkmečio planą. Reikėjo lėšų, valdžia pabrangino pramonės prekes, o grūdų supirkimo kainas paliko tas pačias. Todėl valstiečiai vengdavo tokiomis sąlygomis parduoti grūdus valstybei, slėpdavo juos. Valdžia vėl, kaip ir pilietinio karo metais, siuntė į kaimus ginkluotus būrius, kurie prievarta atimdavo grūdus. Miestuose trūko duonos, todėl buvo įvestos maisto kortelės. Stalinas ryžosi vykdyti neregėtą istorijoje eksperimentą – masinę valstiečių ūkių kolektyvizaciją.

1929 m. prasidėjo masinis kolūkių steigimas ir „išbuožinimas“. Į kaimus iš miestų buvo siunčiami partijos aktyvistai, kurie kurstė varguomenę prieš pasiturinčius kaimynus, vadinamuosius „buožes“. Iš „buožių“ buvo atimamas visas turtas, jie patys tremiami į Rusijos šiaurės, Uralo, Kazachstano, Sibiro platybes. Ten daugelis mirdavo dėl nepakenčiamų gyvenimo sąlygų. „Išbuožinami“ neretai būdavo ir vidutiniai bei vargingi valstiečiai, apkaltinti „ryšiais su buožėmis“. Kolektyvizacija ir „išbuožinimas“ sparčiausiai buvo vykdomi ten, kur vyravo grūdų ūkis, – Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje. Iš Maskvos plaukė nurodymai didinti tempus, vietos vadovai stengėsi. Kai kur jie steigė komunas, suvisuomenindavo net paukščius bei namų apyvokos reikmenis. Nenorėdami atsisakyti gyvulių, valstiečiai juos skersdavo.

Atrodė, jog kolektyvizacija visiškai sugriaus žemės ūkį ir prasidės visuotinis badas. Tada Stalinas ryžosi laikinai atsitraukti. 1930 m. pradžioje jis paskelbė straipsnį „Apsvaigimas nuo laimėjimų“, kuriame veidmainingai piktinosi, kad kolektyvizacija vykdoma prievarta, kaltino skubotumu vietos partinius vadovus, apšaukė juos bukapročiais. Valstiečiams buvo leista išeiti iš kolūkių ir tuo daugelis jų pasinaudojo. Tačiau išeinantiems buvo kliudoma savarankiškai ūkininkauti. Tęsėsi ir trėmimai. Jau 1932 m. buvo sukolektyvinta beveik du trečdaliai valstiečių. Iš kolūkių grūdus valdžia atimdavo dažnai nieko nepalikdama maistui. Tokie valdžios veiksmai sukėlė didžiulį badą. 1932 m. pabaigoje-1933 m Šiaurės Kaukaze, Ukrainoje, Volgos vidurupyje bei žemupyje ir Urale iš bado mirė apie 4 milijonus valstiečių. Siautė badas ir Kazachstane, tik čia jį sukėlė kazachų klajoklių kolektyvizacija ir apgyvendinimas nuolatinėse gyvenvietėse. Uždraudus klajoti, krito dešimtys milijonų gyvulių, iš bado mirė žmonės.

SSRS valdžia neigė žinias apie badą, tačiau sumažino privalomų paruošų normas, kolūkiečiams už darbą pradėta duoti po truputį grūdų. Asmeniniam naudojimui jiems buvo paskirti sodybiniai sklypai, iš kurių vargais negalais prasimaitindavo. Tuo metu valstybė beveik veltui paimdavo iš kolūkių jai reikalingus produktus, milijonai „išbuožintųjų“ ir kolūkiečių paliko gimtąsias vietas ir tapo nekvalifikuotais darbininkais, kurių reikėjo naujoms statyboms.

Industrializacijos metais buvo sukurtos naujos pramonės šakosIndustrializacija irgi buvo vykdoma milžiniškų aukų kaina. Milijonai žmonių naujų įmonių statybose gyveno palapinėse, žeminėse, barakuose, kentė visokius nepriteklius. Tačiau dalis jų dirbo entuziastingai, tikėdami, kad nepriteklių kaina kuria naują visuomenę, kurioje visi gyvens laimingai. Šį tikėjimą stiprino oficiali propaganda, išpūsdama industrializacijos laimėjimus, nors jie iš tikrųjų buvo dideli. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje SSRS elektros energijos, plieno, akmens anglių, daugelio rūšių mašinų gamyba atsiliko tik nuo JAV ir beveik susilygino su Vokietija. Smarkiai didėjo ginkluotės gamyba, pirmiausia buvo plečiama sunkioji pramonė, daug lėšų skiriama mokslo tiriamiesiems darbams. Vartojimo prekių gamyba augo nedaug. Industrializacija reiškė NEP’o pabaigą. Visos privačios krautuvės ir įmonės buvo suvalstybintos.

Teroras, kaip valdymo priemonė

Vykdant kolektyvizaciją ir industrializaciją, stiprėjo teroras. „Buožės“ ne tiktai buvo tremiami, šimtai tūkstančių jų uždaryta į koncentracijos stovyklas (lagerius), tūkstančiai nubausta mirtimi. Industrializacijos nesėkmes valdžia vertino kaip kenkimo padarinį. Įvykus avarijoms fabrikuose, iškart buvo ieškoma kaltininkų – kenkėjų ar diversantų. Ir juos, suprantama, rasdavo. Aukomis tapo daug specialistų -inžinierių, ekonomistų. Į jų vietą skirdavo neturinčius patirties ar netgi išsilavinimo partijos narius. Tačiau ir juos dažnai ištikdavo toks pat likimas. Už valstybinės nuosavybės grobstymą buvo skiriama mirties bausmė arba ilgametis įkalinimas. Kolūkiečiai galėdavo netekti laisvės net už grūdų, nešamų kišenėje, saują. Vis daugiau žmonių buvo siunčiama į koncentracijos stovyklas, kurias tvarkė Vyriausioji stovyklų valdyba (GULAG’as). Kaliniai dirbo miško kirtavietėse, kasyklose, tiesė geležinkelius, kasė kanalus, statė gamyklas. Daugelis jų mirdavo nuo išsekimo ir ligų.

GULAG'o kaliniai Baltijos ir Baltosios jūrų kanalo statybose. 1934 m.1934 m. OGPU buvo pertvarkyta į Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD), kuris gavo dar daugiau teisių. NKVD tapo Stalino įrankiu vykdant terorą jau pačioje komunistų partijoje. 1936 m. buvo sušaudyti Kamenevas ir Zinovjevas, 1938 m. – Bucharinas. 1937 m. nuteisti mirti ir nužudyti aukšto rango kariškiai, melagingai apkaltinti ryšiais su Vokietijos žvalgyba. Žinomiausi iš jų buvo maršalas M. Tuchačevskis ir lietuvis J. Uborevičius. Iš viso 1937-1939 m. buvo sušaudyta ar uždaryta į koncentracijos stovyklas daugiau kaip milijonas žmonių – partinio aparato, administracijos, ūkinių darbuotojų, kariškių ir eilinių piliečių. Neišvengė represijų ir NKVD pareigūnai. 1938 m. buvo sušaudytas Vidaus reikalų liaudies komisaras H. Jagoda, o 1940 m. ir jo įpėdinis N. Ježovas. Negalėjo jaustis visiškai saugus nė vienas SSRS pilietis – pradedant Politinio biuro nariu ir baigiant vargingu kolūkiečiu. Visų jų likimas priklausė nuo J. Stalino, įtvirtinusio savo beribę valdžią, valios.

Amerikiečių žurnalisto Džono Skoto, penkerius metus dirbusio Magnitogorsko metalurgijos kombinato statyboje, įspūdžiai apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje

Baigęs dešimtmetę mokyklą arba savarankiškai pasiruošęs egzaminams moksleivis (paprastai nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų) galėjo stoti į aukštąją mokyklą. Magnitogorske buvo galima stoti į statybos, metalurgijos ir pedagoginius technikumus, kalnakasybos-metalurgijos (greičiau tai buvo tikras universitetas) ir metalurgijos institutus, taip pat į skraidymo mokyklą ir kitus karinius kursus. <…>

Kiekvieną vakarą nuo šeštos ligi dvyliktos valandos Magnitogorsko tramvajai ir autobusai būdavo kimšte prikimšti suaugusių moksleivių, skubančių į mokyklas ir iš jų, su knygomis ir sąsiuviniais po pažastimi, aptariančių Leibnicą, Hėgelį arba Leniną, sprendžiančių uždavinius, pasidėjus sąsiuvinius ant kelių. Tai buvo Sovietų Sąjungos piliečiai, besistengiantys atsigriebti mokslui prarastą laiką.

Rusų darbininkas visko turėjo labai nedaug, bet jis jautė, kad kitais metais gaus daugiau. Jo vaikai mokėsi mokykloje ir buvo tikri, kad vėliau gaus darbą.

  1. Kaip amerikiečių žurnalistas vertina sovietinių žmonių gyvenimą?

Gavyba ir gamyba Rusijoje ir SSRS 1913-1940 m.

Gavyba ir gamyba Rusijoje ir SSRS 1913-1940 m.

  1. Remdamiesi pateiktais duomenimis papasakokite, kaip pakito SSRS pramonė.

Stalino pranešime, skaitytame XVII partijos suvažiavime, pateikti duomenys apie gyvulių skaičių SSRS

XVII partijos suvažiavimo duomenys apie gyvulių skaičių SSRS

  1. Kokie pokyčiai įvyko žemės ūkyje kolektyvizacijos metais?
  2. Kodėl J. Stalinas pateikė šiuos duomenis XVII VKP(b) suvažiavime?

Sovietinio piliečio gyvenimas „nugalėjusio socializmo šalyje“

Estijoje palaipsniui atsigavo tekstilės ir mašinų gamybos pramonė, nors jos gamybos apimtis nepasiekė prieškarinio lygio. Užtat labai išaugo gavyba degamojo skalūno, kurį daugiausiai naudojo kurui, bet taip pat chemijos pramonėje – tepalams ir benzinui gaminti. Sparčiai 4-ajame dešimtmetyje didėjo pramonės gamyba Latvijoje. Ypatingai K. Ulmanio diktatūros metais, kada tam ypatingą dėmesį skyrė valstybė. 1936-1939 m. buvo pastatyta ant Dauguvos didelė Kegumso hidroelektrinė. Valstybinis elektrotechnikos fabrikas Rygoje, garsusis VEF-as gamino radijo ir telefono aparatus, daugiausia eksportui. Taip pat Latvija gamino fotoaparatus „Minox“, aukštos kokybės avalynę, audinius, žemės ūkio mašinas. Svarbią reikšmę turėjo ir laivų statyba.

Sovietų propagandinis plakatas

Sovietų propagandinis plakatas. Užrašas: „Su Lenino vėliava nugalėjome kovodami už Spalio revoliuciją. Su Lenino vėliava pasiekėme lemiamų laimėjimų kovodami už socializmo pergalę. Su ta pačia vėliava laimėsime proletariato revoliuciją visame pasaulyje“

1936 m. priimta konstitucija skelbė, kad šalyje nugalėjo socializmas, sukurta nauja visuomenė. Konstitucija „garantavo“ žodžio, spaudos, sąžinės laisves, susirašinėjimo slaptumą ir kitas demokratines teises. Tačiau NKVD visiškai nepaisė šių konstitucijos straipsnių. Tik socialinės teisės: į darbą, į mokslą, gydymą, poilsį, aprūpinimą pensijomis tapo realybe, nors egzistavo įvairių apribojimų, darbo užmokestis ir pensijos buvo menkos, medicinos aptarnavimo lygis neaukštas. Vis dėlto SSRS nebeliko bedarbių, dažnai pusbadžiu gyvenančių kolūkiečių ar darbininkų vaikai galėdavo įgyti vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, nereikėdavo mokėti už gydymą.

SSRS piliečiai gyveno skurdžiai, kentė maisto, o dar labiau pramoninių prekių – drabužių, avalynės ir kt. – trūkumą. Labai mažai tebuvo statoma gyvenamųjų namų, miestiečiai glaudėsi ankštuose kambariuose ir barakuose. Visus slėgė baimė būti represuotiems už neatsargų žodį. Rašytojai, mokslininkai, dailininkai, aktoriai privalėjo griežtai laikytis komunistų partijos ir Stalino nurodymų.

Klausimai

  1. Kaip Stalinas tapo vienvaldžiu VKP(b) vadovu ir SSRS diktatoriumi?
  2. Kokios buvo kolektyvizacijos vykdymo priemonės ir jų rezultatai?
  3. Kaip buvo vykdoma industrializacija ir kokie jos rezultatai?
  4. Kaip Stalinas panaudojo terorą socializmui karti ir savo diktatūrai įtvirtinti ?
  5. Apibūdinkite gyvenimo sąlygas SSRS 4-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ar stalininė valdžia laikėsi vien teroru?

Rusų rašytojo M. Šolochovo 1933 m. balandžio 4 d. laiškas Stalinui dėl valdžios veiksmų vykdant grūdų paruošas kolūkiuose

Vešensko rajonas, kaip ir daugelis kitų Šiaurės Kaukazo krašto rajonų, neįvykdė grūdų paruošų plano ir nesupylė sėklų. Šiame, kaip ir kituose rajonuose, dabar miršta badu kolūkiečiai ir individualūs valstiečiai, suaugę ir vaikai tinsta ir minta viskuo, kuo žmogus neprivalo maitintis, pradedant dvėsena ir baigiant ąžuolo žieve <…>.

Kai grūdų paruošų plano imta nebevykdyti, krašto komitetas pasiuntė į Vešensko rajoną ypatingąjį įgaliotinį drg. Ovčinikovą kuris pliekia rajono vadovybę ir duoda nurodymą: „Duoną reikia paimti bet kokia kaina! Spausime taip, kad kraujas trykštels! „Malkų priskaldyti“, bet duoną paimti!“

Nuo tada ir prasidėjo „malkų skaldymas“ <…> Vešensko rajone: 1. Ūkių – 13 813; 2. Iš viso gyventojų – 52 069; 3. Areštuotųjų skaičius – 3 128; 4. Iš jų nuteista sušaudyti – 52; 5. Nuteista teismų ir OGPU kolegijos – 2 300; 6. Pašalinta iš kolūkių šeimų – 1 947; 7. Paskirta baudų (atimti maisto produktai ir gyvuliai) – 3 350 šeimų; 8. Iškeldinta iš namų – 1 090 šeimų <…>

  1. Ką šis tekstas liudija apie bolševikų politiką kaime?

Kalinių skaičiaus NKVD priverstinio darbo stovyklose (lageriuose) kitimas 1930-1941 m. (tūkst.)

Kalinių skaičiaus NKVD priverstinio darbo stovyklose (lageriuose) kitimas 1930-1941 m. (tūkst.)

  1. Ką remdamiesi šiais duomenimis, galite pasakyti apie represijų mastą SSRS?

Šiuolaikinis (prieš 2003 m.) rusų istorikas apie stalininės SSRS politinę sistemą

Politinis režimas, susiformavęs SSRS 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, pasižymėjo bruožais, leidžiančiais jį priskirti prie vadinamųjų totalitarinių režimų (nepaisant viso šio apibrėžimo sąlygiškumo). Svarbiausiu iš tokių bruožų galima laikyti siekį maksimaliai kontroliuoti visas visuomenės gyvenimo sritis ir tuo pat metu susikurti masinę atramą, o tai ir skiria juos nuo paprastų diktatūrų. Šiam tikslui buvo naudojami įvairūs mechanizmai, tarp jų visiems privaloma ideologija, griežtai centralizuota masinė partija, charizmatiškas vadas, teroras, o svarbiausia – visuomenės ar jos dalies mobilizavimas siekiant bendro nacionalinio tikslo.

Visa tai lėmė, kad totalitariniai režimai, skirtingai nei autoritariniai, stengėsi politizuoti gyventojus. Laikytis politikos nuošalyje – toks siekis, kuriam pritardavo tradicinės diktatūros, dabar buvo laikomas nelojalumo apraiška. Jau pirmaisiais porevoliuciniais metais buvo pradėta kurti istorijos neregėta propagandos įstaigų ir mechanizmų sistema.

Mitologizuotas išorinio pasaulio paveikslas visad buvo neatskiriama oficialiosios propagandos dalis. Pasaulis buvo vaizduojamas kaip gėrio ir blogio jėgų kovos arena, tiksliau – kovos tarp pažangos jėgų, kurioms atstovavo komunistų bei darbininkų judėjimas, ir reakcijos jėgų, o pirmųjų pergalė nulemta pačios istorijos.

  1. Remdamiesi tekstu išvardykite sovietinio totalitarizmo bruožus.