25 Vas

15. Pokyčiai visuomenėje XVIII a. pab.

Miestų augimas ir socialinės problemos

Amerikiečiai, pakilę į kovą už savo nepriklausomybę, paskelbė Žmogaus teisių deklaraciją, kurioje įtvirtino, jog visi žmonės yra lygūs, turi naudotis tomis pa­čiomis teisėmis ir laisvėmis. Panašius principus apie žmonių lygybę, laisvę ir brolybę Didžiosios prancūzų revoliucijos metais paskelbė ir prancūzai.

Tačiau ar po to pasikeitė materialinis žmonių gyvenimas? Po politinių revo­liucijų kilo pramonės, atnešusi ne tik pažangą, bet ir daug skaudžių socialinių, ekonominių problemų. Šimtai tūkstančių žmonių iš kaimo ūkio ar nedidelės amatininko dirbtuvės, negalėdami išmaitinti šeimų, geresnio gyvenimo traukė ieškoti į miestus.

Miestų pakraščiuose, netoli fabrikų skubiai pradėta statyti daugiaaukščius namus, kuriuose vienai darbininkų šeimai buvo skiriamas tik vienas kambarys. Vienintelė taisyklė, kurios turėjo laikytis namų „barakų“ statytojai – kad kie­mas būtų tokio dydžio, jog jame galėtų įsitekti gaisrininkų vežimas. Į tokius kiemus arba butus negalėjo patekti saulės spinduliai ar gaivesnis oras. Gyveni­nio sąlygos buvo antisanitarinės. Lengvai galėjo plisti įvairios ligos ir epidemi­jos. Europos miestus iki pat antros XIX a. pusės, kol jie buvo pradėti pertvar­kyti, modernizuoti, nuolatos niokojo gaisrai.

Tiesa, ir buržuazija tuo metu gyveno „daugiabučiuose“, t.y. daugiaaukščiuo­se namuose. Tačiau jų butai buvo dideli, su keliais kambariais, į kuriuos kiek­vieną dieną buvo atnešamas vanduo. Tik labai turtingi žmonės, aristokratija gy­veno vilose, namuose ar rūmuose.

Bet pamažu padėtis keitėsi. Pradėjus staty­ti tobulesnius namus, pagerėjo žmonių bui­tis. XIX a. pr. apšvie­čiama buvo dujomis, miesto transporte pra­dėti naudoti arklių traukiami vagonai. 1853 m. Londone buvo nutiestas pirmasis po­žeminis geležinkelis, 1856 m. visame Pary­žiuje pradėta tiesti ka­nalizaciją, o dar vėliau ir vandentiekį.

Europiečių buitis

Jau antroje XVIII a. pusėje ir XIX a. pr. europiečių tradicijos ir buitis iš esmės keitėsi. Žmonės visada kėlė klausimą, ką daryti, kad gyvenimas taptų ilgesnis. XVIII a. pab. Europoje, ypač Anglijoje bei Prancūzijoje, pradėta tyrinėti maiti­nimosi problemas, stengtasi išsiaiškinti maisto poveikį sveikatai.

Nustatyta, kad alkoholis yra žalingas, nors anksčiau jis laikytas gyvenimo eliksyru. Ištirta, kad riebi mėsa neigiamai veikia kraujo apytaką, apsunkina šir­dies darbą, o paukštiena, atvirkščiai, yra gerokai lengvesnis maistas.

Tokie tyrinėjimai turėjo įtakos europiečių virtuvei. Virėjai privalėjo orien­tuotis į naujausius mokslo pasiekimus ir gaminti maistą taip, kaip to pageidavo aukštesnieji visuomenės sluoksniai. Ne veltui vienas XVIII a. pab. virėjas yra pasakęs, kad virtuvė turi tapti „chemiška“. Jis turėjo galvoje tai, kad maistas turi tiesiog patenkinti žmogaus fiziologinį poreikį.

Tiek iš europiečių kelionių į tolimus kraštus aprašymų, tiek iš Rytų keliauto­jų, aplankiusių Europą, galima spręsti, jog XVIII a. pab.-XIX a. pr. labai išau­go europiečių susidomėjimas ne tik maisto gaminimu, bet ir stalo kultūra, t.y. jo patiekimu. Taip įvedamas „stalo reglamentas„, kuriame nustatoma, kaip žmogus turi elgtis prie stalo, kaip jis turi paimti maistą, koks turi būti jo skonis ir išvaizda. Susiformuoja stalo kultūra, kuri iš esmės nepakito iki pat šių dienų: valgomasis stalas turi būti užtiestas staltiese, žmonės turi sėdėti ant kėdžių, naudotis stalo įrankiais, t.y. ne tik peiliu ir šakute, bet ir specialiomis žnyplė­mis austrėms išdaryti, specialiais šaukštais, šakutėmis žuviai ir t.t.

Be abejo, tokie nauji vėjai pirmiausiai apėmė tik aukštuomenę, pasiturinčią visuomenės dalį. Neturtingiems gyventojams svarbiau buvo užsi­dirbti nors juodai duonai. Tačiau nauji papročiai skverbėsi ir į dar­bininkų, smulkiųjų amatininkų buitį. Dažnai net pajuokaujama, kad per Didžiąją prancūzų revo­liuciją bajorų virėjai, netekę dar­bo, pradėjo maitinti tautą. Iš tie­sų, jau XVIII a. pab. Vakarų Eu­ropoje vienas po kito buvo ati­daromi restoranai, kavinės ir už­eigos, kurie mėgdžiojo stalo tai­sykles, kurių buvo laikomasi aukštuomenės namuose.

XVIII ir XIX a. sandūroje didelė pažanga pasiekta higienos srityje. Pasikeitus įpročiams imta dažniau praustis muilu, keisti pa­talynę, apatinius rūbus. Pasikeitė mada. Atsisakyta įmantrių, sudėtingų rūbų, aptemptų kelnių, suk­nelių. Keitėsi ir namų interjero mada. Visiškai nemadingos tapo masyvios užuolaidos, sienų kilimai, lovų užuolaidos.

Pažanga medicinoje

Sparčią pažangą medicinos moksle atspindi keli XVIII a. pab. atradimai. Vie­nas reikšmingiausių buvo anglų gydytojo Eduardo Dženerio 1796 m. išrasti skiepai. Taigi buvo pradėta efektyviau kovoti su įvairiomis ligomis.

XIX a. pr. – tai audringų diskusijų tarp medikų laikas. Buvo neigiami seni, kuriami nauji, šiuolaikiški medicinos, higienos nurodymai. Tokių mokslinių diskusijų centru tapo Paryžius, kur, valdant Liudvikui XVIII, įkurta Medicinos akademija.

Klinikiniai ligonių stebėji­mai buvo nuosekliai užrašomi, taigi ir tikslesni, juos buvo gali­ma apibendrinti, ir nustatyti įvairių ligų požymius. Taip įvai­rūs karščiavimai, anksčiau atro­dę vienodi, dabar, atsižvelgiant į patologinius bei organinius ne­galavimus, buvo suskirstyti pa­gal įvairius požymius.

Nepaprastai reikšmingas bu­vo narkozės išradimas. 1841 m. pirmą kartą įvykdytas bandy­mas su etilo narkoze. Tai pa skatino sparčią pažangą chirurgijos srityje.

Tiesa, buvo išlikę dar senų medicinos metodų, naudotų dar viduramžiais. Jie tik pakenkda­vo. Pavyzdžiui, iki pat XIX a. vid. buvo naudojamas kraujo nuleidimas, kol sužinota, jog ligoniui tokia procedūra galėjo būti net mirtina.

Buržua šeima

Medicinos pažanga, pakitę buities papročiai, griežtesnės higienos normos, sveikesnis maitinimasis – visa tai leido ilgėti europiečių gyvenimo trukmei. Mažėjo vaikų mirtingumas.

Įsitvirtinę kapitalistiniai santykiai vertė buržua riboti šeimos dydį. Vakarų Europos valstybėse tiek stambių, tiek smulkių buržua šeimose buvo galvojama apie ekonominę šeimos pa­dėtį, tiksliai apskaičiuojama, kiek vaikų ji gali išmaitinti, išleisti į mokslus.

XVIII-XIX a. sandūroje pasikeitė europiečių šeima. Pamažu susiformavo taip va­dinama „mažoji šeima“ – tė­vas, motina ir vaikai. XVIII a. dauguma europiečių gyve­no „didžiosiomis šeimomis“, t. y. tame pačiame name su­tilpdavo ne tik tėvai, vaikai, anūkai, seneliai, bet ir artimi giminaičiai. Tokia šeima bu­vo panaši į didelį kolektyvą.

Prasidėjus pramonės per­versmui, įsigalint kapitaliz­mui, tokie papročiai ėmė nykti. Jaunos šeimos norėjo imti visą atsakomybę į savo rankas, gyventi nepriklauso­mai, išsilaikyti iš savo darbo ir lėšų. Tokį „didžiosios šei­mos“ irimą paspartino nau­jos darbo, karjeros galimybės. Jaunas žmogus jau galėjo savarankiškai planuoti savo ateitį, jis nebebuvo labai priklausomas nuo tėvų ar giminaičių.

Jei anksčiau pasiturinčiųjų sluoksniuose dideles šeimas aptarnaudavo nema­žai tarnų ar tarnaičių, tai mažoji, arba buržua šeima jais jau beveik nesinaudo­jo, savo namų ūkį tvarkė savarankiškai. Pasikeitė net garbės suvokimas. Tapo negarbinga tėvų prašyti materialiai padėti. Europiečiai stengėsi patys dirbti ir užsidirbti.

Vakarietiško individualizmo užuomazgos

Filosofas Tomas Hobsas XVII a. suformulavo pagrindinį pilietinės visuomenės principą: valstybės uždavinys – užtikrinti individo gerovę. Kiekvienas pilietis, pagal T. Hobsą, turi lygias teises ir laisves, tarp jų ir nuosavybės teisę. Vėliau šios idėjos buvo perimtos JAV ir Prancūzijos revoliucionierių.

Mokslo, technikos pažanga, švietėjų ir revoliucionierių idėjos padėjo tvirtus pagrindus kovoti už politines ir pilietines teises. Nors XVIII a. pab. ir XIX a. revoliucijų lopšys buvo Prancūzija, tačiau ne ji, o Anglija tapo ta pirmąja Šali­mi, kurioje praktiškai buvo suformuluotos ir įgyvendintos individo teisės.

Tai nulėmė Anglijos politinė tradicija. Joje niekuomet nebuvo ilgam įsigalėjęs absoliutizmas, stipri cen­tralizuota valdžia. Per visą is­toriją Anglijos valdantysis sluoksnis ne tik reikalavo sau teisių iš karaliaus, kovojo už jų išsaugojimą bei įtvirtini­mą, bet ir atsižvelgdavo į že­mesniųjų luomų interesus.

Įsitvirtinęs kapitalizmas skatino buržua reikalauti, kad valstybė nesikištų į privačią iniciatyvą, užtikrintų nuosa­vybės neliečiamumą. Atsivė­rusios naujos galimybės, su­griauta buvusi bendruomeni­nė tvarka leido imtis iniciaty­vos ir žmonėms iš žemesnių­jų visuomenės sluoksnių siekti iškilti, praturtėti. Tam reikėjo įstatymų, kurie sukur­tų tokias lygių galimybių są­lygas. Anglijoje, Prancūzijo­je, kitose Europos šalyse tokie įstatymai buvo įgyvendinti. Tiesa, individo lais­vės, asmeninės atsakomybės, iniciatyvos idėjos pradžioje plito tarp smulkiosios ir vidutinės buržua. Tačiau po truputį tapo populiarios ir neturtingųjų, darbinin­kų bei valstiečių sluoksniuose. Taip individo laisvės Europoje dar XVIII a. pab. buvo tarp siektiniausių vertybių.

Klausimai

  1. Kaip pasikeitė europiečių buitis XIX a. ?
  2. Kokie medicinos mokslo atradimai buvo padaryti XIX a. pr. ?
  3. Kaip pasikeitė europiečių šeima prasidėjus pramonės perversmui?
  4. Kodėl XIX a. Europoje ėmė sparčiai augti miestai?
  5. Kokios buvo darbininkų sąlygos miestuose?
  6. Kodėl Anglija tapo pirmąja šalimi Europoje, kurioje buvo įgyvendintos individo teisės?