12 Kov

36. Pasaulio pasidalijimas

Ekonominė raida antroje XIX a. pusėje

Pirmoje XIX a. pusėje Europos šalių pramonės techninis išsivystymas nebuvo vienodas ir pamažu plėtėsi iš Vakarų į Rytus. Labiausiai išsivysčiusi pramonė buvo Anglijoje, nuo jos nedaug atsiliko Belgija, kurioje anglai buvo investavę nemažai kapitalo. 1830-1870 m. prasidėjo sparti Prancūzijos, o kiek vėliau – Vokietijos industrializacija.

Kitose Europos šalyse spartus pramonės vystymasis prasidėjo 1871-1914 m. Septintame XIX a. dešimtmetyje, Anglijai ir Prancūzijai sumažinus muitus už įvežamą iš Švedijos medieną, švedų medienos pramonė buvo greitai moder­nizuota, nutiesti geležinkeliai, tai atvėrė kelią šalies industrializacijai. Pramonė Olandijoje ir Danijoje vystėsi kiek lėčiau nei Švedijoje. Labai nevienalytė, pramonės požiūriu, buvo Austrijos ir Vengrijos imperija.

Antroje XIX a. pusėje Austrijoje ir jai priklausiusioje Čekijoje pramonė buvo plačiai išvystyta, tuo tarpu Vengrijos karalystė išliko žemės ūkio kraštu.

1861 m., panaikinus baudžiavą, Rusija žengė pirmąjį žingsnį indust­rializacijos keliu. Tačiau tik praėjus dviem dešimtmečiams, pamažu su­sikaupus kapitalui ir susiformavus nedideliam, bet energingam pramonininkų sluoksniui, šalyje prasidėjo kiek spartesnė raida.

Pramonės raida antroje XIX a. pusėje dažnai patirdavo krizę. Europoje plin­tant industrializacijai buvo ieškoma būdų, kaip išvengti krizių, apriboti nevaržo­mą lenktyniavimą. Įmonės jungėsi į didelius susivienijimus, koncernus. Kūrėsi monopolijos. Valstybė turėjo ypač rūpintis transporto plėtra, nes ši ūkio šaka nebuvo labai pelninga ir į ją nebuvo lengva pritraukti privačių investuotojų. Labiausiai pramonininkai iš valstybės reikalavo naujų rinkų, kolonijų užkariavi­mo. Taip Europos valstybės įsitraukė į kovą dėl užjūrio teritorijų grobimo.

Imperializmo priežastys

Pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais tik kelios Europos valstybės vykdė aktyvią kolonijų politiką. Didžiausias užjūrio valdas turėjo Didžioji Britanija, nors to­kia politika nebuvo labai populiari tarp anglų. Jų nepasitenkinimą kėlė didžiu­lės išlaidos kolonijų valdymo aparatui ir kariuomenei, o nauda iš užjūrio terito­rijų nebuvo didelė. Bet aštuntame XIX a. dešimtmetyje europiečių požiūris į kolonijas ėmė keistis. Imperialistinę politiką pirmiausia skatino ekonominiai veiksniai. Vystantis industrijai, nemaža visuomenės dalis tikėjo, kad norint toliau plėtoti ga­mybą, reikia naujų žaliavų, taip pat prekių realizacijos rinkų ir kapitalo investi­cijų. Tokias idėjas palaikė ir buržuazija, ir darbininkai. Tai patvirtina ir toks pavyzdys: 1870 m. darbininkų delegacija karalienei Viktorijai įteikė prašymą, kuriame buvo teigiama, kad įsigydama naujų kolonijų vyriausybė gali sumažin­ti šalyje skurdą ir nedarbą.

Europos valstybių vadovai buvo įsitikinę, kad valstybės savo galingumą gali įrodyti tik demonstruodamos jėgą, plėsdamos savo teritorijas, grobdamos kolo­nijas. Daugelis politikų teigė, kad jeigu Anglija ir Prancūzija nevykdys impe­rialistinės politikos, tai jas aplenks Rusija ar net Graikija bei Rumunija.

Imperialistine politika buvo suinteresuoti ne tik pramonininkai, prekybinin­kai, turėję iš jos tiesioginės naudos. Ją rėmė ir neturtingieji gyventojų sluoks­niai. Sensacingi pranešimai apie negirdėtas žemes ir neregėtas tautas nepritek­lių prispaustiems žmonėms sukeldavo susižavėjimą ir pritarimą vyriausybių politikai.

