01 Gru

15. Skandinavijos šalys tarpukario metais

  • Santrauka
Dėl menko Švedijos, o ypač Norvegijos, dirbamos žemės ploto, gyventojai turėjo naudoti žemės gelmes, turtingas metalų, pritaikyti sraunias upes elektrai gaminti, išnaudoti didelius miškų plotus.

Skandinavijos šalys dar labiau išplėtė laivų statybos pramonę. Gamtos ištekliai bei mokslininkų ir inžinierių pasiekimai leido ypač greitai pramonei augti Švedijoje. Švedija pasižymėjo degtukų gamyboje, transporto premonių pramonės srityje – SAAB ir Volvo kompanijos.

Neultralumas Pirmojo pasaulinio karo metu padėjo išsaugoti nenuniokotą ūkį, sumažėjęs importas skatino vietos pramonės plėtrą.

Norvegijoje be jūros verslo sparčiai plėtojosi aliuminio, chemijos pramonė, naudojusi pigią hidroelektrinių energiją. Danija pirmavo žemės ūkyje (ją lenkė tik Nyderlandai). Danijos valdžioje buvo ir Islandija pasižymėjusi žvejyboje.

Didžiosios ekonominės krizės metu sumažėjo eksportas, pramonės ir žemės ūkio gamyba, žlugo nemažai firmų, smarkiai padidėjo nedarbas. Vis dėltom sunkumai buvo mažesni ir greičiau įveikti nei kitose šalyse.

Skandinavijos šalyse prieštaravimai ir konfliktai neperaugdavo į konfliktus, net ir XIX a. Danijos, Švedijos, Norvegijos perėjimas į konstitucinę parlamentinę monarchiją buvo vykdomas taikiai.

Mažos karinės išlaidos leido skirti daugiau dėmesio socialinėms reikmėms: alkoholinių gėrimo pardavimo apribojimai, įvesti šių gėrimų gamybos ir prekybos valstybinė monopolija, priimti įstatymai padidinantys mokesčius turtigiesiems, smarkiai plečiantis socialinę rūpybą: draudimas ligos ar kitais nelaimingais atvejais, pašalpos, apmokamos atostogos, daugiau lėšų švietimui.

Švediškasis (Skandinaviškasis) socializmas

Pasižymėjo ne tik anksčiau išvardintomis reformomis. Jo esminiai bruožai buvo aktyvus valstybės kišimasis į ekonominį gyvenimą, socialdemokratų dominavimas vyriausybėse, pagarba demokratinei santvarkai ir piliečių teisėms bei laisvėms.

Skandinavijos valstybėse egzistavo dviejų rūmų tautos atstovybės (Islandija turėjo vienerių rūmų parlamentą).

XIX a. 4 deš. Švedijoje daugumą turėjo socialdemokratai.

Aukštas gyvenimo lygis, sąslyginai nedideli prieštaravimai. Senos demokratijos tradicijos neleido komunistų patijoms Skandinavijos šalyse pasiekti reikšmingesnių laimėjimų.

A. Nobelis – pasiekimai chemijos srityje.

G. Lavalis – išrasta garo turbina.

S. Vingkvistas – automatinio reguliavimo guoliai

L. M. Eriksonas – stalo telefonas

F. Nansenas – Arktikos tyrinėtojas, keliautojas

J. Kreigeris – degtukai

Trumpi faktai apie Norvegijos bei Švedijos istoriją

Skandinavijos šalims būdinga ekonominius laimėjimus derinti su socialinių problemų sprendimu. Skandinavijos šalių neultralumas I-ojo pasaulinio karo metu padėjo išsaugoti nenuniokotą ūkį ir netgi pasipelnyti kariaujančiom šalim pardavinėjant savo produkciją. 1932-1939 m. bendras vidaus produktas Švedijoje išaugo 50%. Norvegijai pirmasis pokario dešimtmetis buvo sunkus. Skandinavijos šalių gyvenime monarchija išliko kaip jėga, jungianti tradiciją su pažangia demokratine valdymo sistema. Švedijos parlamentas Riksdagas yra sudarytas iš dviejų – Aukštųjų ir Žemųjų – rūmų.

Ekonominė raida

XX a. pradžioje Skandinavija išgyveno reikšmingus ūkinius pokyčius. Menkas Švedijos, ypač Norvegijos, dirbamos žemės plotas skatino imtis daugiau naudoti žemės gelmes, turtingas metalų, sraunių upių vandens energiją elektrai gaminti, didelių miškų medienos išteklius. Pigi elektros energija Norvegijoje ir Švedijoje pirmąkart pasaulyje plačiau buvo pradėta naudoti metalurgijos ir chemijos pramonėje. Skandinavijos šalys tradiciškai glaudžiai susietos su jūra, bet XX a. pirmojoje pusėje jos dar labiau išplėtė laivų statybos pramonę, prekybos ir žvejybos laivynus. Didžiausią laivyną turėjo Norvegija, o laivų statybos srityje pirmavo Švedija ir Danija. Skandinavijos šalys iš nuošalaus Europos „užkampio“ virto modernios technologijos, pažangiausių socialinių ir politinių sprendimų erdve.

Sparčiausiai pramonė augo Švedijoje – tai lėmė gausūs puikios kokybės geležies rūdos, miško ir vandens energijos ištekliai, taip pat šalies mokslininkų ir inžinierių kūrybinės minties pasiekimai. A. Nobelio išradimai chemijos srityje, G. Lavalio garo turbina, S. Vingkvisto automatinio reguliavimo guoliai, L. M. Eriksono stalo telefonas ir kitos technikos naujovės sudarė sąlygas atsirasti ir plėtotis celiuliozės, sprogstamųjų medžiagų gamybos, sudėtingų mašinų ir įrenginių, elektrotechnikos pramonei. Švedai vyravo pasaulinės degtukų gamybos srityje, ligi 4-tojo dešimtmečio pradžios turėjo jos monopolį. Tada J. Kreigerio kompanijos įmonės gamino apie 60 proc. pasaulio degtukų. Kaip tik Švedijoje pirmiausia buvo visiškai automatizuota jų gamyba.

Šešių cilindų Volvo automobilis, gamintas 1929-1934 m.Daug pasiekė švedai transporto priemonių pramonės srityje. Pirmasis švedų automobilis buvo pagamintas dar 1891 m. Labai išgarsėjo 1927 m. įsteigta „Volvo“ firma, kurios įmonės gamino lengvuosius automobilius, sunkvežimius, autobusus, traktorius ir laivų variklius. Svarbią vietą transporto priemonių gamybos srityje užėmė SAAB kompanija, kurios keleiviniai ir karo lėktuvai nenusileido geriausiems tarpukario pasaulio analogams.

Švedijos ir visos Skandinavijos neutralumas Pirmajame pasauliniame kare padėjo išsaugoti nenuniokotą ūkį, sumažėjęs importas skatino vietos pramonės plėtrą ir pasipelnyti pardavinėjant kariaujančioms valstybėms savo produkciją. Tiesa, Didžioji Britanija trukdė į Skandinaviją įvežti žaliavų ir maisto produktų iš užjūrių, kad nebūtų apeinama Vokietijai paskelbta blokada. Karo metais vokiečių povandeninis laivynas skandino neutralių šalių prękybos laivus, plaukiančius į Antantės valstybes. Daugiausiai dėl to nukentėjo Norvegija, praradusi pusę savo prekybos laivyno. Tačiau ligi 3-iojo dešimtmečio pabaigos norvegai jį atkūrė. Be jūros verslo, Norvegijoje sparčiai plėtojosi aliuminio, chemijos pramonė, naudojusi pigią hidroelektrinių energiją.

Beveik neturinti naudingųjų iškasenų ir sraunių upių Danija žemės ūkio lygiu pirmavo ne tik Skandinavijoje, bet ir visoje Europoje (išskyrus Nyderlandus). Mėsos ir pieno produktai, daugiausiai išvežami į Didžiąją Britaniją, sudarė daugiau kaip pusė šalies eksporto. Danijos valstybė labai rūpinosi žemės ūkiu ir kaimo gyventojais, rėmė kooperacijos sistemą, leidusią vidutiniams ir smulkiems ūkininkams sėkmingai konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose. 1919 m, priimtu nauju žemės nuosavybės įstatymu buvo nusavinta didžioji dalis dvarų, kurie paskirstyti kelioms dešimtims tūkstančių žemės ūkio darbininkų. Tarpukariu gana sparčiai plėtojosi ir Danijos pramonė, daugiausiai mašinų gamyba ir laivų statyba. Danai pirmieji pasaulyje pastatė okeaninį motorlaivį, varomą dyzeliniais varikliais. Reikšminga Danijos ekonomikai buvo ir žvejyba, nors šiuo atžvilgiu ji žymiai atsiliko nuo Norvegijos. Tik sujungtoje su Danija asmenine unija Islandijoje, kuri 1918 m. turėjo tik 90 tūkst. gyventojų, ūkio pagrindas buvo žvejyba. Nuo to, kaip pasisekdavo parduoti žuvį, priklausė viso krašto gerovė. Žvejai, norėdami atlaikyti kitų šalių konkurenciją, vienijosi į kooperatyvus.

Skandinavijos valstybės patyrė 1929-1933 m. pasaulinės krizės sunkumus: sumažėjo eksportas, pramonės ir žemės ūkio gamyba, žlugo nemažai firmų (bankrutavo J. Kreigerio kompanija, o jis pats nusižudė), smarkiai padidėjo nedarbas. Tačiau Skandinavijoje šie sunkumai vis dėlto buvo mažesni ir greičiau įveikti negu kitose šalyse. Tai lėmė aukšta visuomenės kultūra ir sutarimas, valstybinis ekonomikos reguliavimas ir socialinė politika. Kaip tik krizė paskatino socialinės rūpybos plėtrą ir valstybės reguliuojančio vaidmens didėjimą.

Socialinė politika, skandinaviškasis socializmas

Oslo miesto rotušė pastatyta (1933-1939 m.)Visoms Skandinavijos šalims XX a. buvo būdinga siekti ir sugebėti ekonominius laimėjimus derinti su socialinių problemų sprendimu. Skirtingų visuomenės sluoksnių, darbo ir kapitalo prieštaravimai neperaugdavo į didesnius prievartinius konfliktus, o būdavo sprendžiami kompromisų keliu. Tai lėmė ir politinės tradicijos: per visą XIX a. Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje perėjimas nuo absoliutizmo prie konstitucinių parlamentinių monarchijų ir rinkimų teisių plėtimas vyko taikiai, be kruvinų revoliucijų, valdančios viršūnės laiku padarydavo reikiamų nuolaidų. Panašiai jos elgėsi ir socialinių problemų atžvilgiu jau XX a. Kita Skandinavijos tradicija buvo neutralumas ir palyginti nedidelės karinės išlaidos, kurios tarpukariu, 3-iąjį dešimtmetį buvo dar labiau sumažintos. Tai leido skirti daugiau lėšų socialinėms reikmėms pernelyg neapsunkinant valstybių biudžetų. Svarbų teigiamą poveikį Skandinavijos šalių ūkiui ir socialiniam gyvenimui turėjo kooperacinis judėjimas: dar XIX a. atsiradę vartotojų kooperatyvai sugebėjo sumažinti pramonės prekių kainas ir padidino mažai pasiturinčių gyventojų perkamąją galią. Reikia pažymėti ir tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo Norvegijoje ir Švedijoje galutinai buvo įtvirtinti griežti alkoholinių gėrimų pardavimo apribojimai, įvesta šių gėrimų gamybos ir prekybos valstybinė monopolija. Tokias priemones lėmė stiprus blaivybės judėjimas, dėl kurio tiek Norvegijoje, tiek Švedijoje pavyko palaipsniui išgyvendinti įsisenėjusią socialinę blogybę – alkoholizmą.

F. Nansenas Škotijoje su universiteto studentų atstovu

Norvegų keliautojas, Arktikos tyrinėtojas, politikas ir humanistas, už nuopelnus taikai 1923, m. apdovanotas Nobelio premija

Tarpukariu Skandinavijos valstybėse, spaudžiant darbininkų judėjimui ir siekiant įveikti 1929-1933 m. krizės padarinius, buvo priimti įstatymai, padidinantys mokesčius turtingiesiems, smarkiai išplečiantys socialinę rūpybą: draudimą ligos, nelaimingų atsitikimų atvejais, patvirtintos pašalpos bedarbiams, apmokamos atostogos visiems samdomiems darbininkams bei tarnautojams. Daugiau valstybės lėšų pradėta skirti sveikatos apsaugai ir švietimui – tai sudarė palankias sąlygas įgyti aukštąjį išsilavinimą jaunuoliams iš mažiau pasiturinčių šeimų. Aštuonių valandų darbo diena visose Skandinavijos šalyse buvo įvesta iškart po Pirmojo pasaulinio karo.

Socialinės reformos tarpukariu buvo vykdomos visoje Skandinavijoje, bet nuo 1932 m. šiuo atžvilgiu pirmavo Švedija. Tada, sudarę vyriausybę, socialdemokratai nepertraukiamai išbuvo valdžioje ligi 1976 m. Finansų ministru paskirtam demokratinio socializmo ir „visuotinės gerovės valstybės“ teoretikui Ernstui Vigforsui, buvusiam šiame poste septyniolika metų, teko galimybė įgyvendinti savo idėjas. „Visuotinės gerovės valstybė“ Skandinavijoje visiškai susiformavo tik po Antrojo pasaulinio karo, bet jau 4-ąjį dešimtmetį atsirado skandinaviškojo (arba švediškojo) socializmo sąvoka. Jo turinį sudarė ne tik minėtos socialinės reformos ir esminiai bruožai: aktyvus valstybės kišimasis į ekonominį gyvenimą, socialdemokratų dominavimas vienpartinėse arba koalicinėse vyriausybėse, pagarba demokratinei santvarkai ir piliečių teisėms bei laisvėms.

Politinė Skandinavijos valstybių raida

VigforsasDanija, Švedija ir Norvegija – konstitucinės monarchijos. Po Pirmojo pasaulinio karo jos dar labiau pažengė demokratijos link. Skandinavijos valstybių gyvenime monarchija išliko kaip jėga, siejanti tradiciją su pažangia demokratine valdymo sistema. 1918 m. valstybingumą gavo ir karalyste paskelbta Islandija, kurios valdovu pasiliko Danijos karalius. Danijos vyriausybės kompetencijai priklausė Islandijos krantų apsauga ir ryšiai su užsienio šalimis. Islandija turėjo vienerių rūmų parlamentą, o kitose trijose Skandinavijos valstybėse egzistavo dvejų rūmų tautos atstovybės. Svarbesnis vaidmuo teko žemiesiems rūmams, kurie buvo labiau linkę pritarti pažangiems politiniams ir socialiniams ekonominiams pertvarkymams.

Karaliai tvirtindavo įstatymus, buvo vyriausieji ginkluotųjų pajėgų vadai, skirdavo arba atleisdavo vyriausybę. Tačiau vyriausybės privalėjo gauti pritarimą (pasitikėjimą) parlamentų, kuriuos po Pirmojo pasaulinio karo rinkdavo jau visi suaugę gyventojai: vyrai ir moterys.

V. KvislingasTarpukariu Skandinavijoje dar labiau pagyvėjo politinis gyvenimas. Šalia tradicinėmis tapusių konservatorių, liberalų, socialdemokratų partijų, politinėje veikloje dalyvavo komunistai, o nuo 1929-1933 m. – ekonominės krizės ir fašistinės organizacijos. 3-iąjį dešimtmetį Skandinavijos šalių parlamentuose nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos, o 4-ąjį tokią daugumą Švedijoje gavo socialdemokratai. Koalicinėse vyriausybėse dažniausiai vyravo socialdemokratai. Jų pastangos sukurti geresnę, teisingesnę socialinę tvarką patraukė įvairių visuomenės grupių atstovus. Tai leido socialdemokratams bendradarbiauti ir sudaryti koalicijas su daugeliu politinių partijų – kartais su liberalais, Švedijoje su valstiečių partija, o Danijoje – su radikalų partija. Skandinavijos socialdemokratai tvirtai pasisakė už neutralumą užsienio politikos srityje, prieš karinių išlaidų didinimą. Socialdemokratai rėmėsi profsąjungomis, kurioms priklausė didžioji darbininkų bei tarnautojų didžiuma. Gausios buvo ir pačios partijos. Švedijos socialdemokratų partijos narių skaičius pasiekė 487 tūkst.

Palyginti aukštas gyvenimo lygis, nedideli prieštaravimai visuomenėje, senos demokratinės tradicijos neleido komunistų partijoms Skandinavijos šalyse pasiekti reikšmingesnių laimėjimų. Dar silpnesnis pasirodė fašistų judėjimas. Šiek tiek labiau jis pasireiškė Norvegijoje, kur fašistams vadovavo V. Kvislingas, Antrojo pasaulinio karo metais pagarsėjęs bendradarbiavimu su nacistine Vokietija.

Klausimai

  1. Kokie bendri Skandinavijos šalių ūkinės ir socialinės raidos bruožai?
  2. Apibūdinkite Skandinavijos socialdemokratų politiką ir jų populiarumo priežastis.
  3. Paaiškinkite skandinaviškojo socializmo sąvoką.
  4. Koks buvo monarchijos vaidmuo Skandinavijoje?

Fridtjofas Nansenas (1861-1930)

Skandinaviją pasaulyje ypatingai išgarsino norvegas F. Nansenas. Jis pirmasis perėjęs ledynais padengtą Grenlandijos salą, buvo vienas iš okeonografijos mokslo pradininkų, aktyviai dalyvavo savo šalies ir pasaulio politikoje bei diplomatijoje. Jis daug prisidėjo prie taikaus Norvegijos atsiskyrimo nuo Švedijos 1905 m. Nanseno skelbiamos humanizmo idėjos pokario metais formavo naują požiūrį pasaulyje į santykius tarp valstybių ir žmogaus teisės. Po Pirmojo pasaulinio karo paliaubų jis dirbo vyriausiuoju Tautų Sąjungos komisaru karo belaisvių ir pabėgėlių reikalams. Nanseno pastangomis buvo išlaisvinta apie pusę milijono karo belaisvių, pasirūpinta beveik dviem milijonais pabėgėlių, daugiausiai iš pilietinio karo apimtos Rusijos bei išlikusių po Turkijos vykdyto genocido armėnų. Naujas sėkmingas Nanseno taikaus tarpininkavimo bandymas buvo Graikijos ir Turkijos apsikeitimas užimtų teritorijų gyventojais po šių valstybių tarpusavio karo. Nanseno iniciatyva buvo įvestas specialus tapatybės atpažinimo dokumentas, vadinamasis „Nanseno pasas“, išduodamas pabėgėliams. Jis buvo pripažįstamas beveik visose pasaulio valstybėse ir taip buvo sudaryta galimybė persekiojamiems, likusiems be pilietybės žmonėms įveikti valstybių sienas, gauti prieglobstį. Nansenas per Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus organizaciją, vadovavo šalpos darbui badaujančioje Rusijoje, su kurios užsienio reikalų komisaru Čičerinu buvo pasirašyta atitinkama sutartis. Nors Nansenui nepavyko įtikinti Tautų Sąjungos pagalbą teikti valstybiniu būdu, jis ją suorganizavo per atskiras Raudonojo Kryžiaus draugijas. Šios šalpos dėka Ukrainoje ir Pavolgyje buvo maitinama apie 16 mln. žmonių.


Šiuolaikinis lietuvių politologas apie Ernsto Vigforso (Wogforss) idėjas

Tarp socialdemokratinių vertybių, Vigforso nuomone, lygybė užima svarbiausią vietą. Lygybės siekimas perspektyvoje turėtų atvesti į beklasę visuomenę. Vigforso požiūris į klasinės visuomenės egzistavimo priežastis vienu aspektu sutampa su Markso nuomone, būtent: klasės egzistuoja dėl socialinės organizacijos priežasčių, bet ne dėl natūraliųjų žmonių skirtumų. Dėl to yra būtina likviduoti šias priežastis.

Lygybės koncepcija numato ir antrąją socialdemokratų vertybę – laisvę. <…>

Vigforsas neigia tai, kad dešiniosios – buržuazinės partijos – yra vienintelės pilietinių laisvių gynėjos, atremia liberalų prieštaravimus tuo, jog 1) visos visuomenės privalo turėti tam tikro laipsnio mokesčius, 2) sugebėjimas surinkti mokesčius priklauso nuo demokratinių sprendimų, jie duoda apčiuopiamą naudą visuomeninių paslaugų forma. Tam tikras finansinis kėsinimasis į turtingo vartotojo laisvę veda prie garantuoto pagrindinių visų piliečių poreikių laidavimo. Vigforsas pažymi, kad be valstybės kišimosi į gamybą darbininkas gali atsidurti neturte ir didelėje priklausomybėje nuo darbdavio. Valstybės kišimasis reikalingas tam, kad piliečiai išvengtų neigiamų nesąmoningų ekonominių jėgų poveikio. Sąmoningas stichiškos ekonominės laisvės apribojimas didina žmogaus laisvės realizavimosi galimybes. Kaip liberalioji demokratija tradiciškai kuria kliūtis politinės valdžios koncentracijai, taip socialdemokratija turi apriboti nežabotą ekonominę valdžią ir apriboti tam, kad būtų pasiekta ekonominė laisvė. <…>

Trečia socialdemokratų vertybė – demokratija: Vigforsui demokratijos esmę sudaro visų piliečių dalyvavimas „sprendimų priėmime“.

Nereguliuojama kapitalizmo ekonomika negali garantuoti ketvirtosios socialdemokratinės vertybės – žmogaus socialinio saugumo. <…>

Penktoji socialdemokratinė Vertybė – sąmoninga ekonomikos kontrolė siekiant greitų plėtros tempų ir efektyvios gamybos.

Bendruomenės pastangos siekti didesnio socialinio saugumo ir efektyvesnės gamybos suformuoja šeštąją ir paskutinę svarbiausią vertybę, pažymimą Vigforso – siekimą to, ką būtų galima pavadinti kooperacija, solidarumu, bendruomenės (komunos) jausmu.


  1. Kokias socialdemokratų vertybes išskiria E Vigforsas?