Kolonijų politiką rėmė ir profsąjungos bei socialistinės partijos. Jos tikėjo, kad naujų rinkų, žaliavų šaltinių užgrobimas pagerins darbininkų gyvenimą. Buvo tikima, kad europiečiai padės vystytis atsilikusioms tautoms. Iš tiesų daug kolonijų valdytojų, misionierių pasišventę kovojo prieš vietinių gyventojų išnaudojimą, steigė mokyklas, ligonines, administracijos aparatą.

Afrikos kolonizavimas

Antroje XIX a. pusėje europiečiai žinojo šiaurines Afrikos pakrantes, Pietų Af­riką, kur savo kolonijas turėjo anglai, o Transvalyje buvo apsigyvenę olandų valstiečiai – būrai. Nedideles kolonijas vakarinėje Afrikos pakrantėje – Sene­gale ir prie Nigerio žiočių – turėjo prancūzai ir anglai, Mozambike ir Angoloje – portugalai. Rytines Afrikos pakrantes kontroliavo arabai. Europiečiai dar ne­buvo ištyrę centrinės Afrikos dalies, mažai apie ją žinojo. Kolonijinė ekspansija į Afriką prasidėjo 1875 m., kai Anglija, iš Egipto karaliaus nusipirkusi Sueco kanalo akcijas, primetė šiai šaliai savo protekto­ratą. Pietų Afrikoje anglai pradėjo karą prieš zulusų gentis. 1877 m. jie net paskelbė Transvalio aneksiją, bet būrai sutriuškino Anglijos kariuomenę.

Užkariavimus paskatino 1876 m. Belgijos karaliaus Leopoldo III iniciatyva su­šaukta konferencija, kurioje tartasi, kaip sparčiau ištirti Afrikos žemyno geografiją ir atverti jį europiečiams. Tuoj po konferencijos Leopoldas III finansavo kelias ekspedicijas į Kongo regioną ir ten įtvirtino belgų vieš­patavimą. Tai paskatino kitas Europos valstybes grobti žemes Afrikoje.

XIX a. pab., per 20 metų visas žemynas bu­vo žaibiškai pasidalytas. Imperializmo politikai nekreipė dėmesio į juodajame žemyne gyvenan­čias tautas. Pasidaliję teritorijas, jie nubrėždavo sienas, neatsižvelgdami į genčių ir tautų terito­rijas. Tokios politikos padarinys – etniniai ka­rai, nesiliaujantys iki šiol.

Nuo 1885 iki 1894 m. anglai užgrobė Nigeri­ją, teritorijas, esančias nuo Kapo žemės į šiaurę iki Kongo. 1890 m. anglai pasirašė sutartį su vo­kiečiais ir už teisę valdyti Zanzibarą atidavė jiems Helgolando salą. Prancūzai išplėtė savo te­ritorijas Senegale, užgrobė Gvinėją, Dramblio Kaulo Krantą ir prasiveržė iki Centrinės Afrikos.

Vokietija įsitvirtino Pietvakarių ir Rytų Afrikoje, o Italija – Eritrėjoje, Libijoje.

Japonijos ekspansija

Iš Azijos šalių imperialistinę politiką vykdė tik Japonija. Iki XIX a. vid. Japo­nija buvo uždara europiečiams. Bet galiausiai jos uostai buvo atverti amerikie­čiams bei kitoms Vakarų šalims, ir Japonijoje per 20 metų buvo sugriauta sena feodalinė santvarka. Tekančios saulės šalis greitai buvo industrializuota, tapo viena sparčiausiai į priekį žengiančių šalių. Ji taip pat buvo suinteresuota kolo­nijomis, pirmiausiai Kinijoje. 1893 m. sutriuškinus Kiniją, Japonija gavo pro­tektorato teises Korėjoje, Liaodungo pusiasalį su Port Artūro uostu.

Toks japonų aktyvumas nepatiko Rusijai, norėjusiai įsitvirtinti Šiaurės Kini­jos provincijoje Mandžiūrijoje. Rusija, palaikoma Prancūzijos ir Vokietijos, privertė Japoniją atsisakyti dalies savo užkariautų teritorijų. Rusijai buvo su­teikta teisė nutiesti geležinkelį į pietų Kiniją, jai buvo išnuomotas Port Artūro uostas bei suteikta teisė kontroliuoti Kinijos finansus.

Priešinimasis kolonizatoriams

XIX a. pab. imperialistinė europiečių politika patyrė nemažai pralaimėjimų. 1895 m. Kuboje ir Filipinuose prasidėjus sukilimams prieš kolonizatorius ispa­nus, tuo pasinaudojo JAV. Ji parėmė sukilėlius, sutriuškino Ispaniją ir užėmė Kubą bei Filipinus.

1890 m. užgrobę Raudonosios jūros pakrantėje Eritrėjos koloniją, italai ti­kėjosi užimti Abisiniją. Tačiau 1896 m. kovo mėn. 6 tūkst. italų kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. 1877 m. būrams pavyko apginti nepriklausomybę, tačiau Anglija neatsisakė pretenzijų į Transvalį. Atradus čia didžiulių aukso klodų, į Transvalį plūstelėjo emigrantai iš Europos, pirmiausia anglai. Baiminantis, jog atvykėliai išstums senuosius gyventojus — būrus, buvo apribotos politinės atvykė­lių teisės. Vyriausybė, vadovau­jama Paulo Kriugerio, stengėsi suteikti ekonomines koncesijas ne anglams, bet kitiems euro­piečiams, tarp jų vokiečiams. Britams tai labai nepatiko ir 1895 m. Sesilio Rodso vadovau­jami anglai pradėjo intervenciją į Transvalį, kurį palaikė kitos Europos šalys, ir būrai atlaikė puolimą. 1899 m. kovo mėn. prasidėjo naujas Anglijos ir Bū­rų valstybių – Transvalio Respublikos ir Oranžijos Respublikos – karas.

60 tūkst. būrų kariuomenė trejus metus priešinosi 350 tūkst. anglų kariuo­menei. 1902 m. būrai buvo nugalėti, bet anglai patyrė didžiulių nuostolių. Tai privertė juos užgrobtose teritorijose vykdyti nuosaikią politiką, garantuoti bū­rams autonomiją. 1909 m. rugsėjo mėn. iš autonominių Transvalio ir Oranžijos valstybių, Natalio bei Kapo provincijų buvo sudaryta Pietų Afrikos Sąjunga.

Europiečių politika ir įtakos sferų pasidalijimas Kinijoje sukėlė kiniečių pa­sipriešinimą. XIX a. pab. ėmė kurtis slaptosios organizacijos, pavadintos ichetvanininkais (kiniet. „harmoningas, teisėtas kumštis“). Todėl užsieniečiai jų na­rius ir praminė „boksininkais“. 1900 m. prasidėjo „boksininkų“ sukilimas. Jie žudė europiečius, apsupo Europos šalių ambasadas Pekine. Šiam sukilimui slo­pinti pasiųsti Japonijos, Rusijos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos kari­niai daliniai greitai susidorojo su sukilėliais. Sukilimą numalšinus, Rusija atsi­sakė išvesti kariuomenę iš Mandžiūrijos, kur planavo galutinai įsitvirtinti. Tai kėlė nerimą Japonijai ir Anglijai. Jos baiminosi, kad rusai gali užgrobti jų įta­kos sferas. 1902 m. Japonija ir Anglija pasirašė sąjunginę sutartį, kurioje nu­matė kilus karui viena kitai padėti. Turėdama tokį užnugarį, 1904 m. vasario mėn. Japonija užpuolė Rusiją. Rusijos sausumos kariuomenė ir laivynas buvo sutriuškinti. Apie 1905 m. pasaulio dalybos praktiškai baigėsi. Vis didėjo nesu­tarimai ir įtampa tarp Europos valstybių. Pusiausvyros ir Europos saugumo sis­tema buvo sugriauta.

Klausimai

  1. Kodėl pramonė Europoje vystėsi netolygiai?
  2. Kaip pramonės valstybės siekė išvengti ekonominių krizių?
  3. Kodėl pramonininkai siekė jungtis į monopolinius susivienijimus?
  4. Kodėl XIX a, pab. ėmė keistis europiečių požiūris į kolonijas?
  5. Sudarykite lentelę, kurioje būtų pažymėta, kokias kolonijas valdė Europos valstybės.
  6. Kokiose valstybėse vyko sukilimai prieš kolonizatorius